Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2009-04-10 · Administracinė byla Nr. P-556-91-09

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-04-10
Bylos Nr.
P-556-91-09
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Laimė Baltrūnaitė (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. R.
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities viršininko administracijai
Kategorijos
  • 80.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P556-91/2009Procesinio sprendimo kategorija 80.1; 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTIS2009 m. balandžio 10 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. R. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-696/2008 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, sodų bendrijai „Vilija“ ir E. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja A. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą prašydama panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento (toliau – ir Departamentas) 2006 m. spalio 31 d. išduotas planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. A620-264-(10.9-MPD-3).

Pareiškėja savo reikalavimus grindė tuo, jog Departamento 2006 m. spalio 31 d. išduotos planavimo sąlygos suteikia teisę E. K., nekeičiant žemės tikslinės paskirties ir bendrojo plano sprendinių, prie nuosavybės teise valdomo sklypo prijungti dalį valstybinės žemės iki 0,4 ha planuojamoje teritorijoje. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog sodininkų bendrijos teritorijoje esanti valstybinė žemė gali būti parduota fiziniams asmenims ne aukciono būdu tik jei neįmanoma suformuoti atskiro sklypo ir šios žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Norint pakeisti teritorijos planavimą, vadovaujantis Žemės įstatymo 32 straipsnio 3 punktu, Teritorijų planavimo įstatymo 19 ir 22 straipsniais, Apskrities valdymo įstatymo 9 straipsniu, Sodininkų bendrijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 15 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimo Nr. 1443 „Dėl valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje“ 2.2 ir 2.3 punktais ir Aplinkos ministerijos 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 „Dėl detaliųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo“, teritorijos planavimo pakeitimo iniciatorius turi būti SB „Vilija“, kaip teisėtas minėto sklypo valdytojas. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimą Nr. 1443 4 arų sklypai, prie kurių gali būti suformuotas atskiras privažiavimas, turi būti parduodami uždarojo aukciono būdu, t. y. pretendentai į minėtą žemės sklypą gali būti visi sodo bendrijos nariai. E. K. negali išpirkti valstybinės žemės ploto, nes jis sudaro daugiau nei 4 arus ir prie jo galima suformuoti atskirą privažiavimą, todėl minėtas valstybinės žemės sklypas gali būti išpirktas tik aukciono būdu. Išduodant detaliojo planavimo sąlygas, buvo pažeistas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro ir aplinkos ministro 2004 m. spalio 4 d. įsakymo Nr. 3D-452/D1-513 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo ir įgyvendinimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Žemės sklypų formavimo projektų taisyklės) 8.4. punktas, numatantis, jog žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų arba žemės sklypų pertvarkymo dokumentų rengimą organizuoja ir finansuoja formuojant naujus arba pertvarkant sodininkų bendrijų naudojamoje teritorijoje esančius žemės sklypus sodininkų bendrijų valdymo organai. Negavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos leidimo, buvo pažeistas Taisyklių 10 punktas. Neteisėtai išduotos planavimo sąlygos pažeidžia kitų sodo bendrijos narių teises naudotis bei valdyti Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnyje nustatyta tvarka perduotą mėgėjiškai sodininkystei plėtoti SB „Vilija“ teritorijoje ir bendrai valdomai visų sodininkų valstybinę žemę. Be to, pagal Civilinio kodekso 4.75 straipsnio 1 dalį daiktas (turtas), esantis bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant visų bendrijos narių sutikimui. Sodininkų bendrijų įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, jog sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino, panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento sprendimą, kuriuo E. K. 2006 m. spalio 31 d. išduotos planavimo sąlygos Nr. A260-264-(10.9-MPD-3); pareiškėjos prašymą dėl bylos vedimo išlaidų priteisimo patenkino iš dalies, pareiškėjai iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento priteisė 43,03 Lt bylinėjimosi išlaidoms atlyginti; kitoje dalyje pareiškėjos prašymą dėl bylos vedimo išlaidų atmetė.

Teismas nustatė, kad E. K. 2005 m. gruodžio 20 d. pateikė Departamentui prašymą leisti rengti sodininkų bendrijos „Vilija“ sodo dalies sklypo detalųjį planą, prijungiant laisvą bendro naudojimo teritoriją iki 0,04 ha, esančią tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini), prie jai priklausančio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Departamentas E. K. prašymą patenkino ir 2006 m. spalio 31 d. išdavė planavimo sąlygas detaliojo planavimo dokumentams rengti. Nors minėtose planavimo sąlygose nurodoma, kad planavimo tikslas yra prie nuosavybės teise valdomo sklypo prijungti dalį valstybinės žemės iki 0,4 ha, teismo posėdžio metu Departamento atstovė paaiškino, jog buvo padaryta klaida, planavimo sąlygose nurodant neteisingą žemės plotą, ir vietoje 0,4 ha nurodoma 0,04 ha. Sodininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodoma, kad bendrijos narys turi teisę reikalauti, jog bendrijos valdymas ir bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimas bei priežiūra atitiktų visų bendrijos narių bendrąsias teises ir teisėtus interesus. Teismui pateiktas sodininkų bendrijos „Vilija“ pirmininkės 2007 m. kovo 11 d. raštas patvirtina, jog pareiškėja yra šios bendrijos narė. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėja, kaip sodininkų bendrijos „Vilija“ narė, yra tinkama pareiškėja ginče, kilusiame dėl išduotų planavimo sąlygų, o Departamento motyvai, jog neįrodytas teisių ar teisėtų interesų pažeidimas, nepagrįsti. Teismas nurodė, jog nei atsakovas, nei tretieji suinteresuotieji asmenys neginčija tų pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog apie sprendimą, kuriuo E. K. buvo išduotos planavimo sąlygos, A. R. sužinojo 2007 m. sausio 15 d. iš atsakovų atsiliepimo civilinėje byloje. Skundas administraciniam teismui pateiktas 2007 m. sausio 19 d., todėl nusprendė, kad terminas skundui paduoti nepraleistas. Teismas konstatavo, kad valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarką bei sąlygas mėgėjiško sodo teritorijoje reglamentuoja Žemės reformos įstatymas bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 15 d. nutarimu Nr. 1443 patvirtintos Valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos mėgėjiško sodo teritorijoje taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad sodininkų bendrijoms, šių bendrijų nariams ir kitiems asmenims valstybinė žemė parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Sodininkų bendrijai skirtoje mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodama žemė, reikalinga bendro naudojimo statinių išdėstymui, rekreacijai. Fiziniams asmenims mėgėjiško sodo teritorijoje ne aukciono būdu parduodami jų naudojami žemės sklypai. Tais atvejais, kai keičiant ar papildant mėgėjiško sodo teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą atskiro žemės sklypo neįmanoma suformuoti ir atliekamos žemės nenumatoma naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams, ji ne aukciono būdu pirmiausia parduodama sodų sklypų, kurie tiesiogiai ribojasi su parduodamu sklypu, savininkams, o jeigu šie atsisako – kitiems sodų sklypų savininkams uždaro aukciono būdu arba, jeigu jis neįvyksta, atviro aukciono būdu. Taisyklių 2 punkte nurodoma, kad žemės sklypai, kurių neįmanoma suformuoti atskirais individualiais mėgėjiško sodo sklypais, tai valstybinės žemės sklypai, įsiterpę tarp suformuotų valstybinės ar privačios žemės sklypų ir neviršijantys 0,04 hektaro, taip pat tie valstybinės žemės sklypai, prie kurių pagal žemėtvarkos projektą ar detalųjį planą neįmanoma suformuoti privažiuojamojo kelio. Taisyklių 7 punktas nustato, kad kai mėgėjiško sodo teritorijoje žemės sklypą, kurio neįmanoma suformuoti atskiru individualiu mėgėjiško sodo sklypu, pageidauja pirkti dviejų ar daugiau tiesiogiai su juo besiribojančių sodų sklypų savininkai, valstybinė žemė parduodama pagal rašytinį jų susitarimą dėl jiems tenkančių parduodamos valstybinės žemės dalių. Rašytinis susitarimas dėl tenkančių parduodamos valstybinės žemės dalių sudaromas iki žemėtvarkos projekto ar detaliojo plano rengimo pradžios. Taisyklių 9 punkte nurodoma, kad pirmumo teisę ne aukciono būdu pirkti valstybinės žemės sklypą, kurio neįmanoma suformuoti atskiru individualiu mėgėjiško sodo sklypu, patvirtinančiais dokumentais laikomi nuosavybės teise valdomo sodo sklypo, besiribojančio su parduodamu valstybinės žemės sklypu, planas ir pažymėjimas dėl nuosavybės teise valdomo sodo sklypo ir nuosavybės teisės į jį įregistravimo Nekilnojamojo turto registre. Iš minėtų teisės normų teismas padarė išvadą, kad žemės sklypu, kuriame neįmanoma suformuoti mėgėjiško sodo sklypo, gali būti pripažįstamas tik sklypas atitinkantis vieną iš sąlygų: 1) neviršijantis 0,04 ha ploto; 2) prie tokio sklypo neįmanoma suformuoti privažiuojamojo kelio. Be to, ši žemė neturi būti numatyta naudoti sodininkų bendrijos bei visuomenės poreikiams. Iš skundžiamų planavimo sąlygų teismas nustatė, kad E. K. leista prie savo planuojamo sklypo prisijungti iki 0,04 ha valstybinės žemės. Departamento 2007 m. birželio 13 d. rašte nurodoma, jog pagal sodininkų bendrijos „Vilija“ patvirtintą sklypų išplanavimo schemą, žemės plotas tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra apie 370 kv.m, t. y. 0,037 ha, tačiau tikslesni duomenys galimi tik atlikus geodezinius matavimus. A. R. pateiktas UAB „Geodeziniai matavimai“ paruoštas žemės sklypo planas rodo, kad sodo bendrijos žemės plotas tarp sklypų, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (t. y. tarp bendrijos sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), yra lygus 622 kv.m. Teismas nurodė, jog šie pareiškėjos pateikti įrodymai nepaneigti jokiais kitais objektyviais duomenimis, paruošti atestuotos įmonės, todėl pagrįstai galima abejoti, jog bendro naudojimo valstybinės žemės plotas tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra didesnis nei 4 arai. Teismas nusprendė, jog E. K. pateiktas korporacijos „Matininkai“ paruoštas siekiamo prisijungti žemės sklypo planas negali būti pakankamu įrodymu sprendžiant apie bendros žemės, esančios tarp sodo sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), plotą, nes jame atvaizduota ne visa laisva žemė, o tik E. K. siekiama prisijungti žemės dalis. Teismas nurodė, jog dėl aplinkybių, kad prie laisvo žemės sklypo yra suformuotas privažiavimas iš dviejų sklypo pusių, ginčo nėra ir tai matyti iš pateiktų planų. Įvertinęs minėtas aplinkybes, teismas nusprendė, kad žemės plotas tarp sodo bendrijos „Vilija“ sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) neatitinka nei vieno iš Taisyklių 2 punkte nurodytų kriterijų, todėl negali būti vertinamas kaip žemės sklypas, kuriame neįmanoma suformuoti mėgėjiško sodo sklypo. Tokiam sklypui netaikytini ir Taisyklių 7 ir 9 punktai, numatantys besiribojančių sodų sklypų savininkams pirmumo teisę išsipirkti šį sklypą ar jo dalį, todėl E. K. Departamento 2006 m. spalio 31 d. sprendimu planavimo sąlygos detaliojo planavimo dokumentams rengti, nurodant, jog planavimo tikslas yra prie nuosavybės teise valdomo sklypo prijungti dalį ginčijamos žemės, išduotos nepagrįstai. Pagal Sodininkų bendrijų įstatymo 23 straipsnį bendrijos turtas valdomas, naudojamas, juo disponuojama įstatymų ir bendrijos įstatų nustatyta tvarka, o vadovaujantis 15 straipsnio 1 dalies 8 punktu įtvirtinta išimtinė sodininkų bendrijos narių susirinkimo teisė nustatyti disponavimo bendrijos turtu ir lėšomis tvarką, spręsti lėšų skolinimosi bei pajamų paskirstymo klausimus. Bendrijos narių susirinkimas neturi teisės pavesti kitiems bendrijos organams spręsti jo kompetencijai priskirtų klausimų (15 str. 3 d.). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir sodininkų bendrijos „Vilija“ įstatų 33.15 punkte. Atsižvelgęs į minėtose normose įtvirtintą reguliavimą, teismas pripažino, kad sodo bendrijos „Vilija“ valdybos 2005 m. gruodžio 15 d. raštu išreikštas sutikimas dėl bendrojo naudojimo žemės prisijungimo bei valdybos 2006 m. gegužės 29 d. įpareigojimas E. K. atstovauti bendriją rengiant sodininkų bendrijos „Vilija“ detalųjį planą dėl bendro naudojimo teritorijos tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra priimti peržengus teisės aktų nustatytas sodo valdybos kompetencijos ribas ir tai yra savarankiškas pagrindas skundžiamam Departamento sprendimui panaikinti. Be to, pagal sodo bendrijos „Vilija“ įstatų 45 punktą bendrijos valdybos nariai renkami trejų metų laikotarpiui. Iš teismui pateiktų įrodymų matyti, kad bendrijos valdyba buvo renkama 2000 m. spalio 15 d. Vadinasi, jos įgaliojimai baigėsi 2003 m. spalio 15 d. Įrodymų apie vėlesnį bendrijos pirmininkės įgaliojimų teisėtumą nėra. O dokumentai, sutartis, sodo bendrijos įpareigojimas, sutikimas pasirašyti bendrijos pirmininkės, kuri buvo išrinkta bendrijos narių susirinkimo 2000 m. spalio 15 d. Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, nuspręsta, kad Departamento 2006 m. spalio 31 d. sprendimas buvo priimtas netinkamai aiškinant teisės aktų nuostatas, neteisingai vertinant pateiktus dokumentus, todėl yra nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas. Dėl pareiškėjos prašymo priteisti iš atsakovo jos naudai 2 950 Lt geodezinių matavimų bei eksperto išlaidoms apmokėti bei išlaidas susijusias su GIS duomenų teikimu, kopijų darymu bei žyminio mokesčio sumokėjimu – viso 143,03 Lt – teismas nurodė, kad vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 43 straipsnio 3 ir 4 dalimis bei 62 straipsnio 1 dalimi tik teismas gali skirti ekspertą arba pavesti daryti ekspertizę atitinkamai ekspertizės įstaigai esant šalių prašymui ar savo iniciatyva, o šalys ar šalis, reikalaujanti ekspertizės, įmoka reikiamas sumas į teismo sąskaitą. Pareiškėja teismui pateikti UAB „Geodeziniai matavimai“ paruošti dokumentai nelaikytini ekspertize ABTĮ 62 straipsnio 3 dalies prasme, todėl pareiškėjos patirtos išlaidos, susijusios su šių dokumentų paruošimu, nepriteistinos. Kitas pareiškėjos patirtas išlaidas (Valstybės registrų centro duomenų teikimo paslaugos, kopijavimo bei spausdinimo paslaugos) teismas pripažino bylinėjimosi išlaidomis, todėl priteisė pareiškėjos naudai iš Departamento. Teismas nurodė, jog 2007 m. kovo 21 d. nutartimi pareiškėja nuo žyminio mokesčio atleista, jo nemokėjo, todėl prašymas priteisti sumokėtą žyminį mokestį nepagrįstas, todėl iš atsakovo priteisė 43,03 Lt patirtų bylinėjimosi išlaidų.

III.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 24 d. sprendimu atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento ir trečiojo suinteresuoto asmens E. K. apeliacinius skundus patenkino - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 9 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą –pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad ABTĮ 5 straipsnis nustato, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas, o teismas imasi tokią bylą nagrinėti. ABTĮ 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto ar veiksmo (neveikimo) turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės ir savivaldybės viešojo administravimo tarnautojus, pareigūnus ir įstaigų vadovus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Kreipimuisi į teismą teisminės gynybos pakanka asmens subjektyvaus suvokimo, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti. Tai reiškia, kad kiekvieno asmens skundas, paduotas administraciniam teismui, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, turi būti priimtas ir nagrinėjamas iš esmės. Tačiau vien asmens subjektyvaus suvokimo, kad yra pažeista jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, nepakanka, kad būtų realizuota jo teisė į reikalavimo patenkinimą. Nagrinėdamas administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą dėl jo teisių pažeidimo, teismas įvertina skundo (prašymo) pagrįstumą, t. y. ar pareiškėjo teisės ar interesai buvo pažeisti, ar jie pažeisti viešojo administravimo subjekto veiksmais (neveikimu), ar pažeidimas padarytas viešojo administravimo srityje. Taigi būtina sąlyga pripažinti skundą (prašymą) pagrįstu yra pareiškėjo teisių ar teisėtų interesų pažeidimo faktas. Teismas nustatė, kad ginčo žemės sklypas priklauso valstybei, jis nesiriboja su pareiškėjai sodininkų bendrijoje „Vilija“ priklausančiu žemės sklypu, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjos teisių ar teisėtų interesų skundžiamas viešojo administravimo subjekto aktas nepažeidė ir negalėjo pažeisti, nes nėra susijęs su jos turtinių teisių, numatytų Sodininkų įstatyme, įgyvendinimu. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja šioje administracinėje byloje neturi reikalavimo teisės, o tai yra pagrindas jos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tačiau Sodininkų bendrijų įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2 punktas suteikia teisę sodininkų bendrijos nariui ne tik reikalauti, jog bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendro naudojimo objektų naudojimas ir priežiūra atitiktų bendrijos narių bendrąsias teises ir teisėtus interesus, bet ir reikalauti, kad sodininkų bendrijos, kaip juridinio asmens, valdymas atitiktų kitas visų bendrijos narių teises ir teisėtus interesus, t. y. įstatymų nustatyta tvarka dalyvauti bendrijos valdyme, ginčyti bendrijos valdymo organų priimamus sprendimus. Sodininkų bendrijos „Vilija“ valdyba yra davusi sutikimą E. K. įsigyti bendro naudojimo teritoriją tarp sklypų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėja, manydama, kad toks bendrijos valdymo organo sprendimas dėl nuomojamos žemės pardavimo pažeidė šios sodininkų bendrijos narių (taip pat ir jos) teises bei teisėtus interesus turi teisę įstatymų nustatyta tvarka ginčyti minėtą sodininkų bendrijos „Vilija“ valdybos sprendimą.

IV.

Pareiškėja 2008 m. rugpjūčio 6 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A442-696/2008. Pareiškėja prašo atnaujinti procesą; atnaujinti prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą; sustabdyti skundžiamo sprendimo galiojimą, kol bus iš naujo išnagrinėta byla. Prašyme dėstomi šie argumentai:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant, kuris turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą (ABTĮ 153 str. 1 d. 10 p.), nes teismas atsisakė pareiškėją laikyti teisės subjektu tiek materialinės teisės, tiek procesinių teisių ir pareigų prasme.

2. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnis garantuoja kiekvienam, kurio teisės ir laisvės buvo pažeistos, teisę į teisminę gynybą. Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtinta gynybos garantija - asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeistos, teisė kreiptis į teismą su skundu, prašymu, pareiškimu.

3. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių teisių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje numatyta teisė į teisingą bylos nagrinėjimą bei 13 straipsnyje numatyta teisė į veiksmingas teisinės gynybos priemones buvo pažeistos.

4. Teismas priėmė trečiojo suinteresuoto asmens E. K. apeliacinį skundą, nors apeliantas nesumokėjo žyminio mokesčio, o pateikė kito asmens, ne bylos dalyvio, apmokėtą žyminio mokesčio apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Šalies argumentai

5. Teismas neįvertino visų jau nustatytų aplinkybių, bylos nagrinėjimo metu jos paneigtos nebuvo. Teismas visiškai nenagrinėjo pareiškėjos pateikto apeliacinio skundo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

6. Neįtraukto į teisminį procesą asmens turto duomenų naudojimas bei pateikimas teismui prieštarauja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 42 straipsnio 3 daliai, todėl neatitinka ne tik liečiamumo bet ir leistinumo bei teisėtumo kriterijų.

7. UAB „Atspindys“ „aplinkinės situacijos matavimai“ (aiškinamojo rašto 1 pastraipa) vertintini kritiškai, nes schemoje nepateikti pastato 2G kampų koordinatės, todėl vertinti matavimo tikslumą yra neįmanoma, tai pripažįsta ir matavimų vykdytojas UAB „Atspindys“ nurodydamas, jog matavimai buvo atlikti „iš už tvoros“ (aiškinamojo rašto 3 pastraipa), kas prieštarauja ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 3 punktui, 153 straipsnio 1 dalies 7 punktui.

8. Atkreipia dėmesį, jog esant teisminiam nagrinėjimui vyko detaliojo planavimo derinimo darbai. Vilniaus miesto savivaldybės, (duomenys neskelbtini), vyko viešas detaliojo plano svarstymas, kas iš esmės prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 4 daliai.

