Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2018-05-03 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-651/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-05-03
Bylos Nr.
1A-128-651/2018
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Edita Lapinskienė, Dalia Kursevičienė, Linas Pauliukėnas
Nuteistasis
V. S.
Advokatai
Daiva Ivanauskaitė
Kategorijos

Pranešėja Dalia Kursevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-651/2018

Teisėjas Gintaras Stonkus Teisminio proceso Nr. 1-01-1-21674-2017-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.20.12; 2.4.6.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gegužės 3 d.

Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Editos Lapinskienės, Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorei Snieguolei Lukošienei,nuteistajam V. S., jo gynėjai advokatei Daivai Ivanauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2018 m. sausio 17 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 242 straipsnį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. S. buvo kaltinamas tuo, kad vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę, t. y. jis, būdamas nuteistas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-08 nuosprendžiu 1 metų laisvės atėmimo bausme, tačiau dar nesuimtas, išvyko iš savo gyvenamosios vietos, esančios (duomenys neskelbtini), ir slapstėsi nuo nuosprendį vykdančių pareigūnų, dėl to 2017-04-04 buvo paskelbta paieška.Klaipėdos apylinkės teismas, ištyręs byloje esančius įrodymus, konstatavo, kad V. S. veiksmuose nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), todėl pagal BK 242 straipsnį išteisino.Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūra apeliaciniu skundu prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. nuosprendį dėl V. S. išteisinimo pagal BK 242 straipsnį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį. Pripažinti V. S. kaltu pagal BK 242 straipsnį ir paskirti 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi šią bausmę subendrinti su 2016-12-08 nuosprendžiu paskirtos neatliktos bausmės dalimi ir paskirti galutinę bausmę – 11 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl priėmė nuosprendį, neatitinkantį bylos faktinių aplinkybių. Tvirtina, kad byloje esantys įrodymai, priešingai nei nurodė teismas, patvirtina, kad V. S. padarė BK 242 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką. Nuosprendis, kuriuo V. S. nuteistas laisvės atėmimo bausme, įsiteisėjo 2017-03-16 ir 2017-03-22 patvarkymu buvo perduotas vykdyti Klaipėdos apskrities VPK. VPK patvarkymą gavo 2017-03-30. Tą pačią dieną nuvykus į V. S. gyvenamąją vietą, jo nerado, duris atidarė jo sesuo V. J., kuri paaiškino, kad brolis gyvena šiuo adresu, bet anksti išeina iš namų ir jį sunku pagauti, kartais grįžta, nes jis žino, kad jo ieško policija. Taip pat paminėjo, kad jis slapstysis nuo policijos. Nuvykus pakartotinai 2017-04-04, sesuo paaiškino, kad brolis nuo 2017-03-30 nebuvo grįžęs. Anot prokurorės S. Lukošienės, tai, kad jis išvyko iš gyvenamosios vietos ir iki 2017-04-08 negrįžo, patvirtina, kad jis vengė atlikti paskirtą bausmę. Be to, teismo posėdžio metu liudytojos L. M. ir B.J. G. patvirtino, kad V. S. pas jas buvo apie 9 dienas ir nenorėjo išvykti, teko kviesti policiją. Liudytojas pareigūnas I. G. parodė, kad 2017-04-08 buvo gautas iškvietimas dėl kilusio konflikto, adresu (duomenys neskelbtini). Aiškinantis situaciją, paprašė vyriškio prisistatyti, tačiau jis pateikė neteisingus asmens duomenis ir jo duomenų sistemoje nepavyko rasti. Jis tinkamai neprisistatė. Vyriškio draugė taip pat nepanoro sakyti jo duomenų, tačiau po įtikinimų ji juos pasakė. Tada buvo nustatyta, kad vyriškiui paskelbta paieška. Liudytoja L. M. parodė, kad skambino V. S. brolis ir pasakė, kad jo ieško policija, tačiau V. S. atsakė, kad brolis nusišneka. Vadinasi, jis žinojo, kad yra ieškomas policijos, tačiau toliau slapstėsi. Be to, V. S. iš namų išvyko nepranešęs nei motinai, nei seseriai, nei broliui. Taigi V. S., žinodamas ir suvokdamas, kad policijos pareigūnai jo gali ieškoti, sąmoningai apie savo buvimo vietą nepranešė, vadinasi, sąmoningai slapstėsi ir vengė atlikti bausmę. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad savo mobilųjį telefoną buvo išjungęs, o atvykusiems policijos pareigūnams į jos draugės motinos namus, jis vengė atskleisti savo tapatybę. Teismas šiuo atveju visiškai nepagrįstai nevertino pareigūno I. G. parodymų ir dėl jų nepasisakė, jų nesulygino su kita medžiaga. Taip pat teismas nevertino liudytojos V. J. pateikto garso įrašo, kuriame užfiksuotas V. S. ir jo mamos S. S. pokalbis telefonu, kuriame ji sako, kad vietoje jo slėptųsi, važiuotų iš čia į (duomenys neskelbtini). Teigia, kad teismas selektyviai tyrė byloje surinktus įrodymus, V. S. teisinantiems duomenims suteikdamas išskirtinę įrodomąją vertę, o dėl dalies duomenų iš viso nepasisakė. Mano, kad remiantis vien V. S. parodmais, nebuvo galima daryti išvadą, kad jis nevengė atlikti bausmę. Be to, jo parodymai, kad iš karto pabaigęs darbus norėjo vykti namo, prieštarauja liudytojos B. J. G. parodymams, kuri tvirtino, kad V. S. nenorėjo važiuoti namo. Nesutinka su teismu, jog trumpas paieškos laikas – 6 dienos – sudaro pagrindą teigti, kad nevengė atlikti bausmės. Nurodo, kad nuosprendis po jo įsiteisėjimo turėjo būti vykdomas nedelsiant, tačiau V. S. neprisistatė į bausmės vykdymo įstaigą, o policijos pareigūnų buvo sulaikytas tik 2017-04-08, t. y praėjus daugiau kaip 3 savaitėms nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Dėl nurodytų priežasčių mano, kad yra visi BK 242 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai.Teismo posėdžio metu prokurorė prašė tenkinti apeliacinį skundą ir A. S. priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Išteisintasis A. S. prašė apeliacinio skundo netenkinti. Nurodė, kad jis neketino slapstytis. Jam reikėjo sutvarkyti visus darbinius reikalaus, turėjo išeiti iš darbo „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje, dar turėjo kreiptis į darbo biržą. Tvirtina žinojęs, kad reikės važiuoti į kalėjimą, ir tam ruošėsi, tačiau jis tik kelioms dienoms buvo išvykęs į kaimą pabaigti darbų, o planų slapstytis nuo pareigūnų neturėjo. Išteisintojo V. S. gynėja advokatė D. Ivanauskaitė prašė prokuratūros apeliacinį skundą atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį. Teigia, jog įvyko nesusipratimas ir joks nusikaltimas nebuvo padarytas. Apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti išteisinamąjį nuosprendį ir priimti priešingą apkaltinamąjį nuosprendį – V. S. pripažinti kaltu padarius BK 242 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, arba nuteisti asmenį, nesant pakankamai neabejotinų jo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo įrodymų. Pareiga įrodinėti byloje tenka valstybės institucijoms ir pareigūnams. Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, kaltinamasis teismo proceso metu turi būti išteisintas. Išteisinamasis nuosprendis priimamas: jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažįsta, kad įvykio, dėl kurio buvo atliekamas tyrimas, iš viso nebuvo ar jis nenustatytas, arba įvykis buvo, tačiau nėra visų požymių, kad tą įvykį būtų galima laikyti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu (BPK 303 str. 5 d. 1 p.); jeigu neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, t. y. teismas, išnagrinėjęs bylą, konstatuoja, jog nusikalstama veika, kuria kaltinamas kaltinamasis, buvo, bet nenustato, kad kaltinamasis toje veikoje dalyvavo (BPK 303 str. 5 d. 2 p.) (kasacinė nutartis Nr. 2K–455/2014). A. S. buvo pareikšti kaltinimai pagal BK 242 straipsnį. Šio nusikaltimo objektyvioji pusė pasireiškia kaltininko vengimu atlikti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Vengimas atlikti laisvės atėmimo bausmę yra procesas, kurio metu nuteistasis aktyviais veiksmais stengiasi išvengti bausmės atlikimo. Subjektyvioji pusė pasireiškia tiesiogine tyčia – kaltininkas supranta, kad nėra pateisinamų priežasčių, dėl kurių jis gali nevykdyti paskirtos bausmės, ir tai suprasdamas siekia ilgiau (bet kurį laiką) negu leidžia atitinkami teisės aktai išvengti laisvės atėmimo bausmės, t. y. slapstydamasis ar kitokiais veiksmais sąmoningai stengiasi išvengti jos atlikimo. Veikos pagal BK 242 straipsnį kvalifikavimui neturi reikšmės, kokiais veiksmais nuteistasis vengė atlikti paskirtą arešto ar laisvės atėmimo bausmę. Pats vengimo terminas nusako nuteisto asmens tyčinius veiksmus – elgesio pasirinkimą.Apylinkės teismas konstatavo, kad nepakanka duomenų, patvirtinančių, kad V. S. slapstydamasis vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę. Anot teismo, išteisintojo versijos, jog jis gyvenamojoje vietoje nebuvo dėl to, kad norėjo padėti atlikti ūkio darbus, o ne slapstytis, kiti byloje esantys įrodymai nepaneigė. Prokurorė su tokia teismo išvada nesutinka ir tvirtina, kad teismas netinkamai vertino įrodymus, todėl padarė visiškai nepagrįstą išvadą. Teigia, kad teismas įrodymus vertino selektyviai, V. S. teisinantiems duomenims suteikė išskirtinę įrodomąją vertę, o dėl dalies duomenų iš viso nepasisakė. Tvirtina, jog byloje esančių įrodymų visetas patvirtina, kad V. S. veikoje yra nustatyti visi BK 242 straipsnyje numatyto nusikaltimo objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, todėl jis turi būti pripažintas kaltu dėl šios nusikalstamos veikos padarymo. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad iš esmės nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, aiškiai nurodė, kokiais įrodymais remdamasis ir kuriuos atmesdamas padarė išvadą, jog V. S. veiksmuose nėra visų BK 242 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymių. Atsižvelgus į BK 242 straipsnio teisinį reglamentavimą, analizuojamu atveju svarbu nustatyti, ar A. S. veiksmuose buvo piktybinio, tyčinio vengimo atlikti paskirtąją bausmę požymių. Kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog byloje nepakanka duomenų konstatuoti, kad V. S. tyčia vengė atlikti laisvės atėmimo bausmę ir tam ėmėsi aktyvių veiksmų. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-12-08 nuosprendis, kuriuo V. S. buvo paskirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, įsiteisėjo 2017-03-16 ir jis buvo perduotas vykdyti Klaipėdos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui (toliau – Klaipėdos apskrities VPK) 2017-03-22 teisėjos patvarkymu, o Klaipėdos apskrities VPK gautas 2017-03-30. Iš Klaipėdos apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Konvojaus būrio vyriausiosios postinės R. A. 2017-04-04 tarnybinio pranešimo matyti, kad į A. S. gyvenamąją vietą buvo nuvykta 2017-03-30 9.00 val. Buto duris atidarė V. S. sesuo V. J., kuri paaiškino, kad jos brolis gyvena šiuo adresu, bet anksti ryte išeina, jį pagauti sunku, ir kartais pareina, nes žino, kad jo ieško policija, taip pat paminėjo, kad slapstysis nuo policijos pareigūnų. Pakartotinai į V. S. namus nuvykta 2016-04-04 13.00 val. ir V. S. nerasta. Sesuo V. J. paaiškino, kad nuo 2017-03-30 jos brolis nebuvo grįžęs namo, slapstosi nuo policijos. Remiantis šiais duomenimis nuspręsta V. S. paskelbti paiešką. V. S. paieška paskelbta 2017-04-04. V. S. sulaikytas 2017-04-08. Pareigūnas I. G., sulaikęs V. S., teismo posėdžio metu parodė, kad jis vengė pasakyti tikslius savo asmens duomenis, juos tik po įkalbinėjimų pasakė jo draugė (b. l. 154). 2017-05-03 pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 242 straipsnį. Iš vyriausiojo tyrėjo R. J. tarnybinio pranešimo matyti, kad sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl vengimo atlikti bausmę priimtas iš esmės remiantis V. S. sesers V. J. pateikta informacija, kad jos brolis slapstosi nuo policijos ir kelis kartus nerado jo namuose, bei dėl to, jog jis pagal iškvietimą atvykusiems pareigūnams vengė prisistatyti. Byloje apklausti liudytojai V. J., I. G., L. M., B. J. G., R. J., kurių parodymai, pasak prokurorės, kartu su rašytine bylos medžiaga patvirtina V. S. kaltę ir įrodo, kad jis sąmoningai vengė bausmės atlikimo. Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, kuriais iš esmės remiasi ir prokurorė, sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad byloje esantys įrodymai neginčijamai nepatvirtina, kad V. S. sąmoningai vengė atlikti bausmę ir ėmėsi aktyvių veiksmų. Nesutiktina, kad V. S. veiksmus, tokius kaip nepranešimą apie išvykimą iš gyvenamosios vietos, įsigyto tabako pasiėmimą, telefono išjungimą, juos vertinant visų įrodymų kontekste, galima vertini kaip aktyvius veiksmus, kurių jis sąmoningai ėmėsi siekdamas išvengti bausmės atlikimo. Be to, nėra įrodymų, patvirtinančių V. S. tyčią vengti atlikti bausmę.Ikiteisminio tyrimo metu bei teisme buvo apklausta liudytoja V. J., kuri policijos pareigūnams nurodė, kad jos brolis vengia atlikti bausmę. Pirmosios instancijos teismas jos parodymus vertino kritiškai ir kolegija neturi pagrindo nesutikti su tokia teismo pozicija. Liudytoja ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog V. S. slapstosi nuo policijos pareigūnų, nes nenori atlikti bausmės, o teismo posėdžio metu vis dėlto patvirtino, jog V. S. ruošėsi atlikti bausmę, buvo susidėjęs daiktus ir laukė konvojaus, nes pats nepanoro prisistatyti į policiją. Nurodė, kad V. S. iš namų išvyko kovo 30 d. pasiėmęs tik tabaką. Visiškai nesutiktina su prokurore, kad faktas, jog V. S. pasiėmė visą tabaką, o paliko kitus savo daiktus, įrodo, kad jis siekė iš gyvenamosios vietos išvykti ilgam. Kita vertus, aplinkybė, kad pasiėmė visą įsigytą tabaką, nurodyta tik liudytojos V. J. ir nepatvirtinta jokiais kitais duomenimis. Pažymėtina, kad liudytoja V. J. buvo nukentėjusioji byloje, kurioje V. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nesutiktina su prokurore, jog V. J. pateiktas garso įrašas taip pat patvirtina V. S. siekimą slapstantis išvengti bausmės atlikimo. Kaip nurodė liudytoja V. J., garso įrašas, kuriame girdėti, jog moteris kažkam pataria slapstytis ir vykti į (duomenys neskelbtini), darytas 2017 m. kovo 17 d., o V. S. išvyko tik 2017 m. kovo 30 d., ir bylos duomenimis patvirtinta, kad išvyko gavęs prašymą padėti atlikti ūkio darbus, o ne klausydamas patarimo. Taigi remtis garso įrašu, iš kurio, be kita ko, nėra aišku, kam yra patariama slėptis, negirdėti ir kitų asmenų, dalyvavusių pokalbyje, pozicija, nėra jokio pagrindo.Priešingos išvados neleidžia daryti ir faktas, kad V. S. pagal iškvietimą atvykusiems pareigūnams vengė prisistatyti. Nors bylos duomenys rodo, jog V. S. iš tiesų vengė tinkamai prisistatyti policijos pareigūnams neteisingai nurodydamas gimimo datą, tačiau vien šis faktas neleidžia neginčijamai teigti, kad V. S. turėjo tyčią slapstytis ir tokiu būdu išvengti bausmės atlikimo. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad V. S. į (duomenys neskelbtini) atvyko norėdamas padėti atlikti ūkio darbus, o iš karto neišvyko, nes su L. M. girtavo.V. S. nuo pat pradžių parodė, kad jis buvo pasiruošęs vykti atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę ir laukė pareigūnų, nes nežinojo, per kiek laiko ir kur jis turėtų pats prisistatyti. Paaiškino, kad keturioms ar penkioms dienoms jis išvyko į (duomenys neskelbtini) pas draugės mamą padėti atlikti buitinių darbų. Teismo posėdžio metu parodė, kad buvo susidėjęs daiktus ir dokumentus, ruošėsi atlikti bausmę, tačiau nežinojo, kiek laiko jis turi būti namuose. Pareigūnų laukė visą mėnesį ir manė, kad apie bausmės atlikimą jis bus informuotas atskirai. Žinojo, kad negali išvykti iš šalies, tačiau nežinojo, kad negali išvykti iš namų. Draugei J. M. pasiūlius padėti jos mamai, jis sutiko ir kelioms dienoms išvyko. Apylinkės teismas teisingai nurodė, kad V. S. neturėjo pareigos pats prisistatyti į policijos komisariatą dėl bausmės atlikimo, o tai, kad jis apie išvykimą neinformavo šeimos narių, su kuriais jo santykiai nėra geri, ar policijos, taip pat nepatvirtina, jog jis planavo slėptis ir sąmoningai, siekdamas, kad apie jo buvimo vietą nebūtų žinoma, nieko neinformavo. Iš paties V. S. parodymų matyti, kad jis apie išvykimą nieko neinformavo, nes nežinojo, kad išvykti iš namų jis negali. Kita vertus, liudytoja V. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad policijos pareigūnams nurodė, kad brolis galbūt yra (duomenys neskelbtini), tačiau šis faktas nebuvo patikrintas iki paieškos paskelbimo. Abejoti V. S. nurodyta versija kolegija neturi pagrindo, nes ji sutampa su liudytojų L. M., B.J. G. parodymais. Liudytoja B. J. G., kuri iki tol nepažinojo V. S., parodė, kad paprašė dukros surasti žmogų, kuris padėtų atlikti ūkio darbus. Nurodė, kokius darbus V. S. atliko. Jie visiškai sutampa su paties V. S. nurodytaisiais. Liudytojos L. M. nurodytos aplinkybės taip pat visiškai sutampa su V. S. bei liudytojos B. J. G. nurodytomis. Faktas, kad V. S. galbūt žinojo, kad jo ieško policija, nes jį apie tai informavo L. M., sužinojusi apie tai iš jo brolio, tai, kad nenorėjo išvykti iš B. J. G. namų, nes, kaip ir nurodė B. J. G., su jos dukterimi J. M. jie girtavo, nepatvirtina, kad jo tikslas, kaip teigia prokurorė, buvo ilgiau išbūti B. J. G. namuose dėl to, kad išvengtų bausmės atlikimo. Priešingai, visos aplinkybės rodo, kad V. S. B. J. G. namuose užsibuvo tik dėl to, jog su L. M. girtavo. Teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas I. G. taip pat nurodė, kad V. S. jo sulaikymo metu buvo neblaivus. Esminės reikšmės, kolegijos įsitikimu, visų išvardytų aplinkybių kontekste neturi ir faktas, kad su V. S. nebuvo galima susisiekti telefonu. Esant nustatytoms aplinkybėms, kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, jog V. S. iš gyvenamosios vietos išvyko ne aktyviais veiksmais darydamas viską, kad jo nesurastų policijos pareigūnai ir taip išvengtų bausmės atlikimo, o dėl to, kad paprašytas vyko atlikti ūkio darbus, o užsibuvo B. J. G. namuose tik dėl netinkamo gyvenimo būdo. Vengimas policijos pareigūnams nurodyti tikslius savo asmens duomenis, vertinant tai visų aplinkybių kontekste, neduoda pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, jog V. S. iš tiesų tyčia vengė atlikti bausmę. Kolegijos įsitikinimu, apylinkės teismas pagrįstai vadovaudamasis nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu principu, kad visos abejonės ir neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d.), nusprendė, kad byloje nėra surinkta pakankamai neabejotinų V. S. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad nusikalstamą veiką galėjo padaryti konkretus asmuo, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir jį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Dėl nurodytų priežasčių apylinkės teismas pagrįstai išteisino V. S. neįrodžius, kad jo veiksmuose yra visi BK 242 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, jo kaltės (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, skundžiamą nuosprendį grindė byloje, laikantis įstatymo reikalavimų, surinktais ir teisiamojo posėdžio metu patikrintais įrodymais ir iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą išteisinamąjį nuosprendį, kurio keisti ar naikinti kolegija neturi jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros apeliacinį skundą.

Teisėjai Dalia KursevičienėEdita LapinskienėLinas Pauliukėnas