- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-05-04
- Bylos Nr.
- 2-1736-568/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-05-3-16268-2011-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Odeta Ragauskienė
- Ieškovas
- A. P.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Trečiasis asmuo
- L. P., D. P.
- Advokatai
- Elena Gylienė, Elena Gilienė
dalyvaujant ieškovui A. P., jo atstovei advokatei Elenai Gylienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Laimai Pušinskienei, trečiajam asmeniui L. P., D. P.,
nedalyvaujant trečiojo asmens bankrutavusiai Kauno miesto savivaldybės įmonei „Namų priežiūra“,
teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretieji asmenys L. P., D. P., bankrutavusi Kauno miesto savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ dėl valstybės ar savivaldybės turto privatizavimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas A. P. ieškiniu (b.l.3-5) prašo leisti užbaigti privatizavimo procedūrą buto, esančio (duomenis neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę, įsiteisėjus teismo sprendimui, sudaryti buto, esančio (duomenis neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartį, priteisiant bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas A. P. paaiškino, kad dar 1990 m. spalio mėn. pradėjo dirbti Kauno tvirtinimo detalių gamykloje, gavo bendrabutyje butuką. Vėliau, jau su šeima gavo bendrabutyje kambarį, kuriame ir gyvena iki šio momento. Prasidėjus privatizacijai, kreipėsi į gamyklos administraciją dėl buto privatizavimo, pateikė atitinkamus dokumentus, sumokėjo įmokas bei gavo buto inventorizacinę bylutę. Buvo sudaryta ir sutartis, tačiau keitėsi įmonės pavadinimas, kreipėsi dėl užbaigimo procedūros, tačiau nuo 1989 m. yra iš dalies darbingas, ligotas žmogus, niekas tinkamai ir nepaaiškindavo, kur kreiptis. Mokesčiai buvo mokami pastoviai, todėl prašo ieškinį patenkinti.
Ieškovo A. P. atstovė advokatė Elena Gilienė patvirtino ieškinyje išdėstytas aplinkybes ir paaiškino, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta laiku, savalaikiai pateiktas prašymas, įmokėti mokesčiai, sudaryta sutartis bei gauta inventorizacinė buto bylutė.
Ieškovo supratimu, tai ir atitiko reikalaujamos procedūrą, jie tikėjo, kad gyvenamasis plotas jiems priklauso teisėtai, nes nevengė mokėti ir mokesčius, įsiskolinimų neturi. Privatizavimo procedūra nebuvo baigta ne dėl ieškovo kaltės, todėl ieškovo reikalavimas pilnai pagrįstas ir tenkintinas, priteisiant turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepime į ieškinį (b.l.49-52) su ieškiniu nesutiko ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovė Laima Pušinskienė patvirtino atsiliepime į ieškinį išdėstytas aplinkybes ir paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka. Ginčo patalpos, esančios (duomenis neskelbtini), priklauso nuosavybės teise Kauno miesto savivaldybei nuo 2003 m.. Ieškovas A. P. gyvenamųjų patalpų privatizavimo procedūras pradėjo savo įmonėje ir tai patvirtina pateikti dokumentai – sutartis, kvitai, inventorizacinė bylutė, tačiau procedūra liko nebaigta ne dėl atsakovo kaltų veiksmų, be to, ir susitarimas dėl privatizavimo tarp šeimos narių pateiktas tik teismo posėdžio metu. Mano, kad tik 2011 metais pateikęs ieškinį, ieškovas praleido 10 metų ieškinio senaties terminą, todėl ieškinys atmestinas.
Trečiasis asmuo L. P. atsiliepime į ieškinį (b.l.58) prašė ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad iš tiesų, vyrui – ieškovui A. P. buvo suteikta gyvenamoji patalpa (duomenis neskelbtini), visą laiką jie ten ir gyveno, mokėjo mokesčius, buvo pradėta procedūra ir suprato, kad butas priklauso jiems. Negavus 2011 m. viduryje mokesčių lapelių, paaiškėjo, jog butas jiems nepriklauso, tačiau jie visą laiką gyveno tame bute, todėl prašo ieškinį patenkinti.
