- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-222-640/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina, Andrius Ignotas
- Ieškovas
- politinės partijos Darbo
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andriaus Ignoto, Jelenos Šiškinos, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės politinės partijos Darbo partija apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal politinės partijos Darbo partijos ieškinį Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl daikto valdymo pažeidimų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė politinė partija Darbo partija ieškiniu prašė: 1) pašalinti nekilnojamojo daikto – patalpos, esančios (duomenys neskelbtini) ir kilnojamojo turto, išvardinto savivaldybės surašytame akte, valdymo pažeidimus – įpareigoti savivaldybės administraciją grąžinti raktus nuo patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), su jose esančiu Darbo partijos turtu, tuo pačiu galimybe naudotis Darbo partijai savo turtu esančiu šioje patalpoje; 2) panaikinti iškraustymo iš patalpų 2017-06-30 aktą Nr. (4.23)A4-582 kaip neteisėtą. Nurodomomis patalpomis ieškovė naudojosi nuo 2006 m. panaudos sutarties pagrindu, net ir pasibaigus minėtai sutarčiai ieškovė valdė patalpas – įgyvendino teisę į valdymą, faktinis patalpų valdymas tęsėsi. Taip pat ieškovė nuosavybės teise valdė patalpose buvusį ieškovei priklausantį turtą – kilnojamuosius daiktus. Ieškovė ieškinį grindžia valdymo teisės pažeidimu. CK 4.22 str. 2 d. įtvirtintas daikto valdymas kaip nesavarankiška daiktinė teisė, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ar savininku pripažįsta kitą asmenį. Šiuo atveju, net ir pasibaigus panaudos sutarčiai, ieškovės valdymo teisė kaip nesavarankiška daiktinė teisė galiojo ir ieškovė netrukdomai šia teise naudojosi. Tarp ieškovės ir atsakovės vyko susirašinėjimas dėl galimybės panaudos pagrindu naudotis tomis pačiomis patalpomis ir ieškovė tikėjosi, kad patalpų naudojimas bus įteisintas, tačiau atsakovė 2017-06-30 vienašališkai, nepranešusi ieškovei, iškraustė turtą iš ieškovės naudojamų patalpų ir patalpas užrakino. Ieškovė nebuvo informuota apie iškraustymą, raštą apie iškeldinimą ieškovė gavo tik 2017-07-03, nes jis buvo išsiųstas 2017-06-29. Atsakovė pažeidė ieškovės valdymo teises į nekilnojamąjį daiktą – patalpas, ir kilnojamuosius daiktus, esančius patalpose. Ieškovė ieškinį dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų reiškia ir valdymo teises gina CK 4.35 str. 1 d. numatytu pagrindu. Taip pat buvo pažeistos ieškovės nuosavybės teisės į patalpose esančius kilnojamuosius daiktus. CK 4.93 str. įtvirtinta, kad niekas neturi teisės paimti nuosavybės. Ieškovė kilnojamuosius daiktus valdė savarankiška daiktine teise. Ieškovė negali išvardinti daiktų, kurie buvo patalpose, kadangi nevedė šių daiktų apskaitos, taip pat negali nurodyti kilnojamųjų daiktų, likusių patalpose po iškraustymo, nes negali patekti į patalpas. Atsakovė iš ieškovės naudotų patalpų paėmė ir politinės partijos dokumentus, tuo pažeisdama Politinių partijų įstatymo 10 str., nustatantį draudimą kištis kitiems asmenims į politinės partijos vidaus reikalus. Atsakovė iškraustymą iš patalpų atliko ir ieškovei priklausančius daiktus užvaldė piktnaudžiaudama savo teisėmis ir neteisėtai. Taip pat prašė panaikinti 2017-06-30 iškraustymo iš patalpų aktą, kadangi šiuo aktu užfiksuotas neteisėtas – nesilaikant įstatymo nuostatų – iškraustymas, akte užfiksuoti neteisėti atsakovės veiksmai. Iškraustymo iš patalpų akto panaikinimas būtų įrodymas, kad turtas buvo iškraustytas neteisėtai ir nepagrįstai.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog ieškovė, pasibaigus panaudos sutarčiai, nebuvo teisėta patalpų valdytoja. 2016-05-11 susitarimu panaudos sutartis buvo pratęsta tik iki 2016-12-31, susitarime nebuvo užsimenama apie tai, kad sutartis dar gali būti pratęsta. Ieškovė negalėjo turėti teisėtų lūkesčių apie panaudos sutarties pratęsimą, kadangi savivaldybės administracija kelis kartus ragino ieškovę atlaisvinti užimamas patalpas ir ieškovę informavo, kad, neatlaisvinus patalpų, ieškovės daiktai bus iškraustyti. Ieškovė nepateikė dokumentų, patvirtinančių jos teiginius, kad tarp šalių vyko derybos dėl patalpų panaudos. Ieškovės, neteisėtai valdžiusios patalpas, jokios teisės negali būti ginamos, jos nurodomi valdymo pažeidimai neegzistuoja. Ieškovė ieškinio pirmu reikalavimu prašo perduoti raktus nuo jos neteisėtai valdytų patalpų ir įkeldinti į patalpas, tačiau toks reikalavimas negali būti patenkintas, nes ieškovė neturi teisėto pagrindo šias patalpas valdyti. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad atsakovė negalėjo vykdyti iškeldinimo neįspėjusi apie tai ieškovės, kadangi įstatymo leidėjas nenumato draudimo vykdyti iškeldinimą iš negyvenamųjų patalpų be teismo sprendimo. Civilinės teisės dispozityvus pobūdis, kuomet nėra draudimo patalpų savininkui iškeldinti neteisėtai patalpose esantį juridinį asmenį ne teismo tvarka, leidžia teigti, kad tokiu atveju nėra ir negali būti pažeistos ieškovės valdymo teisės. Dėl objektyvaus poreikio iškeldinti sprendžia savininkas. Ieškovė nurodydama, kad patalpose likęs jai priklausantis turtas, šio turto nedetalizuoja, ieškovės atstovas nurodė, kad yra spinta ir žaliuzės, tačiau visas turtas, buvęs ieškovės valdytose patalpose, kurį buvo galima buvo išmontuoti be žalos turtui, 2017-06-30 buvo iškraustytas į kitas patalpas ir jokio ieškovei priklausančio turto atlaisvintose patalpose neliko, tą konstatavo ir aukštesnės instancijos teismas, nagrinėdamas atsakovės skundą dėl teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė iki šiol neatsiėmė iš patalpų iškraustytų jai priklausančių daiktų, teigia, kad atsakovė daiktų negrąžina, tačiau nepateikia jokių įrodymų, patvirtinančių tokias aplinkybes. Tuo tarpu atsakovė ne kartą ragino ieškovę atsiimti turtą, tačiau ieškovės atstovai arba neatvykdavo, arba atvykdavo neįgalioti asmenys, paskutinį kartą, t. y. 2018-02-06, atsakovė netrukdė atsiimti turtą, bet, ieškovei pareikalavus sudaryti kiekvieno daikto detalų aprašą, dalyvavęs savivaldybės atstovas dėl užimtumo darbe negalėjo tam skirti visos dienos, todėl įsakymu įgaliotas kitas darbuotojas, kuris dalyvaus daiktų perdavime.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, jog ginčijamas 2017-06-30 turto iškraustymo ir patalpų grąžinimo savivaldybei aktas Nr. (4.23)A4-582 negali būti vertinamas kaip Savivaldybių administravimo subjekto priimtas aktas, kuris gali būti skundžiamas ABTĮ nustatyta tvarka. Pagal Švenčionių rajono savivaldybės administracijos veiklos nuostatus (41.2, 59 p.), administracijos direktorius jam priskirtos kompetencijos klausimais gali leisti įsakymus, be kita ko, privalomus savivaldybės gyventojams ir kitiems savivaldybės teritorijoje esantiems subjektams, tokia teisė kitiems administracijos darbuotojams nesuteikta. Prašomas panaikinti aktas nėra įsakymas, jis pasirašytas ne administracijos direktoriaus, prašomu panaikinti aktu nenustatytos, nepakeistos ir nepanaikintos ieškovės teisės ar pareigos, tai informacinio pobūdžio raštas, kuris negali būti laikomas administraciniu ar individualiu administraciniu aktu viešojo administravimo srityje. Todėl teismas nurodė, jog ieškovės reikalavimas panaikinti 2017-06-30 turto iškraustymo ir patalpų grąžinimo savivaldybei aktą nenagrinėtinas teisme, todėl bylos dalį dėl minėto reikalavimo nutraukė.
4. Teismas atmetė ieškinio reikalavimą dėl daikto valdymo pažeidimų ir nurodė, jog ieškovė nuo sutarties pasibaigimo iki 2017-06-30 faktiškai valdė atsakovei priklausančias patalpas, tačiau iš atsakovės pateiktų įrodymų nustatyta, kad jas valdė neteisėtai – panaudos sutartis buvo pasibaigusi, atsakovė nuolat reikalavo, kad ieškovė užimamas patalpas atlaisvintų. Todėl atsakovei įrodžius, kad ji yra patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), valdytoja, ir kad ieškovė, pasibaigus panaudos sutarčiai, neteisėtai valdė jos turtą, teismas laikė, kad, atsakovei savavališkai atsiėmus daiktą iš jos valdymą neteisėtai pažeidusios ieškovės, tokie jos veiksmai, formaliai atitinkantys valdymo pažeidimo požymius, pagal minėtą normą, nelaikomi valdymo pažeidimu. Trūkstant esminės sąlygos ieškiniui patenkinti – pažeidimo fakto, ieškinio reikalavimas dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimo negali būti tenkinamas.
5. Teismas taip pat nurodė, jog nepagrįstas ieškinio reikalavimas dėl kilnojamų daiktų valdymo pažeidimų. Iš 2017-06-30 Turto iškraustymo ir patalpų grąžinimo savivaldybei akto, Pranešimo apie neteisėtai užimtų patalpų atlaisvinimą bei ankstesniam patalpų naudotojui priklausančio turto saugojimą bei atsiėmimą tvarką, antstolio D. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo bei jo metu daryto vaizdo įrašo nustatyta, kad atsakovė, atlaisvindama jai priklausančias neteisėtai ieškovės faktiškai valdomas patalpas, iš patalpų perkėlė jose buvusius daiktus į kitas patalpas saugojimui, kol ieškovė šiuos daiktus pasiims. Daiktų perkėlimas iš ieškovės neteisėtai valdytų patalpų į kitas patalpas saugojimui iki ieškovė juos atsiims, negali būti vertinamas kaip ieškovės valdymo pažeidimas. Teismas nustatė, kad iš karto po daiktų perkėlimo į kitas patalpas ieškovei buvo žinoma daiktų laikymo vieta ir galimybė juos pasiimti. Posesorinė gynyba suteikiama teisei, kilusiai iš valdymo, tačiau ieškovė neįrodė, kad pažeistas kilnojamųjų daiktų, nurodytų 2017-06-30 akte, valdymas. Ieškovei neįrodžius valdymo pažeidimo fakto – neįrodžius kad, atsakovei perkėlus kilnojamuosius daiktus į kitas patalpas, buvo pažeistas jų valdymas, taip pat neįrodžius, kad atsakovė pažeidžia valdymą trukdydama daiktus atsiimti, teismas nurodė, jog nėra pagrindo ieškovės teisę ginti faktinio valdymo netekimu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
6.1. Nurodo, jog atsakovės veiksmai, kuriais buvo nutrauktas ieškovės faktinis ginčo patalų ir kilnojamų daiktų valdymas, yra neteisėti. Atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl patalpų valdymo pažeidimo ir pareikalauti iš ieškovės atlyginti nuostolius. Nurodo, jog atsakovei nebuvo jokios pateisinamos būtinybės skubiai vykdyti ieškovės iškeldinimą iš patalpų. Vietoj savo teisių gynimo teisėtais būdais, atsakovė savavališkai, prieš ieškovės valią, užvaldė ginčo patalpas ir kilnojamuosius ieškovės daiktus. Ieškovės iškeldinimas vyko ieškovei nedalyvaujant ir per protingą terminą neinformavus ieškovės. Iškeldinimas buvo sąmoningai suplanuotas tuomet, kai ieškovė negalėjo dalyvauti, o apie patį iškeldinimą ieškovė buvo informuota pavėluotai, t.y. jau po iškeldinimo.
6.2. Ieškovė teigia, jog atsakovė pažeidė nuosavybės teisę į kilnojamuosius daiktus. Atsakovė tik po teismo sprendimo atidavė ieškovei kilnojamuosius daiktus, ką patvirtinta 2018-03-05 pridedamas aktas. Tačiau ne visi kilnojamieji daiktai buvo atiduoti.
6.3. Ieškovė nurodo, jog 2017-06-30 ginčijamu turto iškraustymo aktu buvo įforminti neteisėti atsakovės veiksmai, todėl šis aktas turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje, nes aktu konstatuoti faktai, kurie yra neteisingi ir kurie ginčijami ieškovės.
6.4. Apeliantė nurodo, jog teismas nepilnai ištyrė ieškovės pateiktus įrodymus dėl ieškovės faktinio patalpų valdymo aplinkybių bei atsakovės piktnaudžiavimo teise, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.
6.5. Apeliantė ginčija teismo sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, nes nurodo, jog teismas nepagrįstai priteisė bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė yra viešo administravimo subjektas, į kurio funkcijas įeina ir teisminis atstovavimas. Atsakovė neįrodė, jog advokato atstovavimas byloje buvo būtinas, todėl bylinėjimosi išlaidos neturėjo būti priteistos.
6.6. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė įrodymus – 2018-03-05 turto perdavimo-priėmimo aktą ir po jo darytas fotonuotraukas, kuriais grindžia savo teisių į kilnojamuosius daiktus pažeidimą ir prašo juos prijungti.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti ir sprendimą palikti nepakeistą. Prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė nurodo, jog neprieštarauja, jog 2018-03-05 aktas būtų prijungtas prie bylos, tačiau nesutinka dėl fotonuotraukų prijungimo.
7.1. Atsakovė nurodo, jog ieškovė pripažįsta atsakovės nuosavybės teisę į ginčo patalpas, tai reiškia, jog nėra vieno iš privalomų požymių CK 4.22 str. taikymui ir ieškovės pripažinimui turinčiu savarankišką daiktinę teisę. Ieškovė neturi ir išvestinės daiktinės teisės, kadangi išvestinė valdymo teisė kyla iš sandorio ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į daiktą. Sandoris (Panaudos sutartis), kurio pagrindu ieškovė turėjo išvestinę teisę į patalpas, pasibaigė dar 2016-12-31. Nuo šios datos ieškovė neturi jokių teisių į patalpas, t.y. nuo 2017-01-01 iki 2017-06-30 (kuomet ieškovės turtas buvo iškraustytas iš atsakovei priklausančių patalpų) ieškovė patalpomis naudojosi be jokio teisinio pagrindo, t.y. neteisėtai.
7.2. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip matyti iš atsakovės į bylą pateiktų įrodymų, neteisėtai valdė atsakovei priklausančias patalpas, todėl, remiantis pačios ieškovės cituojama teismo praktika, yra laikoma, jog ieškovės valdymo teisė nebuvo pažeista. Ieškovė nurodydama, esą, iškeldinimas iš patalpų galėjo būti atliktas tik teismo tvarka, nepagrįstai remiasi CK 4.34 str., nes aptariama nuostata numato daikto valdytojo teisę, bet ne pareigą teismine tvarka reikalauti apginti savo valdymo teises. Savininko teisių gynimas priklauso nuo to, kokiu tikslu ir kam buvo perduotos naudotis patalpos. Šiuo atveju atsakovė panaudos pagrindais suteikė ieškovei – juridiniam asmeniui – negyvenamosios paskirties patalpas. Nei panaudos sutartis, nei CK XXXII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios panaudą, nenumato panaudos davėjo pareigos panaudos gavėjui nevykdant savo pareigos grąžinti patalpas, kreiptis į teismą dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamų patalpų.
Šalies argumentai
7.3. Nurodo, jog ieškiniu ieškovė prašė suteikti ieškovei galimybę naudotis patalpose esančiu ieškovės kilnojamuoju turtu. Atsakovė pateikė pirmosios instancijos teismui 2017-07-10 antstolio D. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą (su video įrašu), iš kurių matyti, kad visi ieškovės kilnojamieji daiktai buvo pašalinti iš ieškovės neteisėtai valdytų patalpų ir saugomi kitoje užplombuotoje patalpoje. 2017-06-30 pranešimu apie neteisėtai užimtų patalpų atlaisvinimą bei ankstesniam patalpų naudotojui priklausančio turto saugojimą bei atsiėmimo tvarką (Nr. 4.18)1S-750 bei pakartotiniais atsakovės į bylą pateiktais pranešimais atsakovė ne kartą nurodė ieškovei galimybę ir pareigą atsiimti iš patalpų iškraustytus ir užplombuotoje patalpoje atsakovės saugotus ieškovės kilnojamuosius daiktus. Pati ieškovė apeliaciniame skunde patvirtino, jog iš atsakovės atsiėmė visus užplombuotoje patalpoje buvusius kilnojamuosius daiktus. Dėl šios priežasties akivaizdu, kad ieškovės ieškinio reikalavimas leisti ieškovei naudotis jam priklausančiu patalpose buvusiu kilnojamuoju turtu yra nepagrįstas. Atsakovė niekada nedraudė ieškovei pasiimti saugomą ieškovės kilnojamąjį turtą, ką ieškovė ir padarė.
7.4. Ieškovė antruoju ieškinio reikalavimu prašė panaikinti iškraustymo aktą kaip neteisėtą. Atkreiptinas dėmesys, kad iškraustymo aktu nėra nuspręsta dėl ieškovės iškeldinimo, taip pat nepriimti ir jokie kiti ieškovės teises ar pareigas įtakojantys sprendimai: išsikraustymo aktu atsakovė tik konstatuoja faktus, t.y. informuoja ieškovę apie įvykusį jos daiktų iškraustymą iš patalpų, bei praneša apie jos daiktų saugojimo vietą ir galimybes šiuos daiktus atsiimti, todėl teismas pagrįstai konstatavo, jog iškraustymo aktas nesukelia ieškovei jokių teisių ir pareigų, todėl nėra nagrinėtinas teisme.
Atsiliepimas
7.5. Atsakovė nurodo, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl išlaidų advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti būtinumo tiesiogiai pasisakyta tik sprendžiant dėl atstovavimo išlaidų priteisimo viešojo administravimo subjekto naudai. Kasacinis teismas pažymėjo, kad spręsdamas šį klausimą teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016, 45 punktas). Šiuo atveju ginčas kilęs ne iš administracinių, o iš civilinių teisinių santykių, kurie nėra pagrindinė viešojo administravimo subjekto veikla. Nurodo, jog kaip matyti iš viešai prieinamos informacijos, atsakovės teisės ir civilinės metrikacijos skyriuje dirba 4 teisininkai, kurie, visų pirma, sprendžia einamuosius teisinius klausimus. Atsakovės vidinių teisininkų pajėgumas nėra pakankamas keturiems darbuotojams atstovauti atsakovę visuose byloje, kuriuose atsakovė turi kokį nors procesinį statusą. Vien Vilniaus regiono apylinkės teismo Švenčionių rūmuose yra nagrinėjama daugybė bylų, kuriuose atsakovė yra proceso šalis, todėl keturių teisininkų pajėgumas yra objektyviai nepakankamas tinkamam atsakovės atstovavimui visose byloje bei teismo posėdžiuose. Kadangi atsakovės praktikoje nedažnai pasitaiko atvejų, kuomet panaudos gavėjai ne tik laiku neišsikrausto, tačiau dar ir kreipiasi į teismą dėl tariamo savo interesų gynimo, siekiant tinkamo atsakovės interesų atstovavimo bei nepakankant vidinių teisininkų pajėgumų, buvo nuspręsta pasitelkti advokatų profesinę bendrija „ConsulTax“. Kaip matyti, šiuo atveju atsakovė, įvertinusi vidinius pajėgumus bei ginčo pobūdį, priėmė pagrįstą sprendimą atstovavimą byloje pavesti advokatų profesinei bendrijai. Ieškovė, nepagrįstai iniciavusi procesą teisme, turi numatyti ir neigiamas tokio nepagrįsto proceso iniciavimo pasekmes, įskaitant CPK 98 str. 1 d. numatytą pareigą padengti kitos šalies patirtas bylinėjimosi išlaidas, ypač, kai ginčas byloje kilęs ne iš viešo administravimo, o iš sutartinių santykių. Akcentavo, jog ieškovė pirmojoje instancijoje nereiškė jokių argumentų, susijusių su bylinėjimosi išlaidų mažinimu ar nepriteisimu dėl tariamai nebūtinos teisinės pagalbos pasitelkimo. Atkreipė dėmesį, jog teismui pateiktų bylinėjimosi išlaidų dydis jau buvo sumažintas pirmosios instancijos teismo. Todėl dar didesnis bylinėjimosi išlaidų dydžio sumažinimas neatitiktų CPK 98 str. 1 d. bei paneigtų atsakovės teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.
