- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- I-4386-402/2018
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 37.2Kalinamųjų ir suimtųjų apgyvendinimas
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 45 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-15) pareiškėjas nurodė, kad nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant gyvenamojo ploto normą nustatytą tiek nacionaliniuose tiek tarptautiniuose teisės aktuose. Prašė atsižvelgti į tai, kad didžiąją dalį kameros ploto užėmė lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas. Dėl didelio suimtųjų kiekio teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Kauno TI kamerose kaliniams nėra užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną. Kiekvieną kartą, kai reikia iškviesti budintį pareigūną, tenka daužyti į duris, ir tikėtis, kad pareigūnas išgirs ir prieis, nėra suimtiesiems užtikrinamas saugumas, jeigu kameroje kyla grėsmė sveikatai dėl fizinio smurto, pareigūnai neužtikrina pakankamo kalinimo saugumo. Pažymėjo, jog jis kameroje buvo sužalotas, apipiltas kito kalinio verdančiu vandeniu ir negalėjo išsikviesti pagalbos, nes neveikė aliarmo mygtukas. Nurodė, jog daužė į duris ir pareigūnai atėjo tik po 10 minučių. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, nors tai prieštarauja CPT išaiškinimui, pagal kurį suimtasis turi teisę į ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Nurodė, kad kamerose neveikia ventiliacija, drėgna. Kamerose nėra užtikrinamas patalpos apšvietimas. Natūrali šviesa labai silpnai patenka į patalpas ir jų visai neapšviečia. Kamerose buvo elektros apšvietimas, šviesa buvo labai stipri, nuo jos pareiškėjui skaudėjo akis ir galvą. Nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos. Kamerose buvo pilna vorų. Administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai. Nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą. Kol padalindavo per visas kameras maistą, jis atšaldavo. Sąlygų eiti į valgyklą pavalgyti nebuvo. Ne kartą buvo matyti kaip maisto dalintojas dalina maistą be higieninių pirštinių, kompotui (arbatai) skirtą indą tiesiog panardindavo į specialų kompotui (arbatai) skirtą termosą. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė neigiamus emocinius, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, kančią, tapo agresyvus, sunkumai, baimė ir nevisavertiškumo jausmas jį žemino ir menkino, tapo grubus, užsidaręs, patyrė fizinį smurtą. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas – Kauno tardymo izoliatorius (toliau – ir atsakovas, ir Kauno TI) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 27-33) nurodė, kad teisinis reglamentavimas nenustato baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą. Pažymėjo, kad bylai aktualiu laikotarpiu teisės normos reglamentuojančios kamerose esančių baldų įrengimą ir minimalią gyvenamojo ploto normą pažeistos nebuvo. Pažymėjo, kad Kauno TI yra reguliariai tikrinamas nacionalinio ir regioninio sveikatos centrų, kurie tikrina patalpų atitikimą Lietuvos higienos normoms ir patikrinimo aktuose teikia įstaigai pastabas nustačius neatitikimus. Pažymėjo, kad Kauno TI patalpos yra reguliariai remontuojamos įstaigos lėšomis, tačiau kamerų techninį stovį ir einamąją priežiūrą atlieka kamerose gyvenantys asmenys vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo, kuriose patys gyvena, tvarkos aprašu patvirtintu Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2009 m. rugpjūčio 5 d. įsakymu Nr. 1-88. Šiame Tvarkos apraše įtvirtinta, kad atsakingas už kameros tvarkymą asmuo vėdina patalpas ir palaiko kameroje švarą bei tvarką. Kauno TI neturi duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl netinkamo kameros techninio stovio. Kameros vėdinamos mechaninės ventiliacijos būdu ir atidarant langus. Dalyje kamerų, kuriose langai įrengti skirtingai ir negali būti pilnai atidaryti, įrengtos langinės ir taip pat veikia mechaninė ventiliacijos sistema. Tinkamai naudojantis kamerų ventiliavimo galimybėmis, t. y. atsidarant langus, neužkemšant ventiliacijos angos, užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas ir patalpų oro drėgmės reikalavimai nustatyti higienos normose. Pažymėjo, kad kamerų oro drėgnumas visuomenės sveikatos centrų nebuvo nustatinėjamas. Pareiškėjas savo buvimo Kauno TI laikotarpiu skundų dėl drėgmės kameroje nepateikė. Visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia. Aliarminių mygtukų suveikimas registruojamas Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnale. Visose Kauno TI kamerose yra įrengti sanitariniai mazgai, jie yra veikiantys, be to, jie nuo bendros erdvės atskirti metaline sienele, kurios aukštis 2,1 metro, praėjimas atitveriamas durimis. Pažymėjo, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė į įstaigos administraciją dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nesudaromos sąlygos pasirūpinti švara ir tvarka gyvenamojoje patalpoje ar sanitariniame mazge. Pareiškėjas teigia, kad 1 valandos pasivaikščiojimas yra per trumpas ir prieštarauja teisės aktams, tačiau pareiškėjo teiginiai nepagrįsti, o Kauno