Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-146-2059-08

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2008-12-22
Bylos Nr.: A-146-2059-08
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Roma Sabina Alimienė, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Pareiškėjas: V., V. Z.
Atsakovas: Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities viršininko administracijos

Kategorijos

11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.1pavadinimo nepavyko patikrinti
15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. A146-2059/2008Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1; 15.2.3.1; 15.2.3.2(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2008 m. gruodžio 22 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui V. Z.,atsakovo atstovui T. R.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės apskrities viršininko administracijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija n ustatė:

I.

Pareiškėjas 2005 m. lapkričio 11 d. skundu (2 t., b.l.2-4), 2007 m. sausio 22 d. skundu (1 t., b.l.3-6), taip pat 2006 m. rugpjūčio 25 d., 2006 m. gruodžio 18 d. (2 t., b.l.67-69,175) bei 2007 m. gruodžio 16 d.(3 t., b.l.40-42) patikslintais skundais prašė teismą priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities viršininko administracijos (toliau – atsakovo atstovas, Administracija), 23067,59 Lt turtinės ir 40000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, taip pat teismo išlaidas.

Pareiškėjas skunduose (t. 1, b.l. 3-6, t. 2, b.l. 2-4, 67, 175, t. 3, b.l. 40-42) ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad jo tėvas K. Z. 1991 m. rugsėjo 10 d. pateikė Šakių rajono Jankų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 5,60 ha žemės, esančios Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone. Šiuo prašymu išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo – prašė perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos seniūnijoje, Marijampolės rajone, kur 1988 metais buvo įsigijęs sodybą. 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimu K. Z. Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas prie sodybos ir po trobesiais. (Duomenys neskelbtini) mirus tėvui K. Z., pareiškėjas teigė tapęs jo turto paveldėtoju. Pareiškėjas nurodė, kad Kazlų Rūdos žemėtvarkininkai privalėjo paruošti dokumentus dėl nuosavybės teisės atstatymo ekvivalentine natūra į jo tėvo naudotą asmeninio ūkio žemės plotą pagal 1991 m. rugsėjo 10 d. jo prašyme išreikštą valią. 1996 m. gruodžio 2 d. Kazlų Rūdos žemėtvarkos specialistai pamatavo Višakio Rūdos kaime 3 ha žemės po pastatais ir šalia jų. 1998 m. balandžio 28 d. pareiškėjas kreipėsi į Seimo kontrolierių dėl Marijampolės žemėtvarkininkų savivalės, delsiant grąžinti jo tėvo žemę pagal iki mirties išreikštą valią. 1998 metų pabaigoje pareiškėjui pranešta, kad nuosavybės teisė į žemę atkurta. 1999 m. balandžio 27 d. nuvykus paimti žemės grąžinimo dokumentų paaiškėjo, kad nuosavybės teisės atkūrimas neatitiko jo tėvo išreikštos valios. 1998 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimu Nr. 84-7996 nuosavybės teisė į 5,60 ha žemės buvo atkurta grąžinant žemę natūra Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone. 2003 m. balandžio 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teismo sprendimu šis Marijampolės apskrities viršininko sprendimas buvo panaikintas. Pareiškėjas pažymi, kad žemės grąžinimo klausimas su juo (K. Z. turto paveldėtoju) nebuvo derintas. Pareiškėjo teigimu, Marijampolės apskrities viršininko administracija, pasinaudojusi tuo, kad jis serga sunkia liga, reikalavo pasirašyti dokumentą, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę natūra. Pareiškėjui paprieštaravus, pažadėta, kad ateityje bus leista nusipirkti tėvo iki mirties naudotą asmeninio ūkio žemę.

Po to, kai teismo sprendimu buvo panaikintas 1998 m. rugpjūčio 25 d. Marijampolės apskrities viršininko sprendimas Nr. 84-7996 dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę natūra, 2003 m. rugsėjo 5 d. raštu Nr. SD-11-1510 Marijampolės apskrities viršininkas įsipareigojo, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237-ŽI-2 bus atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvo K. Z. 3 ha asmeninio ūkio žemės Višakio Rūdos kaime, o už 2,6 ha bus suteiktas lygiavertis žemės sklypas laisvo valstybinio fondo žemėje. Šis įsipareigojimas nebuvo vykdomas. Pareiškėjas pažymi, kad Ministro Pirmininko pavedimu jo skundą dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos vilkinimo išnagrinėjusi Nacionalinė žemės tarnyba nurodė vykdyti įstatymus. 2003 m. gruodžio 11 d. buvo paženklintas grąžintinas neatlygintinai 1,79 ha žemės sklypas po pastatais ir šalia jų Višakio Rūdos kaime (jis buvo pamatuotas 1996 m. gruodžio 2 d.). 2004 m. vasario 4 d. laišku apskrities viršininkas pranešė, kad sugrąžins neatlygintinai 1,79 ha žemės sklypą būtent Višakio Rūdos kaime, tačiau 2007 m. liepos 30 d. raštu Marijampolės apskrities viršininko administracija tai paneigė. Pareiškėjo teigimu, prasidėjus teismo sprendimo vykdymo procedūrai, Marijampolės apskrities viršininkas eilėje pažymų, atsakymų, raštų pradėjo jį terorizuoti, tyčiotis, šantažuoti, kompromituoti. Tai pablogino jo sveikatą, kadangi jis buvo nedarbingas, 2 grupės invalidas.