9. Apeliantė ginčija teismo sprendimą dėl reikalavimo panaikinti kaip neteisėtą atsakovės 2017-06-30 turto iškraustymo ir patalpų grąžinimo savivaldybei aktą Nr. (4.23)A4-582 (b. l. 15-17), nes nurodo, jog ginčijamu turto iškraustymo aktu buvo įforminti neteisėti atsakovės veiksmai, todėl šis aktas turi būti panaikintas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą šioje dalyje, nes aktu konstatuoti faktai, kurie yra neteisingi ir kurie ginčijami ieškovės.
10. Apeliantė prie apeliacinio skundo pridėjo naujus įrodymus - 2018-03-05 turto perdavimo-priėmimo aktą ir po jo darytas fotonuotraukas, kuriais grindžia savo teisių į kilnojamuosius daiktus pažeidimą ir prašo juos prijungti. Kolegija įvertinusi tai, jog 2018-03-05 turto perdavimo aktas susijęs su ieškovės reikalavimų dėl daiktų, jį prijungia. Tačiau prašymo dėl fotonuotraukų prijungimo netenkina, nes pateikti įrodymai nėra susiję su nagrinėjamu dalyku (CPK 314 str.).
11. Nors ieškovė ieškinyje suformulavo savarankišką ieškinio reikalavimą panaikinti iškraustymo iš patalpų 2017-06-30 aktą Nr. (4.23)A4-582 kaip neteisėtą, kolegijos vertinimu, tai nėra savarankiškas reikalavimas materialios teisės prasme; iškraustymo iš patalpų aktas yra konstatuojamojo pobūdžio aktas, nesukelianti konkrečių teisinių pasekmių; jis negali būti bylos materialinio pobūdžio reikalavimo dalyku ir ginčijamas CPK nustatyta tvarka, jis gali būti laikytinas viena iš įrodinėjimo priemonių, galinčia patvirtinti ar paneigti turinčias reikšmės šiai bylai aplinkybes, todėl vertinama byloje kaip įrodymas pagal įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles (CPK 177 str. 2 d., 185 str.). Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė, jog šioje dalyje byla nutraukiama. Taip pat sprendime teisingai pasisakyta, jog minėtas turto iškraustymo ir patalpų grąžinimo aktas negali būti vertinamas kaip savivaldybių administravimo subjekto priimtas aktas, kuris gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
12. Apeliantė nurodo, jog atsakovės veiksmai, kuriais buvo nutrauktas ieškovės faktinis ginčo patalų ir kilnojamų daiktų valdymas, yra neteisėti. Atsakovė privalėjo kreiptis į teismą dėl patalpų valdymo pažeidimo ir pareikalauti iš ieškovės atlyginti nuostolius.
13. Byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2006-05-11 tarp šalių sudarytos Savivaldybės turto panaudos sutarties Nr. J-78 (b.l. 129-131) pagrindu valdė 70,77 kv. m ploto patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), kadastrinių matavimų byloje pažymėtas indeksais 1.2.1 (49,04 kv. m), 1-20 (11,50 kv. m), ir 10,23 kv. m bendros patalpos, pažymėtos indeksu 1-3. 2016-12-31 pasibaigus panaudos sutarčiai, ieškovė minėtas patalpas valdė toliau. 2017-06-30 atsakovė atlaisvino minėtas ieškovės valdytas patalpas, iš patalpų išnešdama ieškovei priklausančius kilnojamuosius daiktus ir užrakindama patalpas.
14. CK 4.22 str. apibūdinamam valdymui yra būdingi du požymiai: pirmasis – faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti jį kaip savą; antrasis – daikto valdytojas turi būti įsitikinęs, kad niekas neturi už jį daugiau teisių į daiktą, kurį jis pradeda valdyti (CK 4.22 straipsnio 1 dalis). Daikto valdymas negali būti laikomas savarankiška daiktine teise, kai faktinis daikto turėtojas daikto valdytoju ir savininku pripažįsta kitą asmenį (CK 4.22 straipsnio 2 dalis).
15. Byloje nėra ginčo, jog atsakovė nuosavybės teise valdo ginčo patalpas, todėl ieškovė nagrinėjamu atveju neturi savarankiškos daiktinės teisės. Ieškovė neturi ir išvestinės daiktinės teisės, kadangi išvestinė valdymo teisė kyla iš sandorio ar kitu pagrindu iš tokio asmens, kuris turi savarankišką daiktinę teisę į daiktą. Sandoris (Panaudos sutartis), kurio pagrindu ieškovė turėjo išvestinę teisę į ginčo patalpas, pasibaigė dar 2016-12-31 ir nuo šios datos ieškovė neturi jokių teisių į ginčo patalpas. Šiuo atveju ieškovė nėra teisėtas patalpų valdytojas, t.y. patalpas valdo neteisėtai, todėl ieškovės prašymas ginti jos, kaip valdytojos, teises yra aiškiai nepagrįstas: neteisėto valdytojo teisės negali būti ginamos.
16. Tokiu būdu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo valdymo teisėtumo klausimą bei pagrįstai konstatavo, kad ieškovės, neteisėtai valdžiusios patalpas, jokios teisės negali būti ginamos, nes ieškovės nurodomi valdymo pažeidimai neegzistuoja. Teismas pagrįstai pripažino, kad ieškovės reikalavimas perduoti patalpų raktus nuo ieškovės neteisėtai valdytų patalpų ir įkeldinti į patalpas negali būti tenkinamas, nes ieškovė neturi teisinio pagrindo šias patalpas valdyti.
17. Savininko teisių gynimas priklauso nuo to, kokiu tikslu ir kam buvo perduotos naudotis patalpos. Šiuo atveju atsakovė panaudos pagrindais suteikė ieškovei – juridiniam asmeniui – negyvenamosios paskirties patalpas. Nei panaudos sutartis, nei CK XXXII skyriaus nuostatos, reglamentuojančios panaudą, nenumato panaudos davėjo pareigos panaudos gavėjui nevykdant savo pareigos grąžinti patalpas, kreiptis į teismą dėl iškeldinimo iš neteisėtai užimamų patalpų. Panaudos santykiams subsidiariai gali būti taikomos nuomos santykius reglamentuojančios teisės aktų nuostatos (CK 6.629 str. 2 d.). Bendrosios nuomą reglamentuojančios nuostatos taip pat nenumato nuomotojo pareigos kreiptis į teismą dėl iškeldinimo iš negyvenamosios paskirties patalpų. Kolegija atkreipia apeliantės dėmesį, jog tik iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų atveju yra reikalingas teismo leidimas iškeldinti, o nagrinėjamu atveju ieškovė buvo iškeldinta iš negyvenamąjųų patalpų. Todėl darytina išvada, jog atsakovė šiuo atveju iškeldindama ieškovę iš negyvenamųjų patalpų turėjo diskrecijos teisę nuspręsti dėl iškeldinimo iš patalpų tvarkos, todėl atsakovės veiksmai, kuomet ieškovė (jos daiktai) iš patalpų buvo iškraustyti ne teismo tvarka, neprieštarauja nei CK, nei panaudos sutarties nuostatoms ir yra teisėti.
18. Ieškovės argumentas, jog atsakovei nebuvo jokios būtinybės iškelti ieškovę iš neteisėtai valdytų patalpų nėra pagrįstas, kadangi iš byloje pateiktų įrodymų matyti, jog ginčo patalpos, įgyvendinant savivaldybės funkcijų vykdymą, dar 2017-06-30 perduotos trečiajam asmeniui VŠĮ Švenčionių rajono pirminės sveikatos priežiūros centrui. Be to, šios aplinkybės teisiškai nėra reikšmingos ginčui, nes atsakovė, kaip patalpų savininkė, turi diskrecijos teisę jas valdyti ir jomis naudotis savo nuožiūra.
19. Atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl to, jog ieškovei nebuvo pranešta apie iškeldinimą, nes kaip matyti iš bylos, atsakovė 2016-11-29, 2017-01-10, 2017-02-03 raštais reikalavo ieškovę išsikeldinti iš neteisėtai naudojamų patalpų. Apie iškeldinimą atsakovei 2017-06-29 buvo pranešta, todėl ieškovė turėjo visas galimybes pati atlaisvinti patalpas ar dalyvauti patalpų atlaisvinime. Vien tai, jog tuo metu vyko savivaldybės tarybos posėdis, nesudarė kliūčių ieškovei pasirūpinti tinkamu jos atstovavimu ir įgalioti asmenį dalyvauti iškeldinimo procese. Be to, kaip matyti iš 2017-06-30 surašyto turto iškraustymo akto, ieškovės turtas buvo iškraustytas surašant aktą, visą iškeldinimą fiksuojant antstoliui bei prie ginčo patalpų esant policijos pareigūnams. Visas ieškovės turtas buvo surašytas, fiksuotas ir saugomas, iki turtą ieškovė atsiėmė, ką patvirtina prijungtas 2018-03-05 aktas. Akte nurodyta, jog ieškovė neturi jokių pretenzijų dėl turto komplektacijos ir kiekio (5.2 p.). Tokiu būdu konstatuotina, jog ieškovės teisės dėl kilnojamų daiktų valdymo nebuvo pažeistos.
20. Ieškovės argumentai, jog atsakovė valdė ieškovei priklausančius kilnojamuosius daiktus, nėra šios bylos dalykas, t.y. ieškovė pirmojoje instancijoje ieškiniu nereiškė jokių reikalavimų, susijusių su tariamai neteisėtu kilnojamųjų daiktų valdymu. CPK 312 str. aiškiai įtvirtintas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šios priežasties ieškovės skundo argumentų dėl nuosavybės teisės į kilnojamuosius daiktus pažeidimo, kurie nebuvo dėstomi pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismo nenagrinėja ir dėl jų nepasisako (CPK 306 str. 2 d.).
21. Kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog atsakovė kaip viešo administravimo subjektas neprivalėjo pasinaudoti advokato teisine pagalba ir bylinėjimosi išlaidos atsakovei priteistos nepagrįstai. Nagrinėjamu atveju ginčas kilęs ne iš administracinių, o iš civilinių teisinių santykių, kurie nėra pagrindinė viešojo administravimo subjekto veikla. Be to, vien ta aplinkybė, jog asmuo vykdo ir teisminio atstovavimo funkciją nesudaro pagrindo teigti, jog jis neturi teisės pasinaudoti advokato pagalba. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad spręsdamas šį klausimą teismas turi kompleksiškai įvertinti, ar, atsižvelgiant į atitinkamo viešojo administravimo subjekto vidinius administravimo pajėgumus ir bylos pobūdį, buvo būtina pasitelkti advokatą. Nustatant bylos pobūdį, turi būti atsižvelgiama, be kita ko, į byloje keliamo teisinio klausimo naujumą, į bylos apimtį ir sudėtingumą, į tai, ar bylos baigtis gali turėti platesnį poveikį ne tik byloje susiklosčiusiems, bet ir susijusiems teisiniams santykiams, taip pat ir viešajam interesui bei kt. Nė vienas iš šių kriterijų neturi lemiamos reikšmės sprendžiant atstovavimo išlaidų viešojo administravimo subjektui priteisimo klausimą, teismas turi įvertinti šių kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-401-916/2016). Nagrinėjamu atveju kolegija vertina, jog atsakovė turėjo pagrindą pasinaudoti advokato teisine pagalba. Be to, kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas atsakovės naudai, mažino prašomą priteisti sumą ir priteisė ne visas atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas, tinkamai įvertinęs patirtų atsakovės išlaidų dydį ir pagrįstumą.
22. Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
23. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė pateikė duomenis, kad ji patyrė 1064,80 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Kolegija nurodo, jog įvertinus tai, jog advokatas atsakovę atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, byla teisės taikymo prasme nėra sudėtinga, yra pagrindas mažinti prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį ir priteisti iš apeliantės atsakovės naudai 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės politinės partijos Darbo partija atsakovės Švenčionių rajono savivaldybės administracijos naudai 500 eurų bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu.
Ši nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.