- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-15
- Bylos Nr.
- A-502-709-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- J. A.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininko), Artūro Drigoto (pranešėjo) ir Edvardo Sinkevičiaus,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. A. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenei, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalui dėl įsakymų panaikinimo ir grąžinimo į tarnybą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas J. A. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2005-02-18 krašto apsaugos ministro įsakymą Nr. P -106 bei 2005-02-08 Lietuvos kariuomenės vado įsakymą Nr. PK-196 ir grąžinti jį į tarnybą. Pareiškėjas nurodė, kad 2005-03-30 jam buvo įteiktas krašto apsaugos ministro įsakymas Nr. P-106 dėl jo išleidimo į atsargą, kurio vykdymas, remiantis laikinojo nedarbingumo pažyma, buvo nukeltas iš 2005 m. vasario 18 d. į 2005 m. kovo 30 d. Minėtu įsakymu krašto apsaugos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – KASO ir KTĮ) 38 straipsnio 2 dalies 9, 12 punktais, 45 straipsnio 1 dalimi ir atsižvelgdamas į kariuomenės vado 2005 m. sausio 31 d. raštą Nr. IS-45, nutraukė profesinės tarnybos sutartį su pareiškėju, 2005 m. vasario 8 d. kariuomenės vado įsakymu Nr. PK-196 atleistu iš Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalo S4 viršininko pareigų, taip pat įsakymu Nr. P-106 krašto apsaugos ministras Karo prievolės administravimo tarnybai pavedė įrašyti pareiškėją į karinę įskaitą pagal gyvenamąją vietą. Pareiškėjas nurodė, kad nesutinka su kariuomenės vado 2005 m. sausio 31 d. raštu Nr. IS-45, kuriame minimi keli atleidimo pagrindai – KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas ir to pačio straipsnio 2 dalies 12 punktas. KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato, jog profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai dėl savo kaltės karys neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas tarnybos pareigas susijusias su piniginių lėšų ar materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu ar transportavimu. Pareiškėjas nesutiko, kad tai gali būti jo atleidimo iš tarnybos pagrindu, nurodė, kad jam yra pareikšti įtarimai padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje, tačiau ikiteisminis tyrimas nėra baigtas, todėl jo kaltė nėra įrodyta. KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta, kad profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, jei ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina. Pareiškėjo teigimu, šis punktas savo esme yra priešingas anksčiau minėtam 38 straipsnio 2 dalies 9 punktui, reglamentuojančiam atleidimą esant kaltei, kadangi čia minimas atleidimas dėl tarnybos interesų. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo nurodyta, kokius tarnybos interesus yra pažeidęs, todėl, jo nuomone, ir šis punktas negali būti jo atleidimo pagrindu.
Atsiliepimas
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas nurodė, kad atleidžiant iš pareigų bei išleidžiant pareiškėją į atsargą, nebuvo pažeistos nei procesinės, nei materialinės teisės normos.
Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į skundą taip pat prašė skundo nepatenkinti. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalo vadas 2005-01-25 raštu Nr. IS-47 informavo, kad arsenalo S4 viršininkas kapitonas J. A. 2004 m. spalio mėnesį siūlė arsenalo vadui pinigų už Lietuvos kariuomenės turto pardavimą tretiesiems asmenims. Pagal šį faktą Lietuvos kariuomenės Karo policijoje pradėtas ikiteisminis tyrimas, J. A. pareikšti įtarimai padarius nusikaltimą, numatytą Baudžiamojo kodekso 227 straipsnio 2 dalyje. Arsenalo vadas minėtame rašte siūlė, vadovaujantis KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 ir 12 punktais nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su J. A. Atsižvelgiant į kapitono J. A. padarytus, nesuderinamus su karininko priesaika ir vardu bei užimamomis pareigomis, veiksmus, Lietuvos kariuomenės vadas 2005-01-31 raštu IS-45 informavo ministrą, kad, atsižvelgdamas į pateiktas faktines aplinkybes, dėl kurių karys neteko pasitikėjimo, bei į kariuomenėje esančius tarnybos santykius, karininkams keliamus reikalavimus, nusprendė, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti iš profesinės karo tarnybos yra būtina. Su kariuomenės vado motyvais ministras sutiko.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalas atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti atsakovų išdėstytais argumentais.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad J. A. 1994-06-10 Motodesantinės brigados „Geležinis vilkas“ vado įsakymu Nr. 60-K nuo 1994-06-01 priimtas į profesinę karo tarnybą. Lietuvos kariuomenės vado 2005-02-08 įsakymu Nr. PK-196 J. A. buvo nuo 2005-02-11 atleistas iš užimamų pareigų vadovaujantis KASO ir KTĮ 13 straipsnio 7 dalies 22 punktu ir 38 straipsnio 2 dalies 9 ir 12 punktais. 2005-02-18 krašto apsaugos ministras įsakymu Nr. P-106, vadovaujantis KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9, 12 punktais ir 45 straipsnio 1 dalimi, nutraukė nuo 2005-02-18 profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido J. A. į atsargą. Krašto apsaugos ministro 2005-03-30 įsakymu Nr. P-190, vadovaujantis KASO ir KTĮ 39 straipsnio 4 dalimi, išleidimo į atsargą data nukelta iš 2005-02-18 į 2005-03-30. Teismas nurodė, kad KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato galimybę atleisti iš tarnybos, kai dėl savo kaltės karys neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas pareigas, susijusias su piniginių lėšų ar materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu ar transportavimu. Nagrinėjamu atveju kariuomenės vadas ir Krašto apsaugos ministerija nustatė, kad pareiškėjas, siūlydamas parduoti tretiesiems asmenims Lietuvos kariuomenės arsenalui skirtą anglies dalį ir tokiu būdu pasipelnyti, o vėliau, duodamas Lietuvos kariuomenės arsenalo vadui 2000 litų kaip atlygį už realizuotą anglį, prarado pasitikėjimą ir veikė priešingai tarnybos interesams. Teismas nurodė, kad arsenalo S-4 skyriaus viršininko funkcijas, teises ir pareigas apibrėžia šio skyriaus pareiginiai nuostatai. Nuostatai S-4 skyriaus viršininkui paveda padalinio aprūpinimą materialinėmis vertybėmis, užtikrinimą, kad būtų reikiamos šaudmenų, ginkluotės, degalų, maisto ir kitų materialinių vertybių atsargos, kad jos būtų saugiai ir reikiamai laikomos bei atsakomybę už jam patikėtas materialines vertybes. Teismo nuomone, pareiškėjas, siūlydamas arsenalo vadui pasipelnyti, parduodant arsenalo materialines vertybes, veikė neteisėtai, priešingai tarnybos interesams ir tokie jo veiksmai pagal KASO ir KTĮ prasmę pagrįstai pripažinti veiksmais, kai dėl savo kaltės karys neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas pareigas, susijusias su materialinių vertybių aptarnavimu bei įvertinti kaip veiksmai, priešingi tarnybos interesams. Teismas sutiko su Lietuvos kariuomenės vado argumentais, kad karininko, atsakingo už padalinio aprūpinimą materialinėmis vertybėmis, asmeninės savybės yra ypač svarbios, jis turi turėti aukštesnių vadų pasitikėjimą, nepriekaištingą reputaciją, rodyti pavyzdį pavaldiniams. Teismas nurodė, kad KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas nereikalauja, kad karys už šiame punkte numatytą veiką būtų pripažintas kaltu pagal baudžiamuosius įstatymus, teismo teigimu, kaltės klausimo vienoks ar kitoks išsprendimas baudžiamojoje byloje, sutarties nutraukimui su pareiškėju įtakos neturi.
Šalies argumentai
Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, grąžinant bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Nurodoma, kad teismas iš anksto, remdamasis vien atsakovų teiginiais, konstatavo kaip neginčijamai įrodytą faktą, kad pareiškėjas, tariamai siūlydamas parduoti akmens anglį ir pasipelnyti, prarado pasitikėjimą ir veikė priešingai tarnybos interesams. Apeliantas nurodo, kad ikiteisminis tyrimas dėl nurodytų faktų dar tik atliekamas ir iki šiol nėra užbaigtas, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad jis, J. A., atliko minėtus neteisėtus veiksmus. Ikiteisminio tyrimo metu J. A. nurodė visai kitus faktus ir davė parodymus apie tai, kad arsenalo vadas paprašė paskolinti pinigų ir J. A. paskolino arsenalo vadui 2000 litų, kadangi buvo paėmęs paskolą iš banko ir jam buvo likę pinigų nuo automobilio pirkimo. Po kurio laiko po šio fakto, arsenalo vadas informavo karo policiją apie tai, kad jį tariamai J. A. bandė papirkti, perduodamas pinigus už neteisėtai parduotą akmens anglį. Ikiteisminio tyrimo metu arsenale buvo atlikta akmens anglies inventorizacija, kurios metu buvo nustatyta, kad nėra nei akmens anglies trūkumo, nei pertekliaus (inventorizacijos dokumentai yra byloje). Kadangi ikiteisminis tyrimas iki šiol nebaigtas, apelianto manymu, nėra jokios galimybės konstatuoti jo neteisėtos veikos buvimo faktą, kadangi tik užbaigus tyrimą bus galima nustatyti, kas iš tikrųjų atliko neteisėtus veiksmus – J. A. ar arsenalo vadas. Teisminio nagrinėjimo metu buvo prašoma sustabdyti bylos nagrinėjimą iki bus išspręsta baudžiamoji byla, tačiau teismas šio prašymo netenkino ir, pažeisdamas nekaltumo prezumpcijos principą, konstatavo, kad J. A. atliko neteisėtus veiksmus ir dėl to prarado pasitikėjimą. Apelianto manymu, teismas iš anksto jį nuteisė už kriminalinį nusikaltimą ir šios išvados pagrindu pripažino atleidimą iš karo tarnybos teisėtu.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo manymu, atsižvelgiant į pareiškėjo tarnybos uždavinius, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjui buvo keliami aukštesni pasitikėjimo, moralės, tarnybos atlikimo reikalavimai, pagrįsta. Atsakovo teigimu, pareiškėjas privalo turėti vadų (viršininkų) ir pavaldinių pasitikėjimą, nes nuo jo veikų priklauso karinio dalinio savalaikis ir tinkamas aprūpinimas materialinėmis vertybėmis. Atsakovas nurodo, kad dėl savo veiksmų, nors ir teismo baudžiamojoje byloje nepripažintų kaltais ar neteisėtais, karys neteko pasitikėjimo krašto apsaugos ministerijos ir kariuomenės vadovybės akyse, todėl teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, kad, vadovaujantis KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktu, buvo pakankamas teisinis pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį. Ginčo atveju kaltės klausimas neturėtų būti sprendžiamas atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo rezultatus. Kaltės kategorijai pagal baudžiamąją teisę yra taikomi žymiai aukštesni įstatymuose įtvirtinti reikalavimai, profesinės karo tarnybos santykiams tokie reikalavimai nekeliami ir neturėtų būti taikomi.