Trečiasis asmuo D. P. prašo ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad pastoviai gyvena ginčo patalpose kartu su tėvais, tačiau daugiau nieko negali paaiškinti, todėl ir sutinka su ieškiniu.
Trečiasis asmuo bankrutavusi Kauno miesto savivaldybės įmonė „Namų priežiūra“ į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta laiku, tinkamai (b.l.75), atsiliepime į ieškinį (b.l.56-57) nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, nes ieškovas praleido terminą pateikti prašymą parduoti jam ginčo gyvenamąsias patalpas, nes tokį prašymą turėjo pareikšti iki 1992-12-01; nepateikė įrodymų, jog siekė realizuoti savo teises į gyvenamosios patalpos privatizavimą per nustatytą bendrą 10 metų ieškinio senaties terminą; be to, ieškovas, prašydamas pripažinti teisę privatizuoti nuomojamas gyvenamąsias patalpas, siekia įgyvendinti Butų privatizavimo įstatyme numatytą teisę ir įsigyti bankrutavusio trečiojo asmens likviduojamos Kauno savivaldybės įmonės „Namų priežiūra“ patikėjimo teise valdomą ginčo patalpą privačion nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis privatizavimo būdu, akivaizdu, kad toks ginčo gyvenamųjų patalpų perleidimas ieškovui pažeistų trečiojo asmens kreditorių interesus ir prieštarautų imperatyvioms ĮBĮ normoms, reglamentuojančioms bankrutavusios įmonės turto pardavimo tvarką.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas
Neginčijamai nustatyta, jog butas, esantis (duomenis neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei ( b.l.33, nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas). Pažyma apie šeimos sudėtį (b.l.29) patvirtina, jog (duomenis neskelbtini) gyvenamąją vietą deklaravo A. P., L. P., E. P..
Šalys turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (LR CPK 178 str.), o įrodymus pateikia šalys (LR CPK 179 str. 1d.).
Dėl teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo
1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardytose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. VIII-206). Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-783/2000; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008; kt.). Tų asmenų, kurie ne dėl savo kaltės negalėjo laiku šios teisės įgyvendinti, t. y. negalėjo tinkamai įgyvendinti teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui, teises ir interesus šiuo metu gina 1992 m. balandžio 7 d. priimtas Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymas, kurio ketvirtajame skirsnyje yra nustatyta savivaldybės (valstybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatinėmis sąlygomis tvarka.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad, sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); 3) ieškovas, kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).
Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad savivaldybės (valstybės) gyvenamosios patalpos gali būti privatizuojamos laikantis sąlygos, kad jų pardavimo kaina nebūtų didesnė negu kaina pinigais, kuri Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka galėjo būti apskaičiuota iki 1998 m. liepos 1 d. ir patikslinta atsižvelgiant į infliaciją kai privatizuoja nuomininkai, kuriems teismo sprendimu pripažinta teisė privatizuoti jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas pagal Butų privatizavimo įstatymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. gegužės 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008, 2008 m. balandžio 1 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008, ir 2008 m. balandžio 29 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2008, pažymėjo, kad aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką.
Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena iš valstybės socialinės–ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Viešosios nuosavybės teisės objektų perleidimas privačių asmenų nuosavybėn atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio nuostatą, pagal kurią Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad specialus gyvenamųjų patalpų
privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 4 dalis). Teisėjų kolegija pabrėžė, kad gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinė pasekmė – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą, ir tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis), nes įvertinama ir tai, jog ieškovas A. P. nėra įsigijęs jokios gyvenamosios patalpas netgi ir lengvatinėmis sąlygomis.
Sprendžiant, ar ieškovas įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, pirmiausia įvertintina, ar yra nustatytos visos šiame įstatyme nustatytos tokio privatizavimo sąlygos. Ieškovas A. P. nuo 1992-05-21 deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenis neskelbtini) (pažyma, b.l.26). Tai reiškia, kad sutinkamai su Įstatymo 4 straipsnio antrosios dalies nuostatomis ieškovas yra tinkamas subjektas, galintis privatizuoti butą; ginčo butas nėra įrašytas į Įstatymo 3 straipsnyje nurodytą neprivatizuojamų objektų sąrašą, o atitinka Įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytų objektų požymius, todėl konstatuotina, kad gali būti ir privatizavimo objektu.
Tam, kad asmenį būtų galima laikyti įgijusį teisę privatizuoti butą, visų pirma turi būti nustatytas teisiškai reikšmingas faktas, kad asmuo galiojant Butų privatizavimo įstatymui kreipėsi į pirkimo-pardavimo subjektą. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų matyti, jog ieškovas A. P. – dirbo Tvirtinimo detalių įmonėje 1990-10-16, vėliau keitėsi įmonės pavadinimas į AB “Tidė”, kurioje A. P. dirbo iki 1999 -07-28 (darbo knygelės kopija, b.l.21-23). Ieškovo bei trečiųjų asmenų paaiškinimais nustatyta, kad ieškovui, kaip įmonės darbuotojui, buvo suteikta teisė gyventi (duomenis neskelbtini). Įvertinama ir aplinkybė, jog liudytoja V. Ž. parodė, jog dirbo buhalterijos skyriuje, taigi ir visas apmokėtas sąskaitas ieškovas pateikė, nes buvo kaip tik susklosčiusi situacija dėl galimybęės įsigyti lengvatinėmis sąlygomis gyvenamąsiais patalpas, liudytojas Z. M. taip pat parodė, jog buvo atsakingas už pateikiamų dokumentų, susijusių su privatizavimo procedūra, priėmimu, taigi A. P. ir kreipėsi prašymu dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo, prašymai buvo registruojami generalinio direktoriaus sekretorės, ir tik priėmus prašymą, atliekamas įkainavimas (be pateikto pareiškimo tai nebūtų galima atlikti), taigi privatizavimo procedūra pradėta. Be to, gyvenamosios patalpos įkainavimo aktą pasirašydavo statybos inžinierius J. G., kuris ir buvo įsakymu paskirtas atlikti tokią funkciją visoje procedūroje. Iki atliekant paskaičiavimus, buvo sudaryta dar ir atskira komisija, kuri patikrindavo darbuotojo gyvenimo sąlygas ir pateikdavo atitinkamas išvadas dėl galimybės privatizuoti atitinkamą gyvenamąją patalpą. Visi dokumentai, įmonę likvidavus, buvo priduoti į Savivaldybės archyvą. Netikėti minėtų liudytojų parodymais teismas neturi pagrindo. Šias aplinkybes pilnai patvirtina ir pateikti rašytiniai įrodymai – kvitai (b.l.16), gyvenamojo namo, buto įkainavimo aktas (b.l.17), sutartis (b.l.18). Įrodymų, kurie paneigtų nustatinėjamą teisiškai reikšmingą faktą dėl ieškovo kreipimosi su prašymu dėl buto privatizavimo, nepateikta, todėl teismas sprendžia, kad pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad nustatyta, jog ieškovas A. P. galiojant butų privatizavimo įstatymui pareiškimu kreipėsi dėl buto, esančio (duomenis neskelbtini), privatizavimo ir įgijo teisę privatizuoti šį butą, nes nenustatyta ieškovo kaltų veiksmų dėl to, jog pradėta procedūra liko neužbaigta, todėl teismas atmeta atsakovo argumentus, kad ieškovas negali būti laikomas tinkamu subjektu, kuriam suteikta teisė privatizuoti butą, nes akcentuotina, jog ieškovas su šeimos nariais, įskaitant ir nepilnamečius vaikus, teisėtai apsigyveno ginčo patalpose, tai patvirtina šalių paaiškinimai bei rašytiniai įrodymai (CPK 177 str. 1,2d.). Nors teigiama, jog prašymas dėl buto privatizavimo nėra išlikęs, tačiau jo buvimas pilnai įrodytas kitais rašytinais įrodymais (buto įkainavimo akto kopija, kasos pajamų orderio kvito kopija), liudytojų parodymais. Vėlgi, neesant išlikusių įmonės dokumentų dėl ieškovo buto privatizavimo, negalima tiksliai nustatyti, dėl kieno kaltės nebuvo sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis, o tai negalima laikyti priežastimi, leidžianti paneigti Butų privatizavimo įstatymo metu įgytos ieškovo teisės privatizuoti butą,o ši teisė negali išnykti pasibaigus įstatymo galiojimui.
Teismas, spręsdamas klausimą, ar ieškovo A. P. teisė privatizuoti butą turi būti ginama, suteikiant šią teisę pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar
išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą, be anksčiau nustatytų aplinkybių atsižvelgia į tai, kad ieškovas Lietuvos Respublikos teritorijoje nuosavybės teise įregistruotų nekilnojamųjų daiktų pagal Lietuvos Respublikos 1991-05-28 privatizavimo įstatymą Nr. I-1374 neturi ir neturėjo (b.l.32.). Teismas sprendžia, kad nors ieškovas ilgą laiką nesiėmė aktyvių veiksmų savo teisei įgyvendinti, tačiau ieškovo A. P. teisės privatizuoti butą gynimas atitinka ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus, nes ne kartą yra konstatuota teismo pareiga, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, teisės normas aiškinti ir taikyti ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarkla įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-04-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2008; 2008-05-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2010-03-01 nutartis civilinėje byloje NR. 3k-3-67/2010).
Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotus teisminius precedentus, teismo pateiktą teisės aiškinimą, teisėtus ieškovo lūkesčius įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka, laikytina, kad yra teisinga, protinga ir sąžininga ieškovui A. P. pripažinti teisę privatizuoti butą, esantį (duomenis neskelbtini), lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą ir įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybę sudaryti su ieškovu A. P. gyvenamųjų patalpų pirkimo – pardavimo sutartį lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą (CPK 185 str. 1d.).
Dėl ieškinio senaties.
Ieškinio senatis- tai įstatymo nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Teismas sprendžia, kad senaties termino pradžią tapatintina su momentu, kai ieškovui tapo žinoma, kad jo pateiktas prašymas ir kiti dokumentai yra prarasti, todėl buto privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis nebus vykdomas, t.y. tik negavus mokesčių paskaičiavimo . Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010-03-01 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2010 yra išaiškinusi ieškinio senaties termino pradžios nustatymą, kai dokumentai, pateikti buto privatizavimui, neišlikę. Teismas su atsakovo argumentais, kad senaties termino pradžia turėtų būti skaičiuojama nuo 1993 metų nesutinka, nes tą dieną, kai ieškovas kreipėsi dėl savo teisės įgyti butą nuosavybėn lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinimo, jo teisė pažeista nebuvo, priešingai – dokumentai buvo priimti ir pradėta privatizavimo procedūra, nes nagrinėjamu atveju buto privatizavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp ieškovo ir jo darbovietės – Tvirtinimo detalių įmonės, kuriai priklausė tuo metu ir pats privatizavimo butas. Todėl sprendžiama, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina įvertinti, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą; jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis. Teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turėjo būti atliekami atskiri privatizavimo procedūros veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis ir būtent privatizavimo procesą tuo metu vykdžiausi įstaiga privalėjo informuoti ieškovą dėl pirkimo-pardavimo sutarties parengimo, pranešti pačios sutarties sudarymo ir pasirašymo tikslingumą. Jau buvo minėta, jog įmonė buvo reorganizuota į AB „Tidė“, vėliau visiškai likviduota. Įmonės dokumentai, susiję su buto privatizavimo procedūromis neišliko ir nebegalima nustatyti objektyvių priežasčių, dėl kurių nebuvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas tik atsižvelgia ir įvertina tai, jog dalis dokumentų išliko pas ieškovą, o privatizavimo procesas buvo vykdomas pirmą kartą, siekiantys butus privatizuoti asmenys nebuvo susidūrę nei su pačiu procesu, nei su jį reglamentuojančiais teisiniais aktais, įvertinant ir tai, jog jie buvo ir keičiami. Todėl tikėtina, jog ieškovas, sumokėjęs įkainavimo akte nurodytą buto kainą, gavęs inventorinę bylą, neturėdamas teisinio išsilavinimo, galėjo nesuvokti, kad privatizavimo procedūrai užbaigti būtina sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį ir ją įregistruoti. Įvertintina ir tai, jog ieškovas yra neįgalus ir tik iš dalies darbingas (neįgaliojo pažymėjimas, b.l.27), o kad gyvenamosios patalpos- ginčo butas jiems nebepriklauso suprato, tik negavę mokėjimo lapelių, nors mokesčius mokėjo pastoviai, ir tai patvirtina, jog įsiskolinimų iki ieškinio padavimo momento nenustatyta. Taigi, atsižvelgiant į šios bylos faktines aplinkybes, darytina išvada, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ir teismas atsakovo argumentus dėl praleisto ieškinio senaties termino atmeta, nes laiko, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo tada, kai ieškovas suprato dėl jo teisių pažeidimo (CK 1.127 str. 5d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas prašo iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 139 Lt. sumokėtas žyminis mokestis (mokėjimo kvitas, b.l.6) ir 1000 Lt. advokatės pagalbai apmokėti (pinigų priėmimo kvitai, b.l.7-8). Spręsdamas klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, teismas laiko pagrįstais atsakovo argumentus, jog ne atsakovas – Kauno miesto savivaldybė – vykdė buto privatizavimo procedūrą, nes būtent buto privatizavimo procedūra buvo pradėta dar 1993 m. t.y. tarp ieškovo ir Tvirtinimo detalių įmonės, taigi, visi veiksmai buvo atliekami tarp šių šalių. Šiuo atveju, atsakovo Kauno miesto savivaldybės kaltės nėra dėl to, kad ieškovo buto privatizavimo procedūra nebuvo užbaigta bei dėl to, kad ieškovas sąžiningai klydo dėl nuosavybės teisių į neužbaigtą privatizavimo procedūrą.
Įvertintina tai, jog Savivaldybei teisės aktais nesuteikta diskrecijos teisė be teismo sprendimo lengvatine tvarka leisti privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir tik teismo sprendimu ieškovas įgyja teisę užbaigti gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo procedūras lengvatinėmis sąlygomis, todėl teismas atmeta prašymą ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovo.
Iš atsakovo priteistinos pašto išlaidos valstybei – 9,96 Lt. yra mažesnės, nei Civilinio proceso kodekso 96 str. 6 d. tvarka 2011 m. lapkričio 7 d. Teisingumo ministro ir Finansų ministro įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 nustatyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma, ji iš atsakovės valstybei nepriteistina ir neišieškotina (CPK 92, 93, 96 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 268-270 str., teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti ieškovui A. P., a. k(duomenys neskelbtini), teisę privatizuoti butą, esantį (duomenis neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenis neskelbtini)) lengvatinėmis sąlygomis pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą.
Įpareigoti Kauno miesto savivaldybę, į.k. 111106319, įsiteisėjus teismo sprendimui, sudaryti su A. P., a. k (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenis neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį buto, esančio (duomenis neskelbtini).
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.