Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano, Elenos Vainienės, Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. K., G. S. ir D. Š. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. K. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 147 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

G. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

D. Š. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas laisvės atėmimu 4 (ketveriems) metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Nukentėjusiajam L. T. solidariai iš A. K., G. S. ir D. Š. priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. K., G. S. ir D. Š. nuteisti už tai, kad pasinaudodami nukentėjusio asmens pažeidžiamumu verbavo, gabeno ir išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti, o būtent:

veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą išnaudoti L. T. įvykdyti nusikalstamą veiką užsienyje, pasiskirstė vaidmenimis, t. y. kad A. K. užverbuos L. T., po to gaus galbūt suklastotus dokumentus bei kartu su G. S. ir D. Š. pastarajam priklausančiu automobiliu išgabens L. T. į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur nukentėjusysis sukčiavimo būdu užvaldys automobilį. Vykdant iš anksto aptartą planą A. K. laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 26 d. iki 2016 m. kovo 4 d. internetu bei susitikęs Klaipėdos prekybos centre „Akropolis“, esančiame Taikos pr. 61, Klaipėdoje, o 2016 m. kovo 4 d. atvykęs į L. T. namus, esančius (duomenys neskelbtini), pasinaudodamas nukentėjusiojo L. T. socialiai ir psichologiškai pažeidžiama asmenybe bei žadėdamas 1 500 Eur, o L. T. atsisakius 3 000 Eur materialinio atlygio už sukčiavimo būdu pasisavintą automobilį iš automobilių nuoma užsiimančios įmonės Vokietijos Federacinėje Respublikoje, bei pavartojęs psichologinį spaudimą, sakydamas, kad yra daug pinigų investavęs į L. T. kelionę, užverbavo L. T. vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti nusikalstamą veiką. Neturint kito priimtino pasirinkimo nukentėjusiajam sutikus, G. S., A. K. ir D. Š. 2016 m. kovo 5 d. pastarajam priklausančiu automobiliu „Volkswagen Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) išgabeno L. T. į Vokietijos Federacinę Respubliką. Kelionės metu A. K. perdavė nukentėjusiajam L. T. galbūt suklastotus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, kurie buvo išduoti D. T. vardu, bei dvi banko korteles, išduotas D. T., kad L. T. sukčiavimo būdu, panaudodamas apgaulę ir pateikdamas melagingus asmens duomenis, išnuomotų automobilį iš automobilių nuoma užsiimančios įmonės ir jo negrąžinęs parvarytų į Lietuvą. L. T. dėl jaučiamo psichologinio spaudimo ir grasinimų, kad jį sumuš, jeigu neišnuomos automobilio bei paliks Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vykdė A. K., G. S. ir D. Š. reikalavimą ir pateikdamas melagingus duomenis Berlyno Tegel oro uoste įsikūrusioje automobilių nuomos bendrovėje, esančioje Meteorstrasse 26, Berlyno mieste, Vokietijoje, ir vienoje iš bendrovių „Enterprise rent a car“, esančioje Berlyno mieste, Vokietijoje, tikslesnis adresas tyrimo metu nenustatytas, mėgino išnuomoti automobilį, tačiau automobilis jam nebuvo išnuomotas dėl įmonėms kilusių įtarimų.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo A. K. apeliacinis skundas atmetamas, nuteistųjų G. S. ir D. Š. apeliaciniai skundai tenkinami dalinai.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, skundžiamą teismo nuosprendį bei apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad Klaipėdos apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai A. K., G. S. bei D. Š. pripažino kaltais padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, pirmosios instancijos teismo išvados yra motyvuotos, pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų įvertinimu, su kuriuo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti, taip pat nagrinėjamoje byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų.

9. Skundžiamu nuosprendžiu A. K., G. S. ir D. Š. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, pasinaudodami nukentėjusio asmens pažeidžiamumu verbavo, gabeno ir išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti. Nuteistieji A. K., G. S. ir D. Š. apeliaciniuose skunduose prašo jų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos požymiai jų veikoje nustatyti tinkamai, naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

10. Nuteistieji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apklausti pirmosios instancijos teisme neigė padarę nusikalstamą veiką, keldami versiją, jog nukentėjusiojo L. T. prašymu tik pavėžėjo jį į Vokietiją įsidarbinti, o patys ten vyko savais tikslais (A. K. – įsidarbinti, G. S. ir D. Š. – apsipirkti). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistųjų pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ji prieštarauja byloje surinktiems ir jų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigta. Pirmosios instancijos teismo išvada, apie nuteistųjų kaltę padarius BK 147 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, pagrįsta išsamiais ir nuosekliais nukentėjusiojo L. T. parodymais, asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką protokolais, liudytojų parodymais, Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija, tarnybiniais pranešimais dėl mobiliojo ryšio telefonų skambučių išklotinių bei kitais byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, argumentus dėl įrodymų patikimumo, jų įrodomosios reikšmės bei atsižvelgus į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvados, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą nuosprendį.

10.2. Nukentėjusiojo L. T. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių nesikeitė viso proceso metu – tiek atliekant ikiteisminį tyrimą apklausų metu (t. 1, b. l. 31-32; 56-58), akistatų su nuteistaisiais A. K. ir D. Š. metu (t. 4, b. l. 66-68, 149-150), asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką metu (t. 1, b. l. 35-39, 42-45), tiek ir pirmosios instancijos teisme, todėl jais abejoti kaip patikimu įrodymu šaltiniu nėra jokio pagrindo. Nuteistieji A. K. ir G. S. apeliaciniuose skunduose nurodo, kad nukentėjusiojo L. T. parodymai yra prieštaringi ir turėjo būti vertinami kritiškai, tačiau šie skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nukentėjusiojo L. T. parodymuose yra tam tikrų nesutapimų, nukentėjusysis apklaustas pirmosios instancijos teisme detaliau nei ikiteisminio tyrimo metu nurodė nuteistųjų jo atžvilgių naudotą psichologinį smurtą ir kai kuriuos nuteistųjų atliktus veiksmus, tačiau tam galėjo turėti reikšmės įvairūs faktoriai: užduodamų klausimų, detalizuojant nukentėjusiojo parodymus, tikslumas, nukentėjusiojo psichologinė būsena ir kt. Teisėjų kolegija daro neabejotiną išvadą, kad nukentėjusiojo L. T. parodymai savo esme yra vienodi ir nuoseklūs, nukentėjusysis aiškiai nurodė jo verbavimo, gabenimo ir išnaudojimo nusikalstamai veikai daryti aplinkybes. Nors nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į L. T. asmenybę, jo praeityje padarytus nusikaltimus, tačiau nuteistieji A. K., G. S. ir D. Š. apklausti pirmosios instancijos teisme patvirtino, jog su nukentėjusiuoju L. T. nėra susipykę, taip pat nenurodė jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis juos galėtų apkalbėti. Todėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose keliama versija apie L. T. norą apkalbėti nuteistuosius ir suinteresuotumą bylos baigtimi yra niekuo nepagrįsta bei pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmesta. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, pagrindų, dėl kurių L. T. būtų šališkas, suinteresuotas nepagrįstai apkaltinti baudžiamojon atsakomybėn traukiamus asmenis tariamos nusikalstamos veikos padarymu, duoti apie juos melagingus paaiškinimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo jo parodymais netikėti, nes parodymai atitinka kitus byloje surinktus ir įvertintus įrodymus, o juos paneigiančių objektyvių duomenų byloje nėra.

10.3. Nuteistasis G. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad teisiamajame posėdyje nukentėjusysis L. T. be jokio pagrindo buvo apklaustas ne teismo salėje, o nuotoliniu būdu. Apelianto nuomone, tokiu būdu buvo suvaržytos G. S. ir kitų kaltinamųjų gynybos galimybės. Šie apeliacinio skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti. BPK 283 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nukentėjusysis apklausiamas ir jo parodymai perskaitomi laikantis visų taisyklių, reglamentuojančių liudytojo apklausą ir liudytojo parodymų perskaitymą. BPK 279 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad liudytojas, kuriam įstatymų nustatyta tvarka taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, taip pat liudytojas, kuris dėl kitų priežasčių negali atvykti į teisiamąjį posėdį, gali būti apklausiamas garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Nagrinėjamu atveju nukentėjusiojo atstovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, jog L. T. teisiamajame posėdyje būtų apklaustas nuotoliniu būdu, kadangi jis yra įbaugintas ir bijo duoti parodymus toje pačioje patalpoje kaip ir kaltinamieji. Apygardos teismas tenkino šį prašymą ir nukentėjusįjį apklausė garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiu būdu apklausiant nukentėjusįjį nebuvo suvaržytos G. S. ir kitų nuteistųjų gynybos teisės, kadangi jie turėjo galimybę stebėti nukentėjusiojo apklausą ir betarpiškai užduoti jam klausimus. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad tiek nuteistasis G. S., tiek jo gynėjas šia teise pasinaudojo ir nukentėjusiajam uždavė atitinkamus klausimus (t. 6, b. l. 21-22).

