Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Teisėjas A. Ridikas Teisminio proceso Nr. 1-46-1-00644-2008-6 Procesinio sprendimo kategorija

2.4.6.3.1.

1.2.14.5.3;2.4.8.

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Prano Šimkaus, teisėjų Ričardo Gilio ir Tomo Zdanavičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų T. K. ir D. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo

T. K. pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d., LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas: pagal LR BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. – vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, pagal LR BK 284 str. 1 d. – vienerių metų vieno mėnesio laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1 d., 4 d., 9 d., 65 str., šios bausmės ir bausmės, skirtos Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-05-14, 2009-06-19, 2009-06-23 ir 2009-06-23 nuosprendžiais subendrintos, prie griežčiausios pridedant švelnesnes ir T. K. paskirta subendrinta dvejų metų penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 str. 1 ir 3 d., ši subendrinta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-01-11 nuosprendžiu skirta ir neatlikta bausmės dalimi, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės iš dalies pridedant neatliktos bausmės dalį ir T. K. paskirta galutinė subendrinta dvejų metų devynių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į bausmės laiką T. K. įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2008-12-06 iki 2008-12-08 (dvi dienos) ir nuo 2009-05-14 iki 2009-06-23 pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-06-23 nuosprendį.

D. G. pripažintas kaltu pagal LR BK 284 str. 1 d. ir nuteistas devynių mėnesių laisvės atėmimo bausme. Vadovaujantis LR BK 75 str. 1 ir 2 d., laisvės atėmimo bausmės vykdymas D. G. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per vieną mėnesį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti, ar mokytis ar užsiregistruoti darbo biržoje ir be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau, kaip septynioms paroms. Į bausmės laiką D. G. įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2008-12-15 iki 2008-12-17 (dvi dienos).

Priteista iš T. K. 235,10 Lt UAB „Blizgantis dramblys“ turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. K. nuteistas už tai, kad 2008 m. gruodžio 6 d., apie 8.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, UAB „Blizgantis dramblys“ degalinėje, esančioje Projektuotojų g. 8, Panevėžyje, pasikėsino atvirai pagrobti svetimą – UAB „Blizgantis dramblys“ turtą – pakelį traškučių, kurių vertė 4,20 Lt, tačiau savo veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes šį traškučių pakelį pametė bandant jį sulaikyti A. B..

Be to, T. K. ir D. G. nuteisti už tai, kad 2008 m. gruodžio 6 d., apie 8.00 val., veikdami bendrininkų grupėje, T. K. būnant apsvaigus nuo alkoholio, viešoje vietoje, tyčia įžūliais ir vandališkais veiksmais, susijusiais su turto sugadinimu, smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: UAB „Blizgantis dramblys“ degalinėje, esančioje Projektuotojų g. 8, Panevėžyje, T. K. trenkiant buteliu nukentėjusiajam J. L. į viršugalvį dešinėje galvos pusėje bei tuo sukeliant fizinį skausmą, o nukentėjusiajam J. L. nuo smūgio atsitrenkus į už prekystalio esančią lentyną, dėl ko sudužo ant šios lentynos buvusios prekės ir buvo sugadintas UAB „Blizgantis dramblys“ priklausantis turtas 230,90 Lt vertės, po ko, T. K. iš ginklo, panašaus į šaunamąjį šovus du šūvius į nukentėjusįjį A. B., o D. G. papurškus ašarinių dujų A. B. į akis, T. K. sudavė vieną smūgį A. B. į galvą, o po to T. K. ir D. G. bendrai sudavė rankomis ir kojomis ne mažiau, kaip devynis smūgius A. B. į įvairias kūno vietas, padarydami dešinės kaktos pusės bei kairio pakaušio pusės muštines žaizdas ir šautinę dešinės nugaros pusės paviršutinę žaizdą, nežymiai sutrikdė A. B. sveikatą.

Nuteistasis T. K. skundžia 2009 m. gruodžio 3 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo panaikinti nuosprendį dalyje, kurioje buvo pripažintas kaltu pagal LR BK 178 str. 2 d. ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, švelninti jam skirtą bausmę pagal LR BK 284 str. 1 d. bei į bausmės laiką visiškai įskaityti kardomojo kalinimo laikotarpį, išbūtą pagal ankstesnį nuosprendį. Skunde nurodo, kad nuosprendis dalyje nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti naikinamas ir jo atžvilgiu priimamas naujas nuosprendis, o kitoje dalyje jis turi būti keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principų pažeidimo. Teigia absoliučiai teisingumo ir protingumo kriterijams prieštarauja pripažinimas jį kaltu padarius atvirą vagystę, kurios dalyko - traškučių pakelio vertė – 4,20 Lt. Be to, teismas visiškai netinkamai vertino BK 37 str. numatytą mažareikšmiškumo baudžiamojoje teisėje institutą. Mano, kad dėl padaryto žalos dydžio, nusikaltimo dalyko, kitų nusikalstamos veikos požymių ypatumų, jo veika turėjo būti pripažinta mažareikšme ir jis turėjo būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės. Teigia, kad jo veikoje dar galėtų būti administracinio teisės pažeidimo sudėties požymių, tačiau dėl dalyko vertės veika taip pat turėtų būti laikoma mažareikšme. Nurodo, kad nepagrįstai ir neteisingai pripažintas kaltu ir nuteistas kaip D. G. bendrininkas nusikalstamoje veikoje dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Teigia D. G. nėra joks jo bendrininkas. Jis tik pamatęs, kad jo atžvilgiu vartojamas smurtas, bandė aiškintis santykius ir pats buvo užpultas, jo atžvilgiu buvo pavartotas visiškai nepagrįstas ir nemotyvuotas fizinis smurtas. Mano, kad teismas visiškai nepagrįstai pripažino D. G. kaltu ir nuosprendyje nurodė jį kaip šios veikos bendrininką. Nurodo, kad teismas be pagrindo neįskaitė 30 d. suėmimo, pagal vieną iš subendrintų nuosprendžių, kas rodo, kad teismas neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą ir buvo šališkas jo atžvilgiu.

Nuteistasis D. G. skundžia 2009-12-03 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį ir prašo jį dalyje, kurioje buvo pripažintas kaltu pagal BK 284 str. 1 d. panaikinti ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, arba priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, arba švelninti jam skirtą bausmę. Skunde nurodo, kad nuosprendis jo atžvilgiu nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turi būti panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis arba jis turi būti pakeistas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo principų pažeidimo. Teigia nepagrįstai ir neteisingai yra pripažintas kaltu ir nubaustas kaip T. K. bendrininkas. Nurodo, kad T. K. nėra joks bendrininkas jo nusikalstamoje veikoje. Jis su T. K. tik kartu ėjo į degalinę, į jos vidų nėjo, o būdamas lauke ir pamatęs, jog kažkuris iš darbuotojų sudavė T. K. į veidą, bėgo jo ginti. Jį kažkas sugavo ir jis gindamasis nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, tam vyriškiui papurškė dujų balionėliu. Jo atžvilgiu visai nepagrįstai ir nemotyvuotai buvo naudojamas fizinis smurtas. Todėl mano, kad pirmosios instancijos teismas visai be pagrindo pripažino T. K. kaltu ir kartu nuosprendyje nurodė jį kaip šios veikos bendrininką.

Nuteistasis T. K., gynėjai teismo posėdyje prašo apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras - atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. G. apeliacinis skundas atmestinas, nuteistojo T. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalis.

Kaip matyti iš apeliacinių skundų turinio, abu apeliantai ginčija pirmosios instancijos teismo duomenų pripažinimą įrodymais ir jų vertinimą, kaltes ir bendrininkavimą padarant viešosios tvarkos pažeidimą bei bausmių griežtumą, todėl tapatūs jų apeliacinių skundų teiginiai analizuojami kartu ir pateikiamos bendros išvados.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jais remdamasis padarė teisingas išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių, veikų kvalifikavimo, nuteistųjų kaltės bei jiems paskirtų bausmių dydžių. Tačiau teismas, bendrindamas T. K. paskirtas bausmes padarė akivaizdžią klaidą, nes nepagrįstai nauju nuosprendžiu paskirtas bausmes subendrino su 2009-05-14 Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme. Todėl nuosprendis dalyje dėl bausmių bendrinimo keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.).

