Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjos atstovei A. Š., atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui Andriui Vaicekauskui, atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovui Jonui Vaičekoniui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims N. D. ir T. N., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos Lietuvos dendrologų draugijos skundą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiajai nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai dėl akto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (tretieji suinteresuotieji asmenys Kultūros paveldo centras, T. N., V. S. ir N. D.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja Lietuvos dendrologų draugija (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos (toliau – ir Taryba) 2014-06-09 aktą Nr. KPD-SK-224 (toliau – ir Aktas); 2) įpareigoti Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) panaikinti įrašą, padarytą Kultūros vertybių registre dėl Tado Ivanausko Obelynės sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl teritorijos ribų patikslinimo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto 2014-06-09 Nr. KPD-SK-224 pagrindu; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Skunde pareiškėja nurodė, kad Taryba 2014-06-09 posėdyje nutarė patikslinti Tado Ivanausko sodybos, esančios Obelynės g. 8, Akademijos mstl., Akademijos sen., Kauno rajone (toliau – ir Sodyba), teritorijos ribas, t. y. iš teritorijos išimant PER dalyje esantį sklypą (unikalus Nr. 5250-0005-0188); rekomendavo Kauno rajono savivaldybei parengti iš teritorijos išimtame sklype pakartotinę dendrologinę ekspertizę, siekiu identifikuoti ir saugoti galimai ten esančius vertingus želdinius. Pareiškėjos vertinimu, skundžiamas Aktas yra neteisėtas bei nepagrįstas. Pažymėjo, kad Departamento 2011-08-01 įsakymu Nr. Į-251 sudarytoje komisijoje nebuvo nė vieno nario, kuris būtų buvęs želdynų nekilnojamojo kultūros paveldo specialistas, turintis ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją. Priimant skundžiamą Aktą, buvo vadovautasi 2014-06-05 gamtos mokslų daktaro A. R. B. ir 2014-06-07 menotyros daktaro, docento R. M. abstrakčiomis išvadomis. Pabrėžė, kad šie asmenys neturi ekspertizės specialisto kvalifikacinės kategorijos, todėl neatitinka Tarybos nuostatų (2011-08-01 Departamento direktoriaus įsakymas Nr. Į-251) 16 punkto (toliau – ir Nuostatai) reikalavimų ir nėra želdynų specialistai.

Pareiškėjos teigimu, sprendžiant Sodybos ribų tikslinimo klausimą, būtina, jog savo nuomonę pareikštų želdynų specialistas, turintis ekspertizės specialisto kvalifikacinę kategoriją. Sodyba tai nekilnojamoji kultūros vertybė, svarbi kaip kultūrinis turtas, išskirtinėmis dendrologinėmis vertybėmis pasižymintis želdynas. Dėl šių priežasčių jos teritoriją privalu išsaugoti kaip kompleksą, nedalant ir jos neskaidant.

Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti visą.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėja skunde klaidingai remiasi Tarybos Nuostatais, nes skundžiamo akto priėmimo metu jie nebegaliojo. Pabrėžė, kad pareiškėja skunde nenurodė nei vieno Tarybos nuostatų, patvirtintų Departamento direktoriaus 2013-06-27 įsakymu Nr. Į-207, galiojusių skundžiamo akto priėmimo metu, pažeidimo.

Atsakovo teigimu, Nuostatai (galioję skundžiamo akto priėmimo metu) nebuvo pažeisti, o pareiškėjos teiginį, kad Tarybai priimant sprendimą turėjo dalyvauti Kultūros ministerijos ir Aplinkos ministerijos atstovai, vertino kaip klaidinantį. Rėmėsi Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir NKPAĮ) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojama praktika, pabrėždamas, kad Tarybos sprendimai priimami paprasta Tarybos narių balsų dauguma, o ne Tarybos nariai negali balsuoti Tarybos posėdžiuose, pastarajai priimant sprendimą. Pareiškėjos prielaidą, kad skundžiamu aktu buvo padaryta žala Tado Ivanausko Obelynės sodybai, laikė nepagrįsta. Pabrėžė, kad Departamentas, vadovaudamasis NKPAĮ nuostatomis, patikrinęs Sodybą, nenustatė, kad ginčijamu aktu būtų padaryta žala kultūros paveldo objektui ar būtų buvę sunaikintos jos dalys.