TI tinkamai vykdė pasivaikščiojimų tvarką reglamentuojančių teisės normų reikalavimus. Asmenys Kauno TI maitinami vadovaujantis Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 įtvirtintais reikalavimais. Teisės aktai nenumato maisto dalinimo su pirštinėmis, tačiau siekiant optimaliai užtikrinti maisto higieną maistą dalinantys asmenys naudoja vienkartines pirštines. Tiekiamo maisto valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skundai, susiję su maitinimo kokybe, yra persiunčiami UAB „Niklita“, teikiančiai maitinimo paslaugas Kauno TI. Kiekvieną dieną maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Kontrolinius maisto cheminės sudėties patikrinimus Kauno TI reguliariai atlieka tyrimų centrai. Ginčo nagrinėjimo laikotarpiu maisto kokybės pažeidimų nenustatė nei tyrimų centrai savo išvadose, nei Kauno TI apsaugos ir priežiūros pareigūnai kasdien pildomuose pagaminto maisto kokybės vertinimo apskaitos žurnaluose. Prašymų, skundų ar pasiūlymų susijusių su skunde nurodytomis aplinkybėmis pareiškėjas nėra teikęs. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad kalinamas buvo kankinamas, tačiau nepateikią įrodymų, kuo kankinimas pasireiškė ir kokia konkrečiai neturtinė žala, jei tokia buvo, jam buvo padaryta. Prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. lapkričio 15 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo kamerose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad nuo 2017 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 16 d. pareiškėjas buvo laikomas Kauno TI kameroje Nr. 211. Nuo 2017 m. lapkričio 13 d. iki 2017 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas buvo LSMU ligoninėje, Kauno klinikose.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu Kauno TI buvo paskirtas gyventi į kamerų tipo patalpą Nr. 211, kameros plotas 16,50 kv. m., pareiškėjui tekęs plotas buvo 5,5 kv. m. (b. l. 27, 71). Pareiškėjas atsakovo pateiktų duomenų apie kameros plotą, kartu su juo laikytų asmenų skaičių neginčijo.
Iš atsakovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje Nr. 211, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, atskirais laikotarpiais (vertinant visą parą tekusį plotą), vienam asmeniui teko nuo 5,50 kv. m. iki 8,25 kv. m. gyvenamojo ploto. Taigi, turėjusi tekti ploto norma (Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 p.) pažeista nebuvo. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.
Tardymo izoliatorių kamerų įrengimą reglamentuoja Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės), patvirtintos Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Pagal Taisyklių 14 punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, kameros turi būti aprūpintos baldais ir privalomu inventoriumi. Galiojantys teisės aktai nenumato, jog į kameros plotą turi būti neįskaičiuojamas jose esančių baldų ar kito inventoriaus užimamas plotas, todėl pareiškėjo argumentai dėl jaučiamo diskomforto, susijusio su ploto normos neužtikrinimu, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigia, jog teko valgyti atšalusį maistą, nes prie stalo neužtekdavo vietos visiems asmenims. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui esant laikomam Kauno TI kameroje buvo ne daugiau kaip 3 asmenys. Iš atsakovo atstovo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 69) matyti, kad kameroje yra įrengtas stalas ir du suolai, prie stalo gali tilpti keturi asmenys, be to, teisės aktai nereglamentuoja kameroje įrengiamo stalo dydžio, todėl nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, todėl nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, sanitariniame mazge nebuvo ventiliacijos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d įsakymu Nr. V-176 patvirtintų tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte numatyta, kad kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Iš į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 45, 46, 47) nustatyta, kad Kauno TI kamerų sanitariniai mazgai nuo likusio kameros ploto atitverti pakankamai aukšta siena (2,10 m), sanitariniai mazgai yra uždari (yra durys, sienos), sanitariniuose mazguose įrengta atskira oro šalinimo sistema. Tai atitinka Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkto reikalavimus. Todėl netinkamo sanitarinių mazgų įrengimo, ventiliacijos juose nebuvimo ir privatumo jais naudojantis neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos norma HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų patalpose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovo į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 68, 70) patvirtina, kad kamerose yra įrengti plačiai atidaromi langai, yra sanitarinio mazgo patalpa turinti atskirą ventiliaciją. Todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad kamerų vėdinimo įrengimas, neatitiko galiojusių higienos normų reikalavimų. Bylos duomenys patvirtina, jog grynas oras į kameras patenka. Nustačius, kad atsakovas teisės aktų reglamentuojančių kamerų vėdinimą nepažeidė, negali būti pripažįstama, jog yra pagrindas atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti.
