Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš kolegijos pirmininko Tomo Šeškausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. A. , nukentėjusiosios R. L. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 3 dalyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 284 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Iš kaltinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą T. A. išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Remiantis BK 63 straipsnio 2 dalimi ir 5 dalies 1 ir 2 punktais bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta laisvės atėmimo bausmė 4 (ketveriems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis paskirtos bausmės subendrintos su Panevėžio apygardos teismo 2003 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirtomis ir neatliktomis bausmėmis iš dalies jas sudedant ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimo bausmė 6 (šešeriems) metams.

Iš nuteistojo T. A. priteista 33 876,49 (trisdešimt trys tūkstančiai aštuoni šimtai septyniasdešimt šeši litai ir keturiasdešimt devyni centai) Lt turtinei žalai UAB „Ladaro prekyba“ atlyginti, 850 (aštuoni šimtai penkiasdešimt litų) Lt turtinei žalai UAB „Egivela“ atlyginti, 4 149,26 (keturi tūkstančiai vienas šimtas keturiasdešimt devyni litai ir dvidešimt šeši centai) Lt turtinei žalai UAB „Panevėžio bičiulis“ atlyginti, o nukentėjusiosios R. L. 119 150 (šimto devyniolikos tūkstančių vieno šimto penkiasdešimt litų) Lt civilinis ieškinys ir Panevėžio teritorinės ligonių kasos 2 988 (dviejų tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt aštuonių litų) Lt civilinis ieškinys buvo atmesti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. A. nuteistas už tai, kad 2003 m. spalio 2 d., apie 3 val. nakties, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytu asmeniu, išdauždamas 150 Lt vertės parduotuvės paradinių durų stiklo paketą bei sudaužydamas 550 Lt vertės stiklines vitrinos dureles, tuo tyčia sunaikindamas svetimą, UAB „Ladaro prekyba“ priklausantį 700 Lt vertės turtą, įsibrovė į patalpą – parduotuvės „ElektroMarkt“ prekybos salę, esančią adresu Aukštaičių g. 4, Panevėžyje, iš kur slapta pagrobė svetimą, UAB „Ladaro prekyba“ priklausantį didelės vertės turtą – 20 skaitmeninių vaizdo kamerų: 1 525,98 Lt vertės „JVC GR-(duomenys neskelbtini) “, 1 173 Lt vertės „JVC GR-FXM39E“ 2,5LCDx700, 1 759,50 Lt vertės „JVC GR-D30E520“ lin. sp. ieš., 825,18 Lt vertės „JVC GR-FX15E“ 700xstabil, 320, 1 397,40 Lt vertės „Panasonic NV-VZ15EGE“, 1 630,97 Lt vertės „Panasonic NV-DS60EGE-S, 1 909,46 Lt vertės Panasonic NV-GS10EGE-S, 2 499 Lt vertės Panasonic NV-GS50EG-S, 1“ 162,50 Lt vertės „Panasonic NV-VZ17EGE“, 1 509,59 Lt vertės „Samsung VP-D801“, 1 010 Lt vertės „Samsung VP-L800“, 2 058,38 Lt vertės „Samsung VP-D331“, 1 938,18 Lt vertės „Samsung VP-D301“, 1 328,15 Lt vertės „Sony CCD-(duomenys neskelbtini) 1 903,84 Lt vertės „Sony DCR-(duomenys neskelbtini) + pinnacle“, 2 237,14 Lt vertės „Sony DCR-(duomenys neskelbtini) “, 2 181,60 Lt vertės „Sony DCR-TRV14“, 2 262,39 Lt vertės „Sony DCR-TRV19“, 1 944,25 Lt vertės „Sony DCR-(duomenys neskelbtini) “ ir 916,98 Lt vertės „Panasonic NV-RZ17EGE“, tuo UAB „Ladaro prekyba“ padarė bendrą 33 176,49 Lt dydžio turtinę žalą;

2004 m. rugpjūčio 22 d., apie 3 val. nakties, viešoje vietoje – prie naktinio klubo „Egivela“, esančio adresu Respublikos g. 47A, Panevėžyje, vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o būtent: spirdamas koja išdaužė naktinio klubo „Egivela“ paradinių durų stiklo paketą ir tokiu būdu UAB „Egivela“ padarė 850 Lt žalą;

2005 m. birželio 20 d., apie 15 val., UAB „Panevėžio bičiulis“ kompiuterių centre, esančiame adresu Marijonų g. 27, Panevėžyje, slapta pagrobė svetimą, UAB „Panevėžio bičiulis“ priklausantį, turtą – nešiojamąjį kompiuterį „Asus A2500L-44NP103188“ su programine įranga ir papildomai įmontuota operatyvine atmintimi PQI SODIMM 256MB, DDR333, atminties plokšte ir bevielio ryšio plokšte, tuo UAB „Panevėžio bičiulis“ padarė bendrą 4 149,26 Lt dydžio turtinę žalą.

