- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-24
- Bylos Nr.
- eI-3919-621/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-000185-2019-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Arvydas Martinavičius, Žanas Kubeckas, Jarūnė Sedalienė
- Pareiškėjas
- E. Č.
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijai
- Trečiasis asmuo
- A. G.
- Kategorijos
Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žano Kubecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arvydo Martinavičiaus ir Jarūnės Sedalienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. Č. skundą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus; trečiasis suinteresuotas asmuo – A. G..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja E. Č. (toliau – ir pareiškėja) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyriaus 2019 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. 722 ir įpareigoti atsakovę pareiškėjos E. Č. prašymą dėl pašalpos skyrimo už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. išnagrinėti iš naujo.
Pareiškėja skunde nurodė, kad 2019 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 722 dėl socialinės pašalpos neskyrimo laikotarpiu nuo 2019-01-01 iki 2019-04-01 yra priimtas neįvertinus visų aplinkybių bei neužtikrinus objektyvaus visų aplinkybių įvertinimo. Pažymėjo, kad atsakovo sprendimas formaliai atitinka Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatas dėl socialinės pašalpos skyrimo, todėl galima išvada, kad atsakovas priėmė teisėtą individualų administracinį aktą, tačiau konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu jis pripažintinas neteisingu. Atsakovo priimtas sprendimas sukelia neigiamas pasekmes ne tik pačiai pareiškėjai, tačiau ir kartu su pareiškėja gyvenančiai jos dukrai A. G.. Pastaroji studijuoja Šiaulių valstybinės kolegijos Sveikatos priežiūros fakulteto Bendrosios praktikos slaugos studijų programos nuolatinių studijų antrame kurse (BPS17). Studijų plane numatyta, kad studijas baigs 2021 m. sausio 31 d. Kadangi pareiškėjos šeimos turtinė padėtis sunki, todėl pareiškėjos šeima jau kuris laikas yra socialinės pašalpos gavėjai. Esant šiam statusui pareiškėjos dukra A. G. turi teisę teikti bei teikia paraišką socialinės stipendijos gavimui. Paraiškų socialinės stipendijos gavimui pavasario semestrui priėmimo terminai yra nuo sausio 20 d. iki vasario 20 d. Šis laikotarpis kaip tik apima tą laikotarpį, kuriame pareiškėjai yra neskirta socialinė pašalpa. Tokiu būdu atsakovei priėmus sprendimą neskirti socialinės pašalpos šis atsakovės sprendimas neigiamas teisines pasekmes sukelia ne tik socialinės pašalpos skyrimo laikotarpiu, tačiau ir visą pavasario semestro laikotarpį (2019 m. sausio – 2019 m. rugsėjo mėn.), nes tuo laikotarpiu pareiškėjos dukra A. G. negaus socialinės stipendijos. Pažymėjo, kad 2018 m. lapkričio 5 d. pareiškėja gavo antstolio išieškotą išlaikymo įsiskolinimą 1129,68 Eur, gavo visiškai atsitiktinai antstoliui A. B. pardavus skolininko E. G. nekilnojamąjį turtą, nes pastarasis visą laiką nemokėjo išlaikymo savo dukrai A. G.. Ši gauta pinigų suma socialinės pašalpos skyrimo laikotarpiu tik laikinai bei netikėtai padidino pareiškėjos gaunamas pajamas. Šiaip ir pati pareiškėja yra skolinga kreditoriams bei jos skolos išieškomos priverstiniu būdu. Tokiu būdu, pareiškėjos turtinė padėtis gana sunki ir atsakovo priimtas sprendimas neskirti socialinės pašalpos dar labiau pablogina ir šiaip sunkią pareiškėjos padėtį, nes pareiškėjai neskiriamos ir kompensacijos už šildymą, karštą bei šaltą vandenį, trūksta lėšų būtiniausių poreikių tenkinimui. Atsižvelgus į proporcingumo ir teisingumo principus, į išskirtines pareiškėjos situacijos, jos sveikatos būklės (turimą negalią) aplinkybes, atsakovo 2019 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 722 negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu. Prašo panaikinti atsakovo sprendimą ir įpareigoti atsakovą pareiškėjai socialinės pašalpos skyrimą už laikotarpį nuo 2019-01-01 iki 2019-04-01 išnagrinėti iš naujo.
Atsiliepimas
Atsakovė Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime nurodė, kad pareiškėja teigia, kad atsižvelgus į proporcingumo ir teisingumo principus, į išskirtines pareiškėjos situacijos, jos sveikatos būklės (turimą negalią) aplinkybes, atsakovės 2019 m. sausio 30 d. sprendimas Nr. 722 negali būti laikomas teisingu ir pagrįstu, todėl naikintinas. Šie pareiškėjos argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 6 straipsnis numato, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: 2 punktas numato, kad pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas (122 Eur) bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui. Įstatymo 20 straipsnio 3 dalis numato, kad prie prašymo – paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėja 2018 m. lapkričio 5 d. gavo antstolio išieškotą 1129,68 Eur sumą, skirtą vaiko išlaikymui (alimentus). Įstatymo 17 straipsnio 1 dalis numato, kad skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos: <...> 10 punktas piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai). Įstatymo 17 straipsnio 9 dalis numato, kad <...> taip pat vienkartinės bei už du ar daugiau mėnesių iš karto išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos ir piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai), išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, įskaitomos į pajamas tų mėnesių, kuriais jos buvo išmokėtos. Įstatymų leidėjas gaunamas pinigines lėšas, skirtas vaiko išlaikymui priskyrė asmens gaunamoms pajamoms, ir taip pat numatė, kad jeigu gaunamos piniginės lėšos už du ar daugiau mėnesių yra išmokamos iš karto – jos yra įskaitomos į pajamas tų mėnesių, kuriais jos buvo išmokėtos, todėl akivaizdu, kad teikiant prašymą gauti socialinę paramą, pareiškėjos gautos pajamos per paskutinius 3 mėnesius viršijo valstybės remiamas pajamas, o pareiškėjai socialinė parama neteiktina. Prašo pareiškėjos skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Byloje nustatyta, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Socialinių išmokų ir kompensacijų skyrimo skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjos E. Č. 2019 m. sausio 23 d. prašymą – paraišką, 2019 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. 722 atsisakė skirti jai socialinę pašalpą laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo (toliau – ir Paramos įstatymas) 6 straipsnio 2 punktu.
Paramos įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad prie prašymo-paraiškos pridedamos bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens pažymos apie šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytas pajamas, gautas per 3 praėjusius mėnesius iki mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, arba, jeigu pajamų šaltinis yra pasikeitęs arba tą mėnesį, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, yra gauta vienkartinė išmoka ar iš karto už du ir daugiau mėnesių išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos, pajamas to mėnesio, nuo kurio skiriama piniginė socialinė parama, išskyrus atvejus, kai savivaldybės administracija duomenis gauna iš valstybės ir žinybinių registrų bei valstybės informacinių sistemų.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjai socialinė pašalpa nebuvo skirta, nes jos pajamos, apskaičiuotos pagal Paramos įstatymo 17 ir 18 straipsnius, viršijo valstybės remiamų pajamų dydį bendrai gyvenantiems asmenims. Pareiškėja 2018 m. lapkričio 5 d. gavo antstolio išieškotą išlaikymo įsiskolinimą 1129,68 Eur, kuris buvo įskaitytas į pajamas, apskaičiuojant socialinę pašalpą.
Pareiškėja ginčijamo sprendimo neteisėtumą iš esmės grindė tuo, kad atsakovo sprendimas formaliai atitinka Paramos įstatymo nuostatas dėl socialinės pašalpos neskyrimo, todėl galima išvada, kad atsakovas priėmė teisėtą individualų administracinį aktą, tačiau konkrečiu atveju pareiškėjos atžvilgiu jis pripažintinas neteisingu. Atsakovės priimtas sprendimas dėl socialinės pašalpos neskyrimo neigiamas pasekmes sukelia ir jos dukrai A. G., nes laikotarpiu nuo 2019 m. sausio iki 2019 m. rugsėjo mėnesio dukra negaus socialinės stipendijos. Be to, pareiškėjos turtinė padėtis yra sunki, neskiriama kompensacija už šildymą, karštą bei šaltą vandenį, trūksta lėšų būtiniausių poreikių tenkinimui.
Ginčui aktualus Paramos įstatymo 6 straipsnio 2 punktas numato, kad bendrai gyvenantys asmenys arba vienas gyvenantis asmuo turi teisę į socialinę pašalpą, jeigu kreipimosi dėl socialinės pašalpos metu atitinka visus šiame straipsnyje nurodytus reikalavimus: pajamos, nurodytos ir apskaičiuotos pagal šio įstatymo 17 ir 18 straipsnius, yra mažesnės už valstybės remiamas pajamas bendrai gyvenantiems asmenims arba vienam gyvenančiam asmeniui.
