Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ričardas Gilys, sekretoriaujant Rimai Pačešiūnienei, teismo posėdyje išnagrinėjęs pareiškėjo S. V. skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutarties, kuria atmestas S. V. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimo, kuriuo vyriausiasis prokuroras paliko galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 89-2-0016-12, panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2013-03-08 Utenos rajono apylinkės teisme gautas S. V. skundas, kuriuo jis prašė panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimus ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 89-2-0016-12.

Skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-02 nutartimi atmestas S. V. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimo, kuriuo vyriausiasis prokuroras paliko galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 89-2-0016-12, panaikinimo. Teismas nutartyje konstatavo, kad nutraukti ikiteisminį tyrimą nuspręsta pagrįstai ir teisėtai, nes nenustatyti duomenys, leidžiantys daryti išvadą, kad Utenos apskrities VPK pareigūnų J. K. ir D. N. veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 str. 1 d., požymių.

Skundu pareiškėjas S. V. prašo panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 89-2-0016-12. Mano, kad apylinkės teismas jo skundą atmetė nepagrįstai. Nurodo, kad apylinkės teismas jo skunde nurodytas aplinkybes, jog neįžeidė pareigūnų, pripažino neteisingomis. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės ikiteisminiam tyrimui šioje byloje, nes savo skundą grindė ne pareigūnų įžeidimo ar neįžeidimo faktu, o kitais argumentais. Net ir laikant, kad įžeidė pareigūnus, mano, kad pareigūnai neteisėtai pavartojo prievartos priemones sulaikydami jį antrankiais ir pristatydami į policiją, o taip pat netinkamai elgėsi su jo turtu ir gyvūnu jo sulaikymo metu. Nurodo, kad nei prokurorė nutarime, nei ikiteisminio tyrimo teisėja nutartyje nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis protokolo nebuvo galima surašyti vietoje, o jį (pareiškėją) reikėjo pristatyti į policiją. Jokie įstatymai bei kiti teisės aktai nenumato reikalavimo, kad protokolą dėl veikų, padarytų prieš policijos pareigūnus, turi teisę surašyti tik kitas policijos pareigūnas. Mano, kad nebuvo jokio įstatyminio pagrindo, leidžiančio suvaržyti jo laisvę jam uždedant antrankius bei leidžiančius jį pristatyti į policijos įstaigą, juolab kad jis vietoje pateikė visus policijos patrulių prašomus dokumentus, iš kurių buvo galima nustatyti jo tapatybę ir surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą. Taigi daro išvadą, kad policijos pareigūnai, pavartoję fizinio poveikio priemones jo atžvilgiu, kad pristatytų į policijos įstaigą, pavartojo jas ne dėl teisėtų jų reikalavimų nevykdymo. Be to, policijos pareigūnai antrankius panaudojo pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. antrankius panaudojo be jokio įspėjimo, o fizinės prievartos priemonės buvo neproporcingos ir nebūtinos toje situacijoje. Nurodo, kad nesutinka su byloje esančiu garso įrašo vertinimu. Iš garso įrašo matyti, kad dokumentus policijos pareigūnams užtruko pateikti tik dėl to, jog pirmiausia norėjo suteikti pagalbą savo šuniui, ir, kaip mano, pareigūnai iš situacijos turėjo ir galėjo suprasti, kad dokumentų iš karto nepateikė ne piktybiškai vengdamas juos pateikti, o veikdamas būtinojo reikalingumo padėti savo gyvūnui sąlygomis. 2013-01-18 Utenos rajono apylinkės teismo nutarimu nustatyta, kad pareigūnų įžeidimas buvo išreikštas žodžiu. Tačiau nesupranta, kaip žodinis įžeidimas gali būti vertinamas kaip agresyvus veiksmas. Tai nebuvo grasinamo pobūdžio ar necenzūriniai žodžiai (pavartojo gyvūno pavadinimą, norminį lietuvių kalbos žodį), kurie leistų manyti, jog pareigūnų atžvilgiu buvo nusiteikęs agresyviai. Taigi, mano, kad buvo sulaikytas nesant jokio teisinio pagrindo (nesielgė agresyviai, nesipriešino, protokolą buvo galima surašyti vietoje) ir pažeidžiant nustatytą tvarką (neįspėjus, nesant būtinumo, prievartos priemonės neproporcingos pažeidimui). Nesutinka ir su tuo, kad policijos pareigūnų elgesys buvo dalykiškas, atitiko reikalavimus, keliamus statutiniams pareigūnams. Iš garso įrašo girdėti, kad į jo klausimą, kas bus su jo šunimi, kol jis bus sulaikytas, pareigūnas atsakė „mums neįdomu“, kas, jo nuomone, parodo ne tik visišką pareigūnų nerūpestingumą, bet ir nepagarbą, nežmonišką elgesį ne tik jo asmeniui, bet ir gyvūnui. Be to, nors garso įraše ir neužfiksuota (dėl jam nežinomų priežasčių garso įrašas buvo darytas tik prieš ir po sulaikymo, bet ne paties sulaikymo metu), tačiau ikiteisminio tyrimo metu nurodė aplinkybę, kad iš karto po jo žodžių, kuriuos pareigūnai suprato kaip įžeidimą, pareigūnai pasakė „blet, dabar tau bus“. Nemano, kad toks elgesys atitinka dalykiško elgesio standartus ir statutiniams pareigūnams keliamus reikalavimus. Mano, kad pareigūnų išreikštas abejingumas šuns likimui ir grasinimai jo atžvilgiu yra priešingi bet kokiems etikos ir moralės principams ir neatitinka dalykiško elgesio normų. Nurodo, kad nutartyje pasisakyta tik dėl nusikaltimo, numatyto BK 228 str. 1 d., sudėties požymių nebuvimo. Tačiau visiškai netirtos ir nevertintos aplinkybės ir jo skundo argumentai dėl kitų nusikalstamų veikų ir proceso teisės pažeidimų nutraukiant ikiteisminį tyrimą. Mano, kad policijos pareigūnai netinkamai atliko savo pareigą apsaugoti jo turtą, t. y. automobilį ir jame buvusį šunį. Jį pristačius į policiją jo automobilis liko stovėti kelkraštyje, praviru langu, todėl bet kuris asmuo galėjo pasikėsinti į jo nuosavybę, ką įrodo liudytojos D. D. parodymai. Tokiu neveikimu policijos patruliai pažeidė ne tik Policijos patrulių veiklos instrukcijos nuostatą, bet ir Konstitucijos 23 str., numatantį nuosavybės neliečiamumą. Savo skunduose jau nurodė, kad pareigūnai netinkamai elgėsi su gyvūnu, nes jau ir taip nuo karščio perkaitęs gyvūnas buvo paliktas vienas automobilyje, nesuteikiant veterinarinės pagalbos. Į šį jo argumentą teismas nutartyje tik nurodė, kad policijos pareigūnai nėra kalti dėl to, kad šuo perkaito būdamas karštyje, nes jis pats (pareiškėjas), būdamas pas tekintoją, šunį laikė karštyje. Toks nutartyje nurodytas argumentas yra nelogiškas ir prieštarauja protingumo principui. Iš bylos aplinkybių kaip tik matyti, kad jis automobiliu važiavo prie vandens telkinio būtent dėl to, kad norėjo padėti atsigaivinti nuo karščio perkaitusiam šuniui. Pakeliui jį sustabdė policijos pareigūnai, jį sulaikė ir išvežė į policijos komisariatą, šunį palikdami automobilyje, karštyje. Nesupranta, kaip pareigūnų veiksmai, kuriais jie sudarė sąlygas jau ir taip blogai besijaučiančiam gyvūnui dar ilgiau kęsti karštį ir troškulį, galėjo neprisidėti prie šuns pablogėjusios sveikatos būklės. Tai, kad šuo po palikimo automobilyje jautėsi blogai, patvirtino liudytojos D. D., L. N.. Mano, kad ilgiau kaip valandą šuns palikimas automobilyje, esant karščiui, be galimybės atsigerti yra gyvūno kankinimas. Taip pat prašė policijos pareigūnų iškviesti veterinarą, nes pats dėl susijaudinimo negalėjo rasti telefone veterinaro telefono numerio, tačiau pareigūnai į jo prašymą nesureagavo. Mano, kad pareigūnų veiksmuose yra gyvūno kankinimo požymių, o už gyvūnų kankinimą yra numatyta administracinė (Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 90 str.) ir baudžiamoji atsakomybė (BK 310 str.). Tačiau nei prokurorų nutarimuose, nei teismo nutartyje argumentuotai nepasisakyta dėl pareigūnų veiksmų gyvūno atžvilgiu, nespręstas klausimas dėl baudžiamosios atsakomybės, o nesant nusikalstamos veikos sudėties, dėl bylos perdavimo nagrinėti administracine tvarka. Teismas nutartyje nurodė, kad tęsiant tyrimą jokių naujų duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kitaip, nebūtų gauta. Tačiau tai, kad nebus gauta naujų įrodymų, nėra pagrindas nutraukti ikiteisminį tyrimą, nes ikiteisminio tyrimo tikslas nėra vien tik surinkti įrodymus. Mano, kad šiuo atveju ikiteisminį tyrimą tikslinga tęsti, kad būtų pereita prie kitų ikiteisminio tyrimo stadijų, t. y. kaltinamojo akto surašymo ir bylos perdavimo teismui. Taigi neteisingas surinktų įrodymų vertinimas yra pagrindas panaikinti nutarimą, kuriuo nutrauktas ikiteisminis tyrimas. Nurodo, kad tiek prokurorų nutarimuose, tiek ir ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartyje pareigūnų J. K. ir D. N. veiksmai vertinami tik baudžiamosios atsakomybės atžvilgiu ir neatsižvelgiama, kad galimai buvo padarytos ir kitos nusikalstamos veikos ar administraciniai teisės pažeidimai, taip pat nebuvo svarstomas jų (policijos pareigūnų) tarnybinės atsakomybės klausimas. Nebuvo atlikti policijos patrulių J. K. ir D. N. tarnybiniai patikrinimai, siekiant įvertinti jų gebėjimus, žinias, teisės aktų laikymąsi ir kt. Mano, kad šiuo atveju policijos pareigūnų veiksmuose nenustačius nusikalstamos veikos, nutraukiant ikiteisminį tyrimą, bylos medžiaga turėjo būti perduota spręsti ATPK numatyta tvarka ir taikoma administracinė arba tarnybinė atsakomybė (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 214 str. 6 d.).

