Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo teisėja Virginija Gudynienė, sekretoriaujant Violetai Mažeikienei, dalyvaujant ieškovo atstovei adv. Dianai Ingridai Vinklerytei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisės pripažinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė bylą prašo nagrinėti jo atstovui nedalyvaujant. Pasirengimo proceso metu nurodė, kad ieškovas nepateikė ginčo buto įsigijimą patvirtinančių įrodymų. 1964 m. Civilinio kodekso 255 straipsnis nustatė privalomą gyvenamojo namo (ar jo dalies) pirkimo-pardavimo sutarties registraciją. Iš mokėjimo kvito neaišku, už kokį objektą buvo mokama, nenurodytas jo adresas, nepateikta mokėjimo pagrindu esanti sutartis. Lietuvos Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108, reguliavęs gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise, numatė organizacijų lėšų tikslinį panaudojimą ( butų savo darbuotojams statybą), bet nenustatė, kad už organizacijų investuotas lėšas pastatyti butai tampa jų nuosavybe arba mainais jos gauna tam tikrą valstybės turto dalį. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 25, 47 straipsnius organizacijų lėšomis dalinio dalyvavimo tvarka pastatytas gyvenamasis namas buvo įtraukiamas į valstybinį butų fondą, o jame esanti gyvenamoji patalpa pirmąja eile buvo suteikiama organizacijos darbuotojams. Nagrinėjamu atveju tokia patalpa buvo suteikta Kauno m. Apreiškimo parapijos klebonui. Byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad įgaliotos institucijos išreiškė ketinimą perduoti ginčo butą ieškovo nuosavybėn. Ieškinio senaties termino eiga turi būti pradėta skaičiuoti, pradedant tarnybinės gyvenamosios patalpos orderio išdavimo data 1990 m. rugsėjo 4 d. Nuo tada ieškovas žinojo, kad nuosavybės teisės į ginčo butą nėra įgijęs.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 1989 m. spalio 25 d. Kauno Apsireiškimo katedra sumokėjo 18000 rublių gyvenamųjų namų statybai į Kauno m. savivaldybės kapitalinės statybos valdybos sąskaitą ( b.l. 8-9, 11). Tuo metu dabartinio ieškovo atstovaujama religinė bendruomenė dar neturėjo juridinio asmens statuso, todėl sutiktina su jo teiginiu apie tai, kad 18000 rublių priklausė grupei fizinių asmenų ( katedros tikinčiųjų). Nors dėl neišlikusių archyvinių dokumentų nėra galimybės konstatuoti, kad šie pinigai buvo skirti būtent ginčo buto (duomenys neskelbtini) statybai ( b.l. 67-74, 76-78, 85), tokią išvadą teismas daro iš kitų ieškovo teiginius patvirtinančių įrodymų.

Nagrinėjamu laikotarpiu butų fondo rūšis nustatė Butų kodekso 5 straipsnis. Jis įtvirtino, kad į butų fondą įeina valstybinis, visuomeninis, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų bei individualus butų fondai. Šio kodekso 25 straipsnis nustatė, kad gyvenamasis plotas namuose, pastatytuose dalinio dalyvavimo tvarka iš įmonių, įstaigų ir organizacijų lėšų, skirstomas apgyvendinti tarp statybos dalyvių proporcingai pagal jų perduotas lėšas. 1990 m. gegužės 11 d. Kauno m. LDT VK sprendimu nr. 224 ieškovo nurodomas butas buvo paskirtas Kauno stačiatikių blagoveščeniojos katedrai kaip tarnybinė gyvenamoji patalpa, 1990 m. rugpjūčio 31 d. Kauno m. mero potvarkiu nr. 305 - suteiktas G. A. 1990 m. rugsėjo 4 d. šiam asmeniui išduotas teisę apsigyventi minimame bute suteikiantis tarnybinės gyvenamosios patalpos orderis nr.905. Ieškovas teigia tarnybinę gyvenamąją patalpą gavęs tik dėl dalinio dalyvavimo ją statant. Nors ieškovo religinė bendruomenė 1989-1990 metais ir neegzistavo kaip juridinis asmuo, Kauno m. savivaldybė nepaneigė pinigų gyvenamųjų patalpų statybai gavimo fakto. Šis atsakovas nepateikė duomenų, jog minėtajai paskirčiai ieškovo religinės bendruomenės tikinčiųjų sumokėti 18000 rublių ieškovui būtų buvę grąžinti, bei neįrodė, jog tarnybinė gyvenamoji patalpa ieškovo tarnautojui ( katedros klebonui) būtų buvusi suteikta kokiu nors kitu įstatyme nustatytu pagrindu.

Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas daro išvadą, kad atsakovai neįrodė savo atsikirtimų dėl ieškinio pagrindu esančio mokėjimo paskirties ( CPK 178 straipsnis). Ieškovas kaip valstybėje neįregistruota, tačiau realiai egzistavusi visuomeninė organizacija LR Butų kodekso nustatyta tvarka 1989-1990 metais dalyvavo, statant gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini). Šio dalyvavimo pagrindu namo vienuoliktasis butas ieškovo katedros klebonui G. A. buvo suteiktas kaip tarnybinė gyvenamoji patalpa.

Teismas sutinka su atsakovų argumentu, kad dėl nustatytosios aplinkybės ieškinys pripažinti nuosavybės teisę negali būti patenkintas. Ta aplinkybė, kad iki 1996 metų ieškovas neturėjo juridinio asmens statuso, reikalavimo patenkinimo teisės savaime nesuteikia. 1964 m. Civilinio kodekso 4 straipsnis įtvirtino, kad civilinės teisės ir pareigos atsiranda iš Lietuvos Respublikos įstatymų numatytų pagrindų, taip pat iš fizinių ir juridinių asmenų veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis sukuria civilines teises ir pareigas. Taigi, ieškovo teisė į nuosavybę galėjo būti įgyvendinta tik įstatymų numatytu būdu. Nors ieškovo atstovė teigia, kad nurodoma statyba buvo kooperatinės kilmės, (duomenys neskelbtini) esantis namas nepriklausė gyvenamųjų namų statybos kooperatyvui, o ieškovas nebuvo tokio kooperatyvo narys. Ieškinyje išdėstytos aplinkybės rodo, kad teisių į gyvenamąją patalpą įgyvendinimui ieškovas pasirinko kitą tuometinių įstatymų numatytą būdą, iš dalies dalyvaudamas statant valstybines gyvenamąsias patalpas. Lietuvos Ministrų Tarybos 1978 m. balandžio 19 d. nutarimas Nr. 108, reguliavęs gyvenamųjų namų statybą dalinio dalyvavimo teise, numatė organizacijų lėšų tikslinį panaudojimą ( butų savo darbuotojams statybą), bet nenustatė, kad už organizacijų investuotas lėšas pastatyti butai tampa jų nuosavybe arba mainais jos gauna tam tikrą valstybės turto dalį. Pagal tuo metu galiojusio Butų kodekso 25, 47 straipsnius organizacijų lėšomis dalinio dalyvavimo tvarka pastatytas gyvenamasis namas buvo įtraukiamas į valstybinį butų fondą, o jame esanti gyvenamoji patalpa pirmąja eile suteikiama organizacijos darbuotojams. Apie tai, kad buto neįgyja privačios nuosavybės teise, ieškovas sužinojo tarnybinės gyvenamosios patalpos orderio išdavimo metu, todėl ieškininės senaties terminas pažeistai teisei ginti pasibaigė 1999 metais ( po trijų metų nuo ieškovo bendruomenės įregistravimo; 1964 m. CK 84 straipsnio pirmoji dalis). Neįrodytas ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo atmestinas, atsakovams prašant taikyti ieškininės senaties termino pasibaigimo pasekmes ( CK 1.131 str. 1 d.).

Jei ieškovo sužinojimo apie pažeistą teisę termino pradžia ir būtų galima laikyti jo nurodomą datą, ieškinį patenkinti nebūtų teisinio pagrindo. Įgyvendinant 19994 m. gruodžio 20 d. įstatymo nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nuostatas bei vadovaujantis LR Vyriausybės 1995 m. vasario 7 d. nutarimu nr. 199 „Dėl dalies valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ turtas, į kurį ieškovas prašo pripažinti nuosavybės teises, 1995 m. kovo 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgalioto asmens pasirašytu priėmimo – perdavimo aktu buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn. Ginčo butas Nekilnojamojo turto registre 1995 m. buvo įregistruotas Kauno miesto savivaldybės vardu. Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapija savo ieškininius reikalavimus galutinai suformulavo, pateikdama patikslintą ieškinį ( b.l. 87 - 88). Visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ( Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str.). Nuosavybės teisės įgijimo įstatymuose nustatytais pagrindais ieškovas neįrodė, neginčija pagrindo, pagal kurį nuosavybės teisė į tą patį daiktą buvo įregistruota kito asmens vardu, todėl nėra pagrindo spręsti apie nepagrįstą Kauno miesto savivaldybės praturtėjimą.

Iš ieškovo priteistinos teismo procesinių dokumentų įteikimo išlaidos ( CPK 88 str. 3 p.).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 259, 263 straipsniais, 269 straipsnio pirmąja dalimi, 270 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo Kauno miesto stačiatikių Apreiškimo parapijos 17,50 ( septyniolika litų 50 ct)Lt pašto išlaidų valstybei.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.