- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-19
- Bylos Nr.
- A-556-1232-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
- Atsakovas
- Vilniaus
- Pareiškėjas
- I. B.
- Advokatai
- Dalia Barkauskienė
- Kategorijos
- 8.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl turto arešto akto panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau - ir Inspekcija) 2009 m. balandžio 27 d. surašė turto arešto aktą Nr. 14-28-9670, kuriuo areštavo 0,48 dalis I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini).
Šalies argumentai
Pareiškėja I. B. (toliau – ir pareiškėja) su skundu (b. l. 3-4) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Inspekcijos 2009 m. balandžio 27 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-9670.
Pareiškėja nurodė, kad Inspekcija nuo 2007 m. vasaros atlieka jos sutuoktinio A. B. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimą. 2009 m. gegužės 4 d. paštu jos sutuoktinio deklaruotos gyvenamosios vietos adresu buvo gautas Inspekcijos 2009 m. balandžio 29 d. raštas, prie kurio buvo pridėtas 2009 m. balandžio 27 d. turto arešto aktas Nr. 14-28-9670. Turto arešto aktu buvo nepagrįstai areštuotas I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, nurodant, kad areštuojama 0,48 dalys, kurių vertė 305 760 Lt, buto, esančio (duomenys neskelbtini). Pareiškėja paaiškino, kad Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrista rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, kad šiame straipsnyje konkrečiai nurodoma, jog gali būti areštuojamas tik mokesčių mokėtojo turtas ir ne bet koks, o tik konkrečiai straipsnyje nurodytas. Inspekcijai nėra suteikta teisė areštuoti mokesčių mokėtojo sutuoktinei asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl dėl turto arešto yra pažeisti pareiškėjos teisėti interesai. Pareiškėja pabrėžė, kad jos sutuoktinio A. B. mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo patikrinimas dar nėra baigtas, nėra priimto sprendimo, tačiau areštas I. B. priklausančiam asmeniniam turtui uždėtas dabar.
Atsiliepimas
Atsakovas Inspekcija atsiliepimu į skundą (b. l. 35-36) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas paaiškino, kad Inspekcija 2008 m. lapkričio 6 d. pradėjo pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių mokestinius patikrinimus. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjai I. B. buvo papildomai priskaičiuota 226 413 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 66 545 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Pareiškėjos sutuoktiniui A. B. buvo papildomai priskaičiuota 226 413 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 66 700 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Mokestinė nepriemoka atsirado pareiškėjos I. B. ir A. B. santuokos metu, todėl sutuoktiniai atsako solidariai, nesvarbu, koks jų turto teisinis rėžimas. Atsakovas paaiškino, kad pagal Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Vadovaujantis šia teisės norma, vieno sutuoktinio pajamos ir nauda, gauta pardavus nekilnojamąjį turtą, yra pripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl laikytina, kad abiems sutuoktiniams atsirado ir pareiga atsakyti kreditoriams pagal turtines prievoles, atsiradusias iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Taigi pagal patikrinimo aktus priskaičiuoti mokesčiai yra solidari pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. turtinė prievolė. Pagal CK 3.113 straipsnį, jeigu kreditorių, kuriems abu sutuoktiniai atsako solidariai, reikalavimams visiškai patenkinti bendro sutuoktinių turto nepakanka, tai šie reikalavimai tenkinami iš asmeninio sutuoktinių turto. Kadangi sutuoktiniai bendrosios nuosavybės teise priklausančio turto neturi, o pagal patikrinimo aktus priskaičiuota mokestinė nepriemoka yra solidari pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. prievolė, todėl Inspekcija pagrįstai, užtikrindama patikrinimo metu numatomų priskaičiuotų sumų išieškojimą, areštavo I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Inspekcija pabrėžė, kad MAĮ suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, jeigu yra nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. Taigi mokesčių administratorius turi teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones, šiuo atveju turto areštą, ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu. Rizika, kad I. B. jai priklausantį turtą gali parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, pasireiškia tuo, kad atliekant pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. patikrinimą aptikta mokesčių teisės pažeidimų, kurių tikslas - apeiti mokesčių įstatymus ir išvengti mokesčių mokėjimo. Taigi Inspekcija, spręsdama, ar tikslinga areštuoti I. B. turtą, atsižvelgė į prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą, patikrinimo metu nustatytas konkrečias faktines aplinkybes, kurios ir nulėmė turto arešto tikslingumą ir pagrįstos rizikos tikimybę.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 5 d. sprendimu (b. l. 59-62) pareiškėjos skundą patenkino - panaikino Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. balandžio 27 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-9670.
Teismas nustatė, kad Inspekcija 2008 m. lapkričio 6 d. pradėjo pareiškėjos I. B. ir jos sutuoktinio A. B. gautų pajamų ir sumokėtų mokesčių mokestinius patikrinimus. Inspekcija 2009 m. balandžio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-50, kuriuo pareiškėjai I. B. buvo papildomai priskaičiuota 226 413 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 66 545 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Inspekcija 2009 m. balandžio 30 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-51, kuriuo A. B. buvo papildomai priskaičiuota 226 413 Lt gyventojų pajamų mokesčio ir 66 700 Lt gyventojų pajamų mokesčio delspinigių. Patikrinimų metu Inspekcija nustatė, kad pareiškėja I. B. ir jos sutuoktinis A. B. 2006 m. pardavė nekilnojamųjų daiktų ir lygiomis dalimis deklaravo pajamas už parduotą nekilnojamąjį turtą, kad mokestinė nepriemoka atsirado dėl to, kad pareiškėja I. B. ir jos sutuoktinis A. B. nuo pajamų, kurias gavo pardavus nekilnojamąjį turtą, neapskaičiavo, nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio. 2009 m. kovo 23 d. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartimi T. D. ir V. D. padovanojo dukrai I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini). Teismas, vadovaudamasis MAĮ 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 4 dalimi, padarė išvadą, kad MAĮ suteikia teisę mokesčių administratoriui areštuoti mokesčių mokėtojo turtą, ne tik įsiteisėjus sprendimui dėl patikrinimo akto tvirtinimo, bet ir patikrinimo metu, jeigu yra nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų. Mokesčių administratorius turi teisę taikyti išieškojimo užtikrinimo priemones (ir turto areštą) ir būsimos mokestinės prievolės atžvilgiu, tačiau toks turto areštas turi būti pagrįstas, motyvuotas ir teisėtas. Teismas nurodė, kad tiek I. B. atžvilgiu, tiek A. B. atžvilgiu buvo atlikti skirtingi mokestiniai patikrinimai, surašyti atskiri patikrinimo aktai, kuriuose buvo išskirtos tiek I. B., tiek A. B. veikos bei mokestinės prievolės valstybei. Ir nors Inspekcijos nustatytos I. B. bei A. B. mokestinės prievolės valstybės kildinamos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tvirtinti, jog I. B. bei A. B., būdami sutuoktiniais, privalo atsakyti solidariai. Teismas konstatavo, kad Inspekcija per daug plečiamai aiškina solidarią sutuoktinių atsakomybę, nepagrįstai perkeldama Civilinio kodekso normas į mokestinį procesą. Be to, Inspekcija netinkamai traktuoja I. B. bei A. B. bendrą veiklą ir pajamas, susijusius su mokestiniais įsipareigojimais valstybei, taikydama CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktą bei perkeldama šią normą į atsiradusius mokestinius santykius. Teismas, atlikęs CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 3.113 straipsnio teisės normų analizę bei surinktų įrodymų vertinimą, padarė išvadą, kad Inspekcija, teigdama, jog vieno sutuoktinio pajamos ir nauda, gauta pardavus nekilnojamąjį turtą, yra pripažintinos bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, todėl laikytina, kad abiems sutuoktiniams atsirado ir pareiga atsakyti kreditoriams pagal turtines prievoles, atsiradusias iš bendrosios jungtinės nuosavybės, paviršutiniškai vertino ginčo aplinkybes bei netinkamai taikė bendros jungtinės nuosavybės sampratą I. B. bei jos sutuoktinio A. B. atžvilgiu. Teismas padarė išvadą, kad CK 3.113 straipsnyje nurodyti kreditoriai yra siejami su sutartiniais santykiais, laidavimu ir panašiai, tačiau nesietini su asmenims atsiradusiomis mokestinėmis prievolėmis, todėl Inspekcija netinkamai vadovavosi minėta CK teisės norma, areštuodama ne bendros jungtinės nuosavybės (I. B. ir A. B.) turtą, siekiant užtikrinti mokesčių mokėtojo A. B. mokestinių prievolių įvykdymą, o areštuodama I. B. asmeninės nuosavybės turtą. Teismas konstatavo, kad Inspekcija, siekdama užtikrinti tinkamą mokesčių mokėtojo A. B. mokestinės prievolės užtikrinimą, prieš uždėdama areštą jo sutuoktinės I. B. turtui, t. y. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), tinkamai neišsiaiškino, ar minėtas butas yra bendra jungtinė sutuoktinių I. B. ir A. B. nuosavybė, ką patvirtino ir Inspekcijos atstovas teisminio nagrinėjimo metu, todėl Inspekcija neturėjo teisinio pagrindo areštuoti I. B. buto, kuris nėra bendra jungtinė I. B. ir A. B. nuosavybė. Teismas padarė išvadą, kad I. B. ir A. B. mokestinės veiklos patikrinimo metu, t. y. 2009 m. kovo 23 d., T. D. ir V. D. padovanojo dukrai I. B. butą, esantį (duomenys neskelbtini), kad I. B. mokestinio patikrinimo metu įsigijo turto, o ne jį perleido kitiems asmenims, todėl teismas padarė išvadą, jog nėra pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtoja I. B. jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Teismas konstatavo, kad Inspekcija, areštuodama pareiškėjos turtą, netinkamai vertino MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio mokėtojo turto areštą, nepagrįstai perkėlė CK normas dėl bendros jungtinės sutuoktinių atsakomybės, dėl solidarios sutuoktinių atsakomybės ir skolos išieškojimo iš asmeninio sutuoktinių turto į mokestinius fizinio asmens ir valstybės santykius bei netinkamai ir subjektyviai įvertino ginčo aplinkybes, kad ginčo aktu buvo areštuota buto dalis, priklausanti I. B. asmenine nuosavybe ir nesanti bendra jungtine nuosavybe su A. B., todėl pareiškėjos I. B. skundas yra tenkintinas, panaikinant Inspekcijos 2009 m. balandžio 27 d. turto arešto aktą Nr. 14-28-9670.
III.
Inspekcija apeliaciniu skundu (b. l. 64-65) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės aktus.
2. Turtiniams santykiams, kurie pagrįsti įstatymų nustatytu asmenų pavaldumu valstybės institucijoms, ir kurie tiesiogiai atsiranda, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas (realizuojamas pavaldumas) arba įstatymų nustatytas asmenims pareigas valstybei ar jos taiko įstatymų nustatytas administracines ar baudžiamąsias sankcijas, įskaitant valstybės mokesčių, kitų privalomų rinkliavų ar įmokų valstybei ar jos institucijoms, valstybės biudžeto santykius, bei kitokiems santykiams, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos, CK normos taikomos tiek, kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai, taip pat šio kodekso įsakmiai nurodytais atvejais (CK 1.1 str. 2 d.). Tai, kad vienas iš turtinio santykio subjektų yra valstybė, savivaldybė ar jų institucija (pareigūnas), savaime nereiškia, jog santykis nėra civilinis. Turtiniai santykiai, kai valstybė, savivaldybės ar kiti asmenys dalyvauja ne įgyvendindami valdžios funkcijas, o veikdami tokiais pačiais kaip ir kiti subjektai pagrindais (t. y. atlikdami acte juris gestionis veiksmus), yra civiliniai teisiniai santykiai. Taigi tiek valstybė, tiek savivaldybės ir jų institucijos gali būti ir civilinių teisinių santykių subjektai. Santykis yra civilinis ar ne, lemia valstybės (savivaldybės) ir kitos teisinio santykio šalies tarpusavio teisinė padėtis ir santykio pobūdis - jeigu santykiui nėra būdingas valdžios ir pavaldumo principas, o valstybė (savivaldybė) veikia kaip civilinės teisės subjektas, santykis bus civilinis (Civilinio kodekso komentaras).
3. Analizuojant kreditorių teises ir pareigas, kaip jos apibrėžtos CK VI knygos I dalyje, mokesčių administratoriui nėra suteikiama privilegijų. Šiuo atveju mokesčių administratorius kaip kreditorius sutuoktinių atžvilgiu veikia tais pačiais pagrindais kaip ir kiti kreditoriai, todėl tiek, kiek MAĮ nenustato specialių sutuoktinių mokestinių nepriemokų išieškojimo procedūrų, taikomos CK nuostatos.
4. Sutuoktiniai pagal savo prievoles gali atsakyti tiek solidariai, tiek asmeniškai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad prievolės atsiradimo pagrindas turi esminę reikšmę nustatant sutuoktinių prievoles ir jų dydį; tik nustačius prievolės pobūdį ir jos atsiradimo pagrindą galima nustatyti, kas yra atsakomybės subjektai pagal prievolę - vienas ar abu sutuoktiniai, nes tai atitinkamai lemia išieškojimo nukreipimą į skirtingo teisinio režimo turtą - į vieno sutuoktinio asmeninį turtą, jo dalį bendrame turte ar bendrą sutuoktinių turtą, jei atsakomybė pagal prievolę atsiranda abiem sutuoktiniams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007; 2009 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009, 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2009).
5. Sutuoktinių prievolė valstybei atsirado pardavus bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės objektą, t. y. iš pajamų, gautų iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, todėl priskaičiuoti mokesčiai yra solidari pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. turtinė prievolė. Šiuo atveju darytina išvada, kad atsakomybės subjektai pagal prievolę yra abu sutuoktiniai, todėl yra pakankamas pagrindas išieškoti A. B. mokestinę nepriemoką iš I. B. asmeninio turto.
6. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika nustato, kad viena iš sąlygų taikyti turto areštą yra realas pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti apribotas mokestinės nepriemokos išieškojimas (2008 m. vasario 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-194/2008). Rizika, kad I. B. jai priklausantį turtą gali parduoti ar kitokiu būdu jo netekti, pasireiškia tuo, kad atliekant pareiškėjos ir jos sutuoktinio A. B. patikrinimą, aptikta mokesčių teisės pažeidimų, kurių tikslas - apeiti mokesčių įstatymus ir išvengti mokesčių mokėjimo. Pažymėtina, kad teismas neatsižvelgė į paaiškinimą, kad I. B. įsigydama butą nemanė, jog į jį gali būti nukreiptas išieškojimas už sutuoktinio skolas. Taigi, ji subjektyviai manė, kad jos turtas yra saugus nuo kreditorių veiksmų, o ne suvokė, jog butas gali būti realizuotas tenkinant kreditoriaus reikalavimą. Toks suvokimas ir atitinkami veiksmai (ar neveikimas) negali būti vertinamas kaip sąžiningumo išraiška.
7. Pareiškėja ginčija Inspekcijos veiksmus, areštuojant jai pagal 2009 m. kovo 23 d. dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutartį nuosavybės teise priklausantį turtą - butą. Specialioji teismingumo kolegija 2005 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. T-2005-14 analizuodama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo prašymą dėl ginčo teismingumo nurodė, kad ieškovė, nebūdama mokesčio mokėtoja, reikšdama ieškinį dėl arešto turtui panaikinimo, iš esmės gina savo kaip savininkės teises (CK 4.98 str.). Kolegija taip pažymėjo, kad minėtoje byloje, sprendžiant dėl reikalavimo pagrįstumo, t. y. vertinant viešosios teisės aktais (MAĮ, kt.) reglamentuojamų atsakovo veiksmų teisėtumą, pagal ginčo pobūdį ir esmę, aktualūs taip pat ir atitinkami CK reglamentavimo dalyku esantys nuosavybės, šeimos teisiniai klausimai, todėl ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Šiuo atveju darytina išvada, kad minėtas ginčas teismingas bendrosios kompetencijos teismui - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismui, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas, nes byla išnagrinėta pažeidžiant rūšinį teismingumą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 str. 2 d. 1 p.).
Atsiliepimas
Pareiškėja atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 68-69) prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad sutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais. Tai, kad tarp mokesčių mokėtojų ir mokesčių administratoriaus vyksta mokestinis ginčas, nėra ir negali būti laikoma įrodymu, jog mokesčių mokėtojas (ai) vengia mokesčių mokėjimo (kaip tai nurodyta apeliaciniame skunde). Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu pripažino, kad prieš uždedant areštą nebuvo tinkamai išsiaiškinta, ar aukščiau nurodytas butas yra bendra jungtinė sutuoktinių I. B. ir A. B. nuosavybė. Taikydamas tokias priemones kaip turto areštas, mokesčių administratorius turėtų kruopščiai patikrinti, kam priklauso areštuojamas turtas, turėtų vadovautis įstatymo nuostatomis, o taip pat teisingumo ir protingumo principais. Kadangi mokesčių administratorius visa tai ignoravo, turto arešto aktas privalėjo būti panaikintas teismine tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimu pareiškėjos I. B. skundas dėl atsakovo Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. balandžio 27 d. turto arešto akto Nr. 14-28-9670 (toliau – ir Turto arešto aktas) panaikinimo buvo patenkintas. Apeliaciniu skundu Inspekcija prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir I. B. skundą atmesti. Inspekcija apeliacinį skundą grindžia tuo, kad susidariusiems teisiniams santykiams yra taikomos CK nuostatos tiek, kiek jų nereglamentuoja MAĮ, mokesčių administratorius yra sutuoktinių I. ir A. B. kreditorius, kuriam prievolė sumokėti gyventojų pajamų mokestį ir su juo susijusias sumas kilo sutuoktiniams pardavus bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusį nekilnojamąjį turtą ir gavus už jį pajamų, todėl prievolė sumokėti nuo šių pajamų apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas yra solidari, kas reiškia, jog yra pagrindas nukreipti šių sumų išieškojimą į I. B. asmeninės nuosavybės teise priklausantį turtą. Inspekcijos manymu, turto areštas yra būtinas siekiant išvengti realaus pavojaus, kad I. B. jai priklausantį turtą paslėps, parduos ar kitokiu būdu jo neteks ir apsunkins mokestinės nepriemokos išieškojimą. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad ši byla yra teisminga bendrosios kompetencijos teismams, nes vertinant Turto arešto akto teisėtumą yra aktualūs CK reglamentuojami nuosavybės ir šeimos teisiniai santykiai.
Turto arešto aktu buvo areštuota I. B. dovanoto 0,48 dalys 78,06 kv. m ploto buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau – ir Butas), kurios vertė 305 760 Lt, apribojant disponavimo teisę, už mokesčių mokėtojo A. B. 297 000 Lt dydžio mokestinę nepriemoką (b. l. 8 – 13, 37 – 44, 48 - 49).
Skundžiamame turto arešto akte yra nurodyta, kad mokesčių mokėtojas yra A. B. Tačiau apribojimai nustatomi kito asmens turtui, t.y. I. B. (A. B. sutuoktinei) turtui (b.l. 6-7). Mokesčių administratoriaus akte nepažymėta, koks faktinis ir teisinis pagrindas nulėmė nuosavybės teisės sudedamosios dalies disponavimo teisės apribojimą ne skolininko turtui. Apsiribota Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis, reglamentuojančiomis mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimą, kurios neaptaria teisinės galimybės dėl turto arešto kito asmens turtui. Tai reiškia, kad mokesčių administratorius, veikdamas kaip viešojo administravimo sistemos subjektas, nesilaikė Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, o būtent 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų (individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos), todėl toks jo priimtas teisės aktas yra teisiškai netoleruotinas bei žeidžiantis asmens, kuriam uždėtas turto areštas, nuosavybės teises.
Būtina pažymėti, kad Civilinio kodekso 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punkte yra nurodyta, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. Išimtys neįvardintos.
Iš administracinėje byloje esančios Dovanojimo ir uzufrukto nustatymo sutarties galima spręsti, kad atitinkami asmenys areštuotą turtą dovanoja I. B. asmeninėn nuosavybėn, o ne bendrai sutuoktiniams I. ir A. B. (b.l. 8-13). Vadinasi, nesant byloje kitų faktinių duomenų, turto arešto metu buvo pakankamas pagrindas išvadai dėl ginčo turto priklausomybės asmeninės nuosavybės teise I. B.
Taigi, šioje administracinėje byloje nustačius, jog mokesčių mokėtojas (skolininkas) yra vienas asmuo, o turto areštas uždėtas kito asmens (pagal turto arešto aktą ne skolininko) asmeninės nuosavybės teise priklausančiam turtui ir iš esmės nesant dėl to ginčo, taip pat nesant nurodyto faktinio bei teisinio pagrindo skundžiamame individualiame teisės akte (turto arešto akte) dėl turto arešto ne skolininko turtui, teigtina, jog mokesčių administratorius netinkamai interpretuoja turto arešto sąvoką apibrėžtą Mokesčių administravimo įstatymo 101 straipsnio 1 dalyje (redakcija galiojusi 2009 m. balandžio 27 d.), kur nurodyta, kad turto areštas - šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių - valdymo, naudojimosi, disponavimo - priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, o tai ir lemia ginčijamo akto naikinimą.
Konstatavus prieš tai nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būtinybe areštuoti I. B. turtą, siekiant išvengti realaus pavojaus, kad ši jai priklausantį turtą paslėps, parduos ar kitokiu būdu jo neteks ir apsunkins mokestinės nepriemokos išieškojimą, nepasisako, kaip šiai bylai nebeaktualių.
Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su bylos teismingumu bendrosios kompetencijos teismams, pasisakytina, kad šioje byloje ginčas dėl bylos faktinių aplinkybių, priskirtinų civiliniams teisiniams santykiams, t. y. kad I. ir A. B. yra sutuoktiniai, Butas asmeninės nuosavybės teise priklauso I. B., iš esmės nekilo. Byloje buvo svarstomas klausimas, ar Inspekcija pagrįstai ir teisėtai areštavo pareiškėjos turtą ir surašė Turto arešto aktą, kas yra priskirtina administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.