Paramos įstatymo 17 straipsnis yra šio įstatymo V skirsnyje, kuris reglamentuoja pajamų piniginei socialinei paramai gauti apskaičiavimą. Ginčui aktualiame 17 straipsnio 1 dalies 10 punkte nurodyta, kad skiriant piniginę socialinę paramą, įskaitomos visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamos pajamos – piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai). Paramos įstatymo 17 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad darbo užmokestis, užmokestis už prastovas ne dėl darbuotojo kaltės, užmokestis už kasmetines atostogas, pensijos, pensijos priemokos, pensijų išmokos, šalpos išmokos, kas mėnesį gaunamos išmokos ir (ar) pašalpos, ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokos, statutiniams valstybės tarnautojams (pareigūnams) ir krašto apsaugos sistemos kariams laikinojo nedarbingumo, nėštumo ir gimdymo atostogų, tėvystės atostogų ar atostogų vaikui prižiūrėti laikotarpiais išmokėtos išmokos, taip pat kitos kas mėnesį gaunamos pajamos, kurios buvo išmokėtos ne mažiau kaip vieną mėnesį pavėluotai, taip pat vienkartinės bei už du ar daugiau mėnesių iš karto išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos ir piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai), išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, įskaitomos į pajamas tų mėnesių, kuriais jos buvo išmokėtos.
Atsižvelgdama į minėtą Paramos įstatymo 17 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija pažymi, kad šiame įstatymo straipsnyje yra aiškiai nustatyta, kokių rūšių pajamos (su išvardytomis išimtimis) šio įstatymo prasme įskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas, skaičiuojamas piniginei socialinei paramai skirti. Antstoliui vykdant išieškojimą iš skolininko pareiškėjos gautos piniginės lėšos nepatenka į Paramos įstatymo 17 straipsnyje nurodytas išimtis lėšoms, kurios neįskaitomos į visų bendrai gyvenančių asmenų arba vieno gyvenančio asmens gaunamas pajamas, skaičiuojamas piniginei socialinei paramai skirti. Kitaip vertinti minėtas pareiškėjos gautas lėšas Paramos įstatymo 17 straipsnio prasme nėra pagrindo.
Teisingumo ir veiksmingumo, lygių galimybių principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo 3 straipsnyje. Pažymėtina, kad visi minėti principai apima socialinės paramos teikimą siekiant sudaryti sąlygas tiems asmenims, kurie labiausiai pažeidžiami skurdo, nepriteklių dėl objektyvių priežasčių ir tada, kada jos labiausiai reikia, didinant motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.
Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 8 d. nutarime pažymėjo, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą. Todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga (Konstitucinio Teismo 1997 m. kovo 12 d., 2002 m. lapkričio 11 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės. Įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą.
Viešojoje teisėje yra įtvirtintas teisėtumo principas, kuris reikalauja, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų bei kad jų sprendimai būtų pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus.
Iš teisinio reglamentavo matyti, jog įstatymų leidėjas gaunamas pinigines lėšas, skirtas vaiko išlaikymui (alimentus), priskyrė gaunamoms pajamoms ir taip pat numatė, kad kitos kas mėnesį gaunamos pajamos, kurios buvo išmokėtos ne mažiau kaip vieną mėnesį pavėluotai, taip pat vienkartinės bei už du ar daugiau mėnesių iš karto išmokėtos kas mėnesį gaunamos pajamos ir piniginės lėšos, gautos vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentai), išmokos, mokamos pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, įskaitomos į pajamas tų mėnesių, kuriais jos buvo išmokėtos. Nagrinėjamojoje byloje nenustatyta, kad priimant ginčijamą sprendimą buvo nesilaikyta Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje suformuluotų bendrųjų aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo bei motyvuotumo reikalavimų individualiam administraciniam aktui ir šie reikalavimai iš esmės nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiamas sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo. Kitu reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti atsakovę pareiškėjos E. Č. prašymą dėl pašalpos skyrimo už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. išnagrinėti iš naujo. Toks reikalavimas yra išvestinis iš pagrindinio reikalavimo dėl skundžiamo akto panaikinimo. Netenkinus reikalavimo dėl administracinio akto panaikinimo, nėra pagrindo tenkinti ir reikalavimo dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šiuo teismo sprendimu pareiškėjos skundas atmestas kaip nepagrįstas, todėl pareiškėja neįgijo teisės į teismo išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjos E. Č. skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.