Tenkinama skundo dalis.

Ikiteisminio tyrimo uždaviniai yra greitai ir išsamiai nustatyti visas reikšmingas nusikalstamos veikos aplinkybes, nustatyti tą veiką galimai padariusį asmenį ir kt. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir BPK nuostatų prokurorams kyla pareiga organizuoti ikiteisminį tyrimą ir vadovauti jam taip, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir asmenį, įtariamą padarius šią veiką. Nuspręsti dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojo proceso įstatymo numatytais atvejais ir pagrindais pagal BPK 212 str. yra išimtinai prokuroro kompetencija. Nagrinėjamu atveju prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu, dėl kurio baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, t. y. jeigu nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Tačiau pažymėtina, kad prieš priimant byloje vienokį ar kitokį procesinį sprendimą, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės turi būti išsamiai ir objektyviai ištirtos, todėl pradėtą ikiteisminį tyrimą nutraukti BPK 3 str. 1 d. 1 p. nurodytu pagrindu galima tik pasinaudojus visomis galimybėmis surinkti reikšmingus tyrimui duomenis. Prokuroro priimtas sprendimas bet kuriuo atveju turi būti motyvuotas ir pagrįstas byloje surinktais duomenimis. Pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu negali būti keliamas tikslas bet kokiomis priemonėmis ir būdais apkaltinti asmenį nusikalstamos veikos padarymu. Spręsti apie duomenų pakankamumą įtariamojo kaltei pagrįsti taip pat yra išimtinė prokuroro teisė.

Skundą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus faktinius duomenis, konstatuoja, kad prokurorų nutarimuose daromos išvados, jog nepadaryta veika, turinti BK 228 str. 1 d. numatyto nusikaltimo požymių, kurias skundžiama nutartimi teisėtomis pripažino apylinkės teismas, yra padarytos nesurinkus bei neįvertinus visų reikšmingų šio klausimo teisingam ištyrimui duomenų. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai ir nevisapusiškai, nepilnai ištirtos visos įvykio aplinkybės. Dėl to skundžiama nutartis, o kartu ir prokurorų nutarimai negali būti pripažinti teisėtais ir pagrįstais.

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad pagal S. V. pareiškimą 2012-06-22 Utenos rajono apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas ir atliekamas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 89-2-0016-12 dėl 2012-05-24 apie 17.15 val. (duomenys neskelbtini) g., Utenoje, S. V. atžvilgiu galimai atliktų neteisėtų policijos pareigūnų J. K. ir D. N. veiksmų pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d.

S. V. tiek savo pareiškime, tiek ir skunduose nurodė, kad policijos pareigūnai J. K. ir D. N. jį neteisėtai sulaikė, pažeisdami nustatytą tvarką jo atžvilgiu pavartojo fizinę prievartą, be pagrindo jį nuvežė į policijos komisariatą, nepasirūpino jo turtu, palikdami automobilį stovėti kelkraštyje praviru langu, dėl ko, bet kuris asmuo galėjo pasikėsinti į jo nuosavybę, bei žiauriai elgėsi su jo gyvūnu (šunimi), palikdami jį automobilyje karštą dieną alpstantį nuo karščio, be galimybės atsigerti, neįsitikinę, kad juo kažkas pasirūpins.

BK 228 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, piktnaudžiavusiam tarnybine padėtimi arba viršijusiam įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Teismų praktika rodo, kad paprastai tai būna veiksmai, priklausę kitų institucijų ar įstaigų kompetencijai; veiksmai, kuriems atlikti reikalingas specialus sprendimas ar leidimas; veiksmai, kurie nebuvo būtini ir kuriuos atlikti buvo galima tik įstatyme ar kitame teisės akte nustatytais atvejais; veiksmai, kurie visiškai uždrausti.

Iš teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo atlikti atitinkami procesiniai veiksmai: kaip liudytojas apklaustas pats pareiškėjas S. V., apžiūrėtas CD su jame esančiu garso įrašu ir padaryta garso įrašo stenograma, paimti paaiškinimai iš policijos pareigūnų D. N. ir J. K., kaip liudytojai apklausti D. D., G. S., L. N., paskirta ir gauta specialisto išvada apie pareiškėjui padarytus sužalojimus, pridėta administracinio teisės pažeidimo bylos, kurioje S. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas pagal ATPK 187 str. 2 d., kopija bei atlikti kiti veiksmai, kuriais buvo siekiama ištirti pareiškėjo nurodomas aplinkybes. Prokurorė 2013-01-29 nutarime dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. 89-2-0016-12 konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, jog policijos pareigūnai J. K. ir D. N., sustabdę S. V., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, t. y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d. Prokurorės teigimu, policijos pareigūnų J. K. ir D. N. parodymai dėl šio įvykio aplinkybių tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą, buvo vienodi, nuoseklūs. Atlikusi S. V. parodymų analizę prokurorė nutarime nurodė, kad jie neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl vertinami dviprasmiškai. Prokurorės nuomone, abejotina, ar policijos pareigūnai J. K. ir D. N., būdami statutiniai valstybės tarnautojai, turėdami nemenką darbo patirtį, gerai suprasdami savo kompetencijai priskirtų pareigų pobūdį ir vykdydami jiems pavestas darbines funkcijas, sulaikydami S. V., būtų vartoję fizinę prievartą ir specialias priemones, jeigu S. V. būtų paklusęs policijos pareigūnų nurodymams: sėdęs į tarnybinį automobilį ir vykęs į policijos įstaigą dėl administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo, kai iš byloje esančių duomenų – policijos pareigūnų paaiškinimų matyti, kad S. V. buvo agresyviai nusiteikęs, atsisakė vykti į policijos įstaigą ir būdamas įspėtas, kad jo atžvilgiu gali būti pavartota fizinė prievarta ir specialioji priemonė – antrankiai, toliau agresyviai mojavo rankomis. Prokurorė pripažino, kad tai yra tik prielaidos vertinimui ir negali būti pripažįstama įrodymais baudžiamojoje byloje, tačiau, prokurorės nuomone, šios prielaidos gali būti vienas iš pagrindų vertinant S. V. parodymų patikimumą ir policijos pareigūnų parodymų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms.

Minėtą prokurorės nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą teisėtu pripažino aukštesnysis prokuroras bei skundžiama nutartimi apylinkės teismas, kuris konstatavo, kad prokurorai, prieš priimdami skundžiamus nutarimus, visus galimus duomenis surinko, ištyrė ir juos teisingai įvertino, todėl tęsiant tyrimą jokių naujų duomenų, kuriuos būtų galima vertinti kitaip, nebūtų gauta. Tačiau skundą nagrinėjantis teismas su tokia apylinkės teismo padaryta išvada nesutinka ir konstatuoja, kad vien nurodytų duomenų įvertinimo sprendžiant nusikalstamos veikos požymių buvimo ar nebuvimo policijos pareigūnų J. K. ir D. N. veiksmuose klausimą, nepakanka.

Kaip matyti iš prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą, ji, darydama išvadas apie nusikalstamos veikos, numatytos BK 228 str. 1 d., požymių nebuvimą policijos pareigūnų veiksmuose, kitų byloje esančių duomenų kontekste neanalizavo ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvusio įvykio metu daryto garso įrašo ir jo stenogramos. Šiuos byloje esančius duomenis įvertino vyriausiasis prokuroras A. Mačerauskas, kuris 2013-02-19 nutarime atmesti S. V. skundą konstatavo, kad įvykio metu policijos pareigūnų darytas garso įrašas bei šio įrašo stenograma neprieštarauja prokurorės padarytoms išvadoms, o jas papildo. Tačiau teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiaga liudija, kad prokurorai nesiaiškino, kas ir kada bei kokiomis aplinkybėmis pateikė minėtą garso įrašą, kodėl byloje buvo pateikta tik garso įrašo kopija, o ne originalas, ir kur šiuo metu yra garso įrašo originalas. Perklausius byloje esantį garso įrašą matyti, kad jis yra neištisinis, jame dėl neaiškių aplinkybių yra tik įrašas, darytas prieš ir po pareiškėjo S. V. sulaikymo, tačiau nėra įrašyti pokalbiai, vykę S. V. sulaikymo metu. Pareiškėjas S. V. būtent nurodo skirtingas jo sulaikymo aplinkybes, nei jas aiškina policijos pareigūnai. S. V. tiek savo pareiškime, tiek liudytojo apklausos metu bei skunduose nuosekliai teigė, kad po to, kai policijos pareigūnai jam grąžino dokumentus ir jau ruošėsi išvažiuoti, jis, įkišęs galvą į savo automobilio vidų, ištarė žodžius „gaidynas čia mašinoje darosi Markizai“. S. V. teigimu, jis kalbėjosi su savo šunimi. Po šių jo pasakytų žodžių išgirdo policijos pareigūno, sėdėjusio prie automobilio vairo, žodžius „nu (keiksmažodis), dabar tau bus“, ir pamatė, kaip abu policijos pareigūnai, iššoka iš automobilio ir bėga link jo. Vienas iš policijos pareigūnų atsisegė ginklo dėtuvę ir iš jos iki pusės ištraukė ginklą. Pribėgę prie jo stvėrė už rankų, jas užlaužė už nugaros ir surakino antrankiais, nuvedė į policijos automobilį ir į jį įsodino. S. V. tvirtina, kad apie jokią fizinę prievartą, įskaitant ir antrankių panaudojimą, policijos pareigūnai jo neįspėjo. Be to, pareiškėjo teigimu, jam užlaužti rankas ir uždėti antrankius nebuvo jokio reikalo, nes jis nesielgė agresyviai, policijos pareigūnams nesipriešino, o, jo nuomone, protokolą buvo galima surašyti vietoje, nepristatant jo į policijos komisariatą. Kaip matyti iš policijos pareigūnų J. K. ir D. N. tarnybinių pranešimų ir jų paaiškinimų, jie nurodė, kad po S. V. dokumentų patikrinimo jiems lipant į tarnybinį automobilį, S. V., stovėdamas prie savo automobilio, juos išvadino „gaidžiais“, po ko jie pareikalavo S. V. sėstis į tarnybinį automobilį ir vykti į policijos įstaigą dėl protokolo surašymo. Tačiau S. V. mosikavo rankomis, buvo akivaizdžiai agresyviai nusiteikęs ir atsisakė vykti į policijos komisariatą, todėl jį įspėjo, kad jo atžvilgiu gali būti pavartota fizinė prievarta ir specialioji priemonė - antrankiai. S. V. ir toliau agresyviai mojavo rankomis, savo judesiais kėlė pavojų jų sveikatai, todėl jam uždėjo antrankius, pasodino jį į tarnybinį automobilį ir pristatė į komisariatą.

Fizinės prievartos pavartojimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymas ir Lietuvos Respublikos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660 patvirtinta Policijos patrulių veiklos instrukcija. Minėtuose aktuose nurodyta, kad policijos pareigūnai turi teisę pavartoti fizinę prievartą, įskaitant ir specialiąsias priemones, jei sulaikomas teisės pažeidėjas aktyviais veiksmais vengia sulaikymo. Tačiau prieš pavartodamas fizinę prievartą policijos pareigūnas privalo įspėti apie tokį ketinimą, suteikdamas asmeniui galimybę įvykdyti teisėtus reikalavimus, išskyrus atvejus, kai delsimas kelia grėsmę pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai arba toks įspėjimas yra neįmanomas.

Taigi skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į pirmiau aptartas aplinkybes, daro išvadą, kad šiuo atveju prokurorai neatliko visų įstatyme numatytų ir būtinų veiksmų, tarp jų ir tų, kuriais buvo galima patikrinti gautą pareiškimą ar skundą. Skundą nagrinėjantis teismas sprendžia, kad byloje esantis garso įrašas turi klastojimo požymių, nesyra pagrindo manyti, kad jis sumontuotas –jame nėra įvykių dalies garso įrašo, turinčio esminės reikšmės sprendžiant apie policijos darbuotojų ar S. V. parodymų teisingumą. Todėl, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, siekiant išsiaiškinti tikslias S. V. sulaikymo aplinkybes, būtina nustatyti esančio byloje neištisinio garso įrašo atsiradimo aplinkybes bei gauti įvykio metu daryto viso (ištisinio pokalbio) garso įrašo laikmeną , kuri šiuo atveju leistų padaryti ne vertinamąją, o tikslią išvadą dėl policijos pareigūnų ar S. V. parodymų teisingumo bei tuo pačiu policijos darbuotojų veiksmų teisėtumo ar neteisėtumo pareiškėjo S. V. atžvilgiu.

Be to, kaip matyti iš vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimo, jame nurodyta, kad net ir tuo atveju, jei policijos pareigūnai antrankius uždėjo prieš tai neįspėję pažeidėjo, tokie jų veiksmai negalėtų būti vertinami kaip užtraukiantys baudžiamąją atsakomybę. Iš to seka, kad vyriausiasis prokuroras konstatuoja tik baudžiamosios atsakomybės nebuvimą policijos pareigūnų veiksmuose, tačiau daro prielaidą apie policijos pareigūnams galimai kilsiančią kitą atsakomybės rūšį (pvz., drausminę). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad dar kitu sakiniu vyriausiasis prokuroras jau konstatuoja, kad S. V. atžvilgiu specialiosios priemonės buvo panaudotos teisėtai. Šiuo sakiniu vyriausiasis prokuroras jau pasisako apie policijos pareigūnų veiksmų teisėtumą, kas neužtraukia jokios atsakomybės. Skundą nagrinėjančio teismo nuomone, tokių vyriausiojo prokuroro nutarimo išvadų negalima laikyti nei motyvuotomis, nei logiškomis, nes jos prieštarauja viena kitai, ir kartu neduoda pagrindo konstatuoti, kad vyriausiojo prokuroro nutarimas priimtas visapusiškai ir pilnai išnagrinėjus įvykio aplinkybes. Tik nustačius, jog policijos pareigūnų visi veiksmai nebuvo kriminalinio pobūdžio, toliau būtų galima spręsti dėl pastarųjų veiksmų vertinimo drausmine tvarka.

Taigi konstatavus, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 89-2-0016-12 atliktas nepilnai ir neišsamiai, neišnaudotos visos galimybės objektyviems ir neginčytiniems duomenims apie nusikalstamos veikos padarymą ar nepadarymą nustatyti ir įvertinti, skundžiama Utenos rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 2 d. nutartis bei Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimas ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimas negali būti laikomi pagrįstais ir teisėtais, todėl naikintini. Kadangi paminėti prokurorų nutarimai ir teismo nutartis naikinami, dėl kitų skundo dalykų nebepasisakoma.

Pažymėtina, kad teismo, nagrinėjančio skundus dėl ikiteisminio tyrimo pareigūno ar prokuroro proceso veiksmų ir nutarimų, kompetencijos ribas nustato BPK 64 str. 2 d. - teismas patikrina prokuroro sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o nustatęs pažeidimus, juos nurodo bei pasiūlo juos pašalinti. Ikiteisminio tyrimo atnaujinimas taip pat yra išimtinai prokuroro kompetencija (BPK 217 str.), todėl skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo formuojamą prašymą panaikinti teismo nutartį bei prokurorų nutarimus ir atnaujinti ikiteisminį tyrimą, tenkina tik dalį jo skundo. Taigi apygardos teismas, vadovaudamasis šiomis nuostatomis ir BPK 442 str. 1 d. 2 p.,

Rezoliucinė dalis

nutar ė:

Tenkinti dalį pareiškėjo S. V. skundo.

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2013-04-02 nutartį, kuria atmestas S. V. skundas dėl Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimo, kuriuo vyriausiasis prokuroras paliko galioti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 89-2-0016-12, panaikinimo, ir priimti naują sprendimą:

panaikinti Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 89-2-0016-12 ir Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro A. Mačerausko 2013-02-19 nutarimą, kuriuo atmestas S. V. skundas ir paliktas galioti prokurorės A. Gylytės 2013-01-29 nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūrai pasiūlyti ištaisyti šioje nutartyje nurodytus ikiteisminio tyrimo trūkumus.

Ši nutartis neskundžiama.