- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-11-21
- Bylos Nr.
- I-5804-331/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00395-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- H. G.
- Atsakovas
- Kėdainių rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. G. skundą atsakovams Kėdainių rajono apylinkės teismui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja skundu (b. l. 1-4) kreipėsi į teismą ir prašo: 1) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėto darbo užmokesčio skirtumą - 44 382,12 Lt už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01; 2) priteisti 0,07 procentus delspinigių už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 5 procentus metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo.
Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 2009-04-08 dekretu Nr. IK-1774 buvo paskirta Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėja. Pagal Teisėjų atlyginimų įstatymą teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos, priedo už ištarnautus valstybei metus. Pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą padauginus iš bazinio dydžio.
Pažymėjo, jog 2008 m. pabaigoje pradėtas teisėjų atlyginimų mažinimas. Neteisėtas atlyginimų sumažinimas pasireiškė tuo, kad buvo pakeisti du teisės aktai: Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais įstatymas (2008 m. gruodžio 19 d. įstatymo Nr. XI-85 redakcija) ir Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo (2008 m. lapkričio 6 d. įstatymo Nr. X-1 771 redakcija) priedėlis.
Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje įtvirtintas teisėjų atlyginimų (pareiginės algos) koeficientas buvo neteisėtai sumažintas. Galimybė mažinti teisėjų atlyginimą, mažinant pareiginės algos koeficientą, Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme nėra numatyta. Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje buvo įtvirtintas apylinkės teismo teisėjo atlyginimo (pareiginės algos) koeficientas - 14,2. Pakeitus šio įstatymo priedėlį nuo 2009-05-01 apylinkės teismo teisėjo atlyginimų pareiginės algos koeficientas buvo sumažintas iki 12,5, o nuo 2009-08-01 pareiginės algos koeficientas sumažintas dar kartą iki 11,56. Pastarojo įstatymo galiojimas buvo kelis kartus pratęstas ir galiojo iki 2013-10-01. Be to, sumažinus atlyginimą, sumažėjo ir priedas už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Apylinkės teismo teisėjų ir teismų pirmininkų darbo užmokestis 2009 m. buvo neproporcingai mažinamas du kartus: pirmą kartą darbo užmokestis sumažintas 12 proc. - nuo 2009-05-01 iki 2009-08-01 įstatymu sumažinus pareiginės algos koeficientą nuo 14,2 iki 12,5 ir antrą kartą darbo užmokestis sumažintas dar 12 proc. - nuo 2009-08-01, kai įstatymu buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas nuo 12,5 iki 11,56.
Pažymėjo, kad teisėjo atlyginimo ir kitų socialinių garantijų konstitucinės apsaugos imperatyvas kyla iš Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtinto teisėjo ir teismų nepriklausomumo principo. Pagal Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas nuo 2009-05-01 iki 2009-08-01 atlyginimas turėjo būti skaičiuojamas tokiu būdu: bazinis dydis 475 Lt dauginamas iš koeficiento 14,2, o nuo 2009-08-01 sumažintas bazinis dydis 450 dauginamas iš koeficiento 14,2. Tačiau nuo 2009-05-01 iki 2009-08-01 buvo mokamas sumažintas atlyginimas (475 x 12,5), o nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 buvo mokamas 450 x 11,56. Faktiškai darbo užmokestis buvo mažintas tris karius: mažinant bazinį dydį ir du kartus mažinant pareiginės algos koeficientą. Pripažįstant, jog bazinis dydis dėl sunkios valstybės ekonominės ir finansinės padėties galėjo būti mažinimas nuo 475 iki 450, negalima sutikti, kad pareiginės algos koeficientas buvo mažintas pagrįstai ir teisėtai.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, neteisėtas atlyginimo sumažinimas, priedo už ištarnautus metus sumažėjimas, teisėtai priklausančio atlyginimo nemokėjimas daugiau nei tris metus, jo neatstatymas pasibaigus valstybės ekonominiam ir finansiniam sunkmečiui daro didelę materialinę ir moralinę žalą, todėl prašo priteisti 44 382,12 Lt, kaip neišmokėto atlyginimo dalį už laikotarpį nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01. Be to, prašo už kiekvieną praleistą dieną, pradedant skaičiuoti po 7 kalendorinių dienų, kai nustatytu laiku darbo užmokestis nebuvo perskaičiuotas ir sumokėtas atitinkamo dydžio atlyginimas, priteisti 0,07 procento dydžio delspinigius.
Negaudama didelės dalies atlyginimo, patiria nuostolių, valstybė neteisėtai naudojasi jai priklausančia atlyginimo dalimi, palūkanų už naudojimąsi pinigais nemoka, todėl prašo priteisti ir Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatytas palūkanas (procesines palūkanas) - 5 proc. metinių palūkanų už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurią atstovauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija, su skundu nesutinka, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 12-15) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Seimas, vykdydamas 2013-07-01 Konstitucinio Teismo nutarimą, 2013-09-19 priėmė įstatymą Nr. XII-523 (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio, 1 priedo pakeitimo ir kai kurių su jais susijusių įstatymų pripažinimo netekusiais galios <...> pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas), kurio 2 straipsnio 2 punktu pavedė Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014-05-01 parengti ir pateikti Lietuvos Respublikos Seimui dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. 2013-09-28 įsigaliojus minėtam įstatymui, valstybė prisiėmė pareigą nustatyti kompensavimo tvarką ir geruoju išmokėti pareiškėjų reikalaujamą sumą. Šis įstatymas yra galiojantis, todėl privalo būti vykdomas, taigi, įstatymų leidėjas įvykdė Konstitucinio Teismo nustatytą pareigą. Prievolės, dėl kurios kilo ginčas šioje byloje, įvykdymas bus sureguliuotas teisės aktu, todėl mano, kad nėra pagrindo reikalavimą tenkinti teismine tvarka.
Pažymėjo, kad pareiškėja praleido ieškinio senatį reikalavimams nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01 pareikšti, prašo taikyti ieškinio senatį, numatytą Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje. Teigia, kad teismas turėtų ieškinį atmesti motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu (Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalis).
Prašomos priteisti procesinės palūkanos yra ne darbo teisės, o civilinės teisės institutas, šioje byloje jo taikyti negalima, todėl mano, kad toks reikalavimas yra atmestinas. Pažymėjo, kad valstybė susiduria su objektyviais ekonominio pobūdžio sunkumais, todėl jeigu teismas patenkintų pareiškėjos reikalavimą, prašo teismo sprendimo įvykdymą byloje atidėti vieneriems metams nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.
Atsiliepimas
Atsakovas Kėdainių apygardos teismas atsiliepime į skundą (b. l. 11) prašo sprendimą priimti teismo nuožiūra.
Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą joms pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnis).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas i š dalies
Šioje byloje pareiškėja kelia ginčą dėl teisėjų darbo užmokesčio sumažinimo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01.
Ginčo dėl pareiškėjos skunde nurodytų faktinių aplinkybių, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja ėjo Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos pareigas, į kurias buvo paskirta Lietuvos Respublikos Prezidento 2009-04-08 dekretu Nr. 1K-1774, byloje nėra.
Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų dydžiai ir jų skaičiavimo tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatyme. Pagal šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų pirmininkų, jų pavaduotojų, skyrių pirmininkų ir teisėjų atlyginimas susideda iš pareiginės algos ir priedo už ištarnautus Lietuvos valstybei metus. Teisėjų atlyginimų įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bendrosios kompetencijos ir specializuotų teismų teisėjų pareiginė alga apskaičiuojama atitinkamos pareiginės algos koeficientą, nustatytą šio įstatymo priedėlyje, padauginus iš bazinio dydžio. Teisėjų atlyginimų skaičiavimui taikomas atlyginimo ir pareiginės algos bazinis dydis, kurį ateinantiems metams Lietuvos Respublikos Vyriausybės teikimu, įvertinus teisėjams atstovaujančių organizacijų pasiūlymus, praėjusių metų vidutinę metinę infliaciją (skaičiuojant nacionalinį vartotojų kainų indeksą) ir kitų vidutinio darbo užmokesčio viešajame sektoriuje dydžiui ir kitimui poveikį turinčių veiksnių įtaką, tvirtina Lietuvos Respublikos Seimas iki Seimo pavasario sesijos pabaigos. Tvirtinamas naujas bazinis dydis negali būti mažesnis už esamą bazinį dydį, išskyrus atvejus, kai iš esmės pablogėja valstybės ekonominė ir finansinė būklė (Teisėjų atlyginimų įstatymo 3 str.).
Lietuvos Respublikos valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinio dydžio, taikomo 2009 metais, įstatymo (2008-12-19 redakcija) 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos (atlyginimo) bazinis dydis nuo 2009-01-01 iki 2009-07-31 – 475 Lt, o nuo 2009-08-01 iki 2009-12-31 – 450 Lt. Nustatytas 450 Lt pareiginės algos bazinis dydis galioja iki šiol.
Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlyje (redakcija, galiojusi nuo 2008-11-15 iki 2009-04-30) buvo nustatyta, kad apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas yra 14,2. Nuo 2009-05-01 įsigaliojo 2009-04-28 Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-235, kuriuo nustatytas 12,5 apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas (redakcija, galiojusi nuo 2009-05-01 iki 2009-07-31). Nuo 2009-08-01 įsigaliojo 2009-07-17 Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymas Nr. XI-362, pagal kurį apylinkės teismo teisėjo pareiginės algos koeficientas sumažintas dar kartą iki 11,56 (redakcija, galiojusi nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013-07-01 priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, kuris „Valstybės žiniose“ oficialiai paskelbtas 2013-10-01. Konstitucinis Teismas šiuo nutarimu, be kita ko, pripažino, kad Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis (2009-04-28 redakcija, įsigaliojusi 2009-05-01, Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917), kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-04-28 redakcija) 3 straipsnio 2 daliai (2009-04-28, Žin., 2009, Nr. 49-1940; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4306; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7044; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7991) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui; Lietuvos Respublikos teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlio pakeitimo įstatymo (2009-07-17 redakcija) 2 straipsnis (2009-07-17 redakcija, Žin., 2009, Nr. 91-3917; 2010-06-30 redakcija, Žin., 2010, Nr. 82-4307; 2011-11-22 redakcija, Žin., 2011, Nr. 150-7043; 2012-12-20 redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7990) prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, 109 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio nuostatas, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatos, Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams, o visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, o tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos.
Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu pripažinus, kad Teisėjų atlyginimų įstatymo priedėlis, kuriame nustatyti sumažinti teisėjų pareiginės algos (atlyginimo) koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti teisėjų atlyginimai, prieštarauja (prieštaravo) Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nurodyti koeficientai negali būti taikomi. Tokiu atveju pareiškėjos teisės gintinos taikant pareiginės algos koeficientą, galiojusį iki Konstitucijai prieštaraujančio (sumažinto) koeficiento nustatymo.
Pareiškėja teismui pareikštą reikalavimą priteisti neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį grindžia tuo, kad laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01 apskaičiuojant teisėjų atlyginimus buvo taikomos teisės aktų nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsižvelgus į šias aplinkybes, pareiškėja mano turinti teisę teisme reikalauti pašalinti dėl Konstitucijai prieštaraujančių teisės aktų nuostatų pažeistą jos teisę gauti teisingą apmokėjimą už atliktą darbą.
Teismui pateikta Kėdainių rajono apylinkės teismo pažyma apie pareiškėjai taikytą iki 2009-05-01 galiojusį 14,2 pareiginės algos koeficientą priskaičiuotiną ir išmokėtiną jai darbo užmokestį (b. l. 5-6) patvirtina, kad dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01 pareiškėjai neišmokėta - 44 382,12 Lt. Teismas neturi pagrindo abejoti Kėdainių rajono apylinkės teismo pateiktais paskaičiavimais, todėl pareiškėjai iš Lietuvos valstybės priteistina nurodyto dydžio neišmokėta teisėjų atlyginimo dalis.
Teismo vertinimu teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimu dėl darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (Darbo kodekso 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Civilinio kodekso 1.124 str.) ir kuris apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). Darbo kodekso 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu Darbo kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja (1.126 str. 2 d.). Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė Teisingumo ministerija prašo teismo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjos teisių pažeidimas pripažintas Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2013-07-01 nutarimu, teisių pažeidimo neneigė nei įstatymų leidėjas, nei vykdomoji valdžia. Vadinasi, kai Lietuvos Valstybė, kurios institucijos priėmė neteisėtus norminius aktus, šiuos aktus pripažįsta neteisėtais ir vėliau imasi veiksmų atkuriant pažeistas teises, teismas vertina kaip skolininko veiksmus, liudijančius, kad jis pripažįsta prievolę, todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo veiksmai nutraukė ieškinio senaties terminą (Darbo kodekso 27 str. 5 d., Civilinio kodekso 1.130 str. 2 d.), todėl pareiškėjos skundo reikalavimas tenkintinas visa apimtimi.
Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas iki šiol nėra priėmęs įstatymo projekto dėl ekonomikos krizės metu neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo, teismo vertinimu, nedaro įtakos bylos baigčiai. Pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 6 straipsnio nuostatas, Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl kiekvienas asmuo savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2003-03-04 nutarimas). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (Konstitucinio Teismo 2006-01-16, 2005-02-07, 2004-12-29 nutarimai). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (Konstitucinio Teismo 2006-08-06 nutarimas). Pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galimai sureguliuosiančio, įstatymo projekto parengimo ir paties įstatymo priėmimo. Pareiškėja neprivalo susilaikyti nuo kreipimosi į teismą iki bus priimtas toks jos pažeistas teises atkursiantis įstatymas. Pareiškėjos pažeistų teisių gynimą pavedus įstatymų leidėjo valiai, susidarytų prielaidos teisinėje valstybėje netoleruotinai situacijai, kai įstatymų leidėjui pažeidus asmenų teises, šių teisių gynimas priklausytų išimtinai nuo to paties įstatymų leidėjo valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti, jai nepagrįstai sumažinus teisėjo atlyginimą, kas vėliau buvo pripažinta prieštaraujančiu Konstitucijai. Būtent pastaroji aplinkybė ir leidžia teismui priimti pareiškėjai palankų sprendimą, nes ji, manydama, kad jos teisės yra pažeistos, į teismą galėjo kreiptis iš esmės bet kada, t. y. nelaukdama, kol bus priimtas įstatymas, įtvirtinantis kompensavimo mechanizmą. Priešingas situacijos vertinimas ne tik prieštarautų tiesioginiam pažeistų konstitucinių teisių gynimo principui, bet ir sukurtų neapibrėžtumo situaciją pareiškėjai, kuri nebūtų tikra, kada jos pažeistos teisės bus atkurtos.
Pareiškėjos reikalavimą dėl 5 procentų metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo priteistos sumos, priteisimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, teismas atmeta kaip nepagrįstą. Teisėjų atlyginimų įstatymas nenumato palūkanų mokėjimo už uždelstą teisėjo atlyginimo išmokėjimą. Nuostatų dėl palūkanų mokėjimo nėra ir Darbo kodekse bei Valstybės tarnybos įstatyme. Palūkanų taikymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Pareiškėjos pagrindinis reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį plačiąja prasme kilo iš darbo (tarnybos) teisinių santykių. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius; įstatymų numatytais atvejais CK reglamentuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius. CK 1.1 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad darbo santykius reglamentuoja specialūs įstatymai. Šio kodekso normos darbo santykiams taikomos tiek, kiek jų nereglamentuoja specialūs įstatymai. Specialūs įstatymai, reglamentuojantys darbo santykius numato darbdavio pareigą mokėti įstatymų nustatytus delspinigius, kai dėl darbdavio kaltės pavėluotai išmokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos (Darbo kodekso 207 straipsnis), jokių kitų sankcijų specialūs įstatymai nenustato, todėl reikalavimas priteisti palūkanas, atliekančias kompensavimo funkciją civiliniuose (o ne darbo) teisiniuose santykiuose, šiuo atveju negali būti tenkinamas, be to, tokią praktiką formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.
Atsakovė prašo atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, nurodydama, jog teismo sprendimo negalėtų įvykdyti dėl objektyvių priežasčių. Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsnis nustato, kad teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Civilinio proceso kodekso normomis. Atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo vykdymą galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, spręsdamas klausimą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Sprendžiant klausimą, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir teisėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, todėl vien blogos atsakovės materialinės padėties aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) teismo sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti pareiškėjų interesai.
Civilinio proceso kodekso 284 straipsnis 2013 m. gruodžio 13 d. įstatymu Nr. XII-633 yra papildytas nuostata, nustatančia, kad jeigu teismo sprendimui, kuriuo iš Lietuvos valstybės priteistos mokėtinos sumos, įvykdyti reikalingos sumos nenumatytos patvirtintame valstybės biudžete, šio sprendimo įvykdymas atsakovo prašymu gali būti atidėtas kitiems biudžetiniams metams. Kadangi 2014 m. valstybės biudžete šiuo sprendimu priteista suma nėra numatyta, sprendimo vykdymas atidedamas kitiems biudžetiniams metams.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str., 85–87 str., 88 str. 4 p. ir 127 str., teismas
nusprendžia:
pareiškėjos H. G. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, neišmokėtą teisėjo atlyginimo dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01, pareiškėjai H. G. - 44 382,12 Lt (keturiasdešimt keturis tūkstančius tris šimtus aštuoniasdešimt du litus ir dvylika centų) (12853,95 Eur (dvylika tūkstančių aštuonis šimtus penkiasdešimt tris tūkstančius eurų ir devyniasdešimt penkis euro centus)).
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimo vykdymą atidėti kitiems (2015 m.) biudžetiniams metams.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.