Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Jūratės Jakubonienės, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei Renatai Oželienei, nuteistosios S. G. gynėjui advokatui Eugenijui Senovaičiui, nukentėjusiajai O. C., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios O. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo S. G. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 215 str. 1 d., ir jai skirta 10 (dešimties) MGL, t.y. 376,60 (trijų šimtų septyniasdešimt šešių eurų 60 ct) dydžio bauda. S. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 2 d. išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. S. G. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 str. 1 d. išteisinta, neįrodžius, jog kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Civilinis ieškinys tenkintas dalinai. Iš S. G. priteista 34,75 Eur (trisdešimt keturi eurai, 75 ct) turtinės žalos ir 250,00 Eur (du šimtai penkiasdešimt Eur 00 ct) neturtinės žalos atlyginimo, O. C. naudai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

S. G. nuteista už tai, kad ji 2013 m. birželio 11 d., 17.25 val., veikdama su mažamečiais K. C., gim. 2003 m. ir E. K., gim. 2000 m., kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, turėdama vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą turtą, pasitelkusi mažamečius K. C. ir E. K., kurie neteisėtai jai perdavė O. C. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę ir kortelės vartotojo slaptažodį, juos neteisėtai panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti, t.y. (duomenys neskelbtini) banko kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) įdėjo į (duomenys neskelbtini) bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir surinkusi PIN kodą iš O. C. sąskaitos apgaulės būdu pagrobė 290 Lt, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 215 str. 1 d..

S. G. išteisinta dėl to, kad 2013 m. birželio 11 d., 17.25 val., veikdama su mažamečiais K. C. ir E. K., turėdama vieningą tyčią apgaulės būdu savo naudai įgyti svetimą turtą, pasitelkusi minėtus mažamečius, kurie neteisėtai jai perdavė nukentėjusiajai O. C. išduotą elektroninę mokėjimo priemonę ir kortelės vartotojo slaptažodį, juos neteisėtai panaudojo finansinėms operacijoms inicijuoti, t.y. (duomenys neskelbtini) banko kortelę „Maestro“ Nr. (duomenys neskelbtini) įdėjo į (duomenys neskelbtini)“ bankomatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir surinkusi PIN kodą iš O. C. sąskaitos apgaulės būdu pagrobė 290 Lt.

S. G. išteisinta dėl to, kad 2012 m. liepos mėnesį, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu laiku, veikdama kartu su mažamečiais K. C., gim. 2003 m. ir E. K., gim. 2000 m., kurie nusikalstamos veikos padarymo metu dar nebuvo tokio amžiaus, nuo kurio jie atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, turėdama tikslą pagrobti O. C. priklausančius juvelyrinius dirbinius - du auksinius žiedus, prikalbėjo mažamečius K. C. ir E. K. paimti iš O. C. namų, esančių (duomenys neskelbtini)., sekcijoje, papuošalų dėžutėje buvusius juvelyrinius dirbinius, tokiu būdu mažamečiai K. C. ir E. K. 2012 m. liepos mėn. tiksli data tyrimo metu nenustatyta, teisėtai patekę į O. C. priklausantį namą, esantį (duomenys neskelbtini), iš sekcijoje buvusios papuošalų dėžutės pagrobė svetimą - O. C. priklausančius auksinį vestuvinį žiedą - 1500 Lt vertės bei moterišką auksinį žiedą – 500 Lt vertės, tokiu būdu pasitelkusi mažamečius pagrobė svetimą - O. C. 2000 Lt vertės priklausantį turtą.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusios O. C. apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš nukentėjusiosios O. C. apeliacinio skundo matyti, jog ji iš esmės nesutinka su priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu bei mano, kad dėl žiedų vagystės S. G. išteisinta nepagrįstai.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, ištyrusi įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, teisingai kvalifikavo padarytas veikas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Taip pat teisėjų kolegija sutinka, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, kurie leistų konstatuoti, jog S. G. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d.

Pagal BK 178 str. 1 d. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. BK 178 str. nusikalstamos veikos objektas yra visų rūšių ir formų nuosavybė, o dalykas – svetimas turtas. Svetimo turto pagrobimas laikomas baigtu, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. G. kaltės dėl atsakomybės pagal BK 178 str. 1 d. klausimą, išanalizavo visus ikiteisminio tyrimo metu surinktus ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintus įrodymus, argumentavo, kodėl jie nelaikytini S. G. kaltę patvirtinančiais įrodymais, ir pagrįstai išteisinamąjį nuosprendį grindė ne tik pačios kaltinamosios S. G. parodymais, bet ir kitais byloje esančiais įrodymais, jų visuma ir logine seka.