Atsiliepime nurodė, kad menotyros daktaro, docento R. M. išvadose, pateiktose Tarybos, buvo nurodyta, kad Sodybos vientisumas pažeistas, nes pagrindinė sodybos dalis su pastatais pagal paveldėjimo teisę priklauso E. B.; vakarinė (buvusio sodo vieta) ir pietinė sklypo dalys su mažąja kūdra yra parduota privatiems asmenims; pietrytinę sklypo dalį (didžiosios kūdros aplinka) valdo A. Stulginskio universiteto Miškininkystės katedra, savo teritoriją apsitvėrusi ir įsirengusi kitą įvažiavimą. Pirmoji sodybos dalis turi nekilnojamojo kultūros paveldo vertybės statusą ir saugoma valstybės, o antroji patenka į Obelynės sodybos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo, vizualinės apsaugos zoną. Vertinant želdinius etnokultūriniu, estetiniu, kompoziciniu ir dendrologiniu požiūriu, nustatyta, kad: didžioji želdinių (medžių ir krūmų) dalis yra svetimžemiai; savaiminių augalų ir neprižiūrimos aplinkos apsuptyje augantys dendrologiniu požiūriu vertingi želdiniai palaipsniui praranda estetinę vertę, nes, trūkstant šviesos ir erdvės, apdžiūsta apatinės ir aukštesnės šakos, plinta kai kurios ligos ir augalas netenka savo įprastos išvaizdos bei dekoratyvumo. Tuo galima bus įsitikinti po tvarkomųjų darbų; kompoziciniu požiūriu taip, kaip reikalauja parkų kūrimo principai ir želdynų projektavimo meninės raiškos priemonės, vertingi želdiniai nesudaro kokių nors ypatingesnių kompozicinių derinių, bet yra tik pavieniai (ąžuolas, liepa, gluosnis) ar vienarūšės (puošmedžiai, bukai ar riešutmedžiai) jų grupės. Tujų alėja prof. T. Ivanausko sodyboje labai trumpa, neatlieka perspektyvinės funkcijos, t. y. nenukreipia žvilgsnio į kokį nors ypatingesnį objektą, pvz.: pastatą taip, kaip dvarų sodybose ir, neturėdama kompozicinės idėjos, „veda į niekur“ bei „iškrenta“ iš bendro sodybos želdyno konteksto. Suskaidytoje Sodybos teritorijoje želdyną kompoziciniu požiūriu sunku priskirti parko kategorijai, tai galima įvardinti kaip dendrologinę kolekciją, o parduotoje dalyje (vizualinės apsaugos zonoje) svetimžemius augalus laikyti saugotinais dendrologiniais objektais. Atsižvelgiant į tai, kad prof. Tado Ivanausko sodyba yra praradus teritorinį vientisumą, vienkieminėms sodyboms būdingą struktūrą ir kompoziciją, parduotoje sklypo dalyje menkai prižiūrima, nykstanti ir neturinti ypatingesnės želdinių kompozicinės vertės, docento R. M. nuomone, minėto sklypo dalis laikytina Obelynės sodybos, kaip nekilnojamojo kultūros paveldo, vizualinės apsaugos zona, turinčia dvi skirtingo režimo teritorijas: 1) laisvoje nuo želdinių (buvusio vaismedžių sodo) teritorijoje reglamentuoto mažaaukščio užstatymo zoną; 2) želdinių (sumedėjusių augalų – medžių ir krūmų) zoną, laikytiną saugotinų dendrologinių objektų teritorija.