10.4. Tai, kad nukentėjusysis L. T. pranešė policijai apie nuteistojo A. K. daromą psichologinį spaudimą vykti į Vokietiją daryti nusikalstamos veikos, patvirtina 2016 m. rugsėjo 28 d. Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos pateikta medžiaga Nr. 30-AP-1618. Iš šios medžiagos matyti, jog 2016 m. kovo 4 d. rašte e.policija.lt L. T. nurodė, kad jis yra įkalbinėjamas įsitraukti į organizuotą nusikalstamą veiklą. Asmuo, kurį jis pažinojo Anglijoje, yra padaręs suklastotą asmens dokumentą ir vairuotojo pažymėjimą bei rytoj ketina jį išsivežti į Berlyną su dar dviem vairuotojais. L. T. turėtų su netikru dokumentu išnuomoti BMW X6 markės automobilį ir už tai gautų 1000 eurų. L. T. atsisakė, tačiau minėtas asmuo to nesuprato, sakė, kad tada L. T. lieka jam skolingas didelę pinigų sumą ir jį susiras (t. 1, b. l. 77-80).

10.5. Nurodytas aplinkybes taip pat patvirtino liudytojas R. G., kuris apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad vieną penktadienį vadovas atnešė el. laišką, parašytą adresu e.policija.lt. Laiške buvo rašoma, kad asmenį nepažįstami žmonės planuoja išvežti kažkokiems darbams į užsienį. Pavyko nustatyti, kad laiškas buvo gautas iš adresato (duomenys neskelbtini). Jis paskambino L. T., kuris papasakojo, kad kažkokie pažįstami nori jį išvežti į užsienį daryti mašinų vagystes. Liudytojas nukentėjusiajam pasakė, kad jei kas atvažiuos, skambintų jam, nesirodytų, o pirmadienį spręs tą problemą. Pirmadienį L. T. telefonas buvo išjungtas, jo mama paaiškino, kad nukentėjusysis šeštadienį kažkur dingo. Buvo pradėtas tyrimas, nustatyta, kad paskutinė aktyvi L. T. buvimo vieta buvo Vokietijoje. Kai grįžo, L. T. atvyko į policiją, buvo persigandęs, nieko nenorėjo pasakoti. Iš pradžių nukentėjusysis paaiškino, kad jokio nusikaltimo nebuvo, tačiau prispaustas liudytojo papasakojo, kaip viskas vyko iš tiesų, kaip buvo išvežtas, kad Vokietijoje važinėjo po miestus, oro uostus, bandė nuomotis mašinas. L. T. sakė, kad išvažiavo su A. K. ir kitais vaikinais, nes bijojo (t. 6, b. l. 22). Tai, kad nukentėjusysis jautė psichologinį spaudimą vykti į Vokietiją daryti nusikalstamos veikos, patvirtina ir jo susirašinėjimo išrašų kopijos, iš kurių matyti, jog L. T. per socialinį tinklą „Facebook“ rašė savo draugui A. M., kad turės vykti į Vokietiją, nes nėra ką daryti, jam jau padaryti dokumentai (t. 1, b. l. 141-142).

11. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino pasinaudojimo pažeidžiamumu požymį. Nuteistasis G. S. nurodo, kad įvykio metu L. T. buvo pakankamai brandaus amžiaus, kad suvoktų savo veiksmų pasekmes, galėtų savarankiškai priimti sprendimus, tai rodo ir L. T. ankstesnė gyvenimiška patirtis: gyvenimas užsienyje, nusikaltimų darymas ir kt. L. T. gyveno ne kokioje nors asocialioje ar atsilikusioje šeimoje, o priešingai, tvirtais socialiniais ryšiais pagrįstoje šeimoje. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

11.1. Prekyba žmonėmis yra vienas iš nusikaltimų žmogaus laisvei. Veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 147 straipsnį tik nustačius, kad žmogaus laisvė buvo pažeista. Nusikalstamą veiką kvalifikuojant pagal šį straipsnį būtina nustatyti, kad nukentėjusiųjų laisvė buvo suvaržyta palenkiant jų valią bent vienu iš BK 147 straipsnio dispozicijoje nurodytų valios palenkimo būdų. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui.

11.2. Šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos padarymo būdą – pasinaudojimą nukentėjusiojo asmens pažeidžiamumu – konstatavo nustatęs nukentėjusiojo L. T. socialiai ir psichologiškai pažeidžiamą asmenybę. 2016 m. lapkričio 11 d. psichologo išvadoje Nr. T 16/11 (01) nustatyta, kad L. T. gyvenimiška patirtis formavosi sudėtingų ir emociškai skaudžių išgyvenimų aplinkoje. Visa tai dar labiau sustiprino vaikino socialinį ir psichologinį pažeidžiamumą bei suformavo jam sąlygas patekti į sudėtingas ir neaiškias gyvenimiškas situacijas. Nustatyta, kad L. T. yra socialiai ir psichologiškai pažeidžiama asmenybė. Akcentuotas nuolatinis nepasitenkinimas realia gyvenimo situacija, blogai organizuotas aktyvumas, įtampos ir vidinio chaoso išgyvenimas. Ryški vidinė disharmonija, nes bando suderinti prieštaringas tendencijas: iš vienos pusės siekia įtikti, nenuvilti kitų, tačiau kartu iš kitų laukia priešiškumo, grėsmės savo atžvilgiu, gausu idėjų apie aplinkinių priešiškumą, persekiojimo idėjų (t. 1, b. l. 156-157). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtą išvadą pateikusios medicinos psichologės, psichoterapeutės kompetencija, jos taikytomis tyrimo metodikomis, pateiktų išvadų teisingumu. Apeliantai nepateikė minėtą psichologo išvadą paneigiančių įrodymų. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad 2016 m. kovo 1 d., t. y. kelias dienas prieš verbuojant ir išgabenant nukentėjusįjį į Vokietiją, L. T. atžvilgiu buvo padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 straipsnio 2 dalyje ir 180 straipsnio 1 dalyje, susijusios su nukentėjusiojo asmens laisvės suvaržymu ir fizinio smurto panaudojimu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai irgi prisidėjo prie nukentėjusiojo psichologinio pažeidžiamumo. Liudytojas R. G. patvirtino, kad grįžęs iš Vokietijos L. T. buvo labai išsigandęs. Nors nukentėjusysis neturėdamas kito priimtino pasirinkimo sutiko vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti nusikalstamą veiką, tačiau tiek Europos teisėje, tiek Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis. Sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, negali būti laikomas savanorišku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-344-942/2016). Taigi šiuo atveju buvo pažeista nukentėjusiojo valios laisvė, t. y. buvo suvaržyta nukentėjusiojo valios laisvė pasirinkti vykti ar nevykti į Vokietiją, jis negalėjo laisvai apsispręsti, savo nuožiūra pasirinkti savo elgesio variantą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji pasinaudojo nukentėjusio asmens pažeidžiamumu.

12. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji taip pat nurodo, kad jie neverbavo, negabeno ir neišnaudojo nukentėjusiojo nusikalstamai veikai daryti. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