9. Teismas nebuvo paskyręs ekspertizės siekiant išsiaiškinti žemės sklypų ribų persidengimą (ABTĮ 43 str. 3 d.).

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-696/2008 priėmė 2008 m. balandžio 24 d., tačiau pareiškėjai su teismo sprendimo turiniu bei motyvais susipažino tik po 2008 m. gegužės 9 d., nes praėjus 15 dienų po teismo sprendimo priėmimo negavo sprendimo nuorašo bei kreipėsi dėl to su atskiru prašymu. Vertinant aplinkybę, jog prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrindas yra netinkamas materialinės teisės normų pritaikymas, prašo teismo atnaujinti prašymo padavimo terminą, nes pateikti prašymą minėtu pagrindu būtina susipažinti su teismo sprendimo esme bei teisiniais ir faktiniais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. ABTĮ 156 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas; asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienerių metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pareiškėja nagrinėjamu atveju prašo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija visų pirma turi išspręsti, ar yra pagrindas atnaujinti prašymo padavimo terminą.

Kaip matyti iš pareiškėjos prašymo dėl proceso atnaujinimo turinio, ji prašymą atnaujinti procesą turėjo paduoti per tris mėnesius nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo paskelbimo dienos (nuo baigiamojo teismo procesinio sprendimo byloje įsiteisėjimo), t. y. iki 2008 m. liepos 24 d. Tačiau pareiškėjos prašymas buvo išsiųstas 2008 m. rugpjūčio 6 d., t. y. praleidus įstatymo nustatytą terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, esktraordinarios. Spręsdamas, ar termino paduoti atitinkamą procesinį dokumentą praleidimo priežastys yra svarbios, teismas vertina, ar minėtos aplinkybės galėjo užkirsti kelią asmeniui laiku ir tinkamai realizuoti šią teisę, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Taip pat teismas turi įvertinti ir kitas reikšmingas aplinkybes. Teismų praktikoje pripažįstama, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, tai yra nepriklausė nuo jo valios.

Pareiškėja, prašydama atnaujinti terminą prašymui paduoti, nurodo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-696/2008 priėmė 2008 m. balandžio 24 d., tačiau pareiškėjai su teismo sprendimo turiniu bei motyvais susipažino tik po 2008 m. gegužės 9 d., nes praėjus 15 dienų po teismo sprendimo priėmimo negavo sprendimo nuorašo bei kreipėsi dėl to su atskiru prašymu. Vertinant aplinkybę, jog prašymo dėl proceso atnaujinimo pagrindas yra netinkamas materialinės teisės normų pritaikymas, pateikti prašymą minėtu pagrindu būtina susipažinti su teismo sprendimo esme bei teisiniais ir faktiniais motyvais.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos pateiktus argumentus dėl termino atnaujinimo prašymui paduoti, daro išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja negalėjo laiku kreiptis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjos nurodomos priežastys, kuriomis jis grindžia termino praleidimą, nelaikytinos svarbiomis.

ABTĮ 147 straipsnio 2 dalis numato, kad pirmosios instancijos teismas proceso šalių prašymu išsiunčia joms apeliacinės instancijos teismo sprendimo, nutarimo ar nutarties nuorašus (kopijas).

Kaip matyti iš bylos, pareiškėja dalyvavo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje. Pareiškėja prašymą Vilniaus apygardos administraciniam teismui dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 24 d. sprendimo nuorašo (kopijos) išsiuntimo išsiuntė 2008 m. gegužės 14 d. Pareiškėjos teigimu, su teismo sprendimo turiniu bei motyvais susipažino po 2008 m. gegužės 9 d. Taigi akivaizdu, kad pareiškėja, Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2008 m. balandžio 24 d. paskelbus sprendimą, per trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, galėjo įvertinti, ar nebuvo padarytas materialinės teisės normų pažeidimas, ir, nusprendusi, kad toks pažeidimas buvo padarytas, paduoti prašymą atnaujinti procesą. Trijų mėnesių terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti yra pakankamai ilgas, kad per jį būtų galima realizuoti savo teises. Pareiškėją nenurodė jokių objektyvių kliūčių, kliudžiusių paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo įstatymo nustatytu terminu.

Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti, todėl jis laikytinas paduotu praleidus įstatymo nustatytą terminą. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, procesą atnaujinti atsisakytina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsniu, 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. R. prašymo atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti nepatenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A442-696/2008 pagal pareiškėjos A. R. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus apskrities viršininko administracijai, sodų bendrijai „Vilija“ ir E. K. dėl sprendimo panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius