Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolitos Rasiukevičienės ir Mariaus Bajoro, dalyvaujant pareiškėjo T. S. atstovei advokatei R. A. K., atsakovo atstovui J. S., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. S. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytus motyvus, mano, kad atsakovas netinkamai pritaikė jo atžvilgiu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto aktualią redakciją ir šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė išduoti leidimą įsigyti ginklą, todėl atsakovo 2015-03-17 sprendimas Nr.l5-IL-10-01461-e atsisakyti išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus naikintinas, o atsakovas įpareigotinas išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (1-4 b. l.).

Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencija, atsakovas pažymėjo, kad sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka asmens gyvenimo faktu ir biografijos dalimi. Pabrėžė ir tai, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką. Tiek, kiek būtina visuomenės saugumui ir viešajai tvarkai užtikrinti, žmogaus teisėms ir laisvėms ginti, tam tikroms asmenų kategorijoms gali būti nustatytos skirtingos leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygos.

Nurodė, kad pagal Įstatymo pakeitimo įstatymo priedo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimų nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo. Kadangi T. S. kreipėsi į policijos įstaigą 2015-02-17 su prašymu išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus, leidimo laikyti ginklus ar leidimo nešiotis ginklus 2011 m. vasario 28 d. neturėjo, jo atžvilgiu taikytos Įstatymo nuostatos, įsigaliojusios 2011-03-01 (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) ( 18-20 b. l.).

Pareiškėjo atstovė teismo posėdyje palaikė pareiškėjo skundą, remdamasi jame išdėstytais argumentais. Papildomai akcentavo, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką padarė ir buvo nuteistas būdamas nepilnametis. Nuo bausmės paskyrimo praėjo dvidešimt metų. Šiuo metu pareiškėjas yra subrendęs asmuo, jaučia atsakomybę už savo poelgius. Jokių nusikalstamų veikų ar administracinių teisės pažeidimų pareiškėjas nuo to laiko nėra padaręs. Jis išsilaikė medžiotojo egzaminą, todėl jam reikalingas leidimas ginklui. Taip pat pažymėjo, kad pagal ankstesniąją Įstatymo redakciją pareiškėjas būtų laikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu. Mano, kad jo teisės laikyti (nešiotis) ginklą suvaržytos neproporcingai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas 2015-02-17 pateikė atsakovui prašymą išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus (24 b. l.). Atsakovas 2015-03-17 sprendimu atsisakė patenkinti šį pareiškėjo prašymą Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Faktiniu tokio atsisakymo pagrindu atsakovas, be kita ko, nurodė aplinkybę, kad Tauragės rajono apylinkės teismas 1995-07-21 pripažino T. S. kaltu pagal LR BK 118 straipsnio 1 dalį , t. y. padarius tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo, todėl jis nelaikomas nepriekaištingos reputacijos asmeniu.

Pareiškėjas, nekvestionuodamas paminėto nuteisimo fakto, nesutikimą su šiuo atsakovo sprendimu grindžia tuo, kad jo atžvilgiu turi būti taikomos Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2011-03-01, pagal kurias jis yra laikytinas nepriekaištingos reputacijos asmeniu, be to, jo teistumas yra išnykęs.

Ginklų ir šaudmenų apyvartą, jos teisinius pagrindus, subjektus, jų veiklą, susijusią su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas reglamentuoja Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas ir Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklės (toliau – Taisyklės), patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362. Nuo 2011 m. kovo 1 d. galioja Įstatymas, kurio nauja redakcija buvo išdėstyta 2010 m. lapkričio 18 d. priimto Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XI-1146 (toliau – Pakeitimo įstatymas) 1 straipsnyje. Nuo 2011-03-06 įsigaliojo ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. kovo 1 d. įsakymu Nr. 5-V-172 patvirtintų Taisyklių nauja redakcija. Įstatymas nustato, kad leidimus įsigyti B ir C kategorijų ginklus, jų šaudmenis išduoda policijos įstaiga Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka atlikus patikrinimus, kuriais siekiama nustatyti, ar asmenims, pretenduojantiems gauti leidimus įsigyti ginklus, netaikomi šio įstatymo nustatyti apribojimai. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, jog B ir C kategorijos ginklų bei šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, nesantis nepriekaištingos reputacijos. To paties įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodyta, jog nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, kuris įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą, už kurį Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatyta didžiausia bausmė viršija 3 metus laisvės atėmimo. Pagal Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį, Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį nustatyti griežtesni negu iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusio Įstatymo18 straipsnio 2 dalyje nustatyti apribojimai netaikomi asmenims, kurie 2011 m. vasario 28 d. turėjo leidimą laikyti ginklus ar leidimą nešiotis ginklus, jeigu aplinkybės, dėl kurių gali būti taikomi apribojimai, atsirado iki šio įstatymo įsigaliojimo.

Nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjui iki 2011 m. vasario 28 d. buvo išduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklą, todėl Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pareiškėjui pritaikyto Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2010-11-18 įstatymo Nr. XI-1146 redakcija) reikalavimai negali būti laikomi griežtesniais, negu Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies (2007-12-04 įstatymo Nr. X-1348 redakcija) reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl būtinumo jo atžvilgiu taikyti Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalies nuostatas negali būti pripažinti pagrįstais ir teismo atmetami.

Dėl pareiškėjo skundo argumento apie išnykusį jo teistumą pažymėtina, kad pagal Konstitucinio Teismo 2011-11-17 nutarimo nuostatas, teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose apibrėžtų aplinkybių (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažintas padaręs tyčinį smurtinį nusikaltimą arba nusikaltimą) taikymui teistumo išnykimas nėra reikšmingas. Aplinkybė, kad nepriekaištingos reputacijos asmeniu nelaikomas asmuo, turintis teistumą, kaip savarankiškas pagrindas numatytas Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 5 punkte. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju atsakovas, atsisakydamas išduoti ginklą Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, pareiškėjo nuteisimo už tyčinį smurtinį nusikaltimą faktą vertino tik kaip jį charakterizuojančią aplinkybę ir šiuo aspektu nepažeidė non bis in idem principo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad pareiškėjas padarė nusikalstamą veiką ir buvo nuteistas pagal LR BK 118 straipsnio 1 dalį ( 28 b. l.) LR BK 118 straipsnio 1 dalies redakcija galiojanti iki 2003-05-01 už lytinį santykiavimą, pavartojant fizinį smurtą ar grasinimus arba pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiosios būkle numatė laisvės atėmimo bausmę nuo trejų iki septynerių metų.. Pareiškėjo padarytas nusikaltimas priskirtinas prie smurtinių tyčinių nusikaltimų, todėl, vertinant pareiškėjo reputaciją šiuo metu galiojančio Įstatymo 18 straipsnio 2 dalies kontekste, darytina išvada, kad pareiškėjas iš esmės neatitinka nepriekaištingos reputacijos reikalavimų, įtvirtintų Įstatymo 18 straipsnyje. Be to, kaip matyti iš atsakovo surinktos informacijos apie pareiškėją, jo atžvilgiu Vilniaus apygardos prokuratūroje 2003 m. kovo 08 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 12-1-00459-03 pagal LR BK 25 straipsnio 2 dalį, LR BK 284 straipsnio 1 dalį (bendrininkavimą, pažeidžiant viešąją tvarką), kuris Vilniaus apygardos prokuratūros 2004 balandžio 28 d. nutarimu nutrauktas vadovaujantis LR BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktu, LR BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Taip pat nustatyta, kad Vilniaus miesto 2 policijos komisariate 2003 m. vasario 8 d. pareiškėjo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 13-1-00270-03 pagal LR BK 180 straipsnio 3 dalį (plėšimą), LR BK 146 straipsnio 1 dalį (neteisėtą laisvės atėmimą) ir Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal LR BK 180 straipsnio 3 dalį, LR BK 146 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis LR BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirta 5 metai 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. kovo 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 12 d. nuosprendis buvo pakeistas ir pagal LR BK 146 straipsnio 1 dalį pareiškėjui buvo paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Pagal LR BK 180 straipsnio 3 dalį pareiškėjas išteisintas vadovaujantis LR BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu (28-31 b. l.).

Paminėtina, kad ginklai bei šaudmenys gali kelti pavojų viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai, todėl įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į būtinumą užtikrinti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką, ginti žmogaus teises ir laisves, turi įgaliojimus nustatyti ginklų ir šaudmenų patekimo į civilinę apyvartą, jų laikymo, naudojimo, leidimų įsigyti ginklą išdavimo sąlygas ir tvarką (žr. Konstitucinio Teismo 2001-04-12 nutarimą). Kita vertus, įstatymų leidėjas, vykdydamas šią pareigą ir turėdamas plačią diskreciją, privalo laikytis Konstitucijos, inter alia nustatydamas įstatyme įtvirtintomis sąlygomis ir tvarka įgyjamos teisės įsigyti ir turėti atitinkamus ginklus ir šaudmenis ribojimo priemones, privalo paisyti proporcingumo principo, kuris reiškia, kad įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad teisės aktuose nustatytos ir taikomos priemonės būtų proporcingos siekiamam tikslui, neribotų asmens teisių labiau negu būtina teisėtam ir visuotinai reikšmingam tikslui pasiekti, nesudarytų prielaidų piktnaudžiauti teise (žr. Konstitucinio Teismo 2013-01-25 nutarimą).

Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje taip pat yra pažymėjęs, jog tarp asmens teisių ir laisvių iš vienos pusės ir visuomenės interesų – iš kitos neretai kyla konfliktų, o kartais atsiranda ir prieštaravimų. Demokratinėje visuomenėje tokie prieštaravimai sprendžiami derinant skirtingus interesus ir siekiant nepažeisti jų pusiausvyros. Vienas iš interesų derinimo būdų yra asmens teisių ir laisvių ribojimas. Beje, tokią galimybę numato ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Pagal šią Konvenciją ir susiformavusią Europos žmogaus teisių teismo praktiką tokie apribojimai galimi, t. y. laikomi pagrįstais, jeigu atitinka dvi sąlygas: 1) yra teisėti ir 2) būtinai reikalingi demokratinėje visuomenėje. Teisėtumo reikalavimas reiškia, kad apribojimai turi būti nustatomi tik įstatymu, kuris viešai paskelbiamas, o jo normos suformuluojamos pakankamai aiškiai. Įstatymais apibrėžiant teisių įgyvendinimo ribas, būtina atsižvelgti į atitinkamos teisės (ar laisvės) paskirtį bei prasmę ir Konstitucijoje nustatytas jos ribojimo galimybes bei sąlygas (žr. Konstitucinio Teismo 1997-02-13 nutarimą).

Teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo jurisprudencijai, įvertinęs byloje nustatytų pareiškėją charakterizuojančių aplinkybių visumą, daro išvadą, jog leidimo įsigyti, laikyti (nešiotis) ginklą išdavimas pareiškėjui šiuo atveju gali sukelti skaudžias ir neigiamas pasekmes visuomenės saugumui bei viešajai tvarkai, todėl atsakovo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį panaikinti remiantis pareiškėjo skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 44-45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjo T. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.