Šalies argumentai

Pareiškėjas paaiškino, kad 1999 metais paaiškėjus aplinkybei, jog nuosavybės teisės atkūrimas neatitiko jo tėvo išreikštos valios ir lygiavertis žemė sklypas Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos savivaldybėje, jo tėvui skirtos asmeninio ūkio žemės vietoje nesuteiktas, 1999 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Marijampolės rajono žemėtvarkos skyrių, prašydamas leisti nusipirkti tėvo K. Z. naudotą 1,25 ha žemės plotą, esantį po trobesiais, kuriuos paveldėjo pagal testamentą, kartu įteisinant ir leistiną namų valdą. 2000 m. sausio 17 d. gavo atsakymą, kad sklypą pirkti bus leista patvirtinus žemės reformos žemėtvarkos projektą. Tuo pačiu klausimu į apskrities viršininko administraciją raštu kreipėsi pakartotinai (2000 m.lapkričio 22 d., 2001 m. vasario 8 d.), tačiau atsakymų negavo. 2001 m. rugpjūčio 14 d. buvo nuvykęs pas Kazlų Rūdos žemėtvarkos specialistus, kur jam buvo parodytas 0,26 ha namų valdos žemės sklypo planas pažadant jį perduoti į Marijampolės žemėtvarkos skyrių. 2001 m. rugpjūčio 28 d. nuvykęs į Marijampolės žemėtvarkos skyrių sužinojo, kad sklypo planas negautas. Seimo kontrolierei ištyrus jo skundą paaiškėjo, kad 0,26 ha namų valdos plotas buvo patvirtintas 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr.172-ŽM. Pareiškėjo nuomone, atsakovo institucijos tarnautojai tikėjosi iš jo atlygio (kyšio). Pareiškėjas paaiškino, kad minėtos namų valdos sklypo dokumentai jam buvo pateikti tik 2005 m. vasario 22 d. Dėl likusios žemės sprendimas nepriimtas iki šiol.

Pareiškėjas skunduose pažymėjo, kad dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos neteisėtų veiksmų ir vilkinimo priimti sprendimus jis 1998-2006 metais daug kartų kreipėsi į įvairias valdžios institucijas (Seimo kontrolierių, Žemės ūkio ministeriją), taip pat į Lietuvos Respublikos Prezidentą bei Ministrą Pirmininką.

Įvertindamas Marijampolės apskrities viršininko A. M. ir jam pavaldžių darbuotojų neteisėtą veiklą jo atžvilgiu, V. Z. prašė atlyginti jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Pareiškėjas nurodė, kad žala susideda iš 23013,59 Lt turtinės žalos už negautas žemės ūkio naudmenas dėl 0,26 ha dydžio namų valdos neturėjimo, delsimo leisti pirkti 1 ha sklypą, dėl negautų pajamų, auginant daržoves 4,36 ha žemės sklype, bei iš registruotų laiškų siuntimo, dokumentų dauginimo, tekstų rinkimo, kelionių, susijusių su melagingais iškvietimais dėl žemės grąžinimo, išlaidų; taip pat iš 40000 Lt neturtinės žalos, kuri atsirado dėl daugiau kaip 11 metų trunkančio jo žeminimo, sprendžiant žemės grąžinimo klausimus, taip pat dėl jo sveikatos pablogėjimo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 207 Lt kelionės išlaidų dėl dalyvavimo teismo posėdžiuose, 10 procentų dienpinigių už kiekvieną proceso dieną. Pareiškėjas atsisakė reikalavimo priteisti iš atsakovo 54 Lt už kelionę į Marijampolės miestą ir atgal dėl Marijampolės policijos komisariato tyrėjos A. K. iškvietimo į apklausą byloje dėl oficialius dokumento suklastojimo ryšium su žemės grąžinimu.

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės apskrities viršininko administracijos, įgalioti atstovai teismo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. galiojusi Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija numatė, jog pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą galėjo tik su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenę ir su juo bendrą ūkį turėję asmeninio ūkio žemės naudotojo šeimos nariai. Pareiškėjo tėvas K. Z. mirė 1996 metais, pareiškėjas iki tėvo mirties su juo kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Todėl K. Z. asmeniniam ūkiui skirtas žemės sklypas negalėjo būti įskaitytas į Višakio Rūdos kaime nuosavybėn perduotino lygiaverčio žemės sklypo plotą, parduodamas arba išnuomojamas. Atsakovo atstovų teigimu, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad Marijampolės apskrities administracijos darbuotojai veikė neteisėtai, į teismą dėl to nesikreipė. Pareiškėjui 2005 m. vasario 22 d. sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemę kitoje vietoje, šio sprendimo pareiškėjas teismine tvarka neginčijo. Be to, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas, susijęs su pareiškėjo nuosavybės teisių į žemę atkūrimu, išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu. Atsakovo atstovų manymu, pareiškėjo reikalavimas priteisti turtinę ir neturtinę žalą yra nepagrįstas, nes tarp Marijampolės apskrities viršininko administracijos darbuotojų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos turtinės bei neturtinės žalos nėra priežastinio ryšio. Be to, pareiškėjas neįrodė reikalavimo dėl žalos, atsiradusios dėl negalėjimo auginti atviro grunto daržoves, šią žalos dalį grindė tik spėjimais, prielaidomis.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2008 m. kovo 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo tėvui K. Z. 1993 m. kovo 12 d. Kazlų Rūdos apylinkės tarybos sprendimu buvo paskirtas 3 ha dydžio asmeninio ūkio žemės sklypas prie namų valdos, esančios Višakio Rūdos kaime (t.2, b.l. 55 - 57). Šis asmeninio ūkio žemės sklypas buvo pažymėtas 1996 m. lapkričio 26 d. žemės paženklinimo akte ir plane (t.2, b.l. 81-82). Pareiškėjo tėvas žemės šio sklypo neįsiteisino ir (duomenys neskelbtini) mirė (prijungtos adm. bylos Nr. I-966-353/2005 l. 73). 1997 metais K. Z. turtą paveldėjo sūnus – pareiškėjas V. Z. (t.2, b.l. 112). Remdamasis bylos dokumentais teismas nustatė, kad K. Z. 1991 metais pateikė prašymą Šakių rajono Jankų apylinkės žemėtvarkos tarnybai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Kazlų Rūdos savivaldybėje, Jankų seniūnijoje, Laukiniškės kaime iki žemės nacionalizavimo turėtą žemę, prašydamas nuo 1992 metų suteikti jam 5,60 ha žemės sklypą pagal jo gyvenamąją vietą Višakio Rūdos kaime (t.2, b.l. 49). Atsakovo atstovo 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu mirusiojo K. Z. vardu nuosavybės teisės į žemę buvo atkurtos atkurtos jo dukrai A.M. D., grąžinant natūra 5,60 ha žemės sklypą Laukiniškės kaime. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu šis Marijampolės apskrities viršininko sprendimas buvo panaikintas (t.1, b.l. 23-25, t.2, b.l. 52-53). Naujas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo mirusiojo K. Z. vardu priimtas 2005 m. vasario 22 d., juo nuosavybės teisės atkurtos perduodant jo turto paveldėtojams nuosavybėn neatlygintinai 8 ha žemės sklypą, esantį Kazlų Rūdos savivaldybėje Judrarūdės kaime (t.2, b.l. 124-127).

Teismas nustatė, kad pareiškėjo teigimu, jis 1999 m. gruodžio 14 d. ir 2001 m. vasario 8 d. prašymais kreipėsi į Marijampolės apskrities viršininko administraciją (t.2, b.l. 6, 9; teismui nebuvo pateikta duomenų, jog 2000 m. lapkričio 22 d. (t.2, b.l. 8) pareiškėjo prašymą atsakovas gavo), prašydamas parduoti jam 1,25 ha žemės sklypą prie namų valdos, esančios Višakio Rūdos kaime, kuris jo tėvui buvo suteiktas kaip asmeninio ūkio žemė. 2005 m. vasario 22 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartimi pareiškėjui buvo parduotas 0,26 ha žemės sklypas prie namų valdos, esančios Višakio Rūdos kaime (t.2, b.l. 88-103).

Teismas konstatavo, jog žalos, padarytos dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – CK). CK 6.271 str. 1 d. nustato, kad žalą privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.249 str. 1 d. žalą apibrėžia kaip asmens turto netekimą arba sužalojimą, turėtas išlaidas (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautas pajamas, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų neteisėtų veiksmų. Iš to, teismo konstatavimu, seka, kad būtinoji tam tikrų išlaidų pripažinimo atlygintina žala sąlyga yra pareigūnų (arba valstybės institucijos) veiksmų (neveikimo) neteisėtumo faktas. CK 6.271 str. 4 d. neteisėtais valstybės institucijų ir pareigūnų aktais laiko šių subjektų neteisėtą veiką , t.y., kai jie neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pagal Žemės reformos įstatymo 16 str. 1 d. (toliau - ŽRĮ) žemės reformą įgyvendina ir sprendimus grąžinti, perduoti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kaimo vietovėje nuomoti valstybinę žemę priima apskričių viršininkai. Neturtinės žalos, padarytos valdžios institucijų ir pareigūnų neteisėtais veiksmais viešojo administravimo srityje, atlyginimą numato Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis (šiuo metu galiojanti straipsnio redakcija; anksčiau - šio įstatymo 39 str.) ir CK 6.250 str. 1 d. Teismo konstatavimu, šio reikalavimo patenkinimui būtina nustatyti, kad asmuo dėl kaltininko veiksmų realiai patyrė CK 6.250 str. 1 d. numatytus neigiamus moralinius padarinius: fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir t.t. CK 6.250 str. 2 d. įpareigoja teismą, nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgti į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kad atsirastų civilinė atsakomybė (turtinei ir neturtinei žalai atlyginti) įstatymai numato būtinas sąlygas: neteisėtą pareigūnų veiką (netinkamą pareigų atlikimą ar jų visišką neatlikimą), žalą (dėl neteisėtos pareigūnų veikos atsiradusias pasekmes), priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos bei pareigūnų kaltę. Nesant bent vieno iš šių elementų, civilinė atsakomybė negalima.

Teismas taip pat konstatavo, kad pagal ŽRĮ 15 str. 6 d. (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.), asmeninio ūkio žemės naudotojui mirus, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą turėjo tik mirusiojo asmeninio ūkio žemės naudotojo šeimos nariai. Pagal CK 329 straipsnį (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) šeimos nariu buvo laikomi kartu gyvenantys sutuoktinis, jų vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), taip pat vaikų sutuoktiniai ir vaikaičiai, jeigu jie turi bendrą ūkį. Giminės, išlaikytiniai ir sugyventiniai, kartu išgyvenę ne mažiau kaip vienerius metus ir su jais bendrai tvarkę namų ūkį, teismine tvarka gali būti pripažinti šeimos nariais. Tokiu būdu, įstatymas suteikė teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą tik kartu su asmeninio ūkio žemės naudotoju iki jo mirties gyvenusiems bei bendrą ūkį su juo turėjusiems asmeninio ūkio žemės naudotojo šeimos nariams. Teismas nurodė, jog pagal ŽRĮ 15 str. 6 d. (redakcija, galiojusi iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.) bei pagal CK 329 str. (redakcija, galiojusi iki 2001 m. liepos 1 d.) asmeninio ūkio žemės sklypai nebuvo laikomi paveldėjimo objektu. ŽRĮ 15 str. 6 d. redakcija, įsigaliojusi nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d., suteikė teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo naudotą asmeninio ūkio žemę mirusiojo asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniams CK nustatyta tvarka. Tačiau įstatymų leidėjas, pakeitęs ŽRĮ 15 str. 6 d. nuostatas, nenumatė, kad asmuo, neįgijęs teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti asmeninio ūkio žemės sklypą (mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai, kurie nebuvo jo šeimos nariais ir nevedė bendro ūkio), kokiu nors pagrindu įgytų tokią teisę, įsigaliojus naujai ŽRĮ 15 str. 6 d. redakcijai (t.y. nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.). Teismas pažymėjo, kad šis įstatymas neturi grįžtamosios galios, t.y. negali būti taikomas įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki priimto teisės akto įsigaliojimo ( CK 1.7 str.). Padaryta išvada, kad asmeninio ūkio žemės naudotojui mirus iki ŽRĮ 15 str. 6 d. naujos redakcijos įsigaliojimo (t.y. iki 2001 m. rugpjūčio 17 d.), jo įpėdiniai, nebuvę jo šeimos nariais, kartu negyvenę bei nevedę bendro ūkio, neįgijo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemę. Tokie asmeninio ūkio žemės naudotojo įpėdiniai turi teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti mirusio asmeninio ūkio žemės naudotojo žemę, tik jeigu asmeninio ūkio žemės naudotojas mirė po naujos ŽRĮ 15 str. 6 d. redakcijos įsigaliojimo – t.y. po 2001 m. rugpjūčio 17 d. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 38 str. 1 d.). Kadangi pareiškėjo tėvas K. Z. mirė 1996 metais – iki naujos ŽRĮ 15 str. 6 d. redakcijos įsigaliojimo - pareiškėjas iki jo tėvo K. Z. mirties nebuvo jo šeimos narys, kartu su juo negyveno ir bendro ūkio nevedė, teismo konstatavimu, jis neturėjo teisės gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti K. Z. asmeninio ūkio žemės valdą, taip pat, įsigaliojus naujajai ŽRĮ 15 str. 6 d. redakcijai (t.y. nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d.), teisės privatizuoti jo tėvui suteiktą asmeninio ūkio žemę, esančią Višakio Rūdos kaime. Dėl šių priežasčių teismas laikė nepagrįstais visus pareiškėjo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, susijusius su pareiškėjo tėvui K. Z. 1993 metais paskirto 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypo paveldėjimu, pirkimu ir t.t. (siekimu įgyti šią žemę nuosavybėn).

Išnagrinėjęs ir įvertinęs pateiktų įrodymų visumą, tarp jų - liudytojų R. V. (t. 2, b.l. 197-198) ir A. M. parodymus, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas teismui nepateikė pakankamai duomenų skundo reikalavimams pagrįsti (ABTĮ 57 – 63 str.). Konstatuota, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių pareiškėjo sveikatos būklės (pareiškėjo teigimu - sveikatos būklės pablogėjimo), jo dvasinių išgyvenimų tiesioginį priežastinį ryšį su Marijampolės apskrities viršininko administracijos pareigūnų veiksmais (neveikimu). Teismas laikė jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstais pareiškėjo skundo teiginius, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovai iš jo reikalauja atlygio, siunčia melagingus iškvietimus, 11 metų prieš pareiškėją vykdo neteisėtą veiklą. Teismas nurodė, jog pareiškėjas dėl, jo manymu, atlygio (kyšio) reikalavimo arba kitos nusikalstamos veikos padarymo jo atžvilgiu turi teisę kreiptis į teisėsaugos institucijas. Pareiškėjas neįrodė, kad 0,26 ha ir 4,36 ha žemės sklypuose realiai ruošėsi auginti daržoves, bulves, būtų gavęs atitinkamo dydžio derlių ir jo nurodytas pajamas. Teismas nusprendė, jog pateikti paskaičiavimai – tik pareiškėjo prielaidos, ketinimai, teoriniai paskaičiavimai, nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis (sąskaitomis, sutartimis, verslo planais ir pan.). Pareiškėjas nepateikė duomenų apie minėtam derliui gauti būtinas išlaidas, realią galimybę šias kultūras auginti nurodytuose sklypuose (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 2 d.). Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas įstatymų nustatyta tvarka neapskundė Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. S-58-17768-17868, jis yra galiojantis. 2004 m. liepos 23 d. buvo pamatuotas ir 2005 m. vasario 22 d. sutartimi jam parduotas 0,26 ha asmeninio ūkio žemės sklypas prie namų valdos. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šią sutartį pasirašė prieš savo valią, į teismą dėl minėtos pirkimo – pardavimo sutarties panaikinimo jis nesikreipė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į teismą dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos pareigūnų vilkinimo atlikti veiksmus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 str. 2 d.). Padaryta išvada, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą nepagrįstas, kadangi Marijampolės apskrities viršininko administracijos atstovų veiksmuose nenustatyta atsakomybei atsirasti būtina sąlyga - priežastinis ryšys tarp jų veiksmų (neveikimo) ir pareiškėjo įvardijamos žalos. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos darbuotojai neatliko jokių veiksmų (neveikimo), dėl kurių pareiškėjas galėjo patirti turtinę ir neturtinę žalą (nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sveikatos būklės pablogėjimą ir t. t.), todėl reikalavimas priteisti žalą iš esmės nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-966-353/2005) yra išspręstas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas dėl to, kad pareiškėjui teko pirkti 0,26 ha žemės Višakio Rūdos kaime. Šis sprendimas yra įsiteisėjęs (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.).

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl pažeistų teisių gynimo, siekdamas gauti žemę nuosavybėn neatlygintinai, ją pirkti ar išnuomoti įstatymų nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, neginčijo įstatymo nustatyta tvarka priimtų įsakymų, sprendimų, o iš karto padavė teismui eilę skundų dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl šiuo metu nėra pagrindo išvadai, kad atsakovo priimti įsakymai, sprendimai yra (buvo) neteisėti. Pažymėta ir tai, kad pareiškėjas, sistemingai kreipdamasis su skundais į įvairias institucijas ir negindamas savo interesų įstatymų nustatyta tvarka, pats nepasirūpino tinkama savo interesų apsauga (pvz. apie priimtą 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 5,60 ha žemės sklypą pareiškėjas žinojo dar 1999 metais, kadangi jis buvo nurodytas paveldėjimo teisės liudijime, tačiau į teismą dėl jo panaikinimo nesikreipė, minėtas sprendimas panaikintas 2003 m. balandžio 23 d. Marijampolės rajono apylinkės teisme tik atsakovo atstovo iniciatyva). Teismas nurodė, kad Seimo kontrolierių raštai, išvados nėra privalomojo pobūdžio (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.), šių dokumentų duomenys vertintini visų teismui pateiktų duomenų kontekste. Todėl pareiškėjo reikalavimai priteisti teismo išlaidas netenkintini (Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 – 45 str.).

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimą panaikinti ir skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo patenkinti, priimant sprendimą dėl 1,53 ha žemės Višakio Rūdos kaime grąžinimo pagal jo tėvo K. Z. išreikštą valią ir patvirtintus galiojančius įsakymus bei įstatymus. Apeliantas taip pat prašo priteisti iš atsakovo teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, bei dienpinigius – 10 procentų patvirtinto taikomojo minimalaus pragyvenimo lygio už kiekvieną proceso dieną.

Apeliaciniame skunde trečiaisiais suinteresuotais asmenimis nurodyti Lietuvos Respublikos prezidentūra ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas iš esmės neišnagrinėjo jo skunde išdėstytų faktų arba iškraipė jų turinį. Apeliantas neigia skunduose ir teismo posėdžio metu kaip K. Z. turto paveldėtojas pretendavęs privatizuoti savo tėvo asmeninio ūkio žemę, nurodo reikalavęs tik tėvo valios įvykdymo, t. y. žemės grąžinimo neatlygintinai pagal K. Z. 1991 metais pateiktą prašymą ir jame išreikštą valią, kuri nuo 1991 metų dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos nėra įvykdyta iki šiol. Apeliantas akcentuoja, kad visuose jo raštuose yra minimas namų valdos nebuvimas, siekimas susigrąžinti žemę neatlygintinai arba ją pirkti, o ne pretendavimas pirkti ar privatizuoti žemę prie namų valdos.

Apeliantas pažymėjo, kad Marijampolės apskrities viršininko administracijos vilkinamas apgaudinėjamas, tyčiojamasis tęsiasi jau 16 metų, nors nei atsakovo atstovas nei teismas neneigia, jog K. Z. 1991 metais pateikė Šakių rajono Jankų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 5,60 ha žemės, esančios Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone, prašydamas nuo 1992 metų perduoti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą pagal gyvenamąją vietą Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos seniūnijoje, Marijampolės rajone. 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimu K. Z. Višakio Rūdos kaime buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas prie sodybos ir po trobesiais. Todėl atkuriant nuosavybės teisę į žemę K. Z. turėjo būti perduotas neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypas (ekvivalentine natūra), kuris jam buvo suteiktas asmeniniam ūkiui. Apeliantas nurodo, jog teismo argumentas, kad K. Z. asmeninio ūkio žemės sklypo nebuvo įteisinęs prieštarauja įstatymams. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad 1996 m. lapkričio 26 d. šis žemės sklypas buvo pažymėtas paženklinimo akte ir plane. Apelianto manymu, žemės sklypo pažymėjimas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 2 punktu, žemės paženklinimo akte bei plane įrodo, kad jo tėvas 3 ha žemės sklypą buvo įteisinęs. Apeliantas teigia, kad vadovaujantis 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 nutarimo 3.1 nuostata, kad iki 1997 m. gruodžio 31 d. nepakeitus valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, sprendimai priimami pagal paskutiniame prašyme nurodytą atkūrimo būdą, jo tėvo 1991 m. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo turėjo būti išspręstas atkuriant nuosavybės teisę šiame prašyme nurodytu būdu (suteikiant žemės sklypą ekvivalentine natūra). Tas pats Nutarimas nustato, kad asmeniui, kuris nustatytu laiku padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir po to mirė, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniams. Atsakovo atstovas minėtų Nutarimo nuostatų nevykdė. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Apeliantas pažymi, kad jo tėvas K. Z. nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus pateikė kartu su prašymu, t.y.1991 metais. Nuosavybės teisių atkūrimo byla žemėtvarkos skyriaus specialistai seniūnijoje turėjo suformuoti per mėnesį nuo šių dokumentų gavimo dienos ir pateikti žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiam specialistui, tačiau nevykdė teisės aktų reikalavimų ir delsė 9 metus.

Apeliantas nesutinka su teismo sprendime išdėstytu ŽRĮ 15 str. 6 d. taikymo aiškinimu, mano, kad šio įstatymo nuostatos šiuo atveju netaikytinos, nes jis paveldėjo tėvo žemę pagal testamentą. Remiasi 2003 m. vasario 18 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 236 patvirtintų Valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo taisyklių 2, 6, 8, 9-3-9.16 punktais, nurodydamas, jog atsakovo atstovas turėjo arba priimti sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės jam kaip įpėdiniui pardavimo, arba išdėstyti atsisakymo motyvus. Apeliantas pažymi, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriuo remiantis jam buvo parduotas 0,26 ha žemės sklypas, buvo patvirtintas 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr.172-ŽM, todėl sprendimas parduoti šį sklypą turėjo būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo jo patvirtinimo, o ne 2005 m. vasario 22 d.

Apeliantas nurodo turtinę ir neturtinę žalą patyręs ir dėl Vyriausybės 2001 m. vasario 18 d. nutarimo Nr.180 4 ir 12 punktų nevykdymo.

Pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr.6237-ŽI-2 K. Z. neatlygintinai grąžinama 1,41 ha valstybės išperkamos žemės. Pagal įstatymus asmeniniam ūkiui suteikta ir naudojama žemė yra išperkama valstybės. Apelianto nuomone, Marijampolės apskrities viršininko administracija, grąžindama K. Z. neatlygintinai visą turėtą iki nacionalizacijos žemę, įskaitė ir 1,41 ha asmeninio ūkio žemės, kurią po jo mirties privalėjo perduoti nuosavybėn neatlygintinai Višakių Rūdos kaime prie nuosavybės teise turimų pastatų, o ne Judrarūdės kaime. Marijampolės apskrities viršininko administracijai nesikreipus dėl panaikinimo teismine tvarka 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimo, kuriuo K. Z. Višakio Rūdos kaime, buvo suteiktas 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypas, atsakovo atstovas savo noru 2000 m. kovo 18 d. įsakymu Nr.172-ŽM (šie įsakymai tvirtinti ir 2003 m. spalio 17 d., 2004 m. rugsėjo 1 d. įsakymais) patvirtino žemės reformos žemėtvarkos projektą, kuriuo K. Z. buvo įteisintas 3,38 ha žemės sklypas, kurio vietoje turėjo būti suteikta žemė nuosavybėn neatlygintinai pagal 1991 metų prašymą. Visi minėti įsakymai galioja ir pagal juos iki šiol yra 3,38 ha žemės sklypo K. Z. suteikimas neatlygintinai. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2003 m. gruodžio 11 d. buvo pateikęs prašymą dėl 1,79 ha žemės grąžinimo nuosavybėn neatlygintinai Višakio Rūdos kaime. Mano, kad nepanaikinus pirmiau minėtų sprendimų teismine tvarka, negalėjo būti realizuotas Marijampolės apskrities viršininko administracijos 2005 m. vasario 22 d. sprendimas Nr. S-58-17768-17868 dėl visos turėtos žemės sugrąžinimo K. Z..

Šalies argumentai

Apelianto teigimu, teismas neatkreipė dėmesio, kad jis materialinius teisinius reikalavimus kildina iš paveldėjimo santykių, kuriuos reglamentuoja Civilinis kodeksas, o ne siekia privatizuoti tėvo asmeninio ūkio žemę.

Apeliantas nurodo dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (jo veiksmų neteisėtumas konstatuotas ir administracinio teismo sprendime byloje Nr. I-966-353/2005) buvęs priverstas 0,26 ha namų valdos žemės nusipirkti (ji nebuvo suteikta neatlygintinai). Apeliantas paaiškina 2006 m. sausio 3 d. apeliaciniame skunde išdėstęs reikalavimus dėl likusios jam kaip K. Z. įpėdiniui priklausančios žemės dalies (3,12 ha). Remiasi Teisingumo ministerijos pateiktu komentaru dėl įstatymų nevykdymo, pažymi kreipęsis į įvairias institucijas. Apeliantas nurodo, jog žemės ūkio ministro įsakymais aiškiai reglamentuotas kompensavimas dėl žemės atėmimo ir delsimo ją grąžinti. Pažymi, kad penkerius metus delsta parduoti 0,26 ha namų valdos žemės, neleista nusipirkti 1 ha prie namų. Paaiškina, kad 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo panaikinimą teisme inicijavo ne atsakovas, o Seimo kontrolierė.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad žalos padarymo fakto pareiškėjas neįrodė, apeliacinis skundas nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuo j a:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės turtinė prievolė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Viešoji atsakomybė (CK 6.271 straipsnis) atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Vadinasi, pareiškėjos reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus jos nurodytos valdžios institucijos – Marijampolės apskrities viršininko administracijos neteisėtus veiksmus, turtinės žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

Pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildina iš to, kad Marijampolės apskrities viršininko administracija delsė priimti sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę jo tėvui K. Z., o po jo mirties (duomenys neskelbtini) priimdama 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą ir naują sprendimą neįvykdė jo valios dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo jo pasirinktu būdu.

Byloje nustatyta, kad K. Z. 1991 m. rugsėjo 10 d. pateikė Šakių rajono Jankų apylinkės agrarinės reformos tarnybai prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į 5,60 ha žemės, esančios Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone. Pretendavo, kad jam būtų perduotas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis žemės sklypas pagal gyvenamąją vietą Višakio Rūdos kaime, Kazlų Rūdos seniūnijoje, Marijampolės apskrityje, t.y. tas žemės sklypas, kuris 1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimu Višakio Rūdos kaime, jam buvo suteiktas asmeniniam ūkiui. Sprendimas dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo iki K. Z. mirties (duomenys neskelbtini) nebuvo priimtas. 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimu Nr.84-7996 K. Z. (mirusiojo vardu) nuosavybė teisė į 5,60 ha žemės Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone, buvo atkurta natūra, nors K. Z. iki savo mirties prašymo dėl nuosavybės teisės atkūrimo būdo pakeitimo nebuvo pateikęs. Grąžinamos natūra žemės ribų paženklinimo – priėmimo aktą, pasirašė O. Z. (K. Z. sutuoktinės) įgaliotas asmuo A. M. D. (K. Z. ir O. Z. dukra). Iš prijungtos administracinės bylos Nr.I-966-353/05 dokumentų matyti, kad 1998 m. balandžio 6 d. A. M. D. Šakių rajono žemėtvarkos skyriui buvo pateikusi prašymą suteikti jai nuomojamą 5,60 ha žemės sklypą Laukiniškės kaime privačiam ūkiui steigti. 1999 m. balandžio 27 d. buvo išduoti paveldėjimo teisės liudijimai V. Z. dėl 7/9, O. Z. dėl 2/9 šio sklypo dalių paveldėjimo pagal testamentą. Seimo kontrolierė, išnagrinėjusi V. Z. skundą dėl K. Z. valios pažeidimo atkuriant nuosavybės teisę į žemę, 2002 m. kovo 21 d. pažymoje pareiškėjo skundą pripažino pagrįstu, konstatavo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies pažeidimą, nurodė Marijampolės apskrities viršininko administracijai inicijuoti procesą dėl priimto sprendimo panaikinimo teismine tvarka. Atsakovo atstovas šį Seimo kontrolierės nurodymą įvykdė. Marijampolės rajono apylinkės teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu Marijampolės apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr.84-7996 buvo panaikintas. Tuo pačiu sprendimu buvo panaikinti V. Z. ir O. Z. išduoti paveldėjimo teisės liudijimai, taip pat įrašas nekilnojamojo turto registre dėl minėtų asmenų nuosavybės teisės įregistravimo į 5,60 ha žemės sklypą Laukiniškės kaime, Šakių rajone. 2003 m. rugpjūčio 14 d. Marijampolės apskrities viršininko administracija parengė išvadą Nr.6237-ŽI-2 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn, kurioje konstatavo K. Z. turi teisę į atkurti nuosavybės teisę į 5,60 ha žemės Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Marijampolės apskrityje, 4,19 ha priskirta grąžinamai žemei, 1,41 ha – valstybės išperkamai. Atsakovo atstovas 2005 m. vasario 22 d. dėl nuosavybės teisės atkūrimo K. Z. į 5,60 ha žemės Laukiniškės kaime, Jankų seniūnijoje, Šakių rajone, priėmė naują sprendimą (2005 m. vasario 22 d. sprendimas Nr.S-58-17768-17868) – perdavė nuosavybėn neatlygintinai lygiavertį turėtajam 8 ha žemės sklypą, esantį Kazlų Rūdos savivaldybėje Judrarūdės kaime. 2005 m. sausio 26 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovo atstovas pardavė V. Z. 0,26 ha žemės sklypą Višakio Rūdos kaime . VĮ Registrų centro Marijampolės filialo pažymėjime nurodyta, kad šis žemės sklypas Nekilnojamojo turto registre kaip pareiškėjo nuosavybe įregistruotas 2005 m. kovo 7 d.

Iš prijungtos administracinės bylos Nr.I-966-353/05 nustatyta, kad V. Z. 2004 m. lapkričio 26 d. skundu bei 2005 m.gegužės 17 d., 2005 m. lapkričio 25 d. patikslintais skundais kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Marijampolės apskrities viršininko administracijos turtinę ir neturtinę žalą, kurią jis patyrė 1996 - 2005 m. lapkričio 25 d.(paskutinio patikslinto skundo pateikimo data) laikotarpiu iš esmės dėl tų pačių kaip ir nagrinėjamoje byloje nurodyti Marijampolės apskrities viršininko administracijos veiksmų (delsimas nuo 2001 iki 1996 metų išspręsti K. Z. 1991 m. prašymą; 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo Nr.84-7996 priėmimas ne pagal K. Z. prašyme nurodytą valią; prie sodybos Višakio Rūdos kaime nebuvo įteisintas žemės sklypas, todėl pareiškėjas negalėjęs naudotis paveldėta sodyba, ji nuvertėjo; nesuteikus žemės sklypo Višakio Rūdos kaime nuosavybėn neatlygintinai, teko jį pirkti; neturėdamas žemės neteko pajamų iš bulvių, daržovių ir sodo). Kauno apygardos teismas 2005 m. gruodžio 19 d. sprendimu dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę žalą pripažino pagrįstu ir priteisė 1025,15 Lt turtinės žalos atlyginimą (0,26 ha žemės sklypo, pirkto 2005 m. sausio 26 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartimi kaina ir su šios žemės pirkimu susiję išlaidos). Teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl Marijampolės apskrities viršininko administracijos pareigūnų veiksmų patyrė kai kurių nepatogumų, kurie turi būti atlyginti kaip moralinė (neturtinė žala (CK 6.250 straipsnis).Konstatavo, kad pareiškėjas, išreiškęs valią priimti tėvo vardu atsiradusį palikimą, sutiko su atsakovo sprendimu dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl jo patirti neigiami išgyvenimai ir nepatogumai negali būti įvertinti prašyme nurodyta suma (6000 Lt). Įvertinęs tai, kad nuosavybės teisė nebuvo atkurta ilgą laiką, teismas priteisė pareiškėjui 500 Lt neturtinei žalai atlyginti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. birželio 27 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas žalos atsiradimą sieja su atsakovo 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo neteisėtumu, kuris buvo konstatuotas teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu. Todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, buvusios iki 1998 m. rugpjūčio 25 d., įvertintos kaip nereikšmingos šiai bylai, nes (chronologiškai) neturi priežastinio ryšio minėtu atsakovo sprendimu. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad minėtas (1998 m. rugpjūčio 25 d.) sprendimas yra nurodytas pareiškėjui 1999 m. balandžio 27 d. išduotame paveldėjimo teisės liudijime. Tai rodo, kad pareiškėjas, siekdamas panaikinti šį atsakovo sprendimą teismine tvarka ir veikdamas rūpestingai bei atidžiai, galėjo išvengti didelės dalies jo nurodytos turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo, t.y. šios žalos atsiradimas negali būti siejamas su atsakovo 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimo neteisėtumu (adm. byla Nr.I-966-353/05, 2 t., b.l.85-89,126-133).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis nustato, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Nagrinėjama byla ir administracinė byla Nr.I-966-353/05 iš esmės yra tarp tų pačių šalių (adm. byloje Nr.I-966-353/05 Marijampolės apskrities viršininko administracija buvo nurodyta savarankišku atstovu, nagrinėjamoje byloje Lietuvos valstybės atstovu), abiejose bylose turtinė ir neturtinė žala kildinama iš tų pačių atsakovo veiksmų. Paskutinį patikslintą skundą administracinėje byloje Nr.I-966-353/05 pareiškėjas pateikė 2005 m. lapkričio 25 d., šiame skunde išvardijo Administracijos neteisėtus veiksmus po 2001 m.liepos 1 d. dėl kurių patyrė turtinė ir neturtinę žalą, tarp jų: negalėjimą naudotos sodyba (iki 2005 m. vasario 2 d.) ir pastatais (iki 2005 m. vasario 24 d.) dėl namų valdos nebuvimo, namų valdos sklypo pirkimo išlaidos. Teismas, kaip minėta pirmiau, šių aplinkybių visumą įvertino, priteisdamas pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą. Todėl nagrinėjamoje byloje turi būti vertinamas iš naujo tik tie skundžiami Marijampolės apskrities viršininko administracijos veiksmai, kurių teisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme nebuvo patikrintas administracinėje byloje Nr.I-966-353/05.

Pagal nagrinėjamoje byloje pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktus skundus ir jų patikslinimus naujomis aplinkybėmis laikytina tai, kad pareiškėjas nurodė, jog teismui 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikinus Marijampolės apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimą Nr. 84-7996, atsakovo atstovas buvo įsipareigojęs, kad pagal 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvadą Nr. 6237-ŽI-2 į dalį žemės nuosavybės teisė K. Z. vardu bus atkurta perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį žemės sklypą Višakio Rūdos kaime, t.y. K. Z. skirtos asmeniniam ūkiui žemės vietoje, tačiau vilkino sprendimo priėmimą ir atkuriant nuosavybės teisę žemės sklypo Višakio Rūdos kaime nesuteikė. Be to, pareiškėjas nurodė kitus negu administracinėje byloje Nr.I-966-353/05 negautų pajamų laikotarpius ir kai kurių kitų išlaidų patyrimo datas. Atsižvelgus į minėtus pareiškėjo argumentus, turi būti patikrintas pareiškėjo nurodytų atsakovo veiksmų ar neveikimo teisėtumas.

Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas naują sprendimą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į žemę priėmė 2005 m. vasario 22 d., t.y. praėjus beveik dviems metams po to, kai teismo 2003 m. balandžio 23 d. sprendimu buvo panaikintas Marijampolės apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 25 d. sprendimas Nr. 84-7996. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. rugpjūčio 14 d. buvo parengta išvada Nr. 6237-ŽI-2 dėl žemės perdavimo nuosavybėn neatlygintinai. Žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai formuojami rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektus (jei jie patvirtinti, apskričių viršininko įsakymais turi būti paskelbiami projekto papildymai) ir suteikiami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nustatyto eiliškumo. Marijampolės apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 8 d. įsakymu Nr.ŽM-1089 buvo paskelbta Vištakio Rūdos kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto trečiojo papildymo pradžia. 2003 m. spalio 17 d. įsakymu Nr.ŽM-1246, remiantis 2003 m. rugpjūčio 14 d. išvada, K. Z. buvo įrašytas į eilę (10 eilė pagal ŽRĮ 10 straipsnį) lygiaverčiam žemės sklypui gauti rengiant šį žemėtvarkos projekto papildymą. Pareiškėjas pasirašė 2004 m. spalio 10 d. žiniaraštyje Nr.3, jog suprojektuoto lygiaverčio žemė sklypo (8 ha, sklypas plane pažymėtas Nr.169) vieta ir ribos su juo suderintos. 2004 m. gruodžio 18 d. žemė sklypo ribos buvo paženklintos. Parengtas žemės sklypo planas. 2004 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr.ŽM-1658 buvo patvirtintas žemėtvarkos projekto papildymas ir jame suprojektuotų žemė sklypų ribos. Sprendimas dėl nuosavybės teisės atkūrimo į šį sklypą priimtas 2005 m. vasario 22 d. Tos pačios dienos įsakymu Nr.ŽM-274 K. Z. įtrauktas į asmenų, kuriems perduodami nuosavybėn neatlygintinai žemės sklypai. Pirmiau minėtas žiniaraštis patvirtina, kad pareiškėjas dėl sklypo ribų ir vietos sutiko, priimto sprendimo neskundė. Todėl apelianto argumentai iš dalie nesutinkant su sklypo suteikimo vieta, nėra pagrindas pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnį sprendimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti priimti per 6 mėnesius nuo dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teises ir giminystės ryšį, pateikimo bei kitų šiame įstatyme nurodytų dokumentų parengimo dienos. Žemės reformos žemėtvarkos projektas yra priskirtinas prie kitų Atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje nurodytų būtinųjų dokumentų. Kadangi 2005 m. vasario 22 d. sprendimas priimtas praėjus keturiems mėnesiams nuo žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo, nėra pagrindo pripažinti, kad atstovas po 2003 m. balandžio 23 d. vilkino priimti naują sprendimą dėl nuosavybės teisės į žemę atkūrimo K. Z. ir tuo pareiškėjui buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala.

1993 m. kovo 12 d. Marijampolės rajono Kazlų Rūdos apylinkės deputatų tarybos sprendimu Višakio Rūdos kaime K. Z. buvo suteiktas 3 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui. K. Z. (duomenys neskelbtini) mirė. Tuo metu galiojusiame Žemės reformos įstatyme nebuvo numatyta teisė, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, mirusiojo įpėdiniams asmeninio ūkio žemę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti, išskyrus atvejį (ŽRĮ 16 straipsnio 7 dalis), kai asmeninio ūkio žemės naudotojas sumokėjo už perkamą asmeninio ūkio žemę, tačiau pirkimo-pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, jam mirus, teisė įsigyti šį žemės sklypą pereina toje vietovėje gyvenantiems testamentiniams arba šaukiamiems paveldėti pagal įstatymą įpėdiniams, jeigu šie paveldėjo toje vietovėje esančius pastatus (ar jų dalį) bei patys ar jų šeimos nariai neturi asmeninio ūkio žemės. Nuo 1997 m. liepos 23 d. įsigaliojo Žemės reformos įstatymo pakeitimas. Šios redakcijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje buvo nurodyta, kad piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos. Tokia pat asmeninio ūkio žemės sąvoka buvo įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 (originali redakcija) patvirtintos Žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje tvarkos 10 punkte (piliečių asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir piliečių naudojama asmeniniam ūkiui iki Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo įstatymo įsigaliojimo (1997 m. liepos 23 d.) dienos). Pagal Žemės reformos įstatymo (1997 m. liepos 23 d. redakcija) 15 straipsnio 6 dalį, jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo šeimos nariai. Taigi įstatymų leidėjas aptariamos redakcijos Žemės reformos įstatyme jau pateikė asmeninio ūkio žemės sąvoką ir nurodė, kad tai turi būti teisėtai, pagal galiojusius arba galiojančius teisės aktus suteikta žemė asmeniniam naudojimui. Be to, tokios paskirties žemė ne tik turi būti suteikta iki Žemės reformos įstatymo 1997 m. liepos 23 d. redakcijos įsigaliojimo momento, bet ir naudojama. Tik esant visoms šioms trims susijusios sąlygoms, mirus asmeninio ūkio žemės naudotojui, šeimos nariai įgyja teisę gauti asmeninio ūkio žemę neatlygintinai, pirkti ar nuomoti ją iš valstybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas šios įstatymo nuostatos prasme nebuvo K. Z. šeimos narys. Nuo 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsigaliojo nauja Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 6 dalies redakcija pagal kurią, jeigu pilietis mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Tačiau išliko nepakeista 15 straipsnio 1 dalies redakcija, apibrėžianti asmeninio ūkio žemės sąvoką, t. y. tokia pati, kaip ir prieš tai aptartoje galiojusioje Žemės reformos įstatymo nuo 1997 m. liepos 23 d. redakcijoje. Ji pasikeitė tik įsigaliojusius 2004 m. liepos 29 d. Žemės reformos įstatymo redakcijai, kur įstatymų leidėjas 15 straipsnio 1 dalyje panaikino sąlygą dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo pagal jos paskirtį iki Žemės reformos įstatymo 1997 m. liepos 23 d. redakcijos įsigaliojimo. Ši įstatymo nuostata nagrinėjamu atveju negalėjo būti taikoma. Byloje yra duomenų apie tai, kad 1998 metų gegužės 15 d. atsakovo atstovo įsakymu Nr.140 K. Z. buvo įrašytas į sąrašus piliečių, kurie nesinaudoja asmeniniam ūkiui skirta žeme (miręs paskutinis šeimos narys). Vadinasi, apelianto minima žemė nuo minėto laiko prarado asmeninio ūkio žemės statusą.

Žemės sklypai pardavimui formuojami pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus ir suteikiami laikantis Žemės reformos įstatymo 10 straipsnyje nurodyto eiliškumo. Pirmosios instancijos teismas aplinkybę, kad pareiškėjui teko pirkti 0,26 ha žemės sklypą įvertino remdamasis 2005 m. gruodžio 9 d. įsiteisėjusiu Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu (administracinė byla Nr. I-966-353/2005), kuriuo jau buvo išspręstas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 str.).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad tenkinti pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo. Patikrinusi bylą kolegija pažymi, kad pareiškėjo naujai nurodytos aplinkybės, kurios nebuvo įvertintos administracinėje byloje Nr. I-966-353/2005, nėra pagrindas konstatuoti pirmiau minėtas viešosios atsakomybės sąlygas ir atsakovo prievolę atlyginti pareiškėjui turtinę bei neturtinę žalą (CK 6.271, 6. 250 straipsniai).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde pareikštas reikalavimas priimti sprendimą dėl 1,53 ha žemės Višakio Rūdos kaime grąžinimo pagal K. Z. išreikštą valią yra naujas (pirmosios instancijos teisme jis nebuvo pareikštas), todėl apeliacinio teisėjų kolegija jo nagrinėti negali.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teisme bylos šalys nesikeičia. Kaip matyti iš 2007 m. gruodžio 17 d. teismo posėdžio protokolo, teismas protokoline nutartimi nutarė Lietuvos Respublikos prezidentūros ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės trečiaisiais suinteresuotais asmenimis į bylą neįtraukti (3 t., b.l.45-48).

Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė iš esmės teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

pareiškėjo V. Z. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2008 m. kovo 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Roma Sabina AlimienėLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius