Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Daliaus Jocio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. G. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. G., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant atvirojoje kolonijoje, atimant teisę vairuoti transporto priemones 3 metams. Į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008-04-11 iki 2008-04-13.

Nuosprendžiu K. M. iš V. G. priteista 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo bei 200 Lt bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nukentėjusiajai S. R. pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, jo dydžio klausimą paliekant spręsti civilinio proceso tvarka.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. G. nuteistas už tai, kad 2008-04-11, apie 05 val. 15 min., Kretingos g., Klaipėdos m., ties (duomenys neskelbtini) namu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sukeldamas pavojų saugiam eismui, vairavo automobilį „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė saugaus eismo taisyklių, esant sausai asfaltuotai kelio dangai, dirbtiniam apšvietimui, kai matomumas į priekį apie 150 m, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, atsitrenkė į gatvės bortelį, užvažiavo ant šaligatvio, atsitrenkė į visuomeninio transporto laukimo paviljoną ir partrenkė paviljone buvusią A. M. ir S. R. A. M. nuo patirtų sužalojimų mirė, S. R. sveikata sutrikdyta nesunkiai. Šiais veiksmais jis pažeidė Kelių eismo taisyklių 51 p. (Eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis), 53 p. (Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių), 68 p. (Draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam), 172 p.(vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas).

Kadangi BK 281 str. nusikaltimo sudėtis yra materiali, veikos kvalifikavimui pagal šią normą būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą) bei padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir atsiradusių padarinių, tačiau šios aplinkybės taip ir liko nenustatytos, todėl nuosprendyje neaptartos. Apeliantas nurodo, kad vykstant tyrimui ir bylos nagrinėjimo metu tiek jis, tiek gynėjas ne kartą prašė paskirti eismo įvykio ekspertizę tam, kad atsakytų į klausimus, kokia buvo kitam asmeniui priklausiusios transporto priemonės „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninė būklė, ar yra priežastinis ryšys tarp transporto priemonės techninio gedimo, nustatyto apžiūros po įvykio metu ir užfiksuoto 2008-04-11 transporto priemonės apžiūros protokole, ir konkretaus eismo įvykio kilimo, koks buvo transporto priemonės judėjimo greitis, kryptis, kokia buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui ir koks techniniu požiūriu buvo priežastinis ryšys tarp vairuotojo veiksmų bei kilusio eismo įvykio. Tačiau šie prašymai be jokių motyvų buvo atmesti, o atsakymų į šiuos klausimus nėra išdėstyta ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje.

V. G. pažymi, kad viso proceso metu visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, tačiau nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, jog pagal pareikštą kaltinimą kaltu jis prisipažino iš dalies, be to, parodymai apie priešpriešiais atvažiuojantį automobilį bei tolimesnius veiksmus nėra siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės ar švelninti kaltę, o tik veiksmų priežastingumo paaiškinimas, t. y., kodėl jis metėsi į dešinę kelio pusę, vėliau išsuko į kairę ir, matydamas stotelę bei joje stovinčius asmenis, nieko nepadarė, kad išvengtų susidūrimo.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 281 str. 6 d.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino V. G. kaltu dėl jam inkriminuoto nusikaltimo. Nors apeliantas teigia, jog nuosprendyje apsiribota tik konstatavimu, jog buvo pažeisti KET 51, 53, 68, 172 punktai, plačiau neanalizuojant pažeidėjo veiksmų, tačiau iš nuosprendžio aprašomosios dalies yra aišku, kaip V. G. pažeidė KET reikalavimus bei kokius padarinius sukėlė. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad V. G. automobilį „Renault Clio“ vairavo apsvaigęs nuo alkoholio. Kad įvykio naktį buvo išgėręs, posėdyje patvirtino pats nuteistasis, parodęs, kad naktiniame klube apie 3 val. išgėrė 3 bokalus alaus, apie 4 val. 30 min. susiruošė važiuoti namo (b. l. 46, t. 2). Specialisto išvadoje nurodyta, kad po eismo įvykio nuteistojo kraujyje rasta 1,34 promilės etilo alkoholio (b. l. 86, t. 1). Taigi akivaizdu, kad V. G. pažeidė nusikalstamos veiku metu galiojusių KET 68 p., kuriame aiškiai nurodyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviam ar apsvaigus nuo psichiką veikiančių medžiagų. Byloje nustatyta ir tai, kad V. G. važiuodamas nepasirinko saugaus greičio. Liudytoja L. B. bei K. U. nurodė, kad automobilis važiavo dideliu greičiu (b. l. 50, 96, t. 2), liudytojas E. K. tvirtino, jog automobilis važiavo ne mažiau kaip 100 km/h greičiu (b. l. 67, t. 2). Nors šių liudytojų parodymai yra apytikriai nurodantys automobilio greitį prieš eismo įvykį, tačiau tai, kad pastarųjų vizualinis įspūdis apie didelį automobilio greitį buvo teisingas, patvirtina ir paties V. G. parodymai teisiamajame posėdyje, kad jis skubėjo namo, todėl važiavo apie 80 km/h greičiu, nors leistinas greitis buvo 50 km/h (b. l. 46, t. 2). Svarbu ir tai, kad V. G. vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas 2008-03-31 (b. l. 124, 126, t. 1), t. y. tik kelios dienos iki eismo įvykio, taigi apeliantas praktiškai neturėjo vairavimo įgūdžių, todėl vairuodamas transporto priemonę po bemiegės nakties klube, tamsiu paros metu (eismo įvykis įvyko anksti ryte, apie 5 val. 15 min.), esant dirbtiniam apšvietimui, turėjo įvertinti šias aplinkybes ir būti itin atidus rinkdamasis saugų važiavimo greitį, tačiau elgėsi lengvabūdiškai ir mieste važiavo netgi greičiau nei buvo leistina. Taigi nekyla abejonių, jog V. G. pažeidė KET 172 punktą, kuris numato, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Kaip matyti iš byloje esančių prie įvykio vietos apžiūros protokolo pridėtų fotonuotraukų, V. G. vairuojamas automobilis užlėkęs ant šaligatvio atsitrenkė į visuomeninio transporto laukimo paviljoną, pastarąjį sugadino, o tuo metu šiame paviljone buvusi viena moteris žuvo, kita buvo sužalota. Taigi nepakankamai atsakingai vairuodamas automobilį V. G. pažeidė KET 51 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, mokėti šias taisykles ir jų laikytis, bei 53 punktą, pagal kurį eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, netrukdyti eismo, negadinti kelio, eismo reguliavimo, avarinio ryšio linijų ir želdinių.

Nuteistasis V. G. ginčija priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių. Apeliantas nuteistas pagal BK 281 str. 6 dalį, kuri nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. BK 281 str. 6 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja autoįvykio priežastimi yra tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų eismo įvykis neįvyktų. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

Apeliaciniame skunde teigiama, jog ekspertai turėjo atsakyti, kokia automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninė būklė, ar yra priežastinis ryšys tarp po įvykio nustatyto transporto priemonės kojinio bei rankinio stabdžio sistemos būklės sugadinimo ir eismo įvykio, koks buvo automobilio judėjimo greitis, kryptis, kokia buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui ir koks techniniu požiūriu buvo priežastinis ryšys tarp vairuotojo veiksmų bei kilusio eismo įvykio. Kaip matyti iš bylos medžiagos, klausimas dėl ekspertizės skyrimo ikiteisminio tyrimo metu buvo išspręstas priėmus motyvuotą 2008-04-24 nutarimą (b. l. 138, t. 1), kuris apskųstas nebuvo. Teisiamajame posėdyje gynėjas vėl prašė skirti ekspertizę ir teisėja tokį prašymą nagrinėjo bei nutarė ekspertizės neskirti. BPK 208 str. numatyta, kad ekspertizė skiriama, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas ar teismas nusprendžia, jog nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Tačiau apeliaciniame skunde keliamiems klausimams, į kuriuos, pasak nuteistojo, turėjo atsakyti ekspertai, išsiaiškinti nėra reikalinga skirti ekspertizę. Teisiamajame posėdyje transporto priemonės savininkas liudytojas L. R. teigė, kad, nors automobilio stabdžius spausti reikėjo stipriau, bet pats automobilis techniškai buvo tvarkingas (b. l. 53, t. 2). Kaip matyti iš bylos medžiagos, automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) techninė apžiūra atlikta mažiau nei prieš metus iki eismo įvykio 2007-06-13 (b. l. 125, t. 1), todėl abejoti technine transporto priemonės būklė nėra pagrindo. Nuteistasis taip pat kelia versiją, jog eismo įvykis galėjo kilti dėl dar iki eismo įvykio buvusių transporto priemonės gedimų. Per pirmąją apklausą ikiteisminio tyrimo metu V. G. net neužsiminė apie automobilio „Renault Clio“ gedimus, teigė, kad avarijos priežastis galėjo būti jo, kaip vairuotojo, nepatyrimas, leistino greičio viršijimas (b. l. 92, t. 1). Apklausiamas po eismo įvykio praėjus keliems mėnesiams, nuteistasis nurodė, kad, kai jo vairuojamą automobilį pradėjo nešti, nepavyko nei ištiesinti vairo, nei sustabdyti automobilio, nes nei vairas, nei stabdžio pedalas nereagavo (b. l. 96, t. 1). Teisiamajame posėdyje V. G. taip pat tvirtino, jog automobilio „Renault Clio“, kuriuo važinėjosi savaitę, stabdžio pedalas sunkiai spaudėsi (b. l. 47, t. 2). 2009-04-11 protokole dėl transporto priemonės apžiūros ir techninės būklės patikrinimo nurodyta, kad kojinio bei rankinio stabdžių sistemos sugadintos, kitų agregatų mechanizmų gedimų nustatyti nėra galimybės (b. l. 10–11, t. 1). Automobilio apžiūra ir techninė būklė tikrinta eismo įvykio rytą, transporto priemonei dar esant įvykio vietoje. 2008-07-09 apžiūros protokole specialistas V. Pačebutas, atlikęs transporto priemonės mazgų apžiūrą, nurodė, kokie gedimai pastebėti, bei padarė išvadą, kad prieš eismo įvykį automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ratų pakaboje vairavimo ir stabdžių sistemose nebuvo gedimų, galėjusių sąlygoti savaiminį automobilio judėjimo krypties pasikeitimą. Automobilio priekinio dešiniojo rato pakabos apatinė svirtis nuo automobilio kėbulo atsijungė dėl įvykio metu į ratą tekusio smūgio poveikio (b. l. 20–23, t. 1). Tiek 2009-04-11 protokolas, kuriame iš esmės tik lakoniškai apibūdinami transporto priemonės apžiūros bei techninės būklės patikrinimo rezultatai, tiek 2008-07-09 apžiūros protokolas, detalizuojantis automobilio gedimus, vienas kitam neprieštarauja. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas abejones dėl automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gedimų, kurie galėjo atsirasti dar iki eismo įvykio ir pastarąjį sąlygoti, atliko įrodymų tyrimą bei posėdyje apklausė specialistą V. Pačebutą, kuris patvirtino savo ankstesnę išvadą ir parodė, kad buvo patikrinti ratų pakaba, vairavimo ir stabdžių sistemos, bet gedimų neaptikta. Tiesa, priekinio dešiniojo rato pakabos apatinė svirtis atsijungusi nuo metalo įvorių, bet apžiūrėjus nustatyta, kad šiuo konkrečiu atveju mazgo pažeidimas atsirado nuo smūginio išorinio atsitrenkimo, o mazgas atsijungė po smūgio. 2008-07-09 apžiūros protokole taip pat buvo nurodyta, jog visi automobilio ratai dehermetizuoti, be oro slėgio. Apeliacinės instancijos teisme specialistas paaiškino, kad jeigu ratai deformuojasi prieš įvykį, ratlankis gali kliudyti kelio dangą, todėl ant kelio dangos lieka pėdsakai, tačiau slydimo žymes palieka tvarkingos padangos. Byloje esančiose nuotraukose matyti, kad įvykio vietoje pėdsakai palikti padangų, kuriose yra oro slėgis (b. l. 137–138, t. 2). Taigi šie specialisto paaiškinimai leidžia daryti išvadą, kad eismo įvykį sąlygojo ne automobilio „Renault Clio“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) gedimai ir ne ratų dehermetizacija.

Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, jog ekspertai turėtų nustatyti, koks buvo automobilio greitis. Tačiau šiuo atveju apeliantas pats sau prieštarauja. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teismo posėdyje metu, V. G. teigė, jog prieš eismo įvykį važiavo maždaug 80 km/h greičiu. Teismo posėdyje apklausti įvykio vietoje buvę liudytojai L. B., E. K., K. U. taip pat nurodė, jog automobilio greitis buvo didelis. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Tai, jog byloje nebuvo skirta ekspertizė, kuri būtų nustačiusi galimą transporto priemonės greitį prieš eismo įvykį, nėra pagrindas atmesti kitus įrodymus (paties nuteistojo, liudytojų parodymus), kuriais akivaizdžiai nustatyta, kad V. G., vairuodamas transporto priemonę, pasirinko visiškai nesaugų greitį. Pažymėtina, kad kiekvienu konkrečiu atveju vairuotojas privalo jausti atsakomybę ne tik už save, bet ir už kitus eismo dalyvius, todėl kaskart, pasirinkdamas važiavimo greitį, privalo individualiai įvertinti daugelį aplinkybių, kurios užtikrintų saugų ir stabilų automobilio važiavimą. Apeliantas teisiamajame posėdyje teigė, jog kažkoks kitas automobilis truputį išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, todėl jis, V. G., ir suko savo vairuojamą transporto priemonę į dešinę bei atsitrenkė į bortelį. Kaip matyti iš Kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ( b. l. 7–9, t. 1), važiuojamosios dalies plotis įvykio vietoje, ties (duomenys neskelbtini)namu, yra 7,6 m, tačiau apelianto vairuojamas automobilis nestabilus tapo dar iki eismo įvykio vietos, ties (duomenys neskelbtini) namu, kai V. G. važiavimo kryptimi buvo netgi dvi eismo juostos, kurių viena palaipsniui susiaurėja. Taigi apeliantas automobilio nesuvaldė plačioje gatvėje. Šiuo atveju neabejotina, kad V. G. nepakankamai atsižvelgė į savo vairavimo įgūdžius, neįvertino aplinkybių, jog buvo nemiegojęs ir naktį praleidęs naktiniame klube, vartojęs alkoholio, važiavo absoliučiai nesaugiu greičiu, todėl automobiliui atsitrenkus į šaligatvio bortelį, transporto priemonės suvaldyti nepajėgė. Nors V. G. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu teigė, kad į automobilį į važiuojamosios dalies pakraštį pasuko dėl to, kad išsigando priešais atvažiuojančio ir į priešingą eismo juostą įvažiavusio kito automobilio, tačiau ši jo versija visiškai paneigta sutampančiais liudytojų (L. B., E. K., K. U.) parodymais, kurie visi nurodė, kad kitų automobilių įvykio vietoje nebuvo matyti. Teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas L. R. nepatvirtino apelianto nurodytos aplinkybės, kad pastarasis dar būdamas įvykio vietoje paskambino L. R. ir jam užsiminė apie tai, kad išsigando priešais atvažiuojančio automobilio. Liudytojas tik paaiškino, kad telefonu kalbėjo su V. G., bet nepamena, ar buvo užsiminta apie dar kitą automobilį, V. G. pasakė, jog įvyko avariją, detalių neminėjo (b. l. 52, t. 2).

Taigi byloje nustatyta, kad V. G. pažeidė KET 51, 53, 68, 172 p. reikalavimus, autoįvykio metu žuvo A. M., o S. R. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Būtent V. G. padaryti pažeidimai tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su kilusiais padariniais, todėl jo veika pagrįstai įvertinta kaip atitinkanti BK 281 str. 6 d. numatytos nusikaltimo sudėties požymius.

Dėl bausmės

V. G. nesutinka su jam paskirta bausme, teigia, jog viso proceso metu prisipažino nusikaltęs. BK 59 str. 1 d. 2 p. nustato, kad kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis nusikaltus yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo pasekmes. Norint aplinkybę pripažinti atsakomybę lengvinančia teismui nepakanka nustatyti, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo nuoširdų gailėjimąsi dėl padarytos veikos. Apie tai galima spręsti ne tik iš bendrų pareiškimų dėl kaltės pripažinimo, bet ir objektyviai įvertinus bylos aplinkybių visumą. V. G. duodamas parodymus apie nusikaltimo aplinkybes nebuvo visiškai nuoseklus dėl transporto priemonės būklės bei vairavimo greičio ir atviras dėl to, kodėl automobilis tapo nestabilus. Pirmosios apklausos metu jis nurodė, jog važiavo apie 80 km/h greičiu, mano, kad avarijos priežastimi galėjo būti tai, kad neturi vairavimo patirties, viršijo leistiną greitį, todėl nesugebėjo suvaldyti automobilio (b. l. 92, t. 1). Apklaustas po įvykio praėjus keliems mėnesiams, apeliantas jau nurodė, kad automobilį „Renault Clio“ vairavo apie 80 km/h greičiu, tačiau pamatęs kliūtį sulėtino. Kai automobilį pradėjo mėtyti, nei vairas, nei stabdžio pedalas nereagavo, nors prieš tai pats užsiminė, jog automobilį sulėtino dėl kliūties (b. l. 96, t. 1). Teismo posėdyje V. G. paaiškino, jog važiavo apie 80 km/h greičiu, skubėjo namo (b. l. 46, t. 2). Kaip jau minėta, apelianto nurodomą aplinkybę apie kitą automobilį paneigia kiti byloje esantys duomenys, todėl akivaizdu, jog nuteistasis, nurodydamas eismo įvykio aplinkybes, duoda tik iš dalies teisingus parodymus, todėl nėra pagrindo jam taikyti BK 59 str. 1 d. 2 p.

Apeliantas teigia, jog skiriant bausmę, buvo nepakankamai įvertinti jį charakterizuojantys duomenys, neatsižvelgta į jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Už BK 281 str. 6 d. numatytą nusikaltimą gali būti skiriama nuo 3 iki 10 metų laisvės atėmimo. Taigi numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas. Nors byloje esantys duomenys iš tikro apeliantą puikiai charakterizuoja, tačiau tai nėra vienintelis ir lemiamas kriterijus, kuriuo teismas vadovaujasi skirdamas bausmę kaltam asmeniui. BK 54 str. 2 d. numatyta, jog atsižvelgiama taip pat ir į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė. Apylinkės teismas įvertino, kad V. G. padarė neatsargų nusikaltimą nusikalstamo pasitikėjimo forma, charakterizuojamas teigiamai, dalies žalos atlyginimas pripažintas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Kaip pažymėjo LAT, apžvelgdamas į teismų praktiką kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 str.) baudžiamosiose bylose (Teismų praktika Nr. 30), skiriant bausmes už kelių transporto eismo saugumo ir transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimus, negali būti ignoruojamos ar neįvertinamos dėl šio nusikaltimo prarastos vertybės, todėl kilusių labai sunkių padarinių reikšmės skiriamai bausmei negali sumenkinti byloje nustatytos kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės ar teigiamai apibūdinama jo asmenybė. Tačiau ne mažiau svarbu ir tai, jog apelianto padaryta veika pasireiškė šiurkščiu KET pažeidimu, vairuojant apsvaigus nuo alkoholio, nesilaikant saugaus greičio ir sukeliant sunkius negrįžtamus padarinius – žuvo žmogus, o dar vienas asmuo nesunkiai sužalotas. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK 54 str. numatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais ir už padarytą nusikaltimą V. G. paskyrė realią 4 metų laisvės atėmimo bausmę atimant teisę vairuoti transporto priemones trejus metus. Nors nuosprendyje paminėta, kad V. G. skirtina minimali bausmė, tačiau ši teismo padaryta klaida neturi esminės reikšmės paskirtos bausmės dydžiui. Kolegija sutinka, jog nežymiai už minimalią didesnė apeliantui paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. V. G. apeliaciniame skunde prašo taikyti BK 75 str. ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti. Pagal BK 75 str. asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK nepateikia nei baigtinio, nei pavyzdinio sąrašo aplinkybių, pagal kurias teismas turėtų nuspręsti, ar bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismo išvada dėl bausmės vykdymo atidėjimo klausimo išsprendimo turi būti motyvuota. Spręsdamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas atsižvelgia į visas bylos aplinkybes, turi būti įvertina nusikaltimo pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę. Pažymėtina, jog bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, o ne pareiga.Teismų praktikoje tokie atvejai, kai asmuo apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, šiurkščiai pažeisdamas kelių transporto eismo saugumo taisykles, sukelia eismo įvykį, dėl kurio žūsta žmonių ar būna sunkiai sutrikdyta kitų asmenų sveikata, paprastai vertinami kaip paneigiantys galimybę tokiam asmeniui taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, nes nesudaro pagrindo išvadai, kad bausmės paskirtis šiais atvejais bus pasiekta be realaus bausmės atlikimo. Šiuo atveju, kaip jau minėta, V. G. padarė neatsargią nusikalstamą veiką nusikalstamo pasitikėjimo forma, pagal finansines išgales atlygino dalį žalos, nukentėjusiųjų atsiprašė, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, nebaustas administracine tvarka, nors augo globos namuose, išėjęs iš jų toliau mokosi, dirba, sportuoja. Tačiau teigiamos V. G. asmenybės pusės nepaneigia to, jog jis nusikalto ignoruodamas eismo saugumo taisykles (važiavo neblaivus ir nepasirinko saugaus greičio) ir sukėlė itin skaudžias pasekmes – žuvo niekuo dėta moteris, o dar viena nesunkiai sužalota. Be to, V. G. nėra visiškai atviras, eismo įvykio priežastingumą grindžia tuo, jog jį išgąsdino į priešpriešinę eismo juostą įvažiavęs automobilis, kas yra visiškai neįtikėtina, kadangi įvykio vietoje buvę liudytojai kito automobilio, išskyrus apelianto vairuojamą „Renault Clio“, nematė. Aiški yra ir nukentėjusiųjų pozicija dėl bausmės V. G.. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje žuvusiosios dukra K. M. prašė palikti galioti apylinkės teismo nuosprendį, o skundą atmesti. Nukentėjusiosios S. R. atstovas advokatas E. Šorius taip pat pasisakė, kad keisti apylinkės nuosprendį nėra pagrindo, todėl prašė apeliacinį skundą atmesti (b. l. 138, t. 2). Taigi, įvertinusi visas anksčiau nurodytas aplinkybes, kolegija negali padaryti išvados, jog bausmės tikslai V. G. gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

n utaria:

nuteistojo V. G. apeliacinį skundą atmesti.