- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-12-19
- Bylos Nr.
- I-3096-789/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01428-2012-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- UAB „Vailida“
- Atsakovas
- Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Kategorijos
- 9.3.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rasa Ragulskytė-Markovienė, dalyvaujant pareiškėjos UAB „Vailida“ atstovams L. M., T. U. ir atsakovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos atstovei Rūtai Kazlauskaitei, išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Vailida“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys Tauragės apskrities valstybinė mokesčių inspekcija ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Pareiškėja UAB „Vailida“ 2012-05-21 išsiuntė paštu teismui skundą (t. 1, b. l. 1–7), kurį 2013-06-12 patikslino (t. 1, b. l. 191), prašydama panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2012-04-27 sprendimą Nr. S-55(7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“; 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2012-01-31 sprendimą Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“; 3) Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Tauragės AVMI) 2011-03-02 sprendimą Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.
Paaiškino, kad dėl mokesčių administratoriaus šališkumo mokestinis tyrimas atliktas atsainiai, nesigilinant į pateiktus įrodymus, jų objektyviai nevertinant. Pareiškėjos teigimu, mokesčių administratorius nesigilino į pateiktų įrodymų visumą, nesiaiškino visų aplinkybių ir, remdamasis savo subjektyvia nuomone ir jokiais įrodymais nepagrįstomis prielaidomis, neišnagrinėjo ir nevertino susiklosčiusios situacijos. Atkreipė dėmesį, kad yra vilkinama procedūra, nes mokestinis ginčas vyksta nuo 2008 m. Nors Mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ) nėra nustatytas konkretus terminas, kuris apibrėžtų mokestinio ginčo trukmę, tačiau nuolatinis žmogiškųjų ir finansinių išteklių eikvojimas negali trukti neterminuotai. Nurodė, kad mokesčių administratorius nuolat trikdo įmonės veiklą, priverčia patirti nuostolių ir, pripažindamas didžiąją dalį pardavimų bei ginčydamas tik keletą iš jų, piktnaudžiauja suteiktomis teisėmis ir neapibrėžtu mokestinio ginčo terminu. Pažymėjo, kad mokesčių administratorius neveikė taip, kaip turėjo ir galėjo veikti.
Nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pateiktus ir turimus įmonės dokumentus, vis dėlto pripažino, kad UAB „Vailida“, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, pagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą, nors tai buvo neigiama pirminio patikrinimo metu. Patikrinimo akte teigiama, kad pareiškėja nepateikė papildomų neginčijamų įrodymų, kad pagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą, ir neįrodė, kad elgėsi sąžiningai. Tokie teiginiai yra nepagrįsti, nes įmonė patikrinimų metu pateikė visus reikiamus dokumentus, t. y. sutartis, įgaliojimus, įmonių registracijų kopijas, įmonių vadovų paso kopijas, bankinių pavedimų nuorašus, patvirtinimus dėl automobilių išvykimo ir kt. Pažymėtina, kad mokesčių administratorius PVM dėl tariamai nesąžiningų veiksmų apskaičiuoja tik nuo 4 transporto priemonių, o dėl 35 transporto priemonių sutinka, kad UAB „Vailida“ turi visus reikiamus dokumentus ir pagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą. Šios aplinkybės nei Komisija, nei mokesčių administratorius sprendimuose iš esmės nenagrinėjo. Paaiškino, kad mokesčių administratorius sutinka, kad UAB „Vailida“ pagrįstai pritaikė 0 procentų PVM tarifą dėl 35 transporto priemonių, tačiau 4 transporto priemones, parduotas lygiai tokiomis pačiomis sąlygomis, laiko kaip parduotas nesąžiningai. Pareiškėjos teigimu, visi sandoriai atlikti vienodomis aplinkybėmis, surašyti visi reikiami buhalterinės apskaitos dokumentai, surinkta pakankamai įrodymų, kurie patvirtina faktą, kad sandoriai realiai įvyko.
Atkreipė dėmesį, kad Inspekcija 2009-11-20 sprendime Nr. 69-325 nurodė, kad pagal pateiktus dokumentus transporto priemonės registruotos Latvijos Respublikoje ir tai yra pagrindas teigti, kad jos išgabentos į kitą valstybę narę. Tačiau vėliau mokesčių administratorius, sau prieštaraudamas, teigia, kad transporto priemonės neišgabentos. UAB „Vailida“, parduodama transporto priemones Latvijos įmonėms, ėmėsi visų priemonių, kurios reglamentuotos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) nuostatose, ir, būdama atsargi ir rūpestinga, surinko papildomų įrodymų, kurie nėra reglamentuoti PVMĮ, t. y. pateikė sutartis, įgaliojimus, patvirtinimus, registracijos pažymėjimus, Latvijos bendrovių vadovų asmens tapatybės dokumentų kopijas ir kt. Todėl mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, kuriais remiantis būtų galima pripažinti, kad sandoriai įvyko būtent tarp UAB „Vailida“ ir SIA „Hamada“ bei SIA „DI-1“. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius neargumentuotai ir be jokio teisinio pagrindo atmetė pareiškėjos pateiktus rašytinius įrodymus. LVAT, nagrinėdamas bylas dėl teisės taikyti 0 procentų PVM tarifą pagal PVMĮ 49 str. 1 d., ne kartą yra nurodęs, kad sąskaitos faktūros, perdavimo–priėmimo aktai, mokėjimo dokumentai ir kt. patvirtina faktą, jog prekės buvo perleistos kitų asmenų nuosavybėn.
LVAT 2010-10-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1047/2010 nurodė, kad PVMĮ nėra nustatyta, kokius konkrečius dokumentus turi turėti PVM mokėtojas, išgabendamas prekes į kitą Europos šalį, svarbu, kad pagal tokius dokumentus galima būtų nustatyti išgabenimo į kitą Europos Sąjungos valstybę faktą. Paaiškino, kad nagrinėjamu atveju prekių gavimą patvirtina krovinių gavėjo antspaudai ir parašai. Tai, kad ant krovinio gavimo dokumentų nėra gavėjo atstovo vardo ir pavardės, o tik parašas ir spaudas, nėra įrodymas, kad prekės nebuvo pateiktos, nes Latvijos Respublikos įmonių vadovų ir kitų įgaliotų asmenų tapatybė yra ne kartą patvirtinta sandorių sudarymo metu, o mokestinio ginčo byloje yra šių asmenų asmenybę patvirtinančių dokumentų kopijos. Mokesčių administratorius, atlikdamas patikrinimą, nenustatė, kad pateikti įrodymai ar juose nurodyti duomenys būtų suklastoti arba kad mokėjimai buvo atlikti už kitas paslaugas. Be to, nenustatyta, kad pareiškėja būtų dalyvavusi kokioje nors nusikalstamoje veikoje kartu su SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ ar būtų žinoma apie šios įmonės neteisėtus veiksmus. Atkreipė dėmesį, kad tai, jog SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“, gavusios prekes, jų nedeklaravo, o vėliau buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų, bei tai, kad negalima rasti šių įmonių vadovų, nepaneigia prekių gavimo fakto, nes sandorio sudarymo metu Latvijos Respublikos ūkio subjektai buvo PVM mokėtojai bei atitiko jiems keliamus reikalavimus. Pareiškėjos teigimu, vien mokėjimo pavedimas už automobilį BMW X5 įrodo faktą, kad UAB „Vailida“ sudarinėjo sandorius su Latvijos įmone, o sandoris įvyko tokiomis aplinkybėmis ir tuo laiku, kaip ir yra atvaizduotas buhalterinėje apskaitoje.
Atsiliepimas
Atsakovė Inspekcija atsiliepime (t. 1, b. l. 34–36) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad PVMĮ 56 str. 1 d. nustatyto prekių apmokestinimo mechanizmo tikslas yra perleisti mokestines pajamas valstybei narei, kurioje galutinai sunaudojamos atsiųstos ar atgabentos prekės. PVMĮ mokesčių mokėtojui suponuoja ne tik teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimis, bet ir turėti įrodymus, pagrindžiančius aplinkybę, kad mokėtojas teisę į 0 procentų PVM tarifo taikymą tikrai yra įgijęs. Tokia pozicija yra pagrįsta Europos Bendrijų Teisingumo Teismo bei LVAT praktika. Pažymėjo, kad, siekiant nustatyti, ar mokesčių mokėtojas turėjo teisę tiekimui taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi būti nustatytos trys būtinosios sąlygos: 1) prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas; 2) pirkėjas įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo; 3) prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos. Tais atvejais, kai šios sąlygos netenkinamos, turi būti vertinamas tiekėjo sąžiningumas – jeigu nustatoma, kad tiekėjas buvo sąžiningas ir elgėsi rūpestingai, ėmėsi visų būtinų ir reikalingų priemonių, kad prekės būtų išgabentos iš šalies teritorijos, ir įsitikino, jog nedalyvauja mokesčių sukčiavime, papildomas PVM jam neturi būti apskaičiuotas.
Atkreipė dėmesį, kad pakartotinio patikrinimo metu nustačius, kad pareiškėja nepagrįstai taikė 0 procentų PVM tarifą, standartiniu PVM tarifu buvo apmokestinti keturių transporto priemonių tiekimai. Nurodė, kad tiek vietos mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, remdamasis MAĮ 132 str. 2 d. 4 p., tiek centrinis mokesčių administratorius, nagrinėjantis mokestinį ginčą tarp mokesčių mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus, remdamasis MAĮ 154 str. 4 d. 5 p., turi teisę pavesti atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą. MAĮ nuostatos nereglamentuoja pakartotinių patikrinimų kiekio, kol nėra įsiteisėjęs galutinis mokesčio administratoriaus sprendimas, suformuojantis mokestines prievoles mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, turi dėti pastangas, kad per objektyviai įmanomą trumpiausią laiką būtų nustatyti galimi mokesčių mokėtojo pažeidimai bei suformuotos mokestinės prievolės. Atsižvelgiant į tai, kad MAĮ neriboja galimų pakartotinių patikrinimų kiekio, o pakartotinio patikrinimo metu buvo atliekami aktyvūs veiksmai, be to, mokesčių mokėtojas neskundė teismui mokesčių administratoriaus neveikimo šių patikrinimų atlikimo metu, ilga mokestinio patikrinimo trukmė, remiantis MAĮ, nėra laikoma pagrindu naikinti skundžiamus sprendimus. Be to, pažymėjo, kad, atsakovės duomenimis, pareiškėjos mokestinis patikrinimas šiuo metu nevyksta.
Atsiliepimas
Tretieji suinteresuoti asmenys Tauragės AVMI ir Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepimų nepateikė.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovė su skundu nesutiko, remdamasi iš esmės atsiliepime į skundą nurodytais argumentais, ir prašė jį atmesti. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja neatitiko tos 0 procentų PVM tarifo taikymo sąlygos, kad būtent pirkėjai turi įgyti teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Paaiškino, kad nors pareiškėja turėjo pareigą įrodyti 0 procentų PVM tarifo taikymo galimybę, tačiau nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad pirkėjai įgijo teises disponuoti ginčo transporto priemonėmis, todėl mokesčių administratorius padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirkėjai neįgijo disponavimo teisės ginčo automobiliais. Nurodė, kad iš Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009-12-16 sprendimo negalima nustatyti, ar R. A. PVM buvo priskaičiuotas nuo ginčo automobilių, nes sprendime jie nėra identifikuoti. Atkreipė dėmesį, kad ne patikrinimo aktas, o mokesčių administratoriaus sprendimai pareiškėjai sukelia teisines pasekmes. Pažymėjo, kad SIA „Hamada“ įsigijimų nedeklaravo, neįmanoma identifikuoti asmenų, kurie automobilius atsiėmė, be to, ant pirkimo-pardavimo sutarčių ir perdavimo aktų esantys parašai vizualiai nesutampa.