Pareiškėjas nurodė, jog jam nebuvo užtikrinta teisė aštuonias valandas per dieną praleisti lauke.
Taisyklių 21 punkte nustatyta, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Taisyklių 22 punkte įtvirtinti pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai. Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nurodoma, jog suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. LVAT, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus „Įkalinimas“ trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (93)12] 47 punkte numatyta, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (toliau – ir Komitetas) mano, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr., pvz., 2016 m. balandžio 19 d. administracinė byla Nr. A-618-552/2016). Taigi, rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui už kameros ribų, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke, todėl pareiškėjo argumentai dėl teisės į aštuonių valandų buvimą lauke atmestini kaip nepagrįsti. Konvencijos 3 straipsnis pasivaikščiojimo gryname oro trukmės nereglamentuoja. Nuteistųjų teisė pasivaikščioti gryname ore numatyta Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK), nustatančio bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus, 103 straipsnyje. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Taigi, pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjas, jo paties teigimu, turėjo galimybę kasdien po vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, todėl teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teisė, užtikrinant pasivaikščiojimą, pažeista nebuvo.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja taip pat ir dėl to, kad Kauno TI kamerose buvo netinkamas apšvietimas. Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių paminėtus jo argumentus. Iš atsakovo į bylą pateiktų fotonuotraukų (b. l. 68, 70) matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios. Taip pat nėra duomenų, jog pareiškėjas, būdamas apdairus, rūpestingas ir protingas asmuo, bylai aktualiu terminu būtų apie netinkamą apšvietimą, drėgmę informavęs įstaigos administraciją. Šiuo metu patikrinti anksčiau buvusias gyvenamąsias sąlygas nėra objektyvios galimybės. Dėl to pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo kamerų apšvietimo, ventiliacijos, drėgmės laikytini nepagrįstais ir atmestini (ABTĮ 56 str.).
Pareiškėjas prašomą priteisti žalą nurodo patyręs dėl per stiprios dirbtinės apšvietos. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Didžiausios leistinos dirbtinės apšvietos higienos normos nereglamentuoja – nustato tik mažiausią galimą dirbtinę apšvietą (ne mažiau kaip 200 lx), todėl teismas neturi pagrindo išvadai, kad dirbtinis apšvietimas galėjo būti per stiprus ir šiuos pareiškėjo argumentus atmeta kaip nepagrįstus.
Pareiškėjas nurodė, kad nebuvo užtikrinamos tinkamos sąlygos pavalgyti, nes maistą atnešdavo tiesiai į gyvenamąją kamerą, kol padalindavo per visas kameras maistą, jis atšaldavo, maisto dalintojas dalina maistą be higieninių pirštinių.
Pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek tai įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtiesiems, kuriems dėl medicininių priežasčių paskirtas racionalus maitinimas, – racionalaus maitinimo normas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 41 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę – ne mažiau kaip 2298 kcal.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad siekiant optimaliai užtikrinti maisto higieną maistą dalinantys asmenys naudoja vienkartines pirštines, maistas gabenamas sandariuose termosuose, kurie užtikrina tinkamą pristatomo maisto temperatūrą. Suimtųjų ir (arba) nuteistųjų skundai, susiję su maitinimo kokybe, yra persiunčiami UAB „Niklita“, teikiančiai maitinimo paslaugas Kauno TI. Skundo nagrinėjimui aktualiu laikotarpiu maisto kokybės ar kiekio neatitikimų nenustatyta, skundų negauta. Suimtųjų ir nuteistųjų kiekvieną dieną maisto išvaizdą ir kvapą įvertina ir išduoti pagamintą maistą leidžia kalinimo įstaigos vyriausiasis specialistas, remdamasis šios įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale.
Į bylą pateikti Kauno technologijos universiteto maisto instituto Tyrimų protokolai (b. l. 40-42) paneigia pareiškėjo argumentus dėl netinkamo maitinimo. Byloje nėra duomenų, kad dėl netinkamo maitinimo pareiškėjas būtų kreipęsis į Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą ar į Kauno TI pareigūnus. Teismas atsakovės atstovo paaiškinimais neturi pagrindo netikėti. Dėl pareiškėjo argumentų, jog maistas buvo dalinamas be pirštinių, pažymėtina, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto reikalavimo maistą dalinti su specialiomis pirštinėmis. Pareiškėjas nepateikė detalaus maisto dalinimo apibūdinimo, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad maistą dalinant be specialių pirštinių buvo pažeidžiami higienos reikalavimai.
Pareiškėjas skundžiasi, jog kamerose nebuvo įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punktas nustato, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas).
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad visose Kauno TI kamerose įrengti aliarminiai pareigūnų iškvietimo mygtukai, kurie veikia. Kauno TI neturi duomenų, kad pareiškėjo buvimo kameroje metu buvo sugedęs aliarminio iškvietimo mygtukas. Pažymėjo, kad aliarminių mygtukų suveikimas registruojamas Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnale. Atsakovo atstovo teiginį pagrindžia pateiktas Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnalas (b. l. 51-56). Iš į bylą pateikto Apsaugos, signalizacijos ir ryšio inžinerinių technikos priemonių, aliarminių pranešimų apskaitos žurnalo (b. l. 51-65) nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2017-11-09 iki 2017-11-15 buvo naudojami įvairių antro aukšto kamerų aliarminio iškvietimo mygtukai, tačiau kameros Nr. 211 aliarminio iškvietimo mygtukas naudojamas nebuvo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs nusiskundimus įstaigos administracijai dėl iškvietimo mygtuko neveikimo. Todėl pareiškėjo argumentai dėl neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad Kauno TI neužtikrino savalaikio sveikatos priežiūros suteikimo, kai kitas kameroje buvęs asmuo pareiškėją apipylė verdančiu vandeniu, o į Kauno klinikas pareiškėjas nuvežtas kitą dieną.
Iš į bylą pateikto Suimtųjų (nuteistųjų) traumų apskaitos žurnalo (b. l. 36) nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 12 d. 22.40 val. pareiškėjo trauma buvo nedelsiant užfiksuota ir atlikta pareiškėjo pirminė apžiūra, o 2017 m. lapkričio 13 d. pareiškėjas išvežtas į Kauno klinikas apžiūrai. Kauno klinikose pareiškėjui buvo preliminariai nustatyti kaktos, dešinio skruosto, nosies nugarėlės, kaklo nugarinės pusės srityje nudegimui būdingi požymiai (b. l. 19). Iš Suimtųjų (nuteistųjų), laikinai išvykusių iš tardymo izoliatoriaus, apskaitos paros žiniaraščio (b. l. 37) nustatyta, kad pareiškėjas Kauno klinikose buvo apžiūrėtas ir 2017 m. lapkričio 14 d. grąžintas į Kauno TI. Iš atsakovės atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad pareiškėjui buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo suteikta savalaikė medicininė pagalba atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su kamerose buvusiais buitiniais parazitais. Teigė, kad administracija nevykdė jokios deratizacijos, dezinfekcijos, tai nebuvo atliekama savalaikiai. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų dėl šių pareiškėjo argumentų. Higienos normos HN 134:2015 20 punkte taip pat reglamentuota, jog, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovo atstovas pareiškėjo teiginių dėl buitinių parazitų kamerose buvimo nepaneigė įrodymais (ABTĮ 56 str.). Teismas, atsižvelgdamas į įrodymų naštos tarp bylos šalių paskirstymo taisyklę, įvertinęs tai, kad pareiškėjas dėl laikymo sąlygų kamerose nurodė konkrečius nusiskundimus, o atsakovės atstovas jų nepaneigė įrodymais, konstatuoja atsakovo neteisėtus veiksmus (CK 6.271 str.) neužtikrinant pareiškėjui HN 134:2015 20 punkto reikalavimus atitinkančių higienos sąlygų.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 200 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Nors pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė fizinius skausmus, papildomus psichologinius išgyvenimus, tapo konfliktiškas, grubus, užsidaręs, nukentėjo jo kaip žmogaus orumas, reputacija, buvo dideli dvasiniai sukrėtimai, patyrė emocinius, dvasinius išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė. Byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Kauno TI vertinamuoju laikotarpiu nebuvo užtikrintos pareiškėjui HN 134:2015 20 punkto reikalavimus atitinkančios higienos sąlygos, todėl konstatuotina, kad Kauno TI pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str., 21 str.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu teikė skundus Kauno TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms skundus dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista M. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Kauno tardymo izoliatoriuje.
Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.