Pabrėžė, kad gamtos mokslų daktaro A. R. B. išvadoje nurodyta, kad jis minimą sklypą laiko esant tikslinga laikyti nekilnojamojo kultūros paveldo (Obelynės sodybos) vizualinės apsaugos zona. Sklype siūloma išskirti dvi skirtingo režimo zonas: 1) reglamentuoto užstatymo zoną, į vakarus nuo servitutinio kelio (buvusio ūkinio sodo teritoriją); 2) želdynų (galbūt parkinę) zoną likusioje teritorijoje su saugotinais dendrologiniais objektais. Mokslininko teigimu, pirmiausia būtina pašalinti ar apriboti savaime plintančias agresyvias medžių ir krūmų rūšis: gudobeles, trešnes, lanksvūnę (sorbariją) ir kt. Po to įteisinti, įstatymais numatyta tvarka, saugotinus medžius ir krūmus. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2002-05-06 įsakymu „Dėl kriterijų, pagal kuriuos vertingi ekologiniu, dendrologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžiai ir krūmai, augantys ne miškų ūkio paskirties ir privačioje žemėje priskiriami saugotiniems, patvirtinimo“ patvirtino minimus kriterijus. Aptariamame sklype kai kurie medžiai ir krūmai turėtų būti saugotini dendrologiniu požiūriu, keletas taip pat ir kultūriniu požiūriu.

Atsakovas nurodė, kad priimant skundžiamą aktą buvo remiamasi ne tik paminėtų mokslininkų išvadomis, tačiau buvo atlikti istoriniai tyrimai, remtasi istoriniais šaltiniais ir literatūra, nurodyta ginčijamo Akto 13 punkte.

Pabrėžė, kad pareiškėja savo skunde remiasi abstrakčiais samprotavimais ir nepateikė teismui jokių tyrimų, archyvinės medžiagos, specialiosios literatūros šaltinių, paneigiančių ginčijamu 2014‑06‑09 Tarybos aktu Nr. KPD‑SK‑224 nustatytas faktines aplinkybes, o tai prieštarauja teismų praktikai. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nepateikė teismui įrodymų, kad visuomenės organizacijos dendrologų draugijos valdybos nariai, dalyvavę dendrologų draugijos valdybos 2014-07-10 posėdyje, kurio protokolo kopiją pareiškėja pateikė, būtų atestuoti Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius ardomuosius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklių, patvirtintų kultūros ministro 2005‑04‑14 įsakymu Nr. ĮV‑146 nustatyta tvarka ir turėtų nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo specialiosios ekspertizės (pagal reikšmingumą lemiantį vertingųjų savybių pobūdį ar jų derinį) kvalifikacinę kategoriją, suteikiančią teisę būti nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos nariu.

Anot Departamento, dendrologai turi kompetenciją pareikšti savo asmeninę nuomonę tik dendrologiniais klausimais, o Taryba skundžiamame akte vertino istorinę, architektūrinę, memorialinę, kraštovaizdžio Tado Ivanausko Obelynės sodybos vertę (skundžiamo 2014‑06‑09 Tarybos akto Nr. KPD‑SK‑224 10 punkte „Vertybės vertingųjų savybių pobūdis ar jų derinys“ nurodytos Tado Ivanausko Obelynės sodybos vertingosios savybės yra architektūrinio, istorinio, memorialinio, kraštovaizdžio pobūdžio). Vertino, kad naikinti Tarybos Aktą vien dėl dendrologinių argumentų, ignoruojant Tado Ivanausko Obelynės sodybos architektūrinę, istorinę, memorialinę, kraštovaizdžio vertę, nėra pagrindo. Dendrologai nepateikė argumentų, kuo, jų nuomone, Tado Ivanausko architektūrinės, istorinės, memorialinės, kraštovaizdžio vertingosios savybės Akte nustatytos neteisingai ir kaip tai pažeidžia jų subjektines teises ir saugomus interesus. Atsakovas tai pat pareiškė abejonę, ar pareiškėja turi teisę ginčyti Tarybos priimtą Aktą.