Žemesnės instancijos teismas
Trečiųjų suinteresuotų asmenų Tauragės AVMI ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.
Liudytojas R. A. paaiškino, kad dirbo pas R. K. automobilių aikštelėje, automobilius Latvijoje įregistruodavo savo vardu ir gaudavo už tai atlyginimą, o tada tuos automobilius išregistruodavo. Nurodė, kad matydavo SIA „Hamada“ spaudus ant jam duotų dokumentų, kurie būdavo ir su lietuviškais užrašais „pirkimo-pardavimo sutartis“ ar „sąskaita“. Atkreipė dėmesį, kad įregistravęs automobilį gaudavo techninį pasą, tačiau visus įregistruotų automobilių dokumentus atiduodavo R. K.. Pažymėjo, kad nežino, kas prieš tai būdavo transporto priemonių savininkai ir kaip šios transporto priemonės patekdavo į automobilių aikštelę, nes per mėnesį užregistruodavo apie 90–100 automobilių. Paaiškino, kad jo, kaip fizinio asmens, atžvilgiu buvo atliktas auditas ir 2009 m. Latvijoje buvo nubaustas 54–55 tūkstančių latų bauda, kurią sudaro nesumokėtas PVM už pajamas, gautas vykdant neregistruotą veiklą. Nurodė, kad jis pats niekam už automobilius pinigų nemokėdavo, o, važiuodamas į registravimo vietą, juos pasiimdavo iš turgaus, užregistruodavo ir grįždavo su latviškais numeriais. Atkreipė dėmesį, kad 2007–2008 m. nežinojo apie UAB „Vailida“, V. M. nepažįsta. Pažymėjo, kad R. K. pasirašinėdavo SIA „Hamada“ vardu dokumentus ir duodavo jam įgaliojimą, todėl mano, kad jis buvo arba šios įmonės direktorius, arba įgaliotas asmuo. Be to, kontaktavo su SIA „DI-1“ atstovu vadovu I. D.
Liudytojas V. M. paaiškino, kad yra pareiškėjos direktorius. Su SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ atstovais (I. D., R. K. ir K. K.) susipažino Marijampolės turguje ir vykdė su minėtų įmonių atstovais ir įgaliotais asmenimis prekybą automobiliais. Nurodė, kad minėtų įmonių atstovai ir įgalioti asmenys už nupirktus automobilius atsiskaitydavo bankiniais pavedimais, atvykdavo pasiimti nupirktų automobilių ir su jais išvykdavo į Latviją. Atkreipė dėmesį, kad visi 39 pardavimai tarpusavy nesiskyrė, R. A. nepažinojo.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimu Nr. TVO/3-5 patvirtino Tauragės AVMI 2010-12-06 patikrinimo aktą Nr. 2-3-25, kuriuo pareiškėjai UAB „Vailida“ papildomai apskaičiuota 98 684 Lt PVM, 14 537 Lt PVM delspinigių, bei skyrė 15 procentų dydžio (14 803 Lt) PVM baudą (t. 1, b. l. 165–180). Inspekcija 2011-05-05 sprendimu Nr. 69-103 minėtą sprendimą patvirtino (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-05(7-125/2011) l. 8–16). Komisija 2011-08-01 sprendimu Nr. S-178 (7-125/2011) mokesčių administratoriaus sprendimą Nr. 69-103 paliko nepakeistą (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-05(7-125/2011) l. 213–224). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011-11-18 sprendimu minėtuosius Komisijos, Tauragės AVMI ir Inspekcijos sprendimus panaikino ir perdavė Inspekcijai pareiškėjos skundą dėl Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimo Nr. TVO/3-5 panaikinimo nagrinėti iš naujo (administracinės bylos Nr. I-3706-426/2011 l. 73–82). Inspekcija, atsižvelgdama į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011-11-18 sprendimą, išnagrinėjo pareiškėjos skundą ir 2012-01-31 sprendimu Nr. 69-17 Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimą Nr. TVO/3-5 patvirtino (t. 3, b. l. 36–42). Pareiškėja, nesutikdama su Inspekcijos 2012-01-31 sprendimu Nr. 69-17, kreipėsi į Komisiją, kuri 2012-04-27 sprendimu Nr. S-55 (7-36/2012) patvirtino Inspekcijos 2012-01-31 sprendimą Nr. 69-17 (t. 1, b. l. 8–19).
Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Komisijos 2012-04-27 sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012); 2) panaikinti Inspekcijos 2012-01-31 sprendimą Nr. 69-17; 3) panaikinti Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimą Nr. TV0/3-5; 4) nutraukti patikrinimo procedūras, kurios atliekamos UAB „Vailida“ atžvilgiu (t. 1, b. l. 1–7). Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012-10-10 sprendimu Nr. I-3331-121/2012 priėmė pareiškėjos UAB „Vailida“ atstovių atsisakymą skundo reikalavimo nutraukti UAB „Vailida“ patikrinimo procedūras ir šią bylos dalį nutraukė. Taip pat teismas minėtu sprendimu paliko nepakeistus Komisijos 2012-04-27 sprendimą Nr. S-55 (7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“, Inspekcijos 2012-01-31 sprendimą Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ bei Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimą Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, o likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (t. 1, b. l. 62–70). Dėl minėto sprendimo pareiškėja pateikė apeliacinį skundą (t. 1, b. l. 74–81). LVAT 2013-04-08 sprendimu Nr. A602-524/2013 panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012-10-10 sprendimą administracinėje byloje Nr. I-3331-121/2012 ir perdavė bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (t. 1, b. l. 143–154).
Taigi šioje byloje ginčas kilo dėl Komisijos 2012-04-27 sprendimo Nr. S-55(7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“, Inspekcijos 2012-01-31 sprendimo Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ ir Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimo Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo bei pagrįstumo. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjos teisės 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją taikyti 0 procentų PVM tarifą, t. y. pagrindinis šioje byloje iškilęs klausimas yra įrodymų vertinimas, leisiantis patvirtinti arba paneigti pareiškėjos teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą 4 lengvųjų automobilių tiekimams į Latviją.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja PVMĮ, kurio 49 str. 1 d. nustatyta, kad, taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal PVMĮ 49 str., privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas (PVMĮ 56 str. 1 d.). To paties straipsnio 4 d. nustatyta, kad nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę pareikalauti pateikti ir kitus papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Kai PVM mokėtojas negali įrodyti, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas pagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės arba paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms arba paslaugoms nustatytas. Nepaisant kitų šio straipsnio nuostatų, mokesčio administratorius turi teisę savo iniciatyva pats ar per tam įgaliotas teisėsaugos institucijas surinkti papildomus įrodymus 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumui įvertinti. Gavus įrodymų, kad prekių tiekimui, prekių įsigijimui iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimui 0 procentų PVM tarifas pritaikytas nepagrįstai, toks prekių tiekimas, prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės ar paslaugų teikimas apmokestinamas taikant standartinį PVM tarifą arba lengvatinį PVM tarifą, jeigu jis šioms prekėms ar paslaugoms nustatytas (PVMĮ 56 str. 5 d.). Pagal PVMĮ 123 str. 2 d., jeigu nustatoma, kad PVM mokėtojas nepagrįstai sumažino apskaičiuotą mokėtiną į biudžetą PVM sumą (padidino apskaičiuotą grąžintiną iš biudžeto PVM sumą), apskaičiuojama papildomai mokėtina PVM suma, kuria atitinkamai didinama mokėtina į biudžetą PVM suma (mažinama grąžintina iš biudžeto PVM suma), ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos dydžio bauda.
Žemesnės instancijos teismas
LVAT 2009-03-10 nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-376/2009 pažymėjo, kad pagal PVMĮ 56 str. 1 d. pareiga įrodyti 0 procentų PVM tarifo pritaikymo pagrįstumą tenka šį tarifą pritaikiusiam PVM mokėtojui, kuris privalo turėti įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, o tais atvejais, kai 0 procentų PVM tarifas taikomas prekes tiekiant kitoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui, – ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. LVAT savo praktikoje yra konstatavęs, kad pareiga įrodyti, jog prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, siekiant 0 procentų PVM tarifo taikymo pagal PVMĮ 49 str. 1 d., pagrįstai tenka PVM mokėtojui, pritaikiusiam 0 procentų PVM tarifą. Jei prekės tikrai yra išvežamos iš šalies teritorijos, tokio fakto patvirtinimo klausimas nėra labai sudėtingas, nes pareiškėjas, siekdamas tai įrodyti, ką ir turi padaryti, gali ir paprastai turėtų pateikti įrodymus pradedant nuo susijusių su išvežimo procedūra baigiant patvirtinimu iš prekių gavėjo (taip pat tai gali būti prekių gabenimo dokumentai, transporto priemonių rūšių, kuriomis gabentos prekės, įvardinimas bei jų identifikaciniai duomenys, asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikaciniai duomenys ir kita) (LVAT 2010-06-28 nutartis administracinėje byloje A556-1054/2010, 2013-09-16 nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1752/2013). LVAT 2009-05-14 nutartyje administracinėje byloje A442-648/2009 padarė išvadą, kad vien ta aplinkybė, kad pareiškėjo turimuose dokumentuose nėra nurodyti ar neteisingai nurodyti visi formalieji rekvizitai, dar pati savaime nepaneigia teisės į 0 procentų PVM tarifo taikymą, jeigu įrodymų visuma leidžia teigti, jog prekių tiekimas į Latvijos Respubliką buvo atliktas. Tokiu atveju pareiškėjas turėtų būti atleidžiamas nuo PVM, nesvarbu, kad jis nesilaikė tam tikrų formalių reikalavimų, neturinčių įtakos konstatuoti, jog esminiai reikalavimai, leidžiantys taikyti 0 procentų PVM tarifą, yra įvykdyti (Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2007-09-27 sprendimas byloje Albert Collée, C-146/05, 31 p.).
Pareiškėja nurodė, kad visi 39 pardavimai buvo atlikti identiškomis sąlygomis, tačiau ginčas kilo tik dėl 4 automobilių apmokestinimo. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiamas klausimas tik dėl 4 automobilių apmokestinimo PVM.
Dėl automobilio BMW 730 tiekimo SIA „Hamada“
Pažymėtina, kad Inspekcija 2012-01-31 sprendime Nr. 69-17 nustatė, kad automobilio BMW 730 tiekimas SIA „Hamada“ buvo įformintas pagal pareiškėjo 2007-08-20 pažymą-sąskaitą VM Nr. 1339 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0902 už 78 700 Lt (t. 2, b. l. 10–11). Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007-08-20 kasos pajamų orderį Nr. 507, bendra suma – 285 800 Lt (t. 2, b. l. 97). Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėja taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 2), SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones (t. 2, b. l. 4) ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 113). Inspekcija, remdamasi Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, nustatė, kad SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis tą pačią dieną Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2007-09-19 minėtas automobilis buvo išregistruotas) (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 29). Remiantis VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis, 2007-09-24 ši transporto priemonė buvo įregistruota Lietuvoje fizinio asmens A. L. vardu. Pastarasis mokesčių administratoriui paaiškino, jog 2007 m. (tikslios datos neatsimena) šį automobilį nusipirko Kaune, automobilių turguje, tačiau neatsimena, iš kokio asmens, o pirkimo dokumentų neišsaugojo (t. 2, b. l. 141). Pareiškėjos pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Bendrovės direktorius V. M. 2009 m. gegužės 5 d. paaiškinime (t. 2, b. l. 44) negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė pareiškėjos vardu automobilį. Pareiškėja nepasidomėjo, kas atsiėmė SIA „Hamada“ parduotą automobilį, nesurinko pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad automobilis buvo išgabentas iš Lietuvos teritorijos, todėl laikytina, kad pareiškėjas nebuvo pakankamai atidus ir rūpestingas sudarydamas sandorį su kontrahentu. Darytina išvada, kad pareiškėja žinojo ar galėjo žinoti, kad SIA „Hamada“ neįgijo teisės disponuoti automobiliu kaip savo ir (ar) fiziškai neišgabeno jo iš Lietuvos.
Dėl automobilio Audi A6 tiekimo SIA „Hamada“
Pažymėtina, kad Inspekcija 2012-01-31 sprendime Nr. 69-17 nustatė, kad automobilio Audi A6 tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjos 2007-08-16 pažymą-sąskaitą VM Nr. 1330 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0893 už 105 100 Lt (t. 2, b. l. 16). Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais pagal 2007-08-16 kasos pajamų orderį Nr. 504, bendra suma – 160 400 Lt (t. 2, b. l. 96). Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėja taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 2), SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones (t. 2, b. l. 4) ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 116). Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007-06-28 Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu. Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Vokietija (2007-06-25 minėtas automobilis buvo išregistruotas). Pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktą informaciją 2007-07-26 šis automobilis pakartotinai buvo užregistruotas fizinio asmens R. A. vardu, 2007-11-29 automobilis buvo užregistruotas SIA „Global-Eiche-Ti“ vardu ir tą pačią dieną perregistruotas V. L. vardu (savininkas – SIA „Hansa Lizings“) (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 29). Pareiškėja šį automobilį įsigijo 2007-06-19 iš Prancūzijos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu Audi A6, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. GP1197, UAB „Vailida“ darbuotojas R. M. (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus brolis) 2007-09-11 kirto Lietuvos Respublikos sieną. R. M., kviečiamas atvykti pas mokesčių administratorių pateikti paaiškinimą, neatvyko. Nors pareiškėjos direktorius savo paaiškinime (t. 2, b. l. 82) teigė, jog fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė, tačiau šio asmens vardu Latvijoje užregistruotu automobiliu naudojosi pareiškėjos darbuotojas. Taigi, pareiškėja turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“.
Dėl automobilio BMW M5 tiekimo SIA „Hamada“
Pažymėtina, kad Inspekcija 2012-01-31 sprendime Nr. 69-17 nustatė, kad automobilio BMW M5 tiekimas SIA „Hamada“ įformintas pagal pareiškėjo 2007-10-10 pažymą-sąskaitą VM Nr. 1407 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0978 už 138 800 Lt (t. 2, b. l. 20–21). Už automobilį atsiskaityta grynaisiais pinigais, įnešant į pareiškėjo elektroninį kasos aparatą. Šie dokumentai yra surašyti Tauragėje, tačiau nėra nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėja taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 2), SIA „Hamada“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones (t. 2, b. l. 4) ir SIA „Hamada“ patvirtinimą, kad ji įsipareigoja ginčo automobilį išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 117). Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „Hamada“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007-10-29 Latvijoje buvo įregistruotas fizinio asmens R. A. vardu (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 29). Pažymėjime nurodyta automobilio pirkimo vieta – Lietuva (2008-04-15 minėtas automobilis buvo išregistruotas). Patikrinimo akte konstatuota, kad pareiškėjo pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Dokumentuose neįvardinti asmenys, kurie SIA „Hamada“ vardu pasirašė pažymoje-sąskaitoje ir PVM sąskaitoje faktūroje, pareiškėjo direktorius V. M. 2009-05-05 paaiškinime negalėjo konkrečiai nurodyti, kas pasiėmė šios įmonės vardu automobilį, mokesčių administratoriaus surinkta informacija patvirtino, jog automobiliai nebuvo perduoti SIA „Hamada“. Be to, pareiškėja teigė, kad fizinio asmens R. A. nepažinojo ir jokių sandorių su juo nevykdė. Iš byloje esančių dokumentų matyti, jog pareiškėja, 2008-04-15 vėl įsigydama tą patį automobilį iš Latvijos, pirkimą įformino iš SIA „Ekoimpeks“, tačiau, remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis, šios įmonės vardu automobilis nebuvo registruotas, o automobilio techniniame pase buvo nurodyta, jog automobilis registruotas R. A. vardu. Be to, šio asmens vardu įregistruotu kitu automobiliu Audi A6 naudojosi pareiškėjos direktoriaus brolis. Taigi, pareiškėja turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „Hamada“.
Dėl automobilio BMW X5 tiekimo SIA „DI-1“
Pažymėtina, kad Inspekcija 2012-01-31 sprendime Nr. 69-17 nustatė, kad automobilio BMW X5 tiekimas SIA „DI-1“ įformintas pagal pareiškėjos 2007-04-24 pažymą-sąskaitą VM Nr. 1131 ir PVM sąskaitą faktūrą VRL Nr. 0663 už 210 102,88 Lt (t. 2, b. l. 28–29). Šie dokumentai buvo surašyti Tauragėje, tačiau nebuvo nurodyta, kas Latvijos įmonės vardu priėmė automobilį ir pasirašė dokumentus. Pareiškėja taip pat pateikė pirkimo-pardavimo sutartį (t. 2, b. l. 2), SIA „DI-1“ įgaliojimus R. K. atsiimti transporto priemones (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 101) ir SIA „DI-1“ patvirtinimą, kad ji gavo ginčo automobilį Latvijoje (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 126). Remiantis Latvijos mokesčių administratoriaus pateikta informacija, SIA „DI-1“ šios transporto priemonės įsigijimo nedeklaravo, o pagal Latvijos mokesčių administratoriaus pateiktus automobilių registracijos duomenis šis automobilis 2007-04-27 Latvijoje buvo įregistruotas SIA „Hansa Lizings“ vardu (savininkas SIA „Car Consept“), vėliau šis automobilis buvo registruotas dar dviejų Latvijos įmonių vardu (SIA „Fost“ bei SIA „Mellene“), kol 2008-01-14 buvo įregistruotas R. A. vardu (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 35–36) ir tą pačią dieną tas pats automobilis buvo registruotas A. M. vardu (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus V. M. tėvas, UAB „Vailida“ dirbo nuo 2006-10-12 iki 2008-05-06). Latvijos mokesčių administratorius taip pat nurodė, jog Latvijos įmonės oficialūs asmenys kviečiami pas mokesčių administratorių neatvyko, įmonė jos registracijos adresu nerasta, ji netrukus (2007-08-16) buvo išregistruota iš PVM mokėtojų, įmonės sąskaitos buvo areštuotos (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 40). Pareiškėjos pateikti įrodymai nebuvo pakankami patvirtinti, jog Latvijos įmonė SIA „DI-1“ įgijo teisę disponuoti šiuo automobiliu kaip savo ir fiziškai išgabeno jį iš Lietuvos. Be to, remiantis Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimo duomenimis, nustatyta, kad automobiliu BMW X5, kurio Latvijos Respublikos valstybinis Nr. GM6359, pareiškėjos direktorius kartu su broliu R. M., 2007-04-27 kirto Lietuvos Respublikos sieną, taip pat 2007-10-10 tuo pačiu automobiliu kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau jau kitu Latvijos Respublikos valstybiniu Nr. GU929. Tuo metu automobilis BMW X5 buvo įregistruotas SIA „Hansą Lizings“ (savininkas – SIA „Car Concept“), kitu atveju (2007-10-10) – SIA „Mellene“ vardu. Taigi, pareiškėja turėjo žinoti, jog faktiškai teisė disponuoti automobiliu nebuvo perduota SIA „DI-1“.
Ginčo, kad automobilių pardavėja UAB „Vailida“ ir pirkėjai, t. y. Latvijos įmonės SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“, sandorių metu buvo įregistruotos PVM mokėtojais nėra, t. y. prekių tiekimas atitinka sąlygą, kad prekės buvo tiekiamos atitinkamoje valstybėje narėje registruotam PVM mokėtojui ir jas tiekė PVM mokėtojas. Ginčas kilo dėl to, ar pirkėjai įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo ir ar prekės buvo fiziškai išgabentos iš tiekėjo valstybės narės teritorijos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas daro išvadą, kad mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti atitinkama mokestine teise taikyti 0 procentų PVM tarifą, turi turėti tokius faktinius duomenis apie prekių išvežimą iš šalies teritorijos, kurie nekeltų abejonių.
Teismo nuomone, pareiškėjos pateikti dokumentai (pirkimo pardavimo sutartys, įgaliojimai, pažymos-sąskaitos, PVM sąskaitos-faktūros, pirkėjų įsipareigojimai išgabenti prekes) patvirtina tik prekių pardavimo, perleidimo Lietuvos teritorijoje kitiems asmenims faktą, tačiau negali būti vertinami kaip vienareikšmiškai įrodantys, kad prekės buvo išgabentos iš šalies teritorijos ir patiektos kitos Europos Sąjungos valstybės narės PVM mokėtojui. PVM mokėtojo turimi dokumentai turi patvirtinti ne tik prekių pardavimo faktą, bet ir tai, kad jos buvo išgabentos iš Lietuvos. Prekių išgabenimo iš Lietuvos teritorijos faktas yra visai kitas (atskiras) faktas nei prekių pardavimo faktas. Prekių pardavimas pats savaime dar nepatvirtina, jog prekės yra ne tik parduotos, bet ir išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Šiuo atveju UAB „Vailida“ turimi įrodymai apie prekių pardavimą yra surašyti Lietuvoje automobilių pardavimo metu. Kadangi prekės pirkėjams buvo perduotos Lietuvoje ir jie įsipareigojo jas išgabenti, pareiškėja kaip sąžiningas, atidus ir rūpestingas verslo subjektas, turėjo imtis priemonių gauti įrodymus apie prekių gavimą Latvijoje. Tik turėdama neabejotinus įrodymus apie tai, kad prekės išgabentos iš Lietuvos, pareiškėja turėtų teisę naudotis 0 procentų PVM tarifu.
Teismas kritiškai vertina Latvijos įmonių vardu surašytus raštus apie prekių gavimą (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 113, 116, 117, 126), kadangi SIA „Hamada“ raštuose yra nurodoma, kad prekės yra gautos Latvijoje, o po to tuose pačiuose raštuose pirkėja įsipareigoja prekes išvežti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, t. y. minėtuose raštuose yra prieštaringa informacija apie automobilių išgabenimą / įsipareigojimą išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Be to, minėti patvirtinimai prieštaringi ne tik savo turiniu, tačiau iš jų nėra aišku, kas juos pasirašė, nes ant jų yra tik Latvijos įmonės spaudas ir parašas (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 40, 43, 44). Pažymėtina, kad SIA „DI-1“ išduotame rašte įsipareigojimas išgabenti automobilį neminimas, tik patvirtinimas jo gavimas Latvijoje, tačiau nėra aišku, kas jį pasirašė, nes ant jo yra tik Latvijos įmonės spaudas ir parašas (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 53, 126). Teismas konstatuoja, kad pateikti patvirtinimai apie prekių gavimą Latvijoje yra su trūkumais (prieštaringas turinys, neaiškus juos pasirašęs asmuo, neaiški jų surašymo vieta, nenurodyta automobilių pristatymo Latvijoje vieta, kas juos pristatė), taigi vien jie nelaikytini neginčijamu įrodymu, patvirtinančiu, jog prekės iš Lietuvos buvo tikrai išvežtos, ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Pažymėtina, kad asmenų, kurie išgabeno prekes, identifikacinių duomenų nenurodymas automobilių pardavimo ir perdavimo metu surašytuose dokumentuose negali būti laikomas neesminiu (formaliu) pažeidimu, kadangi šiuo atveju pareiškėja, nors pati nebuvo atsakinga už prekių išgabenimą, tačiau jai tenka pareiga įrodyti, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Todėl pareiškėja, būdama sąžininga ir tinkamai domėdamasi informacija apie savo verslo kontrahentus, su kuriais santykiai buvo nevienkartiniai ir automobilių tiekimus jiems vykdė keletą kartų, turėjo realią galimybę surinkti dokumentus, neabejotinai patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos ir disponavimo jomis perdavimo faktą pirkėjams. Tai, kad ant prekių perdavimo dokumentų nėra identifikuoti asmenys, kuriems jos buvo atiduotos, vienareikšmiškai neįrodo tos aplinkybės, kad prekės buvo perduotos pirkėjams ar jų įgaliotiems asmenims, kurie jas pristatė pirkėjams, t. y. kad SIA „DI-1“ ir SIA „Hamada“ įgijo teisę disponuoti prekėmis kaip savo. Pažymėtina, kad pateiktos sutartys, įgaliojimai, įmonių registracijų kopijos, įmonių vadovų paso kopijos (t. 2, b. l. 9, 43, mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 147, 154), bankinių pavedimų nuorašai nėra susiję su automobilių išgabenimo fakto patvirtinimu, jie tik patvirtina sutartinių santykių egzistavimą.
Nustatyta, kad abi minėtos Latvijos bendrovės prekių įsigijimų iš pareiškėjos nedeklaravo, o netrukus po sandorių su pareiškėja buvo išregistruotos iš PVM mokėtojų, kviesti įmonių atstovai neatvyko pas mokesčių administratorių (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-439/2009) t. 3, l. 30). Automobiliai trimis atvejais Latvijoje buvo registruoti fizinio asmens R. A. vardu, ketvirtuoju atveju – galiausiai R. A. vardu.
Liudytojas R. A. teisme paaiškino, kad nežino, kas prieš tai būdavo transporto priemonių savininkai ir kaip šios transporto priemonės patekdavo į automobilių aikštelę, nes per mėnesį savo vardu užregistruodavo apie 90–100 automobilių. Taigi minėto liudytojo parodymai nepatvirtina aplinkybės, kad būtent dokumentuose nurodomos pirkėjais SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgijo disponavimo teisę ginčo automobiliais, kurie Latvijoje buvo įregistruoti jo vardu, nes liudytojas negalėjo nurodyti savo ryšių su minėtomis įmonėmis. Priešingai, iš karto po automobilių pardavimo jie būdavo registruojami Latvijoje su dokumentuose pirkėjomis nurodomomis įmonėmis nesusijusių asmenų. Pareiškėja papildomai pateikė Latvijos Respublikos notaro patvirtintą R. K., kuris prisistato kaip buvęs SIA „Hamada“ ir SIA „DI-1“ įgaliotas asmuo, patvirtinimą, kad šių įmonių vardu iš pareiškėjos pirko 4 ginčo automobilius, jog visi automobiliai buvo pristatyti į Latvijos Respubliką (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 174–175). Atkreiptinas dėmesys, kad Latvijos Respublikos notaras patvirtino tik dokumentą pateikusio asmens tapatybę, bet ne jo turinį, už kurį atsakingas yra pats paaiškinimus teikęs R. K., o pateikti jo paaiškinimai vertintini kritiškai, nes kviestas į teismo posėdį jis neatvyko ir su ginču susijusių aplinkybių nepatvirtino. Be to, nors R. K. paaiškino, kad jis nupirko iš UAB „Vailida“ 4 ginčo lengvuosius automobilius ir jie buvo pristatyti į Latvijos Respubliką, tačiau ant automobilių pirkimo metu užpildytų dokumentų (t. 2, b. l. 10–11, 15–16, 20–21) esantis parašas vizualiai yra labai panašus į K. K. parašą (t. 2, b. l. 4, 9), tačiau ne į R. K. parašą, kuris yra ant paaiškinimo (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-04(7-36/2012) l. 173). Minėtos aplinkybės ir byloje esantys prieštaringi duomenys neleidžia neabejotinai identifikuoti automobilius atsiėmusio asmens.
Be to, visi automobiliai po tam tikro neilgo laiko tarpo vėl atsirado Lietuvoje: 1) automobilis BMW 730 maždaug po mėnesio nuo pardavimo įregistruotas Lietuvoje fizinio asmens vardu, kuris paaiškino, kad jį įsigijo Kauno turguje; 2) UAB „Vailida“ darbuotojas R. M. (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus brolis) mažiau negu po mėnesio nuo pardavimo naudojosi automobiliu Audi A6; 3) automobilį BMW M5 pareiškėja šiek tiek vėliau nei po pusmečio nuo pardavimo įsigijo pakartotinai; 4) automobilis BMW X5 maždaug po metų nuo pardavimo buvo registruotas A. M. vardu (jis yra UAB „Vailida“ direktoriaus V. M. tėvas, UAB „Vailida“ dirbo nuo 2006-10-12 iki 2008-05-06). Pažymėtina, kad visų šių nurodytų aplinkybių pareiškėja neginčijo, ir pateikė savo paaiškinimus dėl naudojimosi parduotais automobiliais ir jų pakartotinio įsigijimo (Mokesčio mokėtojo skundo bylos Nr. 6.11-05(7-125/2011) l. 32–39). Teismo nuomone, visos anksčiau aptartos aplinkybės, pareiškėjos pateikti įrodymai ir paaiškinimai, mokesčių administratoriaus surinkti įrodymai neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados, kad prekės buvo išgabentos iš Lietuvos ir disponavimo jomis teisės perduotos pirkėjams.
Pareiškėja atkreipė dėmesį į Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009-12-16 sprendimą byloje Nr. 15830401409/K29-1302/09, kuriuo R. A. priskaičiuotas PVM nuo pareiškėjos parduotų automobilių (t. 1, b. l. 120–127). Pažymėtina, kad automobiliai BMW M5 ir BMW 730, dėl kurių apmokestinimo PVM vyksta šis ginčas, minėtame sprendime pateiktose lentelėse, kuriose yra nurodyti automobiliai, kuriuos R. A. įvežė, pardavė ir pristatė, nėra nurodyti. Be to, iš minėto Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismo 2009-12-16 sprendimo negalima nustatyti, ar R. A. PVM buvo priskaičiuotas būtent nuo ginčo automobilių Audi A6 ir BMW X5, nes sprendime jie nėra identifikuoti. Taigi R. A. pripažinimas kaltu dėl vykdytos automobilių pardavimo veiklos ir apmokestinimo PVM nereiškia pakartotinio prekių apmokestinimo PVM.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs įrodymų visumą, daro išvadą, kad, nors pareiškėjai, kaip 0 procentų PVM tarifą pritaikiusiai PVM mokėtojai, tenka pareiga įrodyti šio tarifo pritaikymo pagrįstumą, ji neįrodė, kad turi teisę būti atleista nuo PVM už ginčo automobilių tiekimą į Latviją. Todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamus sprendimus, kuriais pareiškėjai papildomai apskaičiuota 98 684 Lt PVM ir 14 537 Lt PVM delspinigių.
Dėl skirtos 15 procentų dydžio (14 803 Lt) PVM baudos pažymėtina, kad PVMĮ 123 str. 2 d. nustatyta, kad baudos dydis skiriamas nuo 10 iki 50 procentų apskaičiuotos papildomai mokėtinos PVM sumos. Atsižvelgusi į tai, kad švelninančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad UAB „Vailida“ paaiškino aplinkybes, susijusias su nesavalaikiu dokumentų teikimu, ir vėlesnį bendradarbiavimą su mokesčių administratoriumi, Tauragės AVMI skyrė pareiškėjai 15 procentų dydžio baudą (t. 1, b. l. 165–171). Pažymėtina, kad tyrimas, administruojant mokesčius, turi būti atliekamas nepažeidžiant mokesčio mokėtojų teisių, mokesčių administratoriui atliekant savo funkcijas, stengiantis kuo mažiau trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-3706-426/2011 konstatavo, kad pirmą kartą nagrinėjant mokestinį ginčą buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, todėl perdavė pareiškėjos skundą iš naujo nagrinėti Inspekcijai. Teismas, atsižvelgęs į mokesčių administratoriaus nurodytas aplinkybes ir tai, kad dėl mokesčių administratoriaus kaltės mokestinio ginčo nagrinėjimas užtruko, ir vadovaudamasis teisingumo bei protingumo kriterijais, daro išvadą, kad yra pagrindas sumažinti pareiškėjai paskirtą PVM baudą iki minimalios PVMĮ 123 str. 2 d. nustatytos ribos ir skirti pareiškėjai ne 15, o 10 procentų PVM baudą. Todėl šioje dalyje skundžiami sprendimai keistini.
Teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, daro išvadą, kad pareiškėjai pagrįstai buvo apskaičiuotas PVM bei PVM delspinigiai, tačiau paskirta PVM bauda mažintina. Todėl prašomi panaikinti Komisijos 2012-04-27 sprendimas Nr. S-55(7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“, Inspekcijos 2012-01-31 sprendimas Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ ir Tauragės AVMI 2011-03-02 sprendimas Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėti ir pagrįsti iš dalies, o jų dalis dėl PVM baudos dydžio nustatymo keistina. UAB „Vailida“ skundas tenkintinas iš dalies, sumažinant paskirtą PVM baudą iki 10 procentų, t. y. 9868 Lt (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1, 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 2 p., 127 str. 1 d. ir 129 str., teismas
nusprendė:
Pareiškėjos UAB „Vailida“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-04-27 sprendimą Nr. S-55(7-36/2012) „Dėl UAB „Vailida“ 2011-02-24 skundo“, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2012-01-31 sprendimą Nr. 69-17 „Dėl UAB „Vailida“ 2011-03-25 skundo“ ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011-03-02 sprendimą Nr. TV0/3-5 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalyje, kurioje pareiškėjai paskirta (palikta galioti) 15 procentų dydžio pridėtinės vertės mokesčio bauda, ir paskirti UAB „Vailida“ 10 procentų, t. y. 9868 Lt (devynių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių litų), dydžio pridėtinės vertės mokesčio baudą.
Kitą skundo dalį atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.