Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendžio, kuriuo R. Z. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalyje ir 149 straipsnio 4 dalyje ir nuteistas laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 9 dalimis, ši bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 16 d. nuosprendžiu R. Z. paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas šešeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Nuosprendžiu iš R. Z. nukentėjusiosios Ž. T. naudai priteista 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, o šių lėšų tvarkytoja paskirtas jos laikinas globėjas – Vijurkų vaikų globos namų administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Z. nuteistas už tai, kad 2010 m. kovo 23 d., apie 19.30 val., (duomenys neskelbtini), Kelmės r., savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iki kelių numaudamas sportines kelnes, pasikėsino išžaginti mažametę Ž. T. , gim. 1999 m. vasario 27 d., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, nes Ž. T. nuo jo pabėgo ir pasislėpė.

Iš nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo matyti, kad jis prašo Šiaulių apygardos teismo 2011 m. kovo 4 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti arba sušvelninti paskirtą bausmę bei sumažinti priteistos neturtinės žalos dydį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis bei jo gynėja prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

Šiaulių apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam R. Z. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos sudėties, jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 149 straipsnio 4 dalyje, pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Taip pat pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai, įvertino visas šio klausimo teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir teisingai taikė neturtinės žalos atlyginimo klausimus reglamentuojančias įstatymo normas, kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo apeliaciniame skunde. Be to, apygardos teismas, nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimų, nuteistajam R. Z. skyrė teisingą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta nuteistojo R. Z. apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad jis inkriminuotos nusikalstamos veikos nepadarė, kad liudytoja J. M. jį apkalba bei tą patį padaryti sukurstė mažametę nukentėjusiąją Ž. T. .

Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad apygardos teismo nuosprendis grindžiamas melagingais liudytojos J. M. parodymais. Pastebėtina, kad ši liudytoja buvo apklausta tik ikiteisminio tyrimo metu, tačiau pirmosios instancijos teisme ji atsisakė duoti parodymus, motyvuodama tuo, kad nuteistasis yra jos brolis. Liudytojos neapklausus pirmosios instancijos teisme, apygardos teismas jos parodymais apkaltinamojo nuosprendžio negrindė, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo nuteistasis R. Z. .

Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. Z. apklausiamas pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2010 m. kovo 23 d., apie 19 val., grįžo iš darbo išgėręs. Ž. T. buvo namuose, ruošė pamokas, J. T. namuose nebuvo. Tą dieną jis prieš Ž. T. jokių nusikalstamų veiksmų neatliko, jai kelnių nemovė, dienos įvykius atsimena gerai. 2010 m. kovo 24 d. sumušė Ž. T. už tai, kad ši neklausė – neiššlavė kambarių, nesusitvarkė drabužių, už tai yra nuteistas. Vėliau su Ž. T. pasikalbėjo, ji jam sakė, kad jai jį apkaltinti dėl jos pasikėsinimo išžaginti liepė jo sesuo J. M. , kuri gyvena tame pačiame name, kitame namo gale. J. M. yra kalbėjusi, kad jį pasodins, jo sugyventinę J. T. išvarys iš namų, tada jai atiteks visas namas (t. 1, b. l. 103). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, tokie nuteistojo parodymai vertintini, kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės, nes jie paneigti byloje surinktais ir pirmosios instancijos teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.

Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji Ž. T. parodė, kad neatsimena tiksliai dienos, bet tą dieną ji grįžo iš mokyklos, persirengė, žiūrėjo televizorių. R. Z. namo grįžo girtas, parsinešė alaus, griuvinėjo. Pradėjo „kabinėtis“, priėjo prie jos ir pasakė žodį iš „p“ raidės, šio žodžio ji nenori sakyti, ji suprato, ką šis žodis reiškia. Liepė jai atsistoti. Ji atsistojo, o jis numovė jai sportines kelnes iki pėdų. Ji užsimovė kelnes ir pabėgo į kitą kambarį, ten pasislėpė po lova. R. Z. jos ieškojo apie dešimt minučių, girdėjo, kaip jis vaikščiojo, šaukė ją vardu, bet ji nesirodė. Kitą dieną R. Z. ją sumušė. Nuvažiavusi į mokyklą, pasisakė A. B. , kad ją R. Z. sumušė. Teta J. M. ją kurstė, ji jai visko pripasakojo apie tėtį, ji ją kurstė važiuoti į vaikų namus, kur ji ir nuvyko. Būnant vaikų globos namuose, J. M. atvažiavo pas ją ir ragino ją pasakyti Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai apie tai, ką tėtis darė, sakė, kad tėtis prisigėręs jai kažką padarys. Ji pasisakė Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėjai apie tai, kas įvyko (t. 1, b. l. 119 – 120). Iš esmės analogiškus parodymus apie įvykį, nukentėjusioji davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo teisėjos. Nukentėjusioji parodė, kad 2010 m. kovo 23 d. mamos nebuvo namuose. Į namus grįžo R. Z. , kuris buvo labai girtas, namuose gėrė alų. Ji kambaryje žiūrėjo televizorių. Vienu metu prie jos priėjo R. Z. ir jai pasakė noriu „pisti“ .Po to jis pradėjo vilkti jos vilkėtas sportines kelnes, nutempė iki kelių, apatinių kelnaičių nuvilkti nespėjo, nes ji pabėgo į kitą kambarį, ten pasislėpė po lova. R. Z. jos ieškojo, vaikščiojo po kambarius, bet nerado ir užmigo. Rytą ji R. Z. pasakė, ką jis padarė, jis jos atsiprašė, prašė niekam apie jo veiksmus nesakyti. Ji anksčiau niekam nieko nesakė, nes bijojo (t. 1, b. l. 15 – 16). Kolegija konstatuoja, kad tokie nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, juos patvirtina ir kitų byloje apklaustų liudytojų parodymai.

Liudytoja O. V. apklausiama pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad dirba socialine darbuotoja Kelmės rajono Vijurkų vaikų globos namuose, yra Ž. T. auklėtoja. Ž. T. į jų globos namus buvo atvežta 2010 m. kovo mėnesį, nes buvo sumušta R. Z. . 2010 m. balandžio mėnesį į vaikų globos namus Ž. T. aplankyti atvažiavo jos teta J. M. . Ji prisistatė, kad yra teta, sakė Ž. T. , kad ši pasakytų auklėtojai, ką tėtis norėjo jai padaryti. Mergaitė išraudo, nenorėjo sakyti, po to pasakė, kad tėtis norėjo ją išprievartauti. O. V. apie šį pokalbį pasakė globos namų pavaduotojai. Pavaduotoja liepė nueiti į Vaiko teisių apsaugos tarnybą pas G. J. . Nuėjo kartu su Ž. T. . Mergaitė parašė paaiškinimą, papasakojo detaliau, kad 2010 m. kovo 23 d. mamos nebuvo namuose, tėtis grįžo girtas, pradėjo „grabinėtis“, numovė jai kelnes ir sakė, kad nori „pisti“. Ji labai išsigando, bėgiojo po kambarį, tėvas ją gaudė, ji pasislėpė kitame kambaryje po lova. Paskui R. Z. užmigo (t. 1, b. l. 104 – 105).

Tokius liudytojos O. V. parodymus patvirtino ir liudytoja J. R. , kuri pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad yra Kelmės rajono Vijurkų vaikų globos namų socialinė darbuotoja. Į vaikų globos namus Ž. T. pateko iš mokyklos, nes buvo sumušta R. Z. . Apie pasikėsinimą išžaginti Ž. T. kalbėjosi su kita auklėtoja – O. V. , kuri sakė, kad pas mergaitę į globos namus buvo atėjusi teta J. M. , po pabendravimo su teta mergaitė pasipasakojo apie išžaginimą (t. 1, b. l. 103 – 104).

Be to, Vaiko teisių apsaugos skyriaus vyr. specialistas A. P. teisimo posėdyje parodė, kad Ž. T. buvo atvežta į vaikų globos namus 2010-03-25, po to, kai ji mokykloje socialinei pedagogei pasakė, kad yra sumušta – buvo gautas pranešimas iš mokyklos, kurioje Ž. T. mokosi, kad mergaitė skundėsi dėl smurto. Mergaitė buvo nuvežta apžiūrai į ligoninę ir buvo priimtas sprendimas laikinai apgyvendinti ją vaikų globos namuose. Pranešimas dėl pasikėsinimo Ž. T. išžaginti buvo gautas, kai mergaitė jau gyveno vaikų globos namuose. Ž. T. šeima yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Būdavo gaunami pranešimai, kad mergaitė ateina į mokyklą neišsimiegojusi, buvo skundų iš seniūnijos, mokyklos, kad šeimoje girtaujama (t. 1, b. l. 120 – 121).

Nukentėjusiosios patekimo į globos namus aplinkybes patvirtino ir liudytoja A. B. (t. 1, b. l. 121).

Taigi iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad nuteistasis R. Z. 2010 m. kovo 23 d. grįžo namo girtas, priėjo prie jos, sėdinčios kambaryje ant kėdės, pasakė žodį „pisti“, šio žodžio reikšmę ji aiškiai suprato, po šio pasakymo pradėjo mauti žemyn jos vilkėtas kelnes, jas numovė iki pėdų, tada ji nuo R. Z. pabėgo į kitą kambarį, R. Z. jos ieškojo apie dešimt minučių, ją kvietė ateiti pas jį, tačiau jis jos nerado. Tokius parodymus nukentėjusioji davė ir apklausiama ikiteisminio tyrimo metu. Pastebėtina, kad nukentėjusioji visas įvykio aplinkybes pirmiausia nurodė socialinei darbuotojai O. V. , kuri apie tai informavo globos namų direktoriaus pavaduotoją ir pastarosios nurodymu su nukentėjusiąja nuvyko į vaiko teisių apsaugos tarnybą, kur parašė paaiškinimą apie įvykio aplinkybes (t. 1, b. l. 11). Būtent Vaiko teisių apsaugos tarnybos raštas buvo pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą byloje. Dėl šių priežasčių kolegija mano, kad nepagrįsti apelianto argumentai, jog apkalbėti nuteistąjį nukentėjusiąją sukurstė liudytoja J. M. . Išties, iš bylos medžiagos matyti, kad apie nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką nukentėjusioji Ž. T. globos namų socialinę pedagogę informavo po pokalbio su teta J. M. . Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji ne kartą nurodė identiškas įvykio aplinkybes, todėl nėra pagrindo netikėti jos parodymais. Juolab, kad iš teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akto Nr. 103MS-143 matyti, kad Ž. T. , atsižvelgiant į jos turimas žinias, galėjo ir šiuo metu gali paviršutiniškai, tačiau pakankamai teisingai suprasti seksualinės prievartos, tvirkinamųjų veiksmų pobūdį, tik negali visapusiškai pilnai ir teisingai suprasti tų veiksmų reikšmės, todėl negali adekvačiai tokiems veiksmams priešintis. Ž. T. galėjo ir šiuo metu gali teisingai suprasti konkrečias faktines reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus. Ž. T. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų (padidintas įtaigumas, padidintas polinkis fantazuoti, kt.), dėl kurių ji negalėtų teisingai suprasti konkrečių faktinių reikšmingų bylai aplinkybių, jas įsiminti, vėliau atgaminti bei duoti apie tai parodymus. Ž. T. nesirgo lėtiniu psichikos sutrikimu iki nagrinėjamo byloje įvykio, įvykio metu ir neserga lėtiniu psichikos sutrikimu šiuo metu. Ž. T. konstatuotas emocijų sutrikimas vaikystėje (t. 1, b. l. 30 – 32). Maža to iš nukentėjusiosios parodymų matyti, kad ji tvirtino, jog išties liudytoja J. M. apie jos patėvį R. Z. kalbėjo neigiamus dalykus, tačiau tai darė kurstydama mergaitę išvykti į globos namus. Tuo tarpu apie tai, kad minėta liudytoja būtų Ž. T. kursčiusi socialinei psichologei sakyti netiesą apie nuteistojo atliktus veiksmus, nukentėjusioji parodymų nedavė. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė nukentėjusiosios parodymais, pagal juos nustatydamas faktines bylos aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, aukščiau aptartų įrodymų visuma leidžia konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino R. Z. kaltu ir nuteisė jį pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir BK 149 straipsnio 4 dalį, kadangi aukščiau aptarti įrodymai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog nuteistasis pasikėsino išžaginti nukentėjusiąją Ž. T. pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiosios būkle, žinodamas, kad nukentėjusioji yra mažametė. Vadovaujantis BK 22 straipsnio 1 dalimi, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. BK 149 straipsnio 4 dalis nustato atsakomybę už lytinį santykiavimą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimant galimybę priešintis, ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“ 2 punkte išaiškinta, kad lytinis santykiavimas BK 149 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų, t. y. vyro ir moters lytinis aktas, įvedant vyro varpą į moters makštį. To paties nutarimo 11 punkte išaiškinta, kad jei nukentėjusiajam nusikaltimo padarymo metu nebuvo suėję 14 metų, jis laikomas mažamečiu asmeniu ir veika kvalifikuojama pagal BK 149 straipsnio 4 dalį ar 150 straipsnio 4 dalį, jei kaltininkas suvokė, kad nukentėjusysis asmuo yra mažametis. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis R. Z. grįžęs į namus būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, namuose buvusiai mažametei Ž. T. necenzūriniu žodžiu bei prievarta numaudamas jai kelnes aiškiai išreiškė tyčią su ja lytiškai santykiauti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių nepriklausančių nuo jo valios, nes Ž. T. spėjo užsimauti kelnes ir pabėgti. Nuteistojo tyčia atlikti lytinį aktą su mažamete nukentėjusiąja iš dalies patvirtina ir jo veiksmai po to, kai nukentėjusioji nuo jo pabėgo ir pasislėpė. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis gana ilgą laiką, t. y. apie dešimt minučių mergaitės ieškojo namuose, tačiau nepavykus rasti užmigo. Maža to, iš nukentėjusiosios ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad sekančios dienos rytą ji R. Z. pasakė, ką jis padarė, jis jos atsiprašė bei prašė niekam apie jo veiksmus nesakyti. Kartu atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad tokiu atveju jei jis būtų norėjęs išžaginti mergaitę jis ją būtų radęs pasislėpusią po lova. Pastebėtina, kad pagal nukentėjusiosios parodymus, nuteistasis buvo gana stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, jį vartojo ir namuose. Kolegijos manymu, tokia nuteistojo būsena turėjo įtakos tam, kad jis nukentėjusiosios nerado. Įvertinusi šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad jų visiškai pakanka daryti išvadą apie tai, jog nuteistasis R. Z. suvokė, kad kėsinasi lytiškai santykiauti su mažamečiu asmeniu ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Abejonių nekyla, kad nuteistasis suvokė jog Ž. T. mažametė, kadangi nuteistasis gana ilgą laiką kartu gyveno su nukentėjusiąja ir jos motina.

Atmetamas nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš jo priteisė 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajai, kad pastaroji jokios prievartos nepatyrė, neturi nuteistajam pretenzijų, be to jis pats tokios pinigų sumos neturi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Fiziniam asmeniui neturtinė žala padaroma fizinio ir dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus – tai asmeniui nenaudingas poveikis. Toks poveikis gali pasireikšti fiziniu skausmu, kūno žalojimu, organizmo vientisumo pažeidimu, taip pat juos lydinčiais dvasiniais išgyvenimais, nes asmuo apmąsto įvykusias pasekmes. Išties, nagrinėjamu atveju nukentėjusioji Ž. T. fizinio poveikio, išskyrus tai, kad nuteistasis jai numovė kelnes, nepatyrė. Tačiau fizinė prievarta nėra vienintelis kriterijus apsprendžiantis priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Bylos medžiaga leidžia neabejotinai spręsti, kad mažametė Ž. T. patyrė dvasinius išgyvenimus, susijusius su grėsme netrukus patirti seksualinę prievartą, kas lėmė jos pabėgimą ir pasislėpimą po lova. Šios aplinkybės nedviprasmiškai leidžia spręsti, kad mergaitė buvo išsigandusi grėsmingai bei seksualiai nusiteikusio, nuo alkoholio apsvaigusio suaugusio vyro. Maža to, pati mergaitė duodama parodymus parodė, kad jai suprantama nuteistojo pasakyto necenzūrinio žodžio prasmė. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad mergaitė suvokė, jai kilusią grėsmę, buvo įbauginta ir tai lėmė, kad ji pabėgo ir slėpėsi. Pastebėtina, kad ir liudytoja O. V. parodė, kad mergaitė paprašyta papasakoti ką su ja norėjo daryti nuteistasis, nenorėjo sakyti, išraudo. Šios aplinkybės rodo, kad išties mergaitę po įvykio kamavo gėdos jausmas, kurį lėmė dėl nuteistojo veiksmų patirtas sukrėtimas. Maža to, kolegija mano, kad reikšminga ir ta aplinkybė, jog nukentėjusiosios atžvilgiu nusikalstamą veiką padarė gana artimas žmogus, su kuriuo ji bei jos motina gyveno kartu. Kolegijos manymu, įvertinus šias aplinkybes iš nuteistojo priteista 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai suma nėra aiškiai per didelė. Iš esmės ši suma atitinka ir nuteistojo turtinę būklę, nežiūrint į tai, kad jis apeliaciniame skunde tvirtina, kad tokios pinigų sumos neturi, tačiau pastebėtina, kad nuteistasis yra gana jauno amžiaus, todėl turi galimybę įsidarbinti ir šią sumą išmokėti.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl nuteistajam R. Z. paskirtos bausmės pagrįsta ir teisėta. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas nuteistajam penkerių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 straipsnyje. Teismas įvertino, kad R. Z. pasikėsino padaryti labai sunkų nusikaltimą (BK 149 str. 4 d., 11 str. 6 d.). Be to teismas atsižvelgė į nuteistojo asmenybę, t. y. į tai, kad po nusikalstamos veikos, dėl kurios R. Z. pripažintas kaltu šioje byloje, jis mažametės Ž. T. atžvilgiu įvykdė dar vieną smurtinio pobūdžio nusikaltimą, už kurį nuteistas kitu nuosprendžiu, charakterizuojamas patenkinamai, kaip piktnaudžiaujantis alkoholiu. Taip pat teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis su nukentėjusiąja sudarė bendrą šeimą, ja rūpinosi, išlaikė, pati nukentėjusioji nurodė mylintį savo patėvį. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas R. Z. už jo padarytą nusikalstamą veiką skyrė mažesnę bausmę, nei BK 149 straipsnio 4 dalyje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad paskirtoji bausmė artima minimaliai už šią nusikalstamą veiką numatytai laisvės atėmimo bausmei, todėl tokia nuteistajam R. Z. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta bei atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus ir nėra teisinių pagrindų ją švelninti.

Apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo R. Z. apeliacinį skundą atmesti.