Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Violeta Balčiūnienė, susipažinusi su I. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), privataus kaltinimo skundu, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnį S. R.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2016-11-28 Klaipėdos miesto apylinkės teisme buvo gautas I. Ž. privataus kaltinimo skundas, kuriuo prašoma patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 154 straipsnį S. R. už tai, kad jis, būdamas DNSB “(duomenys neskelbtini)” pirmininku, neišnagrinėtoje civilinėje byloje pateikė teismui 2016-11-21 pasirašytą prasimanytą prašymą, kuriame, pareiškėjos manymu, viešai, tyčia, raštu paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri pareiškėją žemina, ir tokiu savo raštu pakirto pasitikėjimą ja, tyčia apšmeižė ją ir taip padarė labai skausmingą moralinę (neturtinę) žalą, kurios neatlygino iki šiol. S. R. savo rašte nurodė, kad “Dėl Ž. kaltės visi bendrijos (duomenys neskelbtini) gyventojai jau penktą šildymo sezoną materialiai nukenčia mokėdami ne pagal faktinius, o iškraipytus šilumos skaitiklių parodymus”, “Tyčiojasi iš namo gyventojų, tariamai gindama savo pažeistas teises”.

Privataus kaltinimo bylų procesą reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) XXX skyriaus nuostatos. Šių kategorijų bylų procesas pasižymi tuo, kad jame nedalyvauja valstybinis kaltintojas, o kaltinimą palaiko privatus kaltintojas. Privataus kaltinimo proceso ypatumas yra tas, kad byla nagrinėjama teisme be ikiteisminio tyrimo, todėl privataus kaltintojo skunde turi būti nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai nurodytos veikos, kuriomis yra kaltinamas baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo.

BPK 412¹ str. 1 d. nustatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės.

BK 154 straipsnio 1 dalies dispozicijoje įtvirtina atsakomybė asmenims už šmeižimą. Šmeižimas pagal BK 154 straipsnį, yra tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Paskleidimu pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui. Bendrąja prasme informacija reiškia žinią, tai yra faktų ir duomenų apie reiškinius, įvykius, asmens savybes ar veiksmus, konstatavimą. Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti objektyviai nustatytas ir patikrintas įrodymais. Pažymėtina tai, kad šių nusikalstamų veikų vienas iš požymių yra tyčia, t.y. asmuo turi suvokti, kad jis skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją arba užgauliai atsiliepia apie kitą žmogų ir siekia tokių padarinių. Kartu pažymėtina, jog baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia žmogaus saviraiškos laisvės ribojimo forma, todėl ji turėtų būti taikoma kaip paskutinė priemonė, kai akivaizdu, kad kitomis švelnesnėmis priemonėmis asmens garbės ir orumo tinkamai apginti nėra galimybių. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Iš teismui pateikto skundo matyti, kad pareiškėja I. Ž. kaltina DNSB “(duomenys neskelbtini)” pirmininką S. R. tuo, kad šis teismui pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, jog I. Ž. tyčiojasi iš bendrijos gyventojų, ir kad dėl jos iškraipytų šilumos skaitiklių parodymų, materialiai nukenčia kiti gyventojai. Šiuos S. R. veiksmus I. Ž. vertina kaip šmeižimą.

Analizuojant ir vertinant I. Ž. teismui pateiktą privataus kaltinimo skundą, akivaizdu, jog yra aiški Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta aplinkybė, draudžianti pradėti baudžiamąjį procesą.

Teismas, analizuodamas I. Ž. privataus kaltinimo skunde nurodytas aplinkybes, pastebi, kad DNSB “(duomenys neskelbtini)” pirmininkas tokią nuomonę pateikė teismui skirtame prašyme civilinėje byloje, kurioje prašoma išduoti teismo leidimą dėl patekimo į I. Ž. gyvenamąsias patalpas, siekiant atlikti rangos darbus, šildymo ir vandentiekio sistemos modernizavimą, bei priteisti iš I. Ž. 4242,14 Lt patirtų nuosolių už avarijos padarinių šalinimą, laikinų stovų šilumos sistemoje sumontavimą ir bylinėjimosi išlaidas. Iš I. Ž. prie privataus kaltinimo skundo pridėto prašymo, kuriame jos vertinimu pateikta tikrovės neatitinkanti informaciją, turinio matyti, kad DNSB „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkas prašymą pateikė teismui gindamas bendrijos interesus ir prašymo būtinumą grįsdamas atitinkama nuomone. Tokia teisė civiliniame procese yra numatyta kiekvienam proceso dalyviui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).

Nagrinėjamu atveju įvertinus konkrečią situaciją, konflikto dalyvių tarpusavio santykius, minėtų žodžių negalima laikyti šmeižiančiais, o bendrijos pirmininko veiksmus I. Ž. atžvilgiu vertinti kaip nusikalstamus. Analizuojamo privataus kaltinimo skundo kontekste pažymėtina, jog esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne (LAT nutartis Nr. 2K-287/2011). Esant išdėstytoms aplinkybėms akivaizdu, kad S. R. veikoje nėra būtinojo nusikalstamos veikos požymio – tyčios.

Remiantis aukščiau išdėstytu, konstatuotina, kad pagal pareiškime nurodytus duomenis yra aiškios Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytos aplinkybės, todėl atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal I. Ž. skundą dėl baudžiamosios bylos iškėlimo pagal BK 154 straipsnį S. R. atžvilgiu.

Nutartis per 7 dienas nuo jos nuorašo gavimo gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui skundą paduodant per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.