Nuteistieji T. K. ir D. G. iš esmės ginčija įrodymų vertinimą (BPK 20 str. 5 d.) bei apylinkės teismo padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 str.). Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamieji (nuteistieji) teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus (BPK 22 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi įrodymų, kuriais buvo grindžiamas apkaltinamas nuosprendis, teisėtumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priešingai apeliantų tvirtinimui, vertindamas byloje surinktus duomenis ir juos pripažindamas įrodymais, BPK 20 str. reikalavimų nepažeidė. Tuo tarpu nuteistųjų apeliaciniuose skunduose pateikiami samprotavimai apie įrodymų vertinimą yra tik subjektyvūs ir nepaneigia teismo išvadų šiuo klausimu. Bylą nagrinėjęs apylinkės teismas patikrino kiekvieno įrodymo liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir visus įrodymus įvertino bendrajame bylos duomenų kontekste. Apie visus surinktus bei įvertintus įrodymus teismas išsamiai pasisakė nuosprendyje. Patikrinęs pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą bei nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą faktinėms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nuteistiesiems T. K. ir D. G. inkriminuotų nusikaltimų aplinkybes ir tinkamai jas įvertino. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu visiškai sutinka.

Nuteistieji T. K. ir D. G. apeliaciniais skundais ginčija kaltes ir neigia buvę bendrininkai nusikalstamoje veikoje dėl viešosios tvarkos pažeidimo. Abu apeliantai pateikia iš esmės vienodą versiją, jog po to, kai T. K. kažkuris iš degalinės darbuotojų sudavė smūgius į veidą, D. G. puolė jį ginti ir pats buvo užpultas bei priverstas gintis. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokia nuteistųjų pateikta versija neatitinka tikrovės ir pirmosios instancijos teismo išvadų dėl jų kaltės padarant tyčinį nusikaltimą veikiant bendrininkų grupėje, nepaneigia.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Būtinu bet kuirios bendrininkavimo formos požymiu yra ir bendrininkų tarpusavio susitarimas (BK 24 str. 1 d. ). Įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t. ), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas. Esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai atsako pagal tą patį BK str. už tą pačią nusikalstamą veiką, nepriklausomai nuo to, kokius konkrečius veiksmus kiekvienas iš jų atliko realizuodamas nusikalstamą sumanymą.

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį T. K. ir D. G. atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d., pagrįstai sprendimą grindė nukentėjusiųjų A. B., J. L., liudytojų A. L., E. Ž., Ž. K., V. D. parodymais, specialisto išvada, daiktų pateikimo bei daiktų apžiūros, įvykio vietos apžiūros, parodymų atpažinti protokolų duomenimis bei kita bylos medžiaga. Nukentėjusiųjų A. B., J. L., liudytojo A. L. parodymais, kuriais kolegija netikėti neturi pagrindo, nustatyta, kad įvykio dieną, nustatytu laiku, T. K. ir D. G. buvo kartu užėję į degalinę UAB „Blizgantis dramblys“, esančią Projektuotojų g. 8, Panevėžyje. Kad kartu su juo degalinėje buvo D. G. teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir nuteistasis T. K. (T. 2, b. l. 58), todėl minėtų asmenų parodymai pilnai paneigia D. G. parodymus, kad jis užėjęs į degalinę nebuvo, o T. K. laukė kieme. Nukentėjusysis J. L. teisme parodė, kad po to, kai kelis kartus T. K. pareikalavo susimokėti už traškučių pakelį, kurį jis buvo užsikišęs už striukės, šis alaus buteliu sudavė jam smūgį per galvą. Tokius nukentėjusiojo parodymus pilnai patvirtina nukentėjusiojo A. B. parodymai, kad jam stovint lauke ir rūkant matė, kaip T. K. iš šaldytuvo paėmė du butelius alaus ir traškučių pakelį. Jis girdėjo kaip vienas iš nuteistųjų pasakė „ką galima pavogti”, o po kurio laiko atsisukęs pamatė, kad J. L. stovi susiėmęs už galvos ir yra visas aplipęs stiklo šukėmis bei purslais. Suprato, kad į J. L. buvo mestas alaus butelis. Liudytojas A. L. teisme taip pat parodė matęs J. L. besivalantį nuo galvos šukes bei putas. Jis jam pasakė, jog gavo buteliu per galvą, o liudytojas E. Ž. parodė, kad išgirdęs dūžtančio stiklo garsą ir įėjęs į prekybos salę pamatė ant J. L. galvos šukes, o pas T. K. rankose sudaužytą alaus butelį. Kaip matyti iš aptartų parodymų, nei vienas iš nukentėjusiųjų ir liudytojų nenurodė matęs, kad T. K. būtų buvęs suduotas smūgis, dėl ko D. G. būtų turėjęs pagrindą T. K. ginti. Todėl nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai pilnai paneigia nuteistųjų parodymus dėl prieš T. K. pavartotą fizinį smurtą ir dėl to atsiradusį D. G. pagrindą jį ginti. Iš nukentėjusiojo A. B. parodymų matyti, kad dėl įvykio degalinėje jam bandant sulaikyti iš jos išbėgusį T. K., pastarasis išslydo ir pabėgo. Tuomet puolė sulaikyti D. G.. Kai sugriebė jam už striukės, išgirdo rėkiant T. K.. Atsisuko ir pamatė T. K. laikant rankose pistoletą. T. K. du kartus šovė į jį ir pataikė: į nugarą ir į galvą. Po to D. G. išsitraukė ašarines dujas ir jam papurškė, o T. K. pistoletu trenkė į pakaušį. Nebeturėjo jėgų ir nugriuvo. Tuomet T. K. su D. G. jam sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių į įvairias kūno vietas (T. 2, b. l. 55-56). Tokius nukentėjusiojo parodymus pilnai patvirtina visa eilė rašytinių įrodymų – specialisto išvada, įvykio vietos apžiūros, daiktų pateikimo bei daiktų apžiūros, parodymų atpažinti protokolai, kurių įrodomoji vertė yra aiški, o patikimumas – kolegijai nekelia abejonių ( T. 1, b. l. 5-9, 25, 26-28, 29, 47, 53-54, 143-146). Nukentėjusiojo A. B. parodymus patvirtina ir nukentėjusiojo J. L. parodymai. Pastarasis teisme parodė matęs, kaip A. B. lauke prie degalinės grūmėsi su abiem nuteistaisiais, ir kad D. G. gulinčiam ant žemės A. B. kelis kartus spyrė į galvą (T. 2, b. l. 56). Liudytojas A. L. teisme parodė matęs, kaip A. B. stumdėsi su abiem nuteistaisiais, puolusiais jį iš abiejų pusių. Girdėjo šūvius, tačiau kas šovė, nematė (T. 2, b. l. 57). Iš liudytojo E. Ž. parodymų, duotų teisme matyti, kad jis taip pat matė kaip A. B. su T. K. grūmėsi. T. K. išsitraukė pistoletą, dėl ko visi išsigando. A. B. pradėjo bėgti. T. K. į jį šovė du kartus, po to jam gulinčiam dar sudavė kelis smūgiu (T. 2, b. l. 57). Liudytojas S. P. teisme parodė tik girdėjęs šūvius, matė nuo degalinės nubėgančius nuteistuosius (T. 2, b. l. 56). Tiek nukentėjusieji, tiek ir liudytojai bendrai parodė, kad T. K. ir D. G. pabėgus, po kurio laiko jie vėl sugrįžo į degalinę, grasino ir įžeidinėjo ten buvusius asmenis. Šie savarankiški, patikimi ir nepriekaištingi įrodymai, kurie papildo vienas kitą ir atitinka nustatytas faktines bylos aplinkybes pilnai paneigia nuteistojo D. G. parodymus, kad jis tik gynėsi nuo prieš jį vartojamo nepagrįsto ir nemotyvuoto fizinio smurto. Netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymais kolegija neturi jokio pagrindo, nes jie viso tyrimo metu buvo nuoseklūs. Tuo tarpu nuteistųjų parodymų nenuoseklumas ir jų akivaizdus prieštaravimas įrodymų visetui tik rodo jų bandymą išvengti atsakomybės. Duomenų, kad nukentėjusieji ir liudytojai būtų turėję pagrindą apkalbėti nuteistuosius T. K. ir D. G., byloje nėra, tokių duomenų nenurodė ir patys nuteistieji. Todėl sutinkamai su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad T. K. ginčo su nukentėjusiuoju J. L. metu nors D. G. jokių aktyvių veiksmų tuo metu dar neatliko, tačiau po to, kai T. K. J. L. sudavė smūgį alaus buteliu per galvą ir A. B. dėl to bandant T. K. sulaikyti, D. G. taip pat įsijungė į jau T. K. pradėtos nusikalstamos veikos darymą ir kartu su juo nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu viešoje vietoje atliko neteisėtus smurtinius veiksmus – sudavė jam smūgius, purškė dujų balionėliu. T. K. ir D. G. atlikti bendri ir suderinti veiksmai neabejotinai rodė, kad jie suprato, kad daromoje nusikalstamoje veikoje veikia kaip bendrininkai, kad jie abu kėsinasi į tą patį objektą – viešąją tvarką ir papildomą objektą – nukentėjusiojo sveikatą ir kad kiekvieno iš jų veiksmai sudarė sąlygas kitam bendrininkui daryti nusikalstamą veiką, taip siekiant bendro norimo rezultato. Abu nuteistieji realizuodami nusikalstamą sumanymą atliko aktyvius veiksmus, todėl esant tokioms bylos aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai abu nuteistuosius įvardijo kaip bendravykdytojus padarant viešosios tvarkos pažeidimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas tiek tiesioginiais, tiek netiesioginiais apeliantų T. K. ir D. G. kaltės įrodymais ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino juos kaltais remiantis ne vienu kuriuo nors įrodymu, bet remiantis įrodymų visetu ir kurių visiškai pakanka pripažinti, kad nuteistieji padarė nusikalstamą veiką, už kurią jie yra nuteisti.