Teismo posėdžio metu Departamento atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė Taryba atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko, o savo poziciją pagrindė iš esmės analogiškais motyvais, kurie buvo nurodyti atsakovo Departamento pateiktame atsiliepime.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo centras (toliau – ir Centras) atsiliepime į pareiškėjos skundą siūlė panaikinti skundžiamą aktą, nes, Centro vertinimu, visa Sodybos teritorija turi vertingųjų savybių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo T. N. atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjos skundas paduotas praleidus terminą, todėl negali būti nagrinėjamas. Nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog išvadas pateikė ne želdynų specialistai, todėl jomis remtis nebuvo pagrindo, pabrėždamas, kad A. R. B. yra gamtos mokslų daktaras, docentas ir ilgametis Kauno Botanikos sodo direktorius, paskelbęs visą eilę mokslinių straipsnių apie želdinius, išleido Kraštovaizdžio estetinio rekreacinio vertinimo metodiką, buvo Kultūros vertybių apsaugos departamento Parkotyros ekspertų komisijos nariu bei darė pranešimus apie želdinius tarptautinėse konferencijose. Mokslų daktaras R. M. yra Kauno kolegijos Kraštotvarkos fakulteto Želdinių ir agrotechnologijų katedros dėstytojas, docentas, veda paskaitas studentams apie želdynus, skelbia mokslinius straipsnius. T. Nausėdos teigimu, Taryba ištaisė 2006 metais padarytą klaidą, kuomet jam priklausantis sklypas buvo įtrauktas į vertybių registrą, nes ginčo Sodybos dalyje niekada nebuvo kokių kultūros paveldo vertybių. Atkreipė dėmesį tai, kad sklypą įsigijo 2005 metais be jokių apribojimų.

Teismo posėdžio metu T. N. palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo N. D. atsiliepimo į pareiškėjos skundą nepateikė. Teismo posėdžio metu palaikė T. Nausėdos išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje nustatyta, kad Taryba 2014-06-09 priėmė aktą Nr. KPD-SK-224, kuriuo nutarė patikslinti Sodybos (3812) ribas, iš teritorijos išimant PER dalyje esantį žemės sklypą (unikalus Nr. 5250-0005-0188) (b. l. 75–79, 84–87).

Nors pareiškėja nei pateiktame skunde, nei teismo posėdžio metu nenurodė, kad teismui teikė skundą gindama viešąjį interesą, tačiau iš pateiktų skundo argumentų spręstina, jo būtent gindama viešąjį interesą pareiškėja kreipėsi į teismą.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 3 dalyje nustatyta, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipiasi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, skundą ar prašymą (1 punktas), pagal prokuroro, administravimo subjektų, valstybės kontrolės pareigūnų, kitų valstybės institucijų, įstaigų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo (3 punktas). ABTĮ 56 str. 1 dalyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymų nustatytais atvejais prokuroras, administravimo subjektai, valstybės institucijos, įstaigos, organizacijos, tarnybos ar fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba apgintos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Pagal ABTĮ 5 str. 3 d. 3 punktą ir 56 str. 1 dalyje įtvirtintą reguliavimą, viešasis interesas teisme gali būti ginamas tik esant dviem sąlygoms: tik įstatymų nustatytiems subjektams kreipiantis į teismą ir tik įstatymų nustatytais atvejais. Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl viešojo intereso pažeidimo, kiekvienu atveju patikrina, ar subjektas turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti viešąjį interesą. Jei tokia teisė įstatymu nesuteikta, teismas negali konstatuoti į teismą besikreipusio asmens materialinio suinteresuotumo ir tenkinti jo reikalavimą apginti viešąjį interesą. Teismas taip pat turi nustatyti ir prielaidą kreiptis dėl viešojo intereso gynimo – viešojo intereso buvimą (LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-08-19 nutartis a. b. Nr. A502-580/2013).

LVAT praktikoje pažymima, kad viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Kiekvienu atveju, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės (LVAT 2008-07-25 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. A146-335/2008). Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnis nustato valstybei pareigą rūpintis natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas 2005-05-13 nutarime yra nurodęs, kad, pagal Konstitucijos 54 str. 1 dalies nuostatas, natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės, o jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė pareiga. Įvertinusi tai nagrinėjamos bylos kontekste, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Akto teisėtumas yra tiesiogiai susijęs su atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsaugos užtikrinimu, todėl pareiškėjos siekiamas ginti interesas yra viešasis interesas.

Teismas konstatuoja, kad nepakanka nustatyti, jog byloje egzistuoja viešasis interesas, nes, kaip minėta anksčiau, bylą nagrinėjantis teismas, turi patikrinti, ar subjektas, kuris kreipiasi į teismą, turi įstatyme nustatytus įgaliojimus ginti šį interesą.

Teismų praktikoje išskiriamos šios sąlygos, būtinos teisės ginti viešąjį interesą įgyvendinimui: visuomeninė organizacija, kuri kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, turi būti įsteigta nacionalinių įstatymų nustatyta tvarka. Pagal Orhuso konvencijos 2 str. 5 dalį, suinteresuota visuomenė – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis. Visuomeninė organizacija, kuri kreipiasi į teismą dėl viešojo intereso gynimo, visų pirma turėtų būti įsteigta įstatymų nustatyta tvarka ir vykdanti savo veiklą pagal Lietuvos Respublikos įstatymų numatytus reikalavimus.

Pareiškėjos įstatų 1.1 punkte nustatyta, kad Lietuvos dendrologų draugija yra laisvanoriška mokslinė visuomeninė organizacija, vienijanti Lietuvos piliečius – specialistus ir praktikus, besidominčius dekoratyvinių medžių ir krūmų moksliniais tyrimais, dauginimu ir platinimu; 2.2.4. punkte nustatyta, kad organizacija rūpinasi išnykusių Lietuvoje dendrofloros rūšių atkūrimu ir retų rūšių išsaugojimu; 2.2.5. punkte nustatyta, kad rūpinasi dendrologinio palikimo – senų parkų, sodybų, dendrologinių kolekcijų išsaugojimu (b. l. 6–7). Asociacija įregistruota Juridinių asmenų registre.

Orhuso konvencija dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais numato suinteresuotos visuomenės teisę kreiptis į teismus dėl priimtų sprendimų aplinkos apsaugos klausimais. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija yra konstatavusi, kad visuomeninės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas, veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, turi teisę ginti viešąjį interesą kreipiantis į administracinį teismą srityje, susijusioje su aplinkos elementais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, gamtos objektais, biologine įvairove, t. y. kad visuomeninės organizacijos ginti viešąjį interesą turi teisę tik šia apimtimi (LVAT 2004-06-26 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis a. b. Nr. A7-720/2004).

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja ginčija atsakovo Tarybos priimtą administracinį aktą Nr. KPD-SK-224, kuriuo buvo patikslintos Sodybos (3812) ribos, iš teritorijos išimant PER dalyje esantį žemės sklypą (unikalus Nr. 5250-0005-0188) dėl procedūrinių pažeidimų, abstrakčiai nurodydama, kad Sodyba yra vertinga, tačiau neįvardija, kokie konkretūs ginamą viešąjį interesą sudarantys aplinkosaugos reikalavimai dėl to buvo pažeisti, t. y. šio teisės akto neginčija dėl aplinkosaugos reikalavimų pažeidimo, nors tik šia apimtimi turi teisę pagal įstatymą ginti viešąjį interesą.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėja nenurodė konkrečių aplinkosaugos reikalavimų pažeidimų, todėl teisės ginti viešąjį interesą aplinkosaugos srityje neturi. Pareiškėja kreipėsi į teismą gindama viešąjį interesą viršydama jai suteiktų įgalinimų jį ginti aplinkosaugos srityje ribas, aplinkosaugos reikalavimų pažeidimų neįrodė.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos skundas dalyje dėl Tarybos Akto panaikinimo yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Departamentą panaikinti įrašą, padarytą Kultūros vertybių registre dėl Tado Ivanausko Obelynės sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl teritorijos ribų patikslinimo 2014-06-09 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto Nr. KPD-SK-224 pagrindu yra išvestinis iš pareiškėjos reikalavimo panaikinti Tarybos Aktą. Teismui konstatavus, kad pareiškėja neturi teisės ginčyti Tarybos Aktą, yra atmestinas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Departamentą panaikinti įrašą, padarytą Kultūros vertybių registre dėl Tado Ivanausko Obelynės sodybos (unikalus kodas kultūros vertybių registre 30812) dėl teritorijos ribų patikslinimo 2014-06-09 Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Trečiosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto Nr. KPD-SK-224 pagrindu.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 44 str. 1 dalį, teisę iš kitos šalies gauti savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Pareiškėjos skundo reikalavimai atmestini, todėl prašymas priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas netenkintinas.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis ABTĮ 44–45 straipsniais, 85–87 straipsniais, 88 str. 1 punktu, 127, 129 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos Lietuvos dendrologų draugijos skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.