Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jolantos Raščiuvienės, teisėjų Eligijaus Gladučio ir Prano Šimkaus,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės J. R. apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-02-18 nuosprendžio, kuriuo G. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 138 str. 1 d. ir jam paskirta bausmė - laisvės apribojimas vieneriems metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos, per šešis mėnesius atlyginti turtinę žalą A. D.. Šiuo nuosprendžiu iš nuteistojo G. N. priteista 1929,71 Lt turtinės ir 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimui bei 1500 Lt atstovavimo išlaidų A. D..

Be to, šiuo nuosprendžiu tenkintinas Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinys ir iš G. N. priteista 1864,46 Lt žalos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. N. nuteistas už tai, kad 2013 m. gegužės 26 d. apie 2 val. (duomenys neskelbtini), koridoriuje (priesalyje) stipriai pastūmė A. D. iš nugaros pusės ir šiam nugriuvus ant grindų G. N. dar su koja spyrė jam į nugarą. Šiais veiksmais nukentėjusiajam A. D. dėl kairio raktikaulio petinio galo išnirimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorė Jolanta Ražanskienė prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-02-18 nuosprendį dėl G. N. išteisinimo pagal BK 284 str. l d. panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį bei pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 138 str. 1 d. ir nuteisti jį laisvės atėmimu 1 metams, pagal BK 284 str. 1 d. - nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams. Bausmes subendrinti apėmimo būdu ir paskirti laisvės atėmimą 1 metams, taikyti BK 75 str. ir bausmės vykdymą atidėti 2 m. laikotarpiui, atidėjus bausmės vykdymą G. N. paskirti baudžiamojo poveikio priemones - draudimą išeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jei tai nesusiję su mokymusi ar darbu; neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nurodo, kad G. N. buvo kaltinamas tuo, jog jo veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 138 str. 2 d. 8 p., 284 str. 1 d., požymiai. Nuteistasis G. N. yra padaręs kelias nusikalstamas veikas, todėl nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas privalėjo kiekvieną veiką aprašyti atskirai. Tačiau iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies nematyti baudžiamojo įstatymo numatyto BK 284 str. 1 d., BK 138 str. 2 d. 8 p. nusikalstamos veikos sudėties požymių. Mano, kad teismas turi pagrįsti kiekvienos nusikalstamos veikos kvalifikavimą, surašyda­mas išsamius motyvus jeigu tuo pačiu nuosprendžiu kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų - ne, aprašomojoje dalyje pradžioje aprašomos veikos, dėl kurių padary­mo kaltinamasis pripažįstamas kaltu, o po to - dėl kurių jis išteisinamas. Aprašant veikas, dėl ku­rių asmuo išteisinamas, būtina laikytis visų išteisinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų, nurodyti, kuo asmuo kaltinamas, teismo nustatytas bylos aplinkybes, motyvuotas išvadas, pagrin­džiančias išteisinimą, motyvus, kodėl teismas atmeta duomenis, kuriais buvo grindžiamas kaltinimas. Tačiau teismo išdėstyti motyvai yra prieštaringi, o teismo išvados neatitinka nustatytų aplinkybių bei įstatymų reikalavimų.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nuteistojo G. N. padarytoje veikoje nėra nusikaltimo požymių, numatytų BK 284 str. 1 d., ir šioje kaltinimo dalyje nepagrįstai jį išteisino, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, kvalifikuodamas G. N. veiką tik pagal BK 138 str. l d. Apeliaciniame skunde teigiama, teismas neatsižvelgė į nuteistojo, nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymus, kad tarp G. N. ir A. D. kilęs konfliktas sukėlė BK 284 str. 1 d. numatytus viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymą. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad įvykį stebėjo į Giedraičių seniūnijos kultūros namuose vykusią diskoteką susirinkę pašaliniai asmenys, dėl viešosios tvarkos sutrikdymo į teisėsaugos institucijas buvo kreiptasi, dėl ko atvykę pareigūnai liepė susirinkusiems asmenims skirstytis iš Giedraičių kultūros namų. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad nuteistasis G. N. pats išprovokavo konfliktą. Nurodo, kad G. N. veiksmais buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Iš liudytojų ir nuteistojo parodymų nustatyta, kad iš karto po kilusio konflikto jie visi išsiskirstė namo, diskoteka buvo nutraukta. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nusikalstama veika padaryta viešoje vietoje, kadangi G. N. smūgį nukentėjusiajam sudavė Giedraičių kultūros namų koridoriuje ir tuo metu buvo pašaliniai asmenys. Taip pat byloje nustatyta, kad nuteistojo G. N. veiksmai - smurtavimas viešojoje vietoje - aiškiai vertintini ne tik kaip įžūlus, bet ir kaip nepadorus elgesys, todėl mano, kad jo padaryta veika atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto baudžiamojo nusikaltimo požymius.

Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis G. N. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Kad nuosprendis būtų teisėtas ir pagrįstas, jis savo forma ir turiniu turi atitikti BPK 302-307 str. nustatytus reikalavimus, turi būti įtikinamas ir nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamojoje byloje surinktus ir įrodymais pripažintus duomenis, pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje surinktus įrodymus ištyrė nepažeisdamas įrodymų tyrimo taisyklių. Tačiau pirmosios instancijos teismas objektyviai ir išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, juos netinkamai vertino, o surašydamas nuosprendį, nesilaikė baudžiamojo proceso reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nuteistojo G. N. veika kvalifikuota pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. atitinka tik BK 138 str. 1 d. ir G. N. veiksmuose nėra BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymių visumos.

Jeigu viešosios tvarkos pažeidimas buvo susijęs su fizinio smurto panaudojimu veika kvalifikuojama atsižvelgiant į normų konkurencijos įveikimo taisykles: jeigu veikoje yra nusikaltimo, už kurį numatyta sankcija yra griežtesnė nei numatyta BK 284 str. 1 d., šis nusikaltimas inkriminuojamas kartu su viešosios tvarkos pažeidimu. Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad G. N. veikoje nėra BK 284 str. 1 d. požymių ir padarydamas išvadą, jog G. N. padaryta nusikalstama veika, pasireiškusi A. D. sužalojimu atitinka ne BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d., bet BK 138 str. 1 d. sudėtį ir yra perkvalifikuojama, suklydo. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje privalėjo pasisakyti dėl abiejų nusikalstamų veikų, o ne perkvalifikuoti į vieną nusikalstamą veiką, todėl sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas pažeidė BPK 307 str. 2 d. reikalavimus, jog tais atvejais, kai kelių nusikalstamų veikų padarymu kaltinamas kaltinamasis dėl vienų veikų padarymo pripažįstamas kaltu, o dėl kitų – ne, nuosprendžio rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, dėl kurių veikų padarymo jis nuteisiamas, dėl kurių išteisinamas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas to nepadarė ir tai yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui priimti teisingą nuosprendį, todėl jis turi būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme.

Dėl G. N. kaltės pagal BK 284 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog nors G. N. kaltės dėl BK 284 str. 1 d. numatytos veikos nepripažino, jo kaltė įrodyta nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiojo A. D. ir liudytojų R. L., A. I., V. U., T. J., A. V. parodymais, kurie tarpusavyje neprieštarauja bei patvirtinti rašytine bylos medžiaga: Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 1876/13(01), iš kurios matyti, kad A. D. kliniškai nustatytas kairio raktikaulio pietinio galo išnirimas su poodine kraujosruva kairio peties srityje bei padarytas odos nubrozdinimas kairės blauzdos viršutinio trečdalio išoriniame paviršiuje, paveikus kietais bukais daiktais, galimai nurodytu laiku ir aplinkybėmis, t. y. 2013-05-26. Sužalojimai galėjo būti padaryti dviejų trauminių poveikių pasekoje. A. D. dėl kairio raktikaulio petinio galo išnirimo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kadangi dėl kairio raktikaulio petinio galo išnirimo sveikata sutriko ilgesniam nei 10 d. laikotarpiui (b.l. 12-13); įtariamojo G. N. parodymų patikrinimo vietoje protokolas, iš kurio matyti, jog įvykio vieta yra Giedraičių kultūros namų, esančių Vilniaus g. 24/1, Giedraičių mstl., Molėtų r., koridoriuje (priesalyje) (b.l. 60-64).

Pažymėtina, jog G. N. neneigė naudojęs smurtą A. D. atžvilgiu vykusio tarp jų konflikto metu, ir nurodė, kad jis tai padarė gindamasis, tačiau šie nuteistojo parodymai vertinami kaip jo gynybinė versija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes šių duomenų nepatvirtina jokie kiti patikimi duomenys, be to, tai prieštarauja įvykio faktinėms aplinkybėms. Nuteistojo G. N. kaltės nepaneigia ir liudytojo M. S. parodymai, nes nustatyta, jog jų (G. N. ir M. S.) nupasakota įvykių eiga neatitinka bylos įrodymais nustatytų aplinkybių, kadangi A. D. jokio motyvo pradėti konfliktą neturėjo, o motyvą pradėti konfliktą turėjo būtent nuteistasis (G. N.) po pareigūnų atlikto patikrinimo, dėl numatomos jam skirti administracinės nuobaudos, kadangi G. N. nebuvo sudaręs sutartį su autorių teises atstovaujančia organizacija LATGA, o dėl sutarties sudarymo, jo manymu (G. N.), jį turėjo įspėti nukentėjusysis A. D.. Aplinkybę, kad būtent G. N. pradėjo konfliktą ir sužalojo nukentėjusįjį patvirtina ir liudytojų R. L., A. I. parodymai. Šie liudytojai apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu vienodai ir nuosekliai teigė, kad po policijos patikrinimo iš lauko į kultūros namų salę ėjusį A. D. G. N. iš nugaros pusės tyčia stipriai pastūmė ir jis griūdamas trenkėsi į sieną, o nugriuvusiam dar įspyrė. R. L. priėjęs atitraukė G. N. nuo nukentėjusiojo, iš salės atbėgo ir daugiau žmonių. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nebuvo baudžiamojo įstatymo numatyto pavojingo kėsinimosi, suteikiančio teisę į būtinąją gintį. G. N. nepagrįstai teigė apie tai, kad A. D. pirmas ranka spausdamas prie kaklo pastūmė jį priesalyje, nuo ko atsitrenkė į sieną, nes kaip matyti iš teismo posėdžio metu ištirtų aplinkybių nebuvo nustatyta, kad konflikto metu A. D. pirmas panaudotų smurtą prieš nuteistąjį. Nei nukentėjusiojo A. D. elgesys, nei konkreti situacija tokiam vertinimui nedavė jokio realaus pagrindo, todėl G. N. veika laikytina tyčiniu nusikaltimu, o ne būtinąja gintimi. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Sužalojimas nukentėjusiajam A. D. buvo padarytas jam nepradėjus ir nesirengus atlikti jokių kėsinimosi veiksmų. Pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, o nuteistasis G. N. dėl policijos pareigūnų patikrinimo buvo susierzinęs, nes manė, kad dėl būtinumo sudaryti sutartį su autorių teises atstovaujančia organizacija LATGA jį turėjo įspėti būtent nukentėjusysis. Nukentėjusiojo A. D. ir liudytojų R. L., A. I., V. U., T. J., A. V. parodymai tarpusavyje sutampa, atspindi nuoseklią, logišką įvykių eigą, patvirtinami objektyviais duomenimis, o G. N. ir liudytojo M. S. parodymai apie tai, kad G. N. atžvilgiu buvo reali grėsmė ir jis gynėsi nuo nukentėjusiojo A. D., nepatvirtinami jokiais kitais duomenimis, todėl nukentėjusiojo A. D. ir liudytojų R. L., A. I., V. U., T. J., A. V. parodymai laikytini patikimais ir jais vadovaujamasi konstatuojant BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių buvimo faktą G. N. veiksmuose.

Pagal BK 284 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė tenka tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Veikos kvalifikavimą BK 284 str. lemia šie objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 str. 1 d. neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, neturi reikšmės ir veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, gali būti ir asmeniniai. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Bylos duomenimis nustatyta, kad G. N. panaudojo fizinį smurtą A. D. atžvilgiu, t. y. stipriai pastūmė A. D. iš nugaros pusės ir šiam nugriuvus ant grindų G. N. dar su koja spyrė jam į nugarą. Šiais veiksmais nukentėjusiajam A. D. dėl kairio raktikaulio petinio galo išnirimo buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

BK 284 str. 1 d numatyto nusikaltimo padarymo vieta yra viešoji vieta. Viešoji vieta – tai viešoji erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar jos darymo metu toje vietoje kas nors buvo ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl nusikalstamų veiksmų patirs nepatogumų. Šioje byloje nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje. Byloje nustatyta, kad nusikalstamus veiksmus nuteistasis G. N. atliko kultūros namų koridoriuje, esančiame Vilniaus g. 24/1, Giedraičiuose, Molėtų r., į kurį bet kuriuo metu galėjo patekti pašaliniai asmenys ir pateko, nes be nuteistojo G. N. ir nukentėjusiojo A. D. konflikto metu buvo ir liudytojas M. S., t. y. pašalinis asmuo, o vėliau atėjo daugiau žmonių ir kilo sumaištis. Kultūros namų, kuriuose vyko diskoteka, koridorius, kaip ir bet kurios kitos viešos vietos, visuomeninė paskirtis nėra skirta muštynėms ar kitokiam nevaržomam asmenų elgesiui.

Kad nusikalstamą veiką būtų galima kvalifikuoti BK 284 str. l d., turi kilti pasekmės, t. y., visuomenės rimtis ar tvarka turi būti realiai sutrikdomi, nes numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, dėl ko numatytos pasekmės yra būtinas nusikalstamos veikos požymis. Visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-181/2012). Teismų praktikoje asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (kasacinė nutartis Nr. 2K-318/2012).

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis G. N. viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. D.. Tokie veiksmai vertintini kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma dorovės normų, jais buvo sutrikdyta visuomenės tvarka, nes neigiamus išgyvenimus ir stresą jie sukėlė ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams tai mačiusiems asmenims, kilo sąmyšis, sujudimas, buvo nutraukta diskoteka. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad G. N. viešoje vietoje panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. D.. Taip buvo išreikštas kitų asmenų paniekinimas, kuris turėjo viešąjį pobūdį. Konstatuojama, kad G. N. veiksmais buvo realiai sutrikdyta visuomenės tvarka: nutrauktas žmonėms skirtas renginys, t.y. diskoteka, kiti buvę asmenys taip pat patyrė neigiamus išgyvenimus, baimę ir nesaugumo jausmą, kilo sumaištis.

BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t.y., kaltininkas supranta, kad viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori. Negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad G. N. tyčia nebuvo nukreipta į viešosios tvarkos trikdymą ir G. N. nesiekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, nes bylos anksčiau aptartais įrodymais nustatyti G. N. veiksmai rodo, jog jis elgėsi sąmoningai, suvokė savo veiksmų pavojingumą, suvokė, kad šiais veiksmais pažeidžiama visuomenės tvarka ir norėjo taip elgtis, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

Kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, dėl ko buvo pažeistos BPK 20 str. 5 d. nuostatos ir priimtas neteisingas sprendimas, kuris pasireiškė neteisingu G. N. nusikalstamos veikos kvalifikavimu, ir daro išvadą, jog byloje pakankamai aiškiai nustatyti ne tik BK 138 str. 1 d., bet ir BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymiai, o būtent tai, kad G. N. 2013 m. gegužės 26 d. apie 2 val. viešoje vietoje – kultūros namų koridoriuje, esančiame Vilniaus g. 24/1, Giedraičiuose, Molėtų rajone, elgėsi įžūliai, sužalojo A. D. ir jam padarė nesunkų sveikatos sutrikdymą bei šiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės tvarką.

Dėl bausmės skyrimo už BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą

Apeliaciniu skundu prokuroras nuteistojo G. N. padarytos BK 138 str. 1 d. nusikalstamos veikos padarymo, veikos kvalifikavimo neginčija, tačiau kelia skirtos bausmės individualizavimo klausimą, teigdamas, kad už BK 138 str. 1 d. turi būti paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė ir už BK 284 str. 1 d. turi būti paskirta 6 mėnesių laivės atėmimo bausmė, subendrinus bausmes apėmimo būdu turi būti paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, pritaikius BK 75 str. bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui, paskirti baudžiamojo poveikio priemones: neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val. ryto, jeigu tai nesusiję su mokymusi ar darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau nei 7 paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos žinios.

Bylos medžiaga nustatyta, kad G. N., būdamas neteistas (b.l. 41), padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus (BK 11 str. 3 d.), esant idealiai nusikalstamų veikų sutapčiai, jo atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių nebuvo nustatyta, jis dirba (b.l. 45), darbdavio charakterizuojamas teigiamai (b. l. 47), yra baustas administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (b.l. 48-49). Paminėtos aplinkybės nerodo didesnio G. N. ir jo padarytų veikų pavojingumo, todėl laikyti jam paskirtą laisvės apribojimo bausmę per švelnia nėra pagrindo. Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, vertino visas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti (BK 54 straipsnio 2 dalis). Bylos duomenys patvirtina, kad apylinkės teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kodėl G. N. už nusikalstamą veiką, numatytos BK 138 str. 1 d. padarymą, skiriama sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė. Daryti kitokias išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo, o prokuroras ir nenurodė motyvų, dėl kokios priežasties pirmą kartą teisiamam G. N. už nesunkius nusikaltimus turėtų būti skiriama laisvės atėmimo bausmė. Už nusikaltimo, numatyto BK 138 str. 1 d., padarymą sankcijoje numatytos bausmės: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki trejų metų. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybę apibūdinančius duomenis, padarė pagrįstą išvadą, kad G. N. už BK 138 str. 1 d. turi būti paskirta laisvės apribojimo bausmė, nes, kolegijos nuomone, tokia bausmė gali užtikrinti BK 41 str. nustatytas paskirtis - nubausti asmenį, padariusį nusikaltimą, apriboti jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, siekti, kad ateityje nuteistasis daugiau nebedarytų nusikalstamų veikų. Apeliantui paskirta bausmė už BK 138 str. 1 d. yra tinkamai individualizuota, bausmių skyrimą reglamentuojančios Baudžiamojo įstatymo nuostatos nepažeistos, todėl griežtinti G. N. bausmę nėra teisinio pagrindo. Pastebėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Bausmės skyrimas už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą

Aukštesnės instancijos teismas, skirdamas bausmę G. N. už BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą, atsižvelgia į tai, kad nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad G. N. anksčiau nebuvo teistas (b.l. 41), administracine tvarka baustas už kelių eismo taisyklių pažeidimus, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, dirba UAB „C. C.“ autoplovyklos operatoriumi, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (b.l. 47), psichiatrinio ir priklausomybių kabineto įskaitoje neįregistruotas (b.l. 44), ir daro išvadą, kad, vadovaujantis BK 55 str., G. N. skirtina laisvės apribojimo bausmė, nes bausmės paskirtys, numatytos BK 41 str., bus pasiektos G. N. paskyrus šią bausmės rūšį. Laisvės apribojimo bausmės trukmė nustatytina mažesnė nei šios bausmės vidurkis, atsižvelgiant į visas anksčiau paminėtas aplinkybes. Vadovaujantis BK 48 str. 6 d. 2 p. ir 7 d., G. N. skirtini šie įpareigojimai, per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą A. D. bei be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d. paskirtos bausmės turi būti subendrintos. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nusikalstamos veikos padarytos, esant idealiajai nusikalstamų veikų sutapčiai ir vadovaujantis BK 63 str. 2 d., 5 d. 1 p., skirtinos bausmės bendrintinos bausmių apėmimo būdu.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, skundžiamas Molėtų rajono apylinkės teismo 2014-02-18 nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas nuosprendis (BPK 329 str. 4 p.).

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Molėtų rajono apylinkės teismo 2014 m. vasario 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

G. N. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti laisvės apribojimu 8 (aštuoniems) mėnesiams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą A. D..

G. N. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį ir jį nuteisti laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą A. D..

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, dalimis, 5 dalies 1 punktu, G. N. paskirtas bausmes už BK 138 straipsnio 1 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą, subendrinti bausmių apėmimo būdu, griežtesnei iš paskirtų bausmių apimant švelnesnę bausmę, ir G. N. paskirti subendrintą bausmę - laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams, įpareigojant šiuo laikotarpiu be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos bei per šešis mėnesius nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti turtinę žalą A. D..

Iš dalies tenkinti A. D. civilinį ieškinį ir iš nuteistojo G. N. jam priteisti 1929,71 Lt (tūkstantį devynis šimtus dvidešimt devynis litus 71 ct) turtinės ir 5000 Lt (penkių tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimą.

Pilnai tenkinti Panevėžio teritorinės ligonių kasos ieškinį ir iš G. N. priteisti tūkstančio aštuonių šimtų šešiasdešimt keturių litų 46 ct žalos atlyginimą, jį pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie SAM a.s. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank.

Priteisti iš G. N. dalį nukentėjusiojo turėtų atstovavimo išlaidų – tūkstantį penkis šimtus litų A. D..