Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-10-26 · Administracinė byla Nr. I-7908-331/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-10-26
Bylos Nr.
I-7908-331/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-02482-2016-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Henrikas Sadauskas
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-7908-331/2016Proceso Nr. 3-61-3-02482-2016-8Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2, 3.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. spalio 26 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariatui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas pateikė skundą teismui, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gegužės 1 d. buvo sulaikytas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariate (toliau – ir Šalčininkų rajono policijos komisariatas) netinkamomis sąlygomis – nebuvo įrengta valgomųjų stalų, kamera buvo perpildyta, todėl tekdavo mažiau nei 3,6 m² ploto. Pareiškėjas buvo laikomas su pilnamečiais, nors pats buvo nepilnametis. Dėl per mažo kameros ploto negalėjo pajudėti, pasimankštinti, pasiruošti gynybai teisme. Kameroje buvo šalta ir drėgna, nebuvo rozečių, todėl negalėjo pasišildyti vandens. Į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per 7 paras, nors nepilnamečius privalo vesti į dušą 2 kartus per 7 paras. Nurodo, kad kameroje nebuvo langų, apšvietimas buvo blogas. Be to, buvo įrengta kamera, o nuolatinis jo filmavimas žemina orumą. Dėl tokių laikymo sąlygų jautė nepilnavertiškumo jausmą, emocijų pablogėjimą, depresiją, kurių pasekmes jaučia iki šiol, bus priverstas lankytis pas psichologą. Nurodo, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatos.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 5-6) paaiškino, kad 2013 m. rugsėjo 22 d. pareiškėjas buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnį ir uždarytas į Šalčininkų r. PK areštinės kamerą Nr. 2, kurioje buvo laikomas dar su vienu asmeniu iki 2013 m. rugsėjo 23 d. Antras asmuo 2013 m. rugsėjo 23 d. buvo paleistas ir pareiškėjas buvo laikomas vienas. 2013 m. rugsėjo 25 d. 13.15 val. pareiškėjas buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. pažymi, kad būtina įvertinti, ar žalos atsiradimui neturėjo įtakos paties pareiškėjo veiksmai. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 3 principas nurodo, kad jei nukentėjęs asmuo pats kaltas dėl atsiradusios žalos arba dėl nepasinaudojimo teisinėmis gynybos priemonėmis prisidėjo prie žalos atsiradimo, atlygintinos žalos dydis gali būti atitinkamai mažinamas arba gali būti visai atsisakytąją atlyginti.

Bylos šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, todėl nėra kliūčių bylai nagrinėti ir sprendimui priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 77 str.). Pareiškėjas prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 1, 34).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas i š dalies.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., atlyginimo.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas(toliau – ir LVAT) savo praktikoje (LVAT administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Teismų praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija, EŽTK) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, ji įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą, toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr., pvz., 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką).

EŽTT savo praktikoje taip pat nuolat pabrėžia, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu. Kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ EŽTK 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą; 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją).

EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendime Gultyayeva prieš Rusiją, 67413/01, pabrėžė, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ nustatė, jog vienam asmeniui kameroje turi būti suteikta ne mažiau kaip 5 kv. m ploto (1 lentelė). Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 80 punktas taip pat nustatė, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).

Nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 22 d. buvo sulaikytas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnį ir uždarytas į Šalčininkų r. PK areštinės kamerą Nr. 2 (plotas 6,09 kv. m.), kurioje buvo laikomas dar su vienu asmeniu iki 2013 m. rugsėjo 23 d. Kitas asmuo 2013 m. rugsėjo 23 d. buvo paleistas ir pareiškėjas buvo laikomas vienas iki 2013 m. rugsėjo 25 d. 13.15 val., po to buvo etapuotas į Lukiškių TI-K. 2014 m. sausio 14 d. 11 val. 40 min. pareiškėjas buvo pristatytas atgal į areštinės kamerą Nr. 1 (plotas 5,91 kv. m.), kamerą Nr. 5 (plotas 5,72 kv. m.), kamerą Nr. 6 (plotas 11,71 kv. m.), kartu su 2-3 asmenimis, kuriose išbuvo iki 2014 m. sausio 24 d. 10 val. 10 min., kai buvo grąžintas į Lukiškių TI-K (b. l. 11). Minėti duomenys patvirtina, kad pareiškėjui 2013 m. rugsėjo 22 d. – 2013 m. rugsėjo 23 d., 2014 m. sausio 14 d. – 2014 m. sausio 24 d. (iš viso 11 parų) Vilniaus apskrities VPK Šalčininkų areštinėje nebuvo tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią 5 kv. m. gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356, t. y. Vilniaus apskrities VPK neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pažeista 11 parų, daro išvadą, kad yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 str. pažeidimą.

Pareiškėjas teigia, kad į dušą buvo vedamas tik 1 kartą per 7 paras, nors nepilnamečius privalo vesti į dušą 2 kartus per 7 paras. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 77 punktas nustatė, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę asmenims, laikomiems areštinėje, turi būti suteikta galimybė pasinaudoti dušu, gauti išskalbtą patalynę. Taisyklės nenumato nepilnamečiams naudotis dušu du kartus į savaitę. Duomenų, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta, byloje nėra. Toks abstraktus pareiškėjo teiginys, nepagrindus jo jokiais įrodymais, negali būti pagrindu konstatuoti kokių nors jo teisių pažeidimą. Pareiškėjas nedetalizavo, kada konkrečiai jam nebuvo užtikrinta galimybė praustis duše. Tuo remiantis, pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu teismas nenustatė.

Pareiškėjas teigia, kad areštinės kameroje trūko šviesos, negalėjo pasimankštinti, kameroje buvo šalta ir drėgna, nebuvo rozečių, todėl negalėjo pasišildyti vandens. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ 22 ir 24 punktai numatė, kad veikiančiose areštinėse turi būti užtikrintas natūralus kamerų apšvietimas ir vėdinimas, įrengiant atidaromus, skaidraus stiklo langus. Areštinės kamerų dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 100 lx. Minėtos higienos normos HN 37:2002 28 punktas numatė, kad kamerose ir karceryje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas (unitazas, praustuvė). Kamerose sanitarinis mazgas turi būti atskirtas 1,2 m aukščio pertvara. Sanitarinio mazgo pertvara, sienos ir grindys dengiamos glazūruotomis plytelėmis. Sanitarinio mazgo užimamas plotas neįskaičiuojamas į ploto normą 1 asmeniui. Be to, higienos normos HN 37:2002 79 punktas įtvirtino, kad asmenims, laikomiems areštinėje, turi būti suteikta teisė kasdien 1 valandą pasivaikščioti, nepilnamečiams ir moterims (ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus) – 2 kartus per dieną po 1 valandą.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.). Atsakovui nurodžius, kad Šalčininkų rajono areštinėje vadovaujamasi šių teisės aktų nuostatomis, pareiškėjui nepateikus įrodymų, kad dėl šviesos trūkumo, mankštos, šalčio, drėgmės, rozečių kreipėsi į administraciją ar kitas institucijas, šie skundo argumentai atmestini kaip niekuo nepagrįsti. Teismas pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo netinkamą apšvietimą, šaltį, drėgmę, tačiau visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos, kildinamos iš minėtų aplinkybių, iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais, kurių pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo. Tuo tarpu CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Kaip jau buvo paminėta, sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pažymėjo, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl nurodomų pažeidimų būtų atsiradusios tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme. Todėl minėti pareiškėjo argumentai dėl šviesos trūkumo, mankštos, šalčio, drėgmės, rozečių nevertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Kitos nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinės administracija pažeidė ne tik pareiškėjo subjektinę teisę būti kameroje, kurioje pagal tuo metu aktualų teisinį reguliavimą jam tektų ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas, bet ir teisę būti kameroje, kuri atitiktų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. 215 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2002 „Areštinės. Įrengimo bei eksploatavimo taisyklės“ reikalavimus, t. y. ši viešojo administravimo institucija iš esmės neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teismas nagrinėjamu atveju atsižvelgia į tai, kad nors pareiškėjas Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje buvo laikomas sąlyginai trumpai nuo 2013 m. rugsėjo 22 d. iki 2013 m. rugsėjo 23 d. ir nuo 2014 m. sausio 14 d. iki 2014 m. sausio 24 d. (iš viso 11 parų) Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje neužtikrinant minimalios ploto normos, turinčios tekti vienam asmeniui, įvertinus pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas neabejotinai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, darytina išvada, jog nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą nagrinėjamoje byloje konstatuoti EŽTK 3 straipsnio pažeidimą.

Pažymėtina, jog konstatavus EŽTK 3 straipsnio pažeidimą, turi būti sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Administracinių teismų praktikoje (LVAT administracinės bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009 ir kt.) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiama) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Šalčininkų rajono policijos komisariato areštinėje nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas (11 parų), tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į pažeidimų trukmę, sukeltus fizinius nepatogumus, minimalios mėnesinės algos dydį, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis. Taip pat į tai, kad byloje nenustatyta, kad Šalčininkų rajono policijos komisariatas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai neleidžia teismui konstatuoti, kad jis patyrė tokią neturtinę žalą, kuri turėtų būti įvertinta pareiškėjo prašoma suma. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į naujausią teismų praktiką panašiose faktinėmis aplinkybėmis bylose (LVAT administracinėje byloje Nr. A-3997-602/2016 pareiškėjui priteisė 2 300 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 266 paras ir 20 dienų ne visą parą, administracinėje byloje Nr. A-848-520/2016 pareiškėjui priteisė 1 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas buvo laikomas perpildytose kamerose 119 parų, administracinėje byloje Nr. A-2473-520/2016 paliko galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo pareiškėjui buvo priteistas 100 Eur neturtinės žalos atlyginimas, už patirtą neturtinę žalą, kai pareiškėjas buvo laikomas areštinėje 5 dienas neužtikrinant jam privatumo naudojantis tualetu, administracinėje byloje Nr. A-603-756/2016 pareiškėjui priteisė 60 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kai pareiškėjas 14 dienų areštinėje buvo laikomas sąlygomis, neužtikrinančiomis privatumo naudojantis tualetu), įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą teisingai atlygins 120 Eur sumos priteisimas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo R. P. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti R. P. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Henrikas Sadauskas