Apeliaciniame skunde nukentėjusioji Ona C. S. G. kaltę grindžia išskirtinai savo įsitikinimu, nenurodydama jokių kitų duomenų S. G. kaltei patvirtinti. S. G. viso proceso metu savo kaltę dėl žiedų vagystės neigė ir tvirtino, kad žiedų nematė, vaikų neprašė, kad atneštų žiedus (T.2, b.l.29). Įvertinęs bylos duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad išskyrus gana prieštaringus mažamečio K. C. parodymus, jokių kitų duomenų, kurie pagrįstų S. G. kaltę dėl žiedų vagystės, nėra. Teisėjų kolegija, susipažinusi su įvykių eiga bei kaltinamosios ir nukentėjusiosios, taip pat liudytojų parodymais, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo išreikštos abejonės dėl nepilnamečio liudytojo K. C. parodymų nenuoseklumo yra pagrįstos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad K. C. gim.2003 m. davė parodymus apie įvykius, kurie vyko tuo metu, kai jam buvo 9 metai. Pati nukentėjusioji teigė, jog žiedų pasigedo 2012m. liepos mėnesį, tačiau į policiją kreipėsi tik praėjus metams laiko. K. C. yra nukentėjusios O. C. sūnus, kuris pasak nukentėjusios ir papasakojo apie tai, kad S. G. prašė jo atnešti mamos žiedus, ką jis ir padarė. K. C. teisme tvirtino, jog S. G. prašė atnešti mamos žiedus, jis paėmė iš stalčiuko, juos atnešė ir perdavė S. G., už tai gaudamas 40 Lt. Teigė jog tuo metu buvo jo draugas E. K., kuriam jis davė 20 litų. E. K. apklaustas teisme nurodė, kad jis nematė kaip K. ėmė O. C. žiedus ir juos perdavė S. G., bei kaip pastaroji sumokėjo pinigus. Tačiau jis prisimena, kaip K. jam minėjo jog pardavė mamos žiedus, gavo pinigų ir kvietė jį į parduotuvę. Neigė gavęs 20 Lt.( t.2.b.l. 51). Vertinant K. C. parodymus akivaizdu, jog jis yra suinteresuotas šioje byloje, jam aktualu pateisinti savo elgesį prieš mamą, nes būtent jis paėmė mamos žiedus iš stalčiuko ir gavo 40 litų. Byloje nėra jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių kaltinamosios kaltę apart nenuoseklių K. C. ir E. K. parodymų, todėl teismas priimdamas nuosprendį negali jais vadovautis kaip patikimais įrodymais kaltinamosios kaltei pagrįsti. Pažymėtina, kad valstybinis kaltintojas bylą nagrinėjant teisme baigiamosiose kalbose prašė S. G. išteisinti pagal LR BK 178str.1d., nesant įrodymų. Tokią poziciją prokurorė palaikė ir nukentėjusios skundą nagrinėjant apeliacine tvarka. Prokurorės teigimu, tiek nukentėjusioji, tiek kaltinamoji viena kitai turėjo daug pretenzijų, puoselėjo daug įvairių nuoskaudų. Ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, po to vėl atnaujintas ir bylą perdavus teismui, išnaudojus visas tyrimo galimybes, nebuvo galimybes įrodyti kaltės dėl visų nusikalstamų veikų, kuriomis S. G. buvo kaltinama (T.2, b.l. 95).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų byloje. Pirmosios instancijos teismas išteisinamajame nuosprendyje pagrįstai rėmėsi in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, jį grįsti prielaidomis.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, konstatuoja, kad S. G. pagal BK 178 str. 1 d., neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, išteisinta pagrįstai (BPK 303 str. 5 d. 2 p.).

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nukentėjusioji taip pat nesutinka su jai priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą (BPK 44 str. 10 d.). BPK 109 str. numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti civilinį ieškinį. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad sprendimą patenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, remdamasis byloje esančiais įrodymais, tarp jų ir dokumentais, nustato, kad ieškinys yra pagrįstas, t. y. fiziniam ar juridiniam asmeniui padaryta turtinė ar neturtinė žala; kaltinamojo veikoje yra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; tarp kaltinamojo veikos ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys (kasacinė nutartis Nr. 2K-628/2013). Remiantis teisės normose įtvirtintu reglamentavimu bei aktualia teismų praktika laikytina, kad civilinis ieškinys dėl turtinės žalos turi būti įrodytas, turi būti nustatyta, kad asmuo yra kaltas padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir, kad tarp kalto asmens veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys.

Nagrinėjamoje byloje nukentėjusioji prašė priteisti 614,47 Eur turtinės žalos atlyginimą, nurodydama, kad turtinę žalą patyrė dėl iš jos sąskaitos (duomenys neskelbtini) bankomato pagrobtų 84 Eur (290 Lt) ir dėl pavogtų dviejų auksinių vestuvinių žiedų (579,33 Eur).Tačiau pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl turtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies, priteisdamas iš S. G. 34,75 Eur turtinės žalos atlyginimo O. C. naudai. Teisėjų kolegija su tokiu teismo sprendimu visiškai sutinka dėl žemiai nurodytų priežasčių.

