Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Arūnas Paštuolis Baudžiamoji byla Nr. 1A-584-493-2013;

Teisėjas Algimantas Brigadierius Teisminio proceso Nr. 1-66-1-01293-2012-4;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 24 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Arūno Paštuolio, teisėjų Olego Šibkovo, Danguolės Šiugždinytės, sekretoriaujant Vidai Butiškienei, dalyvaujant prokurorei Stasei Svetickienei, nukentėjusiajai S. Š., nuteistajam T. Š., jo gynėjui advokatui Vytautui Polikaičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo T. Š. pripažintas kaltu padaręs Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 284straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuteistas:

pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi bausmes subendrinus iš dalies jas sudedant T. Š. nuteistas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Iš T. Š. nukentėjusiosios S. Š. naudai priteista 150 Lt. turtinės ir 5000 Lt. neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. Š. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) , nuomojame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia sugriebė už plaukų sutuoktinei S. Š., ranka sudavė jai į kairę ausį ir nutempė iš kambario į koridorių bei, prirėmęs prie kambario durų staktos, sugriebė ją už kaklo ir smaugė, šiais veiksmais sukeldamas nukentėjusiajai fizinį skausmą;

be to T. Š. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini)., nuomojamame bute, esančiame (duomenys neskelbtini), asmeninio konflikto metu tyčia parbloškė sutuoktinę S. Š. ant lovos, sugriebęs už kaklo smaugė, po to galva trenkė nukentėjusiajai į dešinį skruostą, vieną kartą kumščiu sudavė jai į kairį skruostą bei, sugriebęs už plaukų, tampė po kambarį, padarydamas nukentėjusiajai poodines kraujosruvas apie dešinę akį ir dešinio skruosto viršutinėje dalyje, poodines kraujosruvas dešiniame žaste ir dešinėje šlaunyje, šiais veiksmais sukėlė S. Š. fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą;

be to T. Š. nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje, kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, norėdamas įbauginti sutuoktinę S. Š., sakydamas žodžius „tu šiandien mirsi“, mėtė akmenis ir tyčia išdaužė R. G. priklausančio buto Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), virtuvės ir balkono langų stiklus bei įskėlė balkono durų stiklą, dėl to išgąstį patyrė kambaryje buvę mažamečiai vaikai, o R. G. padaryta 600 Lt. turtinė žala, tokiais veiksmais pažeidė visuomenės rimtį ir tvarką.

Teismo posėdyje nuteistasis T. Š. ir jo gynėjas V. Polikaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais.

Nukentėjusioji S. Š. ir prokurorė S. Svetickienė apeliacinį skundą prašė atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. Š. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, nuosprendis keičiamas.

Apeliaciniame skunde nesutinkama su nuteisimu pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (fizinio skausmo sukėlimas) ir pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (nežymus sveikatos sutrikdymas). Apelianto įsitikinimu nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, todėl teismas jį nuteisė nepagrįstai.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl T. Š. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 140 straipsnio 1 dalį (dvi nusikalstamos veikos). Kolegijos nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

T. Š. buvo nuteistas už tai, kad savo sutuoktinės atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, dėl ko šiai buvo sukeltas fizinis skausmas ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Iš bylos duomenų matyti, kad nesutarimai ir konfliktinė situacija tarp T. Š. ir jo sutuoktinės tikrai buvo, to neneigia ir pats apeliantas. Tačiau jis, sutikdamas su tuo, kad su S. Š. konfliktas buvo, iš esmės nesutinka su ta aplinkybe, kad būtent jis buvo kaltas dėl konflikto ir kad jis smurtavo prieš savo žmoną. Apeliaciniame skunde aukštesnės instancijos teismui nuteistasis, teigdamas, kad būtent jo sutuoktinė naudojo smurtą jo atžvilgiu ir pati sukėlė konfliktinę situaciją, savo teiginius grindžia tuo, jog jokių kitų įrodymų, išskyrus pačios nukentėjusiosios parodymus, byloje nėra, o kiti nuosprendyje aptarti įrodymai, apelianto nuomone, nukentėjusiosios versijos nepatvirtina. Kolegija mano, kad šis apeliacinio skundo motyvas yra nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis, įrodymai, kuriais teismas grindžia savo išvadas, yra išsamiai aptarti skundžiamame nuosprendyje ir įvertinti, o apeliantas, remdamasis tik tais duomenimis, kurie jam palankūs ir nepateikdamas jokių įtikinamų motyvų, kodėl kritiškai turėtų būti vertinami nuteistojo kaltę patvirtinantys nukentėjusiosios paaiškinimai bei šiuos paaiškinimus patvirtinantys kiti įrodymai, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus.

Bylos duomenimis nustatyta, kad iš karto po įvykio nukentėjusioji S. Š. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į policiją, paaiškino, kad sutuoktinis jos atžvilgiu naudojo smurtą: tampė už plaukų, sudavė smūgį į kairę ausį, smaugė. Smurto artimoje aplinkoje faktą fiksavęs pareigūnas patvirtino, kad apklausiama S. Š. buvo susijaudinusi, sutrikusi. Nors pareigūnas tarnybiniame pranešime nurodė, kad nukentėjusiosios veide smurto žymių nepastebėjo, tačiau ši aplinkybė nepaneigia fakto, kad nukentėjusiosios atžvilgiu smurtas buvo panaudotas. Aplinkybę, kad ant nukentėjusiosios kūno – kaklo, rankų, matėsi smurto žymės, patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme apklausta liudytoja V. N., kuri paaiškino, kad gruodžio mėnesį, tikslios datos nurodyti negali, buvo nuėjusi pas S. Š., ši buvo susijaudinusi, akyse ašaros, ant kaklo ir kairės rankos matė kraujosruvas. Netikėti nukentėjusiosios S. Š. ir liudytojos V. N. parodymais ir jais nesivadovauti teismas neturėjo pagrindo, kadangi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji ir liudytoja įvykio aplinkybes iš esmės nurodė vienodai, jų parodymai dėl esminių aplinkybių neprieštarauja tarpusavyje ir sutampa su kitais byloje esančiais įrodymais. Tą aplinkybę, kad dėl neteisėtų T. Š. veiksmų sutuoktinės atžvilgiu ši patyrė fizinį skausmą, patvirtino ir ekspertas V. B., kuris, remdamasis objektyviais tyrimo duomenimis ir atsižvelgdamas į faktines įvykio aplinkybes konstatavo, kad S. Š. buvo sukeltas fizinis skausmas.

Apelianto teiginiai, kad nėra įrodymų, patvirtinančių jo kaltę nežymiai sutrikdžius sveikatą sutuoktinei S. Š., taip pat laikytini nepagrįstais ir neįrodytais. Teismas, pripažindamas T. Š. kaltu dėl šios nusikalstamos veikos, pagrįstai rėmėsi tyrimo metu surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios, liudytojos V. N. parodymais bei kitais rašytiniais įrodymais. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) S. Š. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą dėl prieš ją (duomenys neskelbtini) T. Š. panaudoto fizinio smurto. Tarnybiniame pranešime dėl smurto artimoje aplinkoje fakto pažymėta, kad S. Š. apklausos metu buvo susijaudinusi, sutrikusi, apsiverkusi, nukentėjusiosios veide, ant kaklo, krūtinės viršutinės dalies ir vidinėje lūpos pusėje matėsi kraujosruvos. Aplinkybę, kad sužalojimai buvo objektyviai matomi, patvirtina tiek byloje esančios foto nuotraukos, tiek liudytoja V. N., kuri apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ir teisme patvirtino, kad po šio įvykio matė S. Š., ji buvo sumušta, matėsi kraujosruvos ant veido, kaklo, kalbantis S. Š. pasakė, kad ją sumušė T. Š., tada ją išvežė į ligoninę. Nukentėjusiosios teiginius, kad T. Š. prieš ją smurtavo ir (duomenys neskelbtini), patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje, 2013-01-03 atlikus tyrimą, nustatyta, kad nukentėjusiajai S. Š. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas bei detaliai aprašyta, kokie sužalojimai nustatyti ant nukentėjusiosios kūno. Konstatuojama, kad aptarti įrodymai vienas kitam neprieštarauja ir patvirtina nukentėjusiosios versiją, kad jos atžvilgiu sutuoktinis T. Š. naudojo fizinį dėl ko jai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir sukeltas fizinis skausmas.

Tuo tarpu apelianto versija, kad jis smurto prieš sutuoktinę nenaudojo, kad pats buvo sužalotas, nepatvirtina jokiais objektyviais abejonių nekeliančiais duomenimis. Byloje nėra jokių duomenų, kad (duomenys neskelbtini) T. Š. būtų sužalotas, nors, kaip jis teigia, nukentėjusioji S. Š. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, apdraskė nagais lytinius organus. Šią savo versiją apeliantas bandė pagrįsti liudytojos G. Š. parodymais, kuri teigė, kad sūnus buvo sužalotas, vyko į ligoninę, bet jo nepriėmė dėl to, kad neturėjo asmens dokumento, tačiau šiuos parodymus teismas pagrįstai vertino kritiškai, kadangi liudytoja G. Š. yra T. Š. motina, todėl gali būti suinteresuota padėti sūnui išvengti baudžiamosios atsakomybės, o be to, jokie kiti įrodymai minėtos liudytojos parodymų nepatvirtina. Aptartų duomenų pagrindu aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad apylinkės teismo išvados dėl T. Š. kaltės padarius LR BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas veikas, yra teisėtos, pagrįstos, paremtos visapusiška byloje surinktų įrodymų analize ir vertinimu.

Kaltės padarius LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką klausimas nėra ginčijamas, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis LR BPK 320 straipsnio 3 dalimi, ir sutikdamas su teismo išvadomis dėl T. Š. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, plačiau nepasisako.

Nors nukentėjusