Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovams Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ž. B. (toliau – pareiškėjas) 2013 m. spalio 17 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – Policijos departamentas) 2013 m. rugsėjo 27 d. sprendimą Nr. 5-S-3733 (toliau – ginčijamas sprendimas); 2) priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d.

Pareiškėjas skunde paaiškina, kad jis nuo 2006 m. vasario 13 d. Policijos departamente eina statutinio valstybės tarnautojo pareigas. Nuo 2008 m. birželio 30 d. jo pareigybei nustatytas pareigybės lygis – A, pareigybės kategorija – 11, nuo 2012 m. gegužės 24 d. buvo nustatyta pareigybės kategorija – 15. Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. (toliau – ginčo laikotarpis) buvo sumažintas pareiginės algos koeficientas, pažeidžiant proporcingumo principą. Pareiškėjas remiasi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija inter alia 2013 m. liepos 1 d. nutarimu.

Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Policijos departamentas atsiliepime (b. l. 8–10) nurodo, kad pareiškėjo skundas yra nepagrįstas ir prašo jį atmesti. Nurodo, kad Policijos departamentas, skaičiuodamas darbo užmokestį, priedų ir priemokų dydžius, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, tai yra taikė iki 2013 m. rugsėjo 30 d. galiojusias teisės normas. Prašo bylą sustabdyti, iki bus nustatyta patirtų praradimų kompensavimo tvarka.

Teismo posėdyje Policijos departamento atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui ginčo laikotarpiu neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu ėjo statutinio valstybės tarnautojo pareigas Policijos departamente. 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymu pareiškėjas kreipėsi į Policijos departamentą, prašydamas išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo ginčo laikotarpiu (b. l. 4). Ginčijamu sprendimu Policijos departamentas nurodė, kad neturi teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos kompensavimo (b. l. 5).

Ginčo laikotarpiu pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies susidarymo pagrindu buvęs teisinis reguliavimas įvertintas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatų, kuriomis nustatyti sumažinti valstybės tarnautojų ir teisėjų atlyginimai valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2013 m. liepos 1 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas šiame nutarime prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) pripažino Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, kuriomis buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime taip pat nurodė, kad, Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 straipsnio įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Kad būtų užtikrintas deramas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo vykdymas, Konstitucinis Teismas 2014 m. balandžio 16 d. priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatų išaiškinimo. Šiame sprendime Konstitucinis Teismas nurodė, kad „asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais“, o „įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka“.

Patirtų praradimų kompensavimo dydžius, terminus ir kitus esminius elementus nustato Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymas (toliau – Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas), įsigaliojęs 2015 m. rugsėjo 1 d. Šiame įstatyme patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas yra nustatytas taip pat ir statutiniams valstybės tarnautojams, pirmąją mokėtinos sumos procentinę dalį numatant išmokėti 2016 metais.

Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog įstatymų leidėjas nustatydamas vienerių metų terminą, kuriam buvo atidėtas kompensavimo mechanizmą nustatančio įstatymo projekto pateikimas, nepagrįstai delsė. Taigi Darbo užmokesčio grąžinimo įstatymas buvo priimtas be nepagrįsto delsimo. Kompensavimo tvarka Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme yra grindžiama proporcingumo principu (2 straipsnio 2 dalis), kuris yra reikšmingas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatas. Praradimų kompensavimas, nesilaikant Darbo užmokesčio grąžinimo įstatyme nustatytų dydžių ir terminų, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendime pateiktą išaiškinimą, nebūtų konstituciškai teisingas, pažeistų konstitucinį socialinės darnos imperatyvą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje taip pat yra nurodęs, kad patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimai administracinėse bylose Nr. A602-669/2016, Nr. A-668-602/2016).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti nagrinėjamu ginčo laikotarpiu neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nėra pagrindo. Atitinkamai, panaikinti ginčijamą sprendimą taip pat nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo Ž. B. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.