12.1. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas. Šioje baudžiamojoje byloje, remiantis anksčiau aptartomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. K., veikdamas pagal išankstinį susitarimą su G. S. ir D. Š., įkalbėjo nukentėjusįjį L. T. vykti į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti nusikalstamą veiką pasinaudodamas jo pažeidžiamumu, pasireiškusiu nukentėjusiojo socialiai ir psichologiškai pažeidžiama asmenybe. Kaip pagrįstai nurodoma skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis A. K. buvo pažįstamas su nukentėjusiuoju, kartu gyveno ir dirbo Anglijoje. Nuteistasis žinojo, jog nukentėjusysis už padarytas nusikalstamas veikas buvo deportuotas iš Didžiosios Britanijos į Lietuvą, kad jis nedirbo, neturėjo piniginių lėšų, kad jis gali būti pažeidžiamas. A. K. nukentėjusiajam pasiūlė piniginį atlygį už tai, kad pastarasis kito asmens vardu Vokietijoje išnuomotų automobilį. L. T. atsisakius ir neatsiliepus į nuteistojo skambučius, A. K. atvažiavo pas nukentėjusįjį į namus, darė dar didesnį psichologinį spaudimą, aiškino, kad jam yra padaryti dokumentai, kad jau daug žmonių yra įsijungę į šią veiklą, kad, jei L. T. nesutinka, tai nukentėjusysis lieka skolingas daug pinigų. Nukentėjusysis bandė atsisakyti, sakydamas, kad vyksta byla dėl jo pagrobimo, tačiau A. K. nepriėmė L. T. atsisakymo ir grasino. Nors A. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad niekas L. T. neįkalbinėjo važiuoti į užsienį apgaulės būdu užvaldyti automobilių, tačiau tai prieštarauja aptartiems nuosekliems nukentėjusiojo parodymams, kuriais dėl anksčiau nurodytų priežasčių teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti. Taigi, nuteistasis A. K. savo aktyviais ir tyčiniais veiksmais siekė, kad nukentėjusysis L. T. vyktų į Vokietijos Federacinę Respubliką vykdyti nusikalstamą veiką, o tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip asmens verbavimą.

12.2. Baudžiamosios teisės doktrina gabenimą kaip prekybos žmonėmis veiką apibrėžia kaip išnaudojimo tikslais atliekamą asmens transportavimą iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimą automobiliu, lydėjimą traukiniu ar lėktuvu. Atsižvelgiant į tai, kad prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, kuris gali vykti tiek vietos, tiek tarptautinėje nelegalioje rinkoje, iš to darytina išvada, jog prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-43-942/2016). Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog nukentėjusysis L. T. buvo paimtas iš namų (duomenys neskelbtini) ir automobiliu nuteistųjų A. K., G. S. bei D. Š. buvo nugabentas iš Lietuvos į Vokietiją. Nuteistieji apklausti pirmosios instancijos teisme pripažino, kad kartu su nukentėjusiuoju automobiliu vyko per Lenkiją į Vokietiją, tačiau kėlė versiją, jog L. T. prašymu tik pavėžėjo jį į Vokietiją įsidarbinti, o patys ten vyko savais tikslais (A. K. – įsidarbinti, G. S. ir D. Š. – apsipirkti). Tokia nuteistųjų pozicija prieštarauja byloje surinktiems ir jų kaltę patvirtinantiems įrodymams bei buvo pagrįstai paneigta. Nuteistųjų parodymų nenuoseklumas, prieštaringumas ir prieštaravimas normaliai gyvenimiškai logikai buvo išsamiai išanalizuotas skundžiamame nuosprendyje bei jais pagrįstai nesivadovauta. Šioje byloje taip pat nustatyta, kad G. S. vežant nukentėjusįjį į Vokietiją ir jau būnant šioje šalyje jam grasino fiziniu smurtu, jei sužinos, kad nukentėjusysis juos apgaudinėja ir nevykdo jų nurodymų. Be to, G. S. keletą kartų liepė A. K. sekti nukentėjusįjį ir tikrinti, ar jis nueina iki automobilių nuomos punkto. Šios aplinkybės rodo, jog nukentėjusysis keliavo į Vokietiją ne savo iniciatyva, jo kelionė ir veiksmai buvo kontroliuojami. Dėl savo pažeidžiamumo jis neturėjo galimybės elgtis kitaip, nes buvo įbaugintas. Taigi tokie veiksmai pirmosios instancijos teismo pagrįstai įvertinti kaip asmens gabenimas.