Be to, nuteistasis T. A. buvo kaltinamas tuo, kad 2002 m. gegužės 20 d., apie 22.40 val., Basanavičiaus g. namo Nr. 3 esančiame praėjime – tunelyje, Panevėžyje, veikdamas bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, su ypatingu žiaurumu, padarydamas daugybinius kūno sužalojimus bei suvokdamas, kad tuo savo veiksmais sukelia S. L. dideles fizines kančias, suduodamas nukentėjusiajam smūgius kietais aštriabriauniais duriamai pjaunančiais įrankiais bei kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais ir padarydamas 7 poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose bei kojose, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, 3 pjautines ir 5 durtines – pjautines žaizdas galvoje su kaukolės skliauto kaulų lūžiais, 18 durtinių – pjautinių žaizdų krūtinėje, pilve, rankose, kojose, dėl ko nuo durtinių kaukolės skliauto kaulų lūžių, įvykus gyvybinės galvos smegenų veiklos sutrikimui, kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų dangalu, nukentėjusysis 2002 m. gegužės 23 d. ligoninėje mirė, t. y. tyčia, itin žiauriai nužudė S. L. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis T. A. prašo Panevėžio apygardos teismo nuosprendį dėl epizodų UAB „Ladaro prekyba“ ir UAB „Panevėžio bičiulis“ panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, jei skundas šioje dalyje nebūtų tenkintas prašo nusikalstamą veiką epizode dėl UAB „Ladaro prekyba“ perkvalifikuoti iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, paskirti švelnesnę bausmę bei sumažinti UAB „Ladaro prekyba“ civiliniu ieškiniu prašomą sumą.

Nuteistasis savo apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais motyvais dėl UAB „Ladaro prekyba“ vagystės ir turto sunaikinimo, jog iš UAB „Ladaro prekyba“ buvo pavogta didelės vertės turtas bei dėl UAB „Panevėžio bičiulis“ turto vagystės.

Jis teigia, kad nusikalstamos veikos, epizode dėl UAB „Ladaro prekyba“, nepadarė, o teismo nustatyti faktai nepaneigia jo duotų parodymų. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nebandė aiškintis video kameros galimybių fiksuoti aplinką po vagystės, jos apžvalgos kampo (ar galėjo fiksuoti trečią įėjusį asmenį) bei buvo neteisingai užrašyti jo teisme duoti parodymai, nes jis (T. A. ) visą laiką aiškinęs, kad buvo užbėgęs parduotuvės antrame aukšte esančios vitrinos, kuri buvo išdaužta, ir ten susižalojęs. T. A. mano, kad teismas įrodymus vertino šališkai, siekdamas pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš apelianto skunde išdėstytų argumentų matyti, kad T. A. mano, kad jo nusikalstama veika epizode dėl UAB „Ladaro prekyba“ turi būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 3 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį. Teigia, kad byloje nebuvo nustatyta jo apibrėžta tyčia pagrobti didelės vertės turtą, todėl jo tyčią teismas turėjo įvertinti kaip neapibrėžtą ir veiką kvalifikuoti atsižvelgęs į turto vertę, kuri turi būti paskaičiuota vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 ( toliau Senato nutarimas Nr. 52) 6 punktu bei Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau - Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) 15 straipsnio 5 punktu (redakcija: 2002 m. Nr. 35-1271). Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 861 1 straipsnyje nurodyta, kad jeigu ūkio subjekto prekės prarastos dėl nusikalstamų trečiųjų asmenų veikos pridėtinės vertės mokestis į biudžetą neturi būti mokamas, todėl civilinis ieškinys 33 176, 49 Lt patenkintas nepagrįstai.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad iš UAB „Panevėžio bičiulis“ kompiuterio nevogė, o jo atspaudai ant kompiuterio kištuko galėjo atsirasti prieš dvi dienas iki įvykio kai jis jį pažiūrinėjo UAB „Panevėžio bičiulis“ kompiuterių centre. Teigia, kad jo kaltė grindžiama 2006 m. kovo 8 d. specialisto išvada Nr. 1957, liudytojų A. Š. ir A. S. duotais parodymais, tačiau visiškai netiriami kiti byloje esantys įrodymai, t. y. ant pavogto kompiuterio kištuko buvo rasti dviejų asmenų biologiniai pėdsakai, iš vaizdo įrašo neįmanoma atpažinti nufilmuotų asmenų. Be to, prašo kritiškai vertinti liudytojų A. Š. ir A. S. duotus parodymus.

Apeliaciniu skundu nukentėjusioji R. L. prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria T. A. buvo išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą, ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tenkinti civilinį ieškinį ir iš nuteistojo priteisti 118 450 Lt.

Nukentėjusioji nesutinka su teismo išvada, kad nepakanka įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, jog T. A. dalyvavo tyčia nužudant S. L. . R. L. nurodo, kad tai patvirtina liudytojų L. T. , R. P. , S. S. , policijos pareigūno V. V. parodymai, specialisto G. Š. ir eksperto R. A. paaiškinimai, teismo medicinos ekspertizės išvada bei kiti byloje esantys įrodymai.

Apeliantė teigia, kad liudytoja L. T. patvirtino, kad 2002 m. gegužės 20 d., prieš 22 val., šalia tunelio, kur vėliau buvo nužudytas S. L. , matė du jaunuolius, kurie buvo su vasarinėmis kepuraitėmis ir kurie nuo jos slėpė savo veidus. Vienas iš jų buvo apie 180 cm ūgio, antrasis kiek žemesnis apie 170 cm ūgio. Policijos pareigūnas V. V. parodė, kad vijosi du asmenis, vienas iš jų buvo be kepurės. Įvykio vietoje buvo rasta kepuraitė, nuo kurios policijos šuo užuodęs pėdsakus vedė būtent ta kryptimi, kuria nubėgo asmenys vejami policijos pareigūno. Specialistas G. Š. teisme patvirtino, kad ant kepurės rastas biologinis pėdsakas priklauso T. A. ir pagal tyrimo rezultatus kito asmens pėdsakų ant kepurės rasta nebuvo. Specialistas teigė, kad jeigu kitas asmuo būtų dėvėjęs T. A. kepurę, ant kepurės būtų rasti dviejų asmenų DNR ar maišytas pėdsakas. Ekspertas R. A. teisme negalėjo atsakyti kokiu konkrečiai įrankiu buvo padaryti durtiniai ir durtiniai-pjautiniai sužalojimai, motyvuodamas tuo, kad tam neturi kompetencijos, tačiau patvirtino, kad poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti S. L. spardant arba jam griūnant. Tačiau parodžius įvykio vietos fotonuotraukas ekspertas davė kategorišką išvadą, kad nukentėjusiojo kūne rastos poodinės kraujosruvos griūnant atsirasti tikrai negalėjo.

