Tauragės apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės V. B. atstovui advokato padėjėjui A. G. (nuotoliniu būdu naudojant Zoom programą),

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovei S. G. dėl turto pripažinimo asmeninė nuosavybė,

Aprašomoji dalis

nustatė:

3. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas (advokato padėjėjas) prašė ieškinį tenkinti pilna apimtimi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkinamas visiškai.

5. Nustatyta, kad ieškovė V. B. (duomenys neskelbtini) sutartimi Nr. 272 iš savo mamos K. J. įsigijo gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) 0,1241 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), taip pat (duomenys neskelbtini) valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), 0,8258 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2,0525 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini), kurie VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenimis, yra įregistruoti tik ieškovės – V. B. vardu.

6. Taip pat nustatyta, kad V. B. (duomenys neskelbtini) buvo sudariusi santuoką su S. B.. Ieškovė nurodė ir bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, jog ieškovė su sutuoktiniu, nors ir nenutraukė santuokos, tačiau kartu negyveno ir bendro ūkio niekada nevedė. Šia aplinkybę patvirtina ir VĮ Registro centro Gyventojų registro išrašo duomenys iš kurių matyti, kad -ieškovės gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) deklaruota adresu (duomenys neskelbtini), o S. B. gyvenamoji vieta nuo (duomenys neskelbtini) iki pat jo mirties ((duomenys neskelbtini)) buvo deklaruota kitu adresu (duomenys neskelbtini). Be to, po S. B. mirties, (duomenys neskelbtini), jo palikimą (duomenys neskelbtini) priėmė tik vienas įpėdinis – jo duktė S. G. (kuriai išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo turinys patvirtina, kad į paveldimą turtą po jo mirties nebuvo įtraukta ieškovės vardu registruotas nekilnojamasis turtas). Kadangi V. B. nebuvo nutraukusi santuokos su sutuoktiniu S. B., ji siekia pripažinti, kad aukščiau minėtas nekilnojamasis turtas jai priklauso asmeninės nuosavybės teise.

7. Taigi nagrinėjamoje byloje, sprendžiant klausimą dėl turto, įgyto santuokos metu iki CK įsigaliojimo, pripažinimo asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe, yra taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) trečiosios knygos VI skyriaus antrojo skirsnio normos, susijusios su sutuoktinių turto pagal įstatymus nustatytu teisiniu režimu, nepaisant to, kad turtas įgytas iki CK įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalis).

8. CK 3.87 straipsnyje yra įtvirtinta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija turtui, kurį sutuoktiniai įgijo po santuokos sudarymo. Tačiau CK 3.89 straipsnyje yra nustatyti atvejai, kada turtas, net ir įgytas po santuokos sudarymo, gali būti pripažintas vieno iš sutuoktinių asmenine nuosavybe.

9. Šiuo atveju yra aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas, kuris nustato, kad sutuoktinio turtas, įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, gali būti pripažintas sutuoktinio asmenine nuosavybe, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti asmeninėn nuosavybėn. Kitaip tariant, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, turi būti nustatytos dvi sąlygos: 1) sutuoktinio turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių asmenines lėšas; 2) buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia už asmenines lėšas įgyjamą turtą įgyti savo asmeninėn nuosavybėn.

10. Kaip minėta, dalį nekilnojamojo turto (žemės sklypus) ieškovė pirko už asmeninius ieškovės ir jos mamos investicinius čekius (t. y., valstybės skirtos vienkartinės išmokos pagal (duomenys neskelbtini) Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymą Nr. I-1115). Investiciniai čekiai buvo viena iš Lietuvos Respublikos piliečiams valstybės suteiktų priemonių, leidžiančių įgyti valstybės valdomą turtą. Valstybinio turto privatizavimo tvarka buvo reglamentuota specialiu Lietuvos Respublikos valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymu. Valstybės vienkartinės išmokos buvo skiriamos kiekvienam piliečiui asmeniškai, priklausomai nuo jo amžiaus, sveikatos būklės ir kitų individualių aplinkybių (žr. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo 12 straipsnį), todėl jos laikytinos asmenine nuosavybe. Tokia pozicija nuosekliai nurodoma ir kasacinio teismo praktikoje, pažymint, kad investiciniai čekiai pripažįstami asmeninėmis lėšomis, asmeniniu turtu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-16 nutartį civilinėje byloje 3K-3-529/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-09-28 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-06-27 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018).

11. Tačiau, tam, kad būtų paneigta bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, neužtenka vien nustatyti, kad turtas įgytas už vieno iš sutuoktinių lėšas. Netgi už asmenines lėšas santuokos metu įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinio nuosavybe tik tais atvejais, kai leistinomis priemonėmis įrodoma, jog to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Teisinis reguliavimas, reikalaujantis aiškios sutuoktinio, panaudojančio savo lėšas turtui įgyti, valios išraiškos įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn reiškia ne ką kita, kaip bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos dominantę turtiniuose sutuoktinių santykiuose, taigi jeigu tokia valia nebuvo aiškiai išreikšta ir sutuoktiniai nesusitaria dėl nuosavybės teisių į turtą, toks turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2012).

12. Vertinant, ar ginčo turtas atitinka CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytą sąlygą, kad įgyjant turtą turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, būtina įvertinti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį. Antai, Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos kodekso 22 straipsnio 1 dalyje, palyginus su dabartiniu reglamentavimu, buvo nustatytas mažiau detalus turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe reglamentavimas – įstatymų leidėjas tiesiog nurodė, kad turtas, priklausęs sutuoktiniams iki santuokos sudarymo, taip pat jų gautas santuokos metu kaip dovana arba paveldėtas, yra kiekvieno iš jų nuosavybė. Faktiškai sudarant turto perleidimo sandorius, taip pat teismų praktikoje buvo pripažįstama, kad turto įgijimo iš asmeninių vieno sutuoktinio lėšų ir jo vardu pakanka konstatuoti, kad toks turtas yra asmeninė, o ne bendroji jungtinė nuosavybė; turto perleidimo sandoryje specialios nuorodos, kad turtas įgyjamas asmeninėn nuosavybėn, nebuvo reikalaujama (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011).

13. Šios bylos atveju turėto turto bendrumo klausimas sprendžiamas jau po vieno iš sutuoktinių (S. B.) mirties. Teismas, išklausęs ieškovės atstovo paaiškinimus ir įvertinęs byloje nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių duomenų visetą, nustatė, kad ginčo gyvenamuoju namu ir žemės nuo pat pradžių naudojosi vien tik pati V. B.. Tuo tarpu jos sutuoktinis niekada minėtame name negyveno ir juo nesinaudojo. Be to, V. B. su sutuoktiniu S. B., nei prieš ginčo turto įsigijimą (t. y., (duomenys neskelbtini) m., (duomenys neskelbtini) m.), nei vėliau negyveno kaip šeima ir apskritai nepalaikė jokių ryšių. Aktualu ir tai, kad nuosavybės dokumentuose V. B. nenurodė, kad šis turtas būtų įgyjamas kartu su sutuoktiniu. Byloje taip pat nenustatyta, kad V. B. sutuoktinis S. B. ginčo turto įgijimo metu būtų buvęs ekonomiškai ir socialiai labiau pažeidžiamas, kad jis savo lėšomis ir (ar) darbu būtų prisidėjęs prie V. B. valdomo turto pagerinimo ir pan., kas būtų pagrindas svarstyti asmeninės nuosavybės teise įgyto turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe klausimą. Iš byloje nustatytų aplinkybių visumos galima spręsti, kad V. B. neketino ginčo namo ir žemės sklypų įgyti kaip bendrosios jungtinės nuosavybės ir juo dalytis su S. B.. Pažymėtina, kad, sprendžiant turto teisinio režimo (bendroji jungtinė ar asmeninė nuosavybė) klausimą, aktualu yra ir tai, kokia jos mirusio sutuoktinio S. B. dukters S. G. pozicija šiuo klausimu – nes jai išduoto paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo pagrindu nėra patvirtinta, kad į S. B. paveldimą turtą po jo mirties būtų įtraukta ieškovės vardu registruoto nekilnojamojo turto, o atsiliepimu atsakovė prieštaravimų nereiškė, su ieškovės ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis vissiškai sutiko. Taigi V. B. valia įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą būtent asmeninėn nuosavybėn liko nepaneigta (CPK 185 straipsnis).

14. Apibendrinant išdėstytus argumentus konstatuotina, kad nekilnojamasis turtas, įgytas už asmenines lėšas, šio turto naudojimosi būdas bei sutuoktinių elgesys, suponuoja išvadą, jog šis turtas buvo įgytas asmeninėn V. B. nuosavybėn (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

15. Nustatyta, kad ieškove šioje byloje sumokėjo 180 Eur žyminio mokesčio, kuris laikytinas jos bylinėjimosi išlaidomis (CPK 79 straipsnio 1 dalis).

16. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdų, spręsti ginčus taikiai. Tačiau teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis)

17. Šioje byloje ieškovės reikalavimai, pareikšti atsakovei, buvo patenkinti visa apimtimi, sprendimas priimtas išimtinai jos naudai, o kaip minėta, įstatyme įtvirtintas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra grindžiamas principu – ,,pralaimėjęs moka“ (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Tačiau, nagrinėjamos bylos atveju teismas sprendžia, kad yra pagrindas vadovautis ne bendruoju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principu „pralaimėjęs moka“, o „priežasties teorija“, pagal kurią lemiamą reikšmę turi ne galutinio teismo sprendimo priėmimas (ieškinio reikalavimų patenkinimas), o bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežasčių įvertinimas, šalių apdairumas bei rūpestingumas, taip pat ir ieškinio padavimą nulėmusių priežasčių identifikavimas.

18. Byloje nustatyta, kad šį civilinį ginčą ieškovė inicijavo siekdama pripažinti, kad turtą, nepaisant to, kad buvo sudariusi santuoką, įgijo asmenines nuosavybes teise. Taigi ieškovės poreikį apginti savo teisės ir atitinkamai bylinėjimosi išlaidų atsiradimą, iš esmės lėmė turto įgijimo sandorių netikslumai. Be to, šioje byloje atsakovės elgesys negali būti pripažintas nesąžiningu, juolab kad atsakovė savo poziciją aiškiai ir nedviprasmiškai išdėstė atsiliepime, sąžiningai nurodydama, jog jokių pretenzijų į ginčo nekilnojamąjį turtą neturi. Tokiu atveju teismas sprendžia, kad ieškinio patenkinimo atveju atsakovė gali būti įvardyta pralaimėjusia tik formaliai, todėl atsakovei negali kilti pareiga atlyginti ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–270 straipsniais, 307 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,1241 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bei 0,8258 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2,0525 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini) buvo įgyti V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir yra V. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) asmeninė jos nuosavybė.

Šis sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Klaipėdos apygardos teismui, skundą paduodant per Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmus.