- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-23
- Bylos Nr.
- 2A-978-275/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Kutrienė (pran.), Rasa Gudžiūnienė, Petras Jaržemskis
- Ieškovas
- UAB „Vilniaus energija“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei
- Kategorijos
- 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vilniaus energija“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Vilniaus energija” ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, kur trečiaisiais asmenimis yra S. P. ir UAB „Bendruva“, dėl įsiskolinimo už šilumos energiją priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ 2006 m. rugpjūčio 3 d. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismui paduotu pareiškimu dėl teismo įsakymo (b.l. 1), vėliau – ieškiniu (b.l. 19-22) ir patikslintais ieškiniais (b.l. 88-91, 130-134) prašė: 1) jo naudai priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 2 167,91 Lt skolą su 5 % dydžio procesinėmis palūkanomis, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat 421,29 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, kad ieškovas nuo 2002-04-01 tiekia šilumos energiją į butą, esantį (duomenys neskelbtini). Laikotarpiu nuo 2002-12-01 iki 2006-07-31 susidariusią 2 167,91 Lt skolą prašo priteisti iš atsakovo, kaip minėto buto savininko, t.y. neatsižvelgiant į tai, kas faktiškai naudojosi šilumos energija (Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d.; Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos patvirtinimo“ 2 p.; Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintų šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8 p.; Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52.1 p.). Pažymėjo, kad atsakovas tik kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė ginčo gyvenamosios patalpos bendrabutyje 2000 m. birželio 19 d. nuomos sutartį, sudarytą tarp trečiųjų asmenų byloje. Iš nuomos sutarties 2.2 p. matyti, kad S. P. įsipareigojo kiekvieną mėnesį mokėti komunalinius mokesčius UAB „Bendruva“.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2007 m. birželio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad Civilinio kodekso normas konkretizuoja Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtinta „Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarka“ (toliau - Tvarka). Šios Tvarkos 2 dalyje nurodyta, jog šalto ir karšto vandens [...] vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro savivaldybių patalpų nuomininkai, kurie už jiems suteiktas paslaugas atsiskaito pagal įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartyje nėra numatyta kitaip. Vadinasi, būtent S. P. – kaip faktinis šilumos vartotojas – turi pareigą padengti įsiskolinimą už jo sunaudotą energiją. Nuomos sutarties neįregistravimo viešame registre faktas nevaidina esminės reikšmės, kadangi apie tai ieškovas žinojo iš kitų šaltinių - UAB „Bendruva“ periodiškai pateikiamos informacijos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UAB „Vilniaus energija“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį patenkinti (b.l. 184-193). Apeliacinis skundas yra grindžiamas tuo, kad: 1) pirmos instancijos teismas netinkamai išaiškino šilumos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas; 2) nepagrįstai ieškovo teikiamų paslaugų vartotoju pripažino tretįjį asmenį S. P.; 3) be jokio pagrindo laikė, jog šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta su gyvenamosios patalpos nuomininku konkliudentiniais veiksmais; 4) netinkamai įvertino bylos šalių įrodymus. Nurodė, kad savivaldybė ginčo teisiniuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo įgaliojimus turinti institucija, o kaip ieškovo teikiamų paslaugų vartotoja. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas - juridinis [...] asmuo, kurio naudojami (nesvarbu, kieno faktiškai) šildymo prietaisai nustatyta tvarka yra prijungti prie šilumos perdavimo tinklų arba pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų. Tą netiesiogiai patvirtina ir CK 4.76 str., kuris paskirsto likutines išlaidas tarp namo bendraturčių pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name. Konstatavo, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis tarp ieškovo ir trečiojo asmens S. P. negalėjo būti laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, nes Ūkio ministro 2003 m. liepos 10 d. įsakymas Nr. 4-289 tokios galimybės nenumato. Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis gali būti sudaroma pagal standartines arba individualiai aptartas sąlygas, bet visada būtina rašytinė sutarties forma. Netinkamą įrodymų vertinimą sieja su nepagrįsta pirmos instancijos teismo išvada esą apeliantas žinojo arba turėjo žinoti apie ginčo gyvenamųjų patalpų nuomą. Kaip jau minėta, patalpų nuomos faktas pats savaime nepakeičia šilumos pirkimo-pardavimo sutarties vienos iš šalių; šalis automatiškai pasikeičia nebent tik pasikeitus patalpų savininkui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 201-204) skundo nepripažįsta, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Pažymėjo, kad atsakovas vykdo valstybės priskirtąją (ribotai savarankišką) funkciją teikti socialinę paramą kiekvienam asmeniui, kuris atitinka įstatyme numatytus kriterijus; yra tik tarpininkas tarp valstybės ir nuomininko, todėl ieškovės reikalavimą reikia nukreipti vienam iš jų. Vadovaujantis principu lex specialis derogat lex generalis, ginčo teisiniams santykiams yra taikytinas Vyriausybės 2002 m gegužės 13 d. nutarimas Nr. 658. Be to, Vilniaus miesto valdyba 1999 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. 2105V įpareigojo SP UAB „Vilniaus šilumos tinklai“ (kurios teises ir pareigas perėmė UAB „Vilniaus energija“) su trečiojo asmens UAB „Bendruva“ eksploatuojamų bendrabučių gyventojais sudaryti šildymo/karšto vandens tiekimo sutartis, bet tokia sutartis su S. P. dėl atsakovui nežinomų priežasčių nebuvo pasirašyta.
Tretieji asmenys atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ieškovo minimų Šilumos ūkio įstatymo ir 2001-07-11 Vyriausybės nutarimo Nr. 876 2 p. normų aiškinimo ir taikymo nagrinėjamoje byloje.
Lietuvos Respublikos Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 31 punkte įtvirtinta šilumos vartojimo sutarties sąvoka, kaip sutarties tarp šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, o šio straipsnio 32 punktas nurodo, kad šilumos vartotojas yra juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų, t.y. šilumos vartotojo sąvoka siejama su šilumos tiekimo-vartojimo sutartiniais santykiais. Šilumos ūkio įstatymas šeštame skirsnyje 21 str. „Daugiabučio namo šildymas“ 1 d. nurodo, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, kurie butus ir kitas patalpas šildo pastato šildymo būdu arba taikydami kitus techninius sprendimus, antra šio straipsnio dalis detalizuoja, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendro naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Ieškovas netinkamai aiškina paminėtas įstatymo normas, akcentuodamas, kad juridinis asmuo - patalpų savininkas ir yra šilumos vartotojas. Kolegijos nuomone, šilumos vartotojo sąvoka yra susijusi su sutartiniais santykiais. Tarp fizinio ar juridinio asmens vartojančio jam tiekiamą energiją ir šilumos energijos tiekėjo susiformuoja energijos pirkimo-pardavimo santykiai, o kai abonentas yra fizinis asmuo ir naudoja energiją savo ar savo šeimos asmeninėms reikmėms, energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra vartojimo sutartis, tokius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso šeštos knygos 383-391 str. Taigi, energijos pirkimo-pardavimo santykiuose vartotoju gali būti pripažintas tiek fizinis, tiek juridinis asmuo, priklausomai nuo to, kas vartoja energiją savo reikmėms, kas yra abonentas.
Nagrinėjamoje byloje buvo nustatyta, kad pagrindinės skolos dalies susiformavimo laikotarpiu nuo 2002-12-01 iki 2006-07-31 butas buvo išnuomotas S. P., jis nuomojo butą ir faktiškai vartojo ieškovo tiekiamą šilumos energiją ir karštą vandenį, apie ką buvo žinoma ir ieškovui. 2005-10-29 raštu ieškovas buvo informuotas apie Vilniaus miesto savivaldybei priklausančius butus ir jų nuomininkus, nuomininkų sąraše nurodytas ir S. P., taigi teismas pagrįstai atmetė ieškovo argumentus, kad jam nebuvo žinoma apie nuomos santykius, nes nuomos sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre. Tokiu būdu ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens santykiuose būtent buto nuomotojas S. P. buvo šiluminės energijos vartojimo sutarties šalis, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi CK 6.584 str. 1 d. ir 2001-07-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalinės paslaugas tvarkos patvirtinimo“ 2 p. norma.
Kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad šalių ir trečiojo asmens teisiniams santykiams taikytina išimtinai Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d. norma. Pagal apelianto aiškinimą, analogiškai šilumos vartotojo sąvoką aiškina ir Šilumos ūkio įstatymą detalizuojantys poįstatyminiai aktai: 2003 m. liepos 10 d. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-289 patvirtintose Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinėse sąlygose bei 2003-06-30 Ūkio ministro įsakymu patvirtintose Šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartinėse sąlygose įtvirtinta pastato, buto savininko – buitinio šilumos vartotojo sąvoka, tačiau apeliantas be pagrindo tapatina buto savininko ir buitinio šilumos vartotojo sąvokas. Kolegijos nuomone, Šilumos ūkio įstatymo 21 str. normos ir detalizuojančios poįstatyminių aktų normos reglamentuoja teisinius santykius, kai buitinis šilumos vartotojas (Civilinio kodekso šeštos knygos 383-391 str. prasme) ir buto savininkas yra tas pats asmuo. Nagrinėjamoje byloje atsakovas negali būti pripažintas buitiniu šilumos ir kitokios energijos vartotoju; Vilniaus miesto savivaldybė valdo ir disponuoja butu (duomenys neskelbtini) įstatymų numatyta tvarka, vykdydama socialinių būstų suteikimo funkciją ir sutinkamai su 2001-07-11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 876 „Dėl valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalinės paslaugas tvarkos patvirtinimo“ 2 p. norma (kuri yra speciali norma Šilumos ūkio įstatymo normų atžvilgiu) negali būti atsakinga už nuomininkų skolas ieškovui. Ieškovo argumentas, kad analogiškose civilinėse bylose įsiskolinimai už šilumos energiją ieškovui buvo priteisiami iš gyvenamųjų patalpų savininkų – privačių juridinių asmenų, nepaisant to, kad jie šias patalpas buvo išnuomoję fiziniams asmenims, atmestinas. Kolegija nesutinka, kad nagrinėjamos bylos ir apelianto cituojamų bylų faktinės aplinkybės yra analogiškos vien dėl to, kad Vilniaus miesto savivaldybė yra viešas juridinis asmuo ir yra priimtas specialus norminis aktas, jau minėtas Vyriausybės nutarimas, energijos tiekėjo, buto nuomotojo – savivaldybės ir energijos vartotojo santykiams sureguliuoti. Taip pat negalima sutikti, kad teismo sprendimas pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Ieškovas yra verslininkas, pelno siekiantis ūkio subjektas. Reikalavimas, kad Vilniaus miesto savivaldybė besąlygiškai atsakytų už savo gyvenamųjų patalpų nuomininkų skolas, iš kurių šilumos tiekėjas nesiekia priverstinio skolų išieškojimo, prieštarauja aukščiau nurodytų norminių aktų nuostatoms.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 - 331 str. teismas
nutaria:
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2007 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.