Nukentėjusioji mano, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad nusikalstama veika buvo padaryta vienu įrankiu. Teismo ekspertizės akte nurodyta, kad S. L. durtinės ir durtinės-pjautinės žaizdos padarytos kietais aštriabriauniais duriamai pjaunančiais įrankiais, o nubrozdinimai ir poodinės kraujosruvos padarytos kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais. Liudytoja R. P. parodė, kad S. L. veide ji matė dvi žaizdas, kurios jai buvo panašios į pjautines, tačiau krūtinėje, pilve ir kojose ji matė sužalojimus, kurie jai buvo panašūs į padarytus kryžminiu atsuktuvu, tai patvirtino ir liudytoja S. S. .

Aukščiau paminėti įrodymai įrodo, kad T. A. , veikdamas su kitu asmeniu, tyčia su ypatingu žiaurumu, nužudė S. L. , todėl išteisinamasis nuosprendis šioje dalyje turi būti panaikintas ir T. A. nuteistas bei iš jo priteistas civilinis ieškinys 118 450 Lt. Teigia, kad 100 000 Lt neturtinės žalos prašanti, nes patyrusi moralinę žalą ne tik ji, netekusi vyro, bet ir jos vaikai, netekę mylimo tėvo. Be to, patyrusi 18 450 Lt materialinės žalos, tačiau neturi išsaugojusi dokumentų pagrindžiančių patirtus materialinius nuostolius.

Apeliaciniu skundu Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorė prašo Panevėžio apygardos teismo 2007 m. kovo 14 d. nuosprendį pakeisti: nuosprendžio dalį, kuria T. A. buvo išteisintas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą dėl S. L. nužudymo panaikinti ir priimti naują nuosprendį – pripažinti T. A. kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą ir paskirti jam bausmę - laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią paskirtą laisvės atėmimo bausmę, subendrinti dalinio sudėjimo būdu pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, 187 straipsnio 1 dalį, 284 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis šią bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2003 m. liepos 1 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi ir skirti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 9 (devyneriems) metams. Bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Iš T. A. priteisti 118 450 Lt nukentėjusiajai R. L. dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos ir 2 988 Lt ligonių kasai.

Prokurorė skunde nurodo, kad teismas nuosprendyje padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, sąlygojusias išteisinamojo nuosprendžio dėl S. L. nužudymo priėmimą, nevertino byloje surinktų įrodymų viseto, nepakankamai atsižvelgė į bylos aplinkybes, kurios turi esminės reikšmės sprendžiant nuteistojo T. A. kaltės klausimą. Apeliantė teigia, kad įvykio vietoje buvo rasta kepurė, ant kurios rasti biologiniai pėdsakai priklausantys T. A. . Specialistas G. Š. patvirtino, kad pagal tyrimo rezultatus kito asmens pėdsakų ant kepurės rasta nebuvo ir jeigu T. A. kepurę būtų dėvėjęs kitas asmuo, būtų buvę rasti dviejų asmenų DNR pėdsakai, ar maišytas pėdsakas ant kepurės (t. 5, b. l. 219-220), tačiau teismas šių įrodymų nevertino ir dėl jų nepasisakė. Be to, ikiteisminio tyrimo metu T. A. nurodė, kad buvo pametęs žieminę kepurę, pirštines nei mobilaus ryšio telefoną, o apie keitimąsi kepuraitėmis jis pradėjo duoti parodymus tik teisme, tačiau nieko konkrečiai negalėjo paaiškinti. Iš byloje esančių parodymų matyti, kad įvykio vietoje prieš įvykį ir betarpiškai po jo, du asmenis matė liudytoja L. T. bei policijos pareigūnai V. V. ir D. N. . Liudytojas R. T. parodė, kad ant žemės lieka kvapas, kur žmogus ėjo. Šuo suuodžia tuos pėdsakus ir eina jais, t. y. šuo nuo numestos kepurės ėjo kryptimi link Vilniaus g., kurios link buvo nubėgę kepurę pametę vaikinai (t. 5, b. l. 206). Apeliaciniame skunde nurodoma, kad aukščiau paminėti įrodymai patvirtina, jog T. A. buvo įvykio vietoje, kuomet buvo užpultas ir sunkiai sužalotas S. L. .

Liudytojos L. T. teisme duotus parodymus, jog T. A. neprimena jai matytų jaunuolių, vertina kritiškai, nes nuo įvykio praėjo beveik 5 (penki) metai, apklausta tuoj po įvykio liudytoja nurodė, kad galėtų atpažinti tik matytą aukštesnį vyriškį, o apklausus papildomai nurodė, kad matytų vyriškių ji negali atpažinti, yra 1935 m. gimimo, todėl jai dėl jos amžiaus sunku prisiminti visas įvykio aplinkybes, atpažinti ir apibūdinti matytus vyriškius.