12.3. Byloje taip pat neginčijamai nustatyta, kad nuteistieji išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti. Kelionės metu A. K. perdavė nukentėjusiajam L. T. galbūt suklastotus asmens tapatybės kortelę ir vairuotojo pažymėjimą, kurie buvo išduoti D. T. vardu, bei dvi banko korteles, išduotas D. T., kad L. T. sukčiavimo būdu, panaudodamas apgaulę ir pateikdamas melagingus asmens duomenis, išnuomotų automobilį iš automobilių nuoma užsiimančios įmonės ir jo negrąžinęs parvarytų į Lietuvą. L. T. dėl jaučiamo psichologinio spaudimo ir grasinimų, kad jį sumuš, jeigu neišnuomos automobilio bei paliks Vokietijos Federacinėje Respublikoje, vykdė A. K., G. S. ir D. Š. reikalavimą ir pateikdamas melagingus duomenis mėgino išnuomoti automobilį, tačiau automobilis jam nebuvo išnuomotas dėl įmonėms kilusių įtarimų. Nuteistieji A. K. ir G. S. apeliaciniuose skunduose nurodo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad A. K. perdavė L. T. galimai suklastotus asmens tapatybės kortelę bei vairuotojo pažymėjimą ir kad L. T. lankėsi automobilių nuomos punktuose bei bandė išsinuomoti automobilius. Šie apeliacinių skundų argumentai atmetami kaip nepagrįsti. Nurodytas aplinkybes patvirtina anksčiau aptarti nuoseklūs nukentėjusiojo L. T. parodymai ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija. 2016 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte nurodyta, jog Vokietijos teisėsaugos institucijų pareigūnai apklausė šešių Berlyno Tegel oro uoste įsikūrusių automobilių nuomos bendrovių atstovus. Vienos iš jų darbuotojas paaiškino, kad 2016 m. kovo mėnesį asmuo, prisistatęs D. T. ir skambinęs telefonu Nr. 0177/0702500, bandė išsinuomoti automobilį BMW 530. Darbuotojui D. T. elgesys sukėlė nedetalizuojamų įtarimų, todėl automobilis nebuvo išnuomotas. Vokietijoje veikiančios bendrovės „Europcar“ atstovai policijos pareigūnams paaiškino, jog D. T. susikūrė profilį specialioje internetinėje svetainėje, kuriuo naudodamasis bandė išsinuomoti automobilius keliuose Berlyno oro uostuose ir pagrindinėje stotyje. Visais atvejais jo elgesys nuomos bendrovių darbuotojams pasirodė agresyvus ir netinkamas, todėl transporto priemonės nebuvo išnuomotos. Profilio išklotinėje matyti D. T. asmens duomenys, adresas, nurodytas asmens kodas, el. pašto adresas, gimimo data, vairuotojo pažymėjimo duomenys, atitinkantys tikrovę, išskyrus gyvenamosios vietos adresą ir vairuotojo pažymėjimo numerį (t. 2, b. l. 18-22). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, kad jis verčiamas nuteistųjų, pateikdamas melagingus duomenis mėgino išnuomoti automobilį. Tai pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip nukentėjusiojo išnaudojimą nusikalstamai veikai daryti.

13. Esant aptartoms aplinkybėms teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų A. K., G. S. ir D. Š. veiksmus įvertino kaip prekybą žmonėmis bei tinkamai nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.

Dėl civilinio ieškinio

14. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. S. ir D. Š. prašo nukentėjusiojo L. T. civilinį ieškinį atmesti arba sumažinti. Nuteistieji nurodo, kad nukentėjusiajam priteistas žalos atlyginimas yra akivaizdžiai per didelis.