Dėl kilusių pasekmių turi atsakyti asmuo, dėl kurio veiksmų tokios pasekmės kilo. Byloje nustatyta, jog S. G. pagrįstai išteisinta dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 1 d. padarymo, neįrodžius, jog kaltinamoji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką. Todėl, nors nukentėjusioji ir patyrė turtinę žalą, t.y. iš jos buvo pavogti du auksiniai žiedai, tačiau šios pasekmės, kaip nustatė teismas, nebuvo S. G. nusikalstamos veikos pasekmė, todėl jai ir nekyla deliktinė atsakomybė atlyginti nukentėjusiajai turtinę žalą. BPK 115 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, teismas atmeta civilinį ieškinį, jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Šiuo konkrečiu atveju teismas priėmė teisingą sprendimą atmesdamas nukentėjusios ieškinį dalyje, dėl žiedų vagystės. Pirmosios instancijos teismas S. G. pripažino kalta padarius nusikalstamą veika, numatytą, BK 215 str. 1 d., todėl jai kyla deliktinė atsakomybė atlyginti turtinę 84 (290 Lt) žalą dėl minėtąja nusikalstama veika sukeltų pasekmių. Tačiau įvertinus tai, jog dalis patirtosios turtinės žalos jau yra atlyginta, tai patvirtina 2014 m. spalio 12 d. liudytojo apklausos protokolo duomenys (T.1, b.l. 38), kur nurodyta, jog Sandra G. O. C. yra grąžinusi tik 170 litų, o nukentėjusioji šią aplinkybę yra patvirtinusi savo parašu, nurodydama, kad protokolą perskaitė, surašyta teisingai. Tai reiškia, jog neatlyginta tik dalis dėl nepadarytos BK 215 str. 1 d. nusikalstamos veikos turtinės žalos, t.y. 34,75 Eur, kurią teismas ir priteisė. Teismas nepagrįstais laiko nukentėjusiosios argumentus, jog atlygintoji skola yra susijusi su kitais santykiais, kadangi tiek civiliniame ieškinyje (T. 2, b.l. 25), tiek anksčiau minėtame protokole (t.1, b.l.38) nukentėjusioji yra nurodžiusi, jog S. G. yra grąžinusi 170 Lt, o įrodymų, kurie paneigtų aplinkybę, jog pinigai grąžinti dėl nusikaltimu padarytos nusikalstamos veikos atlyginimo, O. C. nepateikė.

Nukentėjusioji O. C. taip pat nesutinka su priteistos neturtinės žalos dydžiu ir prašo jai priteisti 1500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kai dėl kaltininko (nuteistojo) padarytos nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo patiria neturtinę žalą, jos dydis nustatomas vadovaujantis kriterijais, kurie nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje. Tokie kriterijai yra: žalos dydis ir jos pasekmės, ją padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės, taip pat atsižvelgiama į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad esminės ir lemiamos aplinkybės nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį yra nusikalstamos veikos pasekmės. Visais atvejais, nustatydamas nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydį (pinigine išraiška), teismas privalo įvertinti tas neigiamas pasekmes, kurias nukentėjusiajam sukėlė atitinkama veika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-576/2014).

Kolegija pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Tačiau teismas yra įpareigotas nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio pažeidimus (fizinį skausmą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kt.), nurodytus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Šie neturtinės žalos požymiai yra vertinamieji ir juos vertina teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. Tai yra teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas, tačiau teismai, spręsdami dėl neturtinės žalos atlyginimo, paprastai turi atsižvelgti ir į teismų praktikoje analogiškos kategorijos bylose priteisiamas sumas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, spręsdamas atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė šiuos klausimus reglamentuojančias teisės normas. Teismas sprendė, kad nukentėjusioji dėl nusikalstamos veikos padarymo patyrė stresą, kadangi buvo įtrauktas jos mažametis sūnus. Teismui taip pat nekilo abejonių, kad dėl nusikaltimo padarymo nukentėjusioji O. C. patyrė dvasinius išgyvenimus.

Siekdamas kiek įmanoma teisingiau nustatyti neturtinės žalos dydį, kartu nepažeidžiant skirtingų nukentėjusiosios ir jai žalą padariusio asmens – nuteistosios – interesų, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad patirta neturtinė žala yra 250 Eur. Nors apeliantė ir nurodė, jog jai dėl įvykių stipriai pablogėjo sveikata, prasidėjo depresija, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų, ji nepateikė. Tai, jog apeliantė yra antros grupės invalidė ir jai sutrikusi eisena, taip pat nėra pagrindu neturtinei žalai padidinti, kadangi minėti sveikatos sutrikimai nėra S. G. nusikalstamos veikos pasekmė. Kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su priteistu neturtinės žalos dydžiu.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį pakeisti ar naikinti jį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė pažymą, patvirtinančią išlaidas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo S. G. nagrinėjant šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, kurias sudaro advokato užmokestis – 63,69 Eur ( T.2., b.l.87). BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kuomet gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Dėl šių priežasčių antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš S. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamosios proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

nukentėjusiosios O. C. apeliacinį skundą atmesti.