Teismas neteisingai nuosprendyje konstatavo, kad nėra duomenų, jog sužalojimai S. L. padaryti dar ir kokiais nors kitokiais įrankiais, visiškai neatsižvelgė į tai, kad S. L. kūne buvo rastos 7 poodinės kraujosruvos krūtinėje, nugaroje, rankose bei kojose, odos nubrozdinimas kairiame skruoste, 3 pjautinės ir 5 durtinės-pjautinės žaizdos galvoje su kaukolės skliauto kaulų lūžiais, 18 durtinių-pjautinių žaizdų krūtinėje, pilve, rankose, kojose. Ekspertas R. A. teisme parodė, kad 7 poodinės kraujosruvos galėjo atsirasti jam spiriant (t. 5, b. l. 218). Prokurorės nuomone, sužalojimų skaičius ir mechanizmas taip pat rodo, kad tiek sužalojimų vienas žmogus per tokį trumpą laiką negalėjo padaryti. Iš to seka, kad sužalojimus galėjo padaryti du asmenys. Atkreipia dėmesį į tai, kad S. L. buvo užpultas tamsiu paros metu, tunelyje ir tokioje vietoje, iš kurios nukentėjęs negalėjo matyti, kad kažkas yra tunelyje, todėl neturėjo jokios galimybės pabėgti. S. L. kūne rasti sužalojimai, būdingi savigynai ir tai reiškia, kad nukentėjusysis bandė priešintis užpuolikams, o ekspertams nenustačius sužalojimo eiliškumo niekuo nepaneigta versija, kad nukentėjusysis buvo užpultas iš nugaros. Atsižvelgus į visas minėtas aplinkybes galima daryti išvadą, kad S. L. užpuolę asmenys ruošiesi užpuolimui, derino savo veiksmus, išstudijavo nukentėjusiojo grįžimo į namus laiką ir kelią, veikė bendrininkų grupe, sudavė smūgius į gyvybei pavojingas vietas, t. y. siekė nužudyti S. L. . Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarime Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ ( toliau Senato nutarimas Nr. 46) nurodyta, kad kai keli asmenys veikia kartu, turėdami tyčią nužudyti ir patys tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai (bendravykdytojai) ir atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Skunde išdėstytas manymas, kad užpuldamas nukentėjusįjį, T. A. kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu asmeniu, atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, pabėgti, jie veikė tiesiogine, neapibrėžta tyčia, todėl turi atsakyti pagal pasekmes. Be to, T. A. atsakomybę sunkinančia aplinkybe turi būti pripažinta tai, kad veiką padarė bendrininkų grupe.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. A. ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusiosios ir prokurorės skundus atmesti. Prokuroras prašė nukentėjusiosios ir prokurorės skundus patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.

Visus apeliacinius skundus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta.

Motyvai dėl nuteistojo apeliaciniame skunde esančių prieštaravimų dėl T. A. pripažinimo kaltu padarius kvalifikuotą vagystę iš UAB „Ladaro prekyba“ parduotuvės „Elektromarkt“

Pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nuosprendyje pagrįstai ir įtikinamai argumentavo, kodėl pripažino, jog būtent nuteistasis su nenustatytu asmeniu įsibrovė į UAB „Ladaro prekyba“ parduotuvę „Elektromarkt“ ir pagrobė iš vitrinos 20 vnt. vaizdo kamerų bei nurodė T. A. kaltę pagrindžiančius bylos duomenis.

Nuteistojo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, nes jo nustatyta veika atitinka būtent šio baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį. Nėra jokio teisinio pagrindo perkvalifikuoti jo veiką į BK 178 straipsnio 2 dalį.

T. A. apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai, kad jis šios nusikalstamos veikos nepadarė, teismo nustatyti duomenys jo kaltės neįrodo, yra nepagrįsti, nes iš bylos duomenų nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog būtent nuteistasis T. A. su nenustatytu asmeniu dalyvavo šioje vagystėje.

Tai kad nuteistasis T. A. akivaizdžiai buvo nusikaltimo vietoje, patvirtina įvykio vietoje net keliose vietose rastas būtent jo biologinis (kraujo) pėdsakas, vaizdo įrašai apie vagystės padarymo aplinkybes, liudytojų parodymai. Iš 2006 m. kovo 31 d. specialisto išvados matyti, kad įvykio vietoje rastų ir tyrimui pateiktų tampono ir stiklo šukės rastas vyro kraujas priklauso T. A. , tikimybė yra ne mažesnė nei 99,9999999999 % (t. 4, b. l. 50). Šiems duomenimis pirmosios instancijos teismas davė tinkamą įvertinimą.

Neteisingai nuteistojo skunde nurodoma, kad jo parodymai šioje bylos dalyje visada buvo nuoseklūs. Iš byloje esančių T. A. parodymų matyti, kad nuteistasis davė nenuoseklius parodymus. Ikiteisminio tyrimo pradžioje parodė, kad nusikaltimo padarymo dieną iš viso nebuvo Panevėžio mieste ir net nežino, kur yra „ElektroMarkt“ parduotuvė. Teisiamojo posėdžio metu, akivaizdžiai jau prisitaikydamas prie nustatytų įrodymais aplinkybių, jis nenuosekliai nurodinėjo savo veiksmus parduotuvėje. Pradžioje apklausos nurodė, kad buvo įlindęs per išdaužtą vitriną į parduotuvės vidų, čia persibrėžė, tačiau nieko iš jos nepavogė, nes suveikė signalizacija, todėl iš parduotuvės pabėgo, iki antro aukšto vitrinų nebuvo užlipęs ( 5 t. b. l. 194). Tame pačiame teisiamajame posėdyje vėliau teigė, kad vis tik buvo užlipęs ir iki antro aukšto, ir kraujas ten galėjo atsirasti tada, kai jis išbėgant slystelėjo ir susižalojo nukritęs ant stiklo šukių ( 5t. b. l. 195). Tokių parodymų nenuoseklumas ir prieštaravimas kitiems bylos duomenims, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui jais nesiremti.

Atkreiptinas dėmesys, kad kita bylos medžiaga akivaizdžiai prieštarauja nuteistojo parodymams : liudytojas V. B. parodė, jog jis 2003-10-02 dirbdamas UAB „Apsaugos komanda“ kartu su A. G. , tuoj po parduotuvės signalizacijos suveikimo per porą minučių atvyko prie parduotuvės ir jokių žmonių, tame tarpe ir T. A. , nematė. Apsaugos kamerų užfiksuota įvykio eiga akivaizdžiai rodo tik tai, kad iš vitrinos prekes, ją išdaužę, pagrobia du asmenys, kurių vienas pagal kūno sudėjimą panašus į nuteistąjį. Būtent prie išdaužtos prekių vitrinos rasta 15x20 cm stiklo šukė su raudonos spalvos dėme stiklo šukė su T. A. kraujo pėdsaku.

Apeliantas ginčija teismo nustatytą pagrobto turto vertę, nes pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Senato nutarimo Nr. 52 6 punktu, Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 12 d. nutarimo Nr. 861 1 straipsniu.

Atsakomybė už turto pagrobimą BK diferencijuojama pagal pagrobtojo turto vertę. Pagal BK 190 straipsnyje pateiktą turto vertės išaiškinimą turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (31 250 Lt) dydžio sumą. Tokia aplinkybė byloje yra pagrįstai nustatyta. Tai, kad pagrobtų vaizdo kamerų vertė yra 33176,49 Lt, t. y. pagrobtas turtas yra didelės vertės matyti iš byloje esančių dokumentų : prekių nurašymo akto (t. 3, b. l. 155-156) ir PVM sąskaitų faktūrų (t. 3, b. l. 157-171). Nuteistojo skunde minimo Senato nutarimo Nr. 52 6 punkte išties yra nurodyta, kad pagrobto turto vertė gali būti nustatoma pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Jokių imperatyvių nuostatų, jog iš turtą turinčio ir jį pardavinėjančio parduotuvėje kainos turto pagrobimo atveju turi būti išskaičiuotas PVM mokestis, aprobuotoje teismų praktikoje nėra. Šiuo atveju, jei pagrobtos prekės būtų sėkmingai parduotos, o ne pavogtos, parduotuvė būtent gautų kaltinime nurodytą 33176,49 Lt sumą. Ta aplinkybė, kad UAB „Ladaro prekyba“ yra PVM mokesčio mokėtojas ir vagystės atveju gali netikslinti PVM ataskaitos ar nemokėti PVM, neturi jokios reikšmės pagrobto turto vertės nustatymui. Registruotis PVM mokėtojais ir skaičiuoti PVM bei mokėti jį į biudžetą privalo visi apmokestinamieji asmenys, kurie šalies teritorijoje tiekia prekes arba teikia paslaugas. Toks mokesčio mokėtojas padaugina valstybės nustatytu PVM, sąskaitoje – faktūroje nurodytą sumą. Ir prekių pagrobimo atveju dėl nuteistojo kaltės tokia suma nebuvo nei valstybės biudžete nei bendrovėje „Ladaro prekyba“ gauta.

Motyvai dėl nuteistojo apeliaciniame skunde esančių prieštaravimų dėl T. A. pripažinimo kaltu padarius kvalifikuotą vagystę iš UAB „Panevėžio bičiulis“ prekybos centro

Nuteistojo T. A. versija apie jo biologinių pėdsakų atsiradimo ant pagrobto kompiuterio kištuko aplinkybes pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo atmesta. Šis teismas remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma pagrįstai nustatė, kad būtent T. A. 2005-06-06 pavogė svetimą turtą – nešiojamąjį kompiuterį iš UAB „Panevėžio bičiulis“ prekybos kompiuteriais centro ir grobimo metu paliko savo biologinius pėdsakus ant kištuko.

Skunde minimo antrojo asmens, kurio biologiniai pėdsakai rasti ant kištuko, nustatymas nėra tikslingas, nes bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad kompiuterį pagrobė vienas asmuo.

Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra nustatyta, jog iš UAB „Panevėžio bičiulis“ pavogtas nešiojamas kompiuteris buvo naudojamas darbui, o ne pardavimui. Tai patvirtino liudytojai D. A. , A. G. . Tokios aplinkybės tvirtinamos ir pažymoje Nr. 58 (t. 3, b. l. 55), iš kurios matyti, kad į nešiojamąjį kompiuterį buvo instaliuota papildoma programa bei įmontuota papildoma įranga. Todėl parduotuvėje T. A. minėto kompiuterio niekas negalėjo siūlyti apžiūrėti, juo labiau negalėjo kompiuterių pirkėjams leisti traukyti iš jo kištukus. Priešingai negu teigiama skunde, liudytoja A. S. teisme parodė, kad jai netekę pavaduoti kompiuterių parduotuvės darbuotojų, nėra konsultavusi klientų apie kompiuterius ( t 5. b. l. 205). Apie tai, kad vadybininkui išėjus parduotuvė būdavo rakinama, o interneto klubo darbuotojos neprižiūrėdavo parduotuvės patvirtino ir liudytoja A. G. ( t. 5. b. l. 215).