14.1. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

14.2. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo atstovas pareiškė civilinį ieškinį, prašydamas L. T. iš A. K., G. S. ir D. Š. priteisti 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti (t. 6, b. l. 25-26). Pirmosios instancijos teismas nukentėjusiojo atstovo civilinį ieškinį patenkino ir nukentėjusiajam solidariai iš nuteistųjų priteisė 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad dėl nuteistųjų A. K., G. S. ir D. Š. nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė neturtinės žalos. Nuteistieji, pasinaudodami nukentėjusiojo pažeidžiamumu, prieš jo valią išgabeno į užsienio valstybę ir išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti. Civiliniame ieškinyje nurodyta, kad L. T. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo itin pažeidžiamas asmuo, todėl visi jo atžvilgiu įvykdyti nusikalstami veiksmai darė didelę žalą. Kelionės metu L. T. sistemingai patirdavo baimę ir stresą vykdant nuteistųjų nurodymus, bei nuteistiesiems naudojant prieš nukentėjusįjį psichologinį smurtą (t. 6, b. l. 25-26). Nukentėjusysis L. T. apklaustas pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad grįžus iš priverstinės kelionės buvo sunku, bijojo su kuo nors bendrauti, nebematė prasmės eiti į mokyklą. Labiausiai bijojo, kad palies šeimą, todėl viską atvirai papasakojo policijos pareigūnams. Jis ir dabar mano, kad kai baigsis teisminis nagrinėjimas, nuteistieji padarys kažką blogo, nes jam grasino (t. 6, b. l. 19-22). Nukentėjusiojo mama K. T. apklausta pirmosios instancijos teisme parodė, kad sūnus iš kelionės grįžo depresuotas. Sūnui reikia psichologo pagalbos (t. 6, b. l. 17-19). Liudytojas R. G. apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad kai grįžo į Lietuvą, L. T. atvyko į policiją, buvo persigandęs, nieko nenorėjo pasakoti (t. 6, b. l. 22). 2016 m. lapkričio 11 d. psichologo išvadoje Nr. T 16/11 (01) nustatyta, kad L. T. – labai socialiai ir psichologiškai pažeidžiama asmenybė. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į aptartas aplinkybes bei į nukentėjusiojo ir nuteistųjų interesus, pagrįstai nustatė, kad civiliniame ieškinyje nurodytas 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimas nėra per didelis ir turi būti solidariai priteistas iš nuteistųjų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis nukentėjusiajam yra proporcingas nuteistųjų padarytai nusikalstamai veikai, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Dėl bausmių

15. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji G. S. ir D. Š. prašo paskirti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.

15.1. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. BK 61 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių, 2 dalyje nustatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

15.2. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sugriežtinti ar sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu žemesnės instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per švelnią ar per griežtą ir neteisingą bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp pada­rytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nusta­ty­ta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplin­ky­bes, nusikaltusio asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems G. S. ir D. Š. netinkamai atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, api­būdinančias nuteis­tųjų asme­nybę, padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą ir nuteistųjų vaidmenį nusikaltimo padaryme, todėl paskyrė jiems per griežtas ir tinkamai neindividualizuotas bausmes.

15.3. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog G. S. ir D. Š., veikdami bendrininkų grupėje kartu su A. K., padarė tyčinį nusikaltimą, susijusį su prekyba žmonėmis, nustatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, kurį baudžiamasis įstatymas priskiria sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis) ir numato tik laisvės atėmimo bausmę – nuo dvejų iki dešimties metų. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad G. S. Lietuvos Respublikoje neteistas, baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, teistas Jungtinėje Karalystėje (t. 5, b. l. 80-88), tačiau nurodyti teisės pažeidimai nėra susiję su prekyba žmonėmis, tokio pobūdžio nusikaltimą nuteistasis padarė pirmą kartą, šis nusikaltimas truko neilgai. G. S. yra sukūręs šeimą, augina mažametį vaiką, dirba, turi savo verslą. D. Š. yra neteistas, baustas administracine tvarka daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 5, b. l. 2-8), dirba, turi šeimą. Šios aplinkybės rodo, kad D. Š. nėra linkęs daryti nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jie padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, skiriant bausmes nuteistiesiems G. S. ir D. Š. taip pat turi būti atsižvelgiama į jų vaidmenį darant nusikalstamą veiką. Šiuo atveju nei G. S., nei D. Š. nedalyvavo verbuojant nukentėjusįjį vykti į Vokietiją, šiuos veiksmus atliko tik nuteistasis A. K.. G. S. ir D. Š. kartu su A. K. gabeno bei išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti. Pastebėtina, kad D. Š. vaidmuo nusikalstamoje veikoje nebuvo itin reikšmingas, pastarasis iš esmės tik vairavo jam priklausančią transporto priemonę iki Vokietijos ir atgal. G. S. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo reikšmingesnis, pastarasis kelionės metu ne tik vairavo transporto priemonę, tačiau ir nukentėjusiojo atžvilgiu naudojo psichologinį smurtą bei grasino jam fiziniu smurtu, jei pastarasis nevykdys nuteistųjų nurodymų.

15.4. Atsižvelgdama į G. S. ir D. Š. charakterizuojančias aplinkybes, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, nuteistųjų vaidmenį darant nusikalstamą veiką, į tai, kad nustatytos dvi atsakomybę sunkinančios aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, jog G. S. ir D. Š. už nusikaltimo, nustatyto BK 147 straipsnio 1 dalyje, padarymą pirmosios instancijos teismas paskyrė per griežtas laisvės atėmimo bausmes, kurios turi būti sumažintos: G. S. skirtina 3 metų laisvės atėmimo bausmė, D. Š. – 2 metų laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, kad D. Š. anksčiau neteistas, taip pat į jo mažiau reikšmingą vaidmenį darant nusikalstamą veiką, teisėjų kolegija mano, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Todėl, vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalies (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatomis D. Š. paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas.

15.5. Nuteistasis A. K. apeliaciniame skunde neprašo sušvelninti jam paskirtos bausmės, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. K. baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, motyvavo jam skiriamos baus­mės dydį, atsižvelgė į bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – api­būdinančias tiek nuteis­tojo asme­nybę, tiek padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, bei paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni. A. K., veikdamas bendrininkų grupėje kartu su G. S. ir D. Š., padarė tyčinį sunkų nusikaltimą, nustatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje. A. K. vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo pats reikšmingiausias, jis verbavo nukentėjusįjį vykti į Vokietiją, kartu su G. S. ir D. Š. gabeno bei išnaudojo nukentėjusįjį nusikalstamai veikai daryti. Iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad A. K. teistas 2 kartus (t. 4, b. l. 117-121), baustas administracine tvarka daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 4, b. l. 122-125), nedirbantis (t. 4, b. l. 127). Pirmosios instancijos teismas nustatė nuteistojo A. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikalstamą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir dėl savanaudiškų paskatų (BK 60 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Teisėjų kolegija spren­džia, kad byloje nėra duomenų, jog pirmosios instancijos teismas, nus­tatydamas nuteistajam A. K. baus­mės dydį, būtų neįsigilinęs į faktines bylos ap­lin­kybes ar netei­sin­gai pritaikęs baudžiamojo įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, paskyrė mažesnę nei sankcijos vidurkis laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta ar per švelni. Tokia bausmė yra teisinga, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių, 61 straipsnio reikalavimus, tinkamai individualizuota, atsižvelgiant į visas byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

15.6. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nukentėjusiojo atstovavimo išlaidų priteisimo

16. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos taip pat taikomos yra bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

16.1. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-605/2011).

16.2. Nukentėjusiojo L. T. atstovas advokatas D. Povilius paprašė priteisti bylą nagrinėjant apeliacine tvarka susidariusias atstovavimo išlaidas, kurios sudaro 600 Eur, taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius dokumentus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad advokatas D. Povilius nukentėjusiojo L. T. interesus atstovavo taip pat ir ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl jam nereikėjo papildomai susipažinti su baudžiamąja byla. Nukentėjusiojo atstovas nepateikė atsiliepimo į nuteistųjų apeliacinius skundus, byla nėra itin sudėtinga ir didelės apimties, apeliacinės instancijos teisme buvo išnagrinėta per du teismo posėdžius neatliekant įrodymų tyrimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes prašoma priteisti išlaidų advokato paslaugoms apmokėti suma yra per didelė, neatitinkanti protingumo ir teisingumo kriterijų, todėl iš nuteistųjų A. K., G. S. ir D. Š. priteistina mažesnė suma nukentėjusiojo išlaidoms už advokato paslaugas atlyginti. Iš nukentėjusiojo atstovo pateikto mokėjimo nurodymo matyti, kad už nukentėjusiojo atstovavimo išlaidas sumokėjo VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centras, todėl išlaidos advokato paslaugoms apmokėti iš nuteistųjų priteistinos būtent šiam centrui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. birželio 5 d. nuosprendį pakeisti.

Nuteistajam G. S. pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę sumažinti iki 3 (trejų) metų laisvės atėmimo.

Nuteistajam D. Š. pripažintam kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 147 straipsnio 1 dalyje, paskirtą bausmę sumažinti iki 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), D. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, per bausmės vykdymo atidėjimo laiką įpareigojant jį neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Iš A. K., G. S. ir D. Š. solidariai priteisti VšĮ Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrui 300 Eur išlaidų advokato, atstovavusio nukentėjusįjį apeliacinės instancijos teisme, paslaugoms apmokėti.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.