Apelianto T. K. prašymas pakeisti nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal LR BK 22 str. 1 d. ,178 str. 2 d. ir taikant LR BK 37 straipsnio nuostatas, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės arba priimti naują - išteisinamąjį nuosprendį, laikomas nepagrįstu. Pagal LR BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Būtent žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Be to, LR BK 37 str. formuluotė „ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų“ suponuoja išvadą, jog, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama į visų – objektyviųjų ir subjektyviųjų – veikos požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Veikos mažareikšmiškumas bei pavojingumas yra vertinamieji požymiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad LR BK 178 str. 2 d. numatyti vagystę kvalifikuojantys požymiai veiką daro pavojingesnę. Nuteistajam įvykdžius atvirą vagystę, kuri laikytina kaip kvalifikuota, pagrobtojo turto nedidelė vertė šiuo atveju nėra požymis, turintis prioritetą prieš veikos pavojingumą. Todėl atsižvelgiant į visas aplinkybes, taip pat į tai, kad tuoj po pasikėsinimo atvirai pagrobti svetimą turtą, toje pačioje vietoje T. K. įvykdė kitą baigtą nesunkų nusikaltimą viešąjai tvarkai, be to, atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga, teismas konstatuoja, kad T. K. BK 37 straipsnis netaikytinas.

Kaip nepagrįsti atmestini apeliantų T. K. ir D. G. prašymai sušvelninti nuosprendžiu paskirtas bausmes. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems T. K. ir D. G. bausmes atsižvelgė į visumą LR BK 54 str. numatytų aplinkybių, apibūdinančių padarytas veikas bei nuteistųjų asmenybes, taip pat į bausmės skyrimo taisykles, numatytas LR BK 61 str. 1-3 dalyje, motyvavo laisvės atėmimo bausmių ir jų dydžių skyrimus, o D. G. ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo skyrimą. T. K. nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą viešąjai tvarkai bei pasikėsinimą įvykdyti tyčinę apysunkią nusikalstamą veiką nuosavybei (LR BK 11 str.) padarė per jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, o D. G. padarė nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą viešajai tvarkai turėdamas neišnykusį teistumą už sunkaus (nuosavybei) ir nesunkaus (viešąjai tvarkai) nusikaltimų padarymą, todėl LR BK 27 str. 1 d. prasme, jie abu yra recidyvistai. Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir, sutinkamai su LR BK 56 str. 1 d., jog recidyvistams už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistiesiems parinko sankcijose už jų padarytas nusikalstamas veikas numatytų griežčiausių bausmių rūšis – laisvės atėmimus. Nustatydamas T. K. ir D. G. skirtinų bausmių dydžius, teismas atsižvelgė į tai, kad abu nuteistieji ne kartą teisti, niekur nedirba ir nesimoko, kad D. G. charakterizuojamas neigiamai, kad byloje nenustatyta apeliantų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, kad nustatytos dvi T. K. atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikalstamas veikas padarė būdamas neblaivus ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (LR BK 60 str. 1 d. 9 p.), o veiką, numatytą BK 284 str. 1 d. padarė bendrininkų grupėje (LR BK 60 str. 1 d. 1 p.), kas pripažinta ir D. G. atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taip pat atsižvelgęs į nuteistųjų vaidmenį padarant nusikalstamas veikas, T. K. pagrobto turto vertę (4,20 Lt) bei į tai, kad T. K. daromas apysunkis nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir sutinkamai su Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d., kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio, pagrįstai T. K. už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. padarymą paskyrė laisvės atėmimo bausmę artimą sankcijoje numatytam šios bausmės rūšies vidurkiui (Lietuvos Respublikos BK 284 str. 1 d. numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių iki dvejų metų, o bausmės vidurkis yra lygus 1 m. 1 mėn. 15 d.), o už nusikaltimo, numatyto BK 178 str. 2 d. padarymą – laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis (Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. numato laisvės atėmimo bausmę nuo 3 mėnesių iki šešių metų, o bausmės vidurkis yra lygus 3 m. 1 mėn. 15 d.), atitinkamai D. G. už nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. padarymą - laisvės atėmimo bausmę mažesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Kolegija konstatuoja, kad šios bausmės paskirtos motyvuotai, sankcijos ribose, laikantis bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų ir nėra per griežtos.

Be to, pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į tai, kad D. G. buvo teistas gana seniai, ilgą laiką nepadarė nusikaltimų, vėliau buvo teisiamas tik už baudžiamojo nusižengimo padarymą, kad jo vaidmuo padarant nuskalstamą veiką nebuvo pagrindinis, padarė išvadą, jog bausmės tikslams pasiekti nėra būtinas realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas ir D. G. atidėjo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą minimaliam – vienerių metų terminui. Naujų aplinkybių, į kurias būtų neatsižvelgta skiriant bausmę, apeliantai skunduose nenurodė, todėl švelninti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes nėra teisinio pagrindo.

Tačiau apylinkės teismas, bendrindamas T. K. bausmes padarė akivaizdžią klaidą, nes nepagrįstai naujai paskirtas bausmes subendrino su 2009-05-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta bausme, todėl nuosprendis dalyje dėl bausmių bendrinimo keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 str. 1 p.). Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2009-05-14 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis jau buvo bendrintas su 2009-06-19, 2009-06-23 ir 2009-06-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiais, todėl dar kartą jo bendrinti nebuvo pagrindo. Todėl šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrintinos tik su 2009-06-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, kuris buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2009-10-19 nuosprendžiu, 2009-06-23 ir 2009-06-23 Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiais. Naikintinas ir BK 64 str. 1 ir 3 d. taikymas, nes 2008-01-11 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis jau buvo subendrintas su 2009-05-14 Panevėžio apylinkės teismo nuosprendžiu.

Apelianto T. K. prašymas jam į bausmės laiką įskaityti 30 dienų suėmimo, išbūto pagal vieną iš subendrintų nuosprendžių, atmestinas, nes nėra duomenų, kad T. K. būtų buvęs tokį laiką suimtas pagal kurį nors iš ankstesnių nuosprendžių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 2 d. 2 p., 328 str. 1 p.,

nusprendė:

Nuteistojo D. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo T. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009-12-03 nuosprendį pakeisti:

T. K. paskirtas bausmes vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4, ir 9 d. subendrinti su 2009-06-19 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu 2009-10-19 Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, ir 2009-06-23, 2009-06-23 Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, prie griežčiausios iš dalies pridedant švelnesnes ir jam paskirti subendrintą bausmę – laisvės atėmimą dvejiems metams keturiems mėnesiams.

T. K. į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007-09-24 iki 2007-12-22, nuo 2008-12-06 iki 2008-12-08 ir bausmių laiką, atliktą pagal ankstesnius nuosprendžius, t. y. nuo 2009-05-14 iki 2009-06-19, nuo 2009-06-19 iki 2009-06-23 ir nuo 2009-06-23 iki 2009-12-03.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.