Nėra pagrindo vertinti liudytojo A. Š. parodymų kritiškai. Šis liudytojas parodytuose jam vaizdo įrašuose pagal tik jam žinomas aplinkybes atpažino parduotuvėje asmenį, pagrobusį nešiojamąjį kompiuterį ir nurodė, kad jis panašus į T. A. , kurį liudytojas asmeniškai pažįsta nuo 2004 metų.

Kolegijos manymu nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas šioje kaltinimo dalyje įrodymus vertino šališkai ir neištyrė visų bylos aplinkybių.

Motyvai dėl prokurorės ir nukentėjusiosios R. L. apeliaciniuose skunduose esančių prieštaravimų dėl nuteistojo T. A. išteisinimo iš kaltinimo dėl S. L. kvalifikuoto nužudymo

Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiosios R. L. apeliaciniai skundai dėl išteisinamosios nuosprendžio dalies yra atmetami.

Dėl T. A. pareikšto kaltinimo dėl S. L. kvalifikuoto nužudymo Panevėžio apygardos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, paremtą byloje esančių duomenų teisingu įvertinimu. Byloje esantys, T. A. kaltinantys duomenys, nuosprendyje yra įvertinti nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegijos padaryta išvada, jog bylos duomenimis nėra nustatyta, kad T. A. dalyvavo nužudant S. L. , yra padaryta atsižvelgus į visas bylos aplinkybes ir byloje nustatytus faktus. Prokurorės ir nukentėjusiosios skunduose esantys argumentai nepaneigia išvados, jog byloje surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu išnagrinėtais įrodymais nenustatyta, kad T. A. dalyvavo tyčia itin žiauriai nužudant S. L. .

Atkreiptinas dėmesys, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Įrodymai, kuriais grindžiama kaltinamojo kaltė, o ypač jei kaltė įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, turi sudaryti vieningą, vienus kitų atitinkančių ir papildančių įrodymų grandinę. Iš jų analizės neabejotinai, logiškai ir įtikinamai turi išplaukti kaltinamojo kaltę ar kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados. Šioje byloje iš esamų duomenų visumos negalima padaryti prokurorės ir nukentėjusiosios R. L. pageidaujamos išvados dėl T. A. kaltės įrodytumo.

Pagrindinis įrodymas, kuriuo grindžiamas kaltinimas T. A. nužudžius S. L. , yra vasarinė tamsiai mėlynos spalvos kepuraitė su išsiuvinėta žvaigždute, hieroglifais ir skaičiumi, rasta apie 20 metrų nuo S. L. nužudymo vietos. Ant šios kepurės aptikti būtent T. A. biologiniai pėdsakai. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad šis faktas ir dviejų policijos darbuotojų ( D. N. ir V. V. ) parodymai tik leidžia manyti, kad nebūtinai T. A. , bet ir bet kuris kitas asmuo su T. A. kepure įvykio dieną buvo įvykio vietoje ir iš jos bėgdamas kepurę pametė.

Prokurorės ir nukentėjusiosios teigimu, šią pirmos instancijos teismo išvadą paneigia biologinių tyrimų specialisto T. Š. išvada, kurioje specialistas nurodo, jog pagal tyrimo rezultatus kito asmens pėdsakų ant kepurės rasta nebuvo, jei kepurę būtų dėvėjęs kitas asmuo, būtų buvę rasti dviejų asmenų DNR pėdsakai, arba maišytas pėdsakas. Prokurorės nuomone šie specialisto parodymai paneigia kaltinamojo T. A. versiją, kad jis vieną savo kepurių galimai buvo davęs kitam asmeniui. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su specialisto G. Š. išvada, kad jei kepurę būtų dėvėjęs kitas asmuo, galimai būtų buvę rasti dviejų asmenų DNR pėdsakai, arba maišytas pėdsakas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad ši išvada dėl kepurės nešiojimo aplinkybių nėra kategoriška, o tik tikėtina. Teisminio bylos nagrinėjimo metu atsakydamas į gynėjo klausimus specialistas paaiškino, jog jis negali kategoriškai teigti, jog kitas asmuo nedėvėjo tirtos kepurės ( t. 5. b. l. 220).

Biologinių tyrimų specialisto nustatytas faktas apie T. A. biologinių pėdsakų radimą nėra pakankamas konstatuoti T. A. buvus įvykio vietoje įvykio metu ir juo labiau nužudžius S. L. .

Prokurorės ir nukentėjusiosios teigimu, tai, kad T. A. buvo įvykio vietoje, kuomet buvo užpultas ir sunkiai sužalotas S. L. , rodo ir ta aplinkybė, kad T. A. parodymai apie galimą keitimąsi kepurėmis atsirado tik teisminio bylos nagrinėjimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu T. A. tokių aplinkybių nenurodė. Ikiteisminio tyrimo metu jis tik nurodė, kad buvo pametęs žieminę kepurę, pirštines ir mobilaus ryšio telefoną, bei negalėjo paaiškinti kaip įvykio vietoje atsirado kepurė su jo biologiniais pėdsakais. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad ikiteisminio tyrimo metu T. A. galimo keitimosi kepurėmis aplinkybių tik neatsiminė, tačiau jų ir nepaneigė ( 4t. b. l. 141-142).