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodoma, kad teismas šioje byloje rėmėsi tiek atsakovų, tiek pareiškėjo teiginiais. J. A. veikos yra vertinamos jo tiesioginio viršininko (dalinio vado) ir kitų aukštesnių viršininkų. KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punkte nėra įsakmiai nurodyta, kad kaltė būtų įrodyta teismo ar kitos institucijos. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymi, kad J. A. atleidimas iš krašto apsaugos sistemos nėra drausminė nuobauda, todėl nėra būtina įrodinėti konkrečius neteisėtus veiksmus, nėra svarbi ikiteisminio tyrimo pabaiga. Atkreipiamas dėmesys, kad jei pareiškėjo kaltė būtų įrodyta teismo, tuomet pastarojo asmens profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindas būtų numatytas kitame KASO ir KTĮ straipsnyje, t. y. 38 straipsnio 1 dalies 3 punkte (profesinės karo tarnybos ar kario savanorio tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir (ar) karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, kai įsiteisėja teismo nuosprendis, kuriuo karys nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba kariui skiriama bausmė, dėl kurios negalima tęsti tarnybos). Pagal KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktą karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemos, kai dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad tarnybos interesais karį atleisti būtina. Šioje teisės normoje nurodyti ne tik pareigūnai, kurių valia yra būtinoji sąlyga atleisti karį iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, bet ir šios valios išreiškimo chronologija. Tretysis suinteresuotas asmuo nurodo, kad nėra pažeistos materialinės ir procesinės atleidimo iš krašto apsaugos sistemos teisės normos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas.
Administracinis ginčas kilęs dėl J. A. atleidimo iš užimamų pareigų, profesinės karo tarnybos sutarties su juo nutraukimo bei pareiškėjo išleidimo į atsargą teisėtumo ir pagrįstumo. Lietuvos kariuomenės vado 2005-02-08 įsakymu Nr. PK-196 J. A. buvo nuo 2005-02-11 atleistas iš užimamų pareigų vadovaujantis KASO ir KTĮ 13 straipsnio 7 dalies 22 punktu ir 38 straipsnio 2 dalies 9 ir 12 punktais. 2005-02-18 krašto apsaugos ministras įsakymu Nr. P-106, vadovaujantis KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9, 12 punktais ir 45 straipsnio 1 dalimi, nutraukė nuo 2005-02-18 profesinės karo tarnybos sutartį ir išleido J. A. į atsargą. Krašto apsaugos ministro 2005-03-30 įsakymu Nr. P-190, vadovaujantis KASO ir KTĮ 39 straipsnio 4 dalimi, išleidimo į atsargą data nukelta iš 2005-02-18 į 2005-03-30. Šiuos administracinius aktus pareiškėjas ginčija.
KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas numato galimybę atleisti iš tarnybos, kai dėl savo kaltės karys neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas pareigas, susijusias su piniginių lėšų ar materialinių vertybių apskaita, saugojimu, priėmimu, išdavimu ar transportavimu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju kariuomenės vadas ir Krašto apsaugos ministerija nustatė, jog pareiškėjas, siūlydamas parduoti tretiesiems asmenims Lietuvos kariuomenės arsenalui skirtą anglies dalį ir tokiu būdu pasipelnyti, o vėliau, duodamas Lietuvos kariuomenės arsenalo vadui 2000 litų kaip atlygį už realizuotą anglį, prarado pasitikėjimą ir veikė priešingai tarnybos interesams. Teismo nuomone, pareiškėjas, siūlydamas arsenalo vadui pasipelnyti, parduodant arsenalo materialines vertybes, veikė neteisėtai, priešingai tarnybos interesams ir tokie jo veiksmai pagal KASO ir KTĮ prasmę pagrįstai pripažinti veiksmais, kai dėl savo kaltės karys neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas pareigas, susijusias su materialinių vertybių aptarnavimu bei įvertinti kaip veiksmai, priešingi tarnybos interesams. Tačiau tokios teismo išvados nėra pilnai pagrįstos byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Pareiškėjas nepripažįsta, jog siūlė Lietuvos kariuomenės arsenalo vadui parduoti arsenalui skirtą anglies dalį, o 2000 litų vadui perdavė kaip atlygį už realizuotą anglį. Jo tvirtinimu pinigus arsenalo vadas prašęs jo paskolinti ir taip įvykę. Teismo padarytos išvados grindžiamos tik vieno asmens Lietuvos kariuomenės generolo leitenanto Motiejaus Pečiulionio arsenalo vado A. M. 2005 m. sausio 25 d. raštu Lietuvos Kariuomenės vadui (b.l. 13,32). Tačiau pareiškėjui nepripažįstant savo kaltų veiksmų, dėl kurių laikyta, jog jis neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas pareigas, ir nesant byloje jokių kitų leistinų įrodymų, negalima daryti pagrįstos išvados dėl pareiškėjo atitinkamų veiksmų fakto. Sutinkant su teismo išvada, kad KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas nereikalauja, kad karys už šiame punkte numatytą veiką būtų pripažintas kaltu pagal baudžiamuosius įstatymus, pažymėtina, kad pareiškėjo kaltės konstatavimas administracinėje byloje galimas tik surinktų ir ištirtų pakankamų įrodymu pagrindu (ABTĮ 57,86 straipsniai). Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų negalima konstatuoti, kad pareiškėjas atliko kaltus veiksmus, dėl kurių neteko pasitikėjimo atlikti jam pavestas tarnybos pareigas, kas sudarytų pagrindą nutraukti su juo karo tarnybos sutartį ir jį atleisti jį iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Šiuo motyvu pripažįstama, kad nutraukimas karo tarnybos sutarties su J. A. ir jo atleidimas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu nepagrįsti, o skundžiami įsakymai šioje dalyje naikinami.
Kaip minėta, įsakymuose, kuriais su pareiškėju nutraukta karo tarnybos sutartis ir jis atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje, taip pat nurodytas kitas pagrindas - KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punktas, numatantis galimybę karo tarnybos sutarčiai nutraukti ir karį atleisti iš tarnybos, kai ne žemesnio kaip dalinio vado (karinio viršininko) teikimu kariuomenės vadas nusprendžia ir krašto apsaugos ministras sutinka su motyvais, kad dėl tarnybos interesų karį atleisti būtina.
Sprendime pažymėta, kad arsenalo S-4 skyriaus viršininko funkcijas, teises ir pareigas apibrėžia šio skyriaus pareiginiai nuostatai, kurie S-4 skyriaus viršininkui paveda padalinio aprūpinimą materialinėmis vertybėmis, užtikrinimą, kad būtų reikiamos šaudmenų, ginkluotės, degalų, maisto ir kitų materialinių vertybių atsargos, kad jos būtų saugiai ir reikiamai laikomos bei atsakomybę už jam patikėtas materialines vertybes. Teismas pagrįstai sutiko su Lietuvos kariuomenės vado argumentais, kad karininko, atsakingo už padalinio aprūpinimą materialinėmis vertybėmis, asmeninės savybės yra ypač svarbios, jis turi turėti aukštesnių vadų pasitikėjimą, nepriekaištingą reputaciją, rodyti pavyzdį pavaldiniams. Taigi, pats konflikto, susijusio su pinigais, tarp pareiškėjo ir arsenalo vado faktas, akivaizdžiai kenkia tarnybos interesams, todėl galėjo būti motyvu inicijuoti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos procedūrą KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu. Procedūros teisėtumas šioje dalyje ginčo nekelia. Todėl konstatuojama, kad byloje ginčijami atsakovų įsakymai dalyje dėl J. A. atleidimo iš užimamų pareigų, profesinės karo tarnybos sutarties su juo nutraukimo bei pareiškėjo išleidimo į atsargą teisėtumo KASO ir KTĮ 38 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra teisėti ir pagrįsti.
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas dalį pareiškėjo reikalavimų tenkinant.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. A. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 29 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjo J. A. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Krašto apsaugos ministro 2005m. vasario 18d. įsakymo Nr. P-106 ir Lietuvos Kariuomenės vado 2005m. vasario 8d. įsakymo Nr. PK-196 dalis, kuriose karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos pagrindu nurodytas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 9 punktas.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.