Skunduose daug dėmesio skiriama liudytojos L. T. parodymams. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad jie nenuoseklūs, neinformatyvūs, o dėl jos matytų kepurių apibūdinimo, jų nešiojimo aplinkybių, jos matytų asmenų ūgio nurodymo aplinkybių parodymai yra netgi prieštaringi. Pastebėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytoja L. T. 2002-05-27 (praėjus 7 dienoms po įvykio) apklausos metu nurodė, kad įvykio vietoje likus keletui minučių iki įvykio ji matė du jaunuolius, kurių vienas buvo su kepure ( jo ūgis -190 cm ), o kitas ( jo ūgis -180 cm) buvo be kepurės ir net nurodė, kad pastarojo plaukai buvo tamsūs ( 2 t. b. l. 46-47). 2006-05-11 ( praėjus 4 metams po įvykio) liudytojos apklausos metu L. T. jau nurodė, kad jai atrodo, jog antrasis vaikinas taip pat buvo su kepuraite, tačiau ar ant jos buvo užrašas ji nepamena ( 2t. b. l. 48). 2006-09-22 teismo posėdžio metu liudytoja L. T. jau neabejodama nurodo, kad abu jaunuoliai buvo su šviesiomis kepurėmis, jie buvo atitinkamai 180 cm ir 170 cm ūgio bei pastebi, kad kepurės buvo „..lyg su kažkokiom žvaigždutėm“, nors 2006-05-11 liudytojos apklausos metu parodė, kad yra trumparegė ir užrašų įskaityti negalėjo. Tokie liudytojos parodymai akivaizdžiai nepatikimi, paaiškinimai, kodėl ikiteisminio tyrimo metu liudytoja davė kitokius parodymus, nėra įtikinamai argumentuoti. Liudytoja sieja jaunuolius, matytus prieš pat S. L. užpuolimą su tais pačiais jaunuoliais, kurie buvo anksčiau užpuolę nukentėjusiąją R. L. , tačiau T. A. nusikaltimais, padarytais R. L. atžvilgiu nėra kaltinamas. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liudytoja L. Tuzova kategoriškai nurodė, kad T. A. nepanašus į jaunuolį, kurį ji matė tunelyje. Prokurorės skundo motyvai dėl šios liudytojos amžiaus, atminties nedaro šios liudytojos parodymų įtikinamais ir tokių įrodymų šaltiniu, kuriuo patikimai galima remtis.

Liudytojų V. V. ir D. N. parodymai nėra pakankami konstatuoti faktams, kad būtent T. A. buvo įvykio vietoje ir kad būtent jis bėgdamas pametė kepurę. Liudytojas N. N. teisminio bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad krentančios nuo nubėgančiojo galvos kepurės jis nematė ( 5 t. b. l. 222). Liudytojas V. V. teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad išbėgęs iš tunelio jaunuolius pamatė tik už 150 metrų nuo tunelio ir juos nusivijo. Šie jaunuoliai buvo aukšti asmenys apie 180 cm – 190 cm ūgio, vienas buvo su tamsia kepurėle su snapeliu ant galvos ( 2 t. b. l. 33 ). Šie jo parodymai patvirtina pirminius liudytojos L. T. parodymus, kad vienas jaunuolis buvo be kepurės. Liudytojas V. V. mano, kad antrasis vyras kepurę buvo pametęs, nes kepurę jis rado toje vietoje pro kurią bėgo jaunuoliai. Iš tokių liudytojo parodymų matyti, kad šis liudytojas negalėjo matyti nei pro kurią vietą tiksliai bėgo jaunuoliai, nei kaip kepurė buvo pamesta. Faktinės bylos aplinkybės rodo, kad kepurę V. V. rado apie 20 metrų nuo įvykio vietos. Tuo tarpu jaunuolius, išėjęs iš tunelio, pareigūnas pirmą kartą pamatė jau už 150 metrų. V. V. nurodo, kad kepurę rado grįždamas po nubėgusių asmenų vijimosi, apytiksliai po 10 minučių. Išvadą, kad būtent liudytojo V. V. matyti jaunuoliai pametė kepurę, prokurorė skunde daro iš to, jog vėliau, panaudotas tarnybinis šuo paėmė pėdsaką ir nuvedė į tą vietą, kur pareigūnas V. V. pamatė nubėgančius jaunuolius. Tačiau šios aplinkybės bylos medžiagoje yra nepilnai ir nenuosekliai atspindimos. Baudžiamosios bylos medžiagoje ikiteisminio tyrimo metu buvo gautas tik trumpas, neišsamus kinologo R. T. tarnybinis pranešimas apie tarnybinio šuns panaudojimą ( 2 t. b. l. 42) bei liudytojo R. T. apklausos protokolas, kuriame liudytojas teigia, kad nuo pareigūnų parodytos kepurės paėmęs pėdų kvapą tarnybinis šuo nuvedė link Vilniaus gatvėje esančio namo Nr. 17. Kadangi šuo pėdsakais nuvedė ta pačia kryptimi, kurią jam parodė policijos pareigūnai, kaip kryptį, kuria nubėgo užpuolikai, todėl liudytojas mano, kad nuo kepurės šuo paėmė būtent įtariamųjų kvapą ( 2t. b. l. 43). Byloje nėra nei tarnybinio šuns panaudojimo protokolo, nei plano ar schemos, kuriuose atsispindėtų tarnybinio šuns maršruto pradžia ir pabaiga, nenurodyta koks šuo buvo panaudotas. Pirmosios instancijos teismo posėdyje R. T. jau tvirtino kiek kitokias aplinkybes ir parodė, kad šuo pirmiausia kažkieno pėdsaką paėmė nuo žemės ir atvedė iki kepurės ir tik tuomet šuo pėdsakais nuvedė iki Vilniaus gatvės. Šios aplinkybės rodo, kad nėra visiškai aišku, kurioje konkrečiai vietoje (tunelyje ar jau išėjus iš jo) šuo aptiko pėdsaką, kuriuo toliau sekė.

Nuteistasis apeliacinės instancijos teismo metu pagrįstai atkreipė į dar vieną nepašalintą prieštaravimą dėl kepurių atsiradimo įvykio vietoje aplinkybių ir asmenų dalyvavusių įvykyje skaičiaus. Kaltinime nenurodytas S. L. užpuolikų skaičius. Nustatyta, kad pats nukentėjusysis S. L. užpuolimo metu kepurės neturėjo. Jei tikėti liudytojais D. N. ir V. V. , tai užpuolikai buvo du. Vienas nubėgantis iš įvykio vietos asmuo buvo su kepure, o kitas be kepurės. Įvykio vietoje ir netoli jos buvo rastos dvi kepurės. Kyla pagrįstos abejonės, kam dviem užpuolikams buvo reikalingos net trys kepurės, kuris iš jų pametė net dvi kepures, iš kur atsirado trečioji kepurė ir kiek iš viso asmenų dalyvavo įvykio metu, keli iš dalyvavusių naudojo smurtą.

T. A. buvo kaltinamas tuo, jog veikdamas bendrininkų grupe su kitais nenustatytais asmenimis sudavė nukentėjusiajam smūgius kietais aštriabriauniais duriamais-pjaunančiais įrankiais bei kietais bukais, ribotą paviršių turinčiais daiktais bei padarė 7 poodines kraujosruvas krūtinėje, nugaroje, rankose bei kojose, odos nubrozdinimą kairiame skruoste, 3 pjautines ir 5 durtines-pjautines žaizdas galvoje su kaukolės skliauto kaulų lūžiais, 18 durtinių-pjautinių žaizdų krūtinėje, pilve, rankose, kojose. Kolegija atkreipia dėmesį, kad iš bylos duomenų negalima daryti ne tik išvados, kiek buvo nužudymo bendrininkų, bet ir kuo pasireiškė kiekvieno iš bendrininkų veiksmai nukreipti į S. L. gyvybės atėmimą. Tai yra svarbios nužudymo atvejais įrodinėtinos aplinkybės. Šioje byloje žinoma tik tai, kad tunelyje vyko grumtynės, jų metu S. L. buvo padaryti durtinės žaizdos galvoje, sukėlusios mirtį ir kiti kūno sužalojimai, bei tai, kad du asmenys iš įvykio vietos pabėgo. Šiuo atveju nerastas joks nužudymo įrankis, kategoriškai nenustatyta netgi keliais įrankiais buvo padaryti sužalojimai. Visiškai pagrįstai apygardos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad neįrodyta, kuris iš užpuolikų naudojo mirtinus sužalojimus padariusį nužudymo įrankį, turintį keturašmenę, smailiaviršūnę geležtę, kokius konkrečius veiksmus atliko būtent T. A. . Greitosios pagalbos darbuotojų liudytojų R. P. ir S. S. parodymai nėra tinkamas įrodymų šaltinis nužudymo įrankiui identifikuoti. Šios liudytojos nėra specialistės, kurios tyrė nukentėjusiojo sužalojimų galimą padarymo mechanizmą. Tuo tarpu teisės medicinos eksperto R. A. paaiškinimai ( 5 t. b. l. 218) apie tai, kad jis negali konstatuoti vienu ar keliais įrankiais nukentėjusiajam S. L. buvo padaryti durtiniai ir durtiniai- pjautiniai sužalojimai, patvirtina būtent tokias aplinkybes, kokias ir nustatė teismas.

Nukentėjusiosios ir prokurorės skunduose esantys argumentai, kad šiuo atveju nėra būtina nustatinėti konkrečių bendrininkų atliktų smurtinių veiksmų, o dėl T. A. kaltės nustatymo pakanka atsižvelgti į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų skaičių, pobūdį, padarymo vietas bei užpuolimo pasirinkimo vietą, yra akivaizdžiai neteisingi. Bylose dėl nužudymų, kuriose kaltinamas ne vienas asmuo, būtina nustatyti kiekvieno iš jų dalyvavimo darant šį nusikaltimą laipsnį ir pobūdį. Dalyvavimo darant nusikaltimą pobūdį parodo asmens funkcinis vaidmuo vykdant nusikalstamą veiką (vykdytojas, kurstytojas, organizatorius ar padėjėjas), o dalyvavimo laipsnį - bendrininko aktyvumo lygis atimant gyvybę. (Senato nutarimo Nr. 46, 8 punktas). Šios aplinkybės byloje nėra atskleistos. Atkreiptinas dėmesys į dar vieną svarbią aplinkybę, jog nenustatytas ir būtinasis nužudymo sudėties požymis, o būtent S. L. nužudymo motyvas.

Atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus motyvus apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas išnagrinėjęs bylą priėmė pagrįsta ir teisingą sprendimą išteisinti T. A. BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytu pagrindu – nenustačius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo T. A. , nukentėjusiosios R. L. ir Panevėžio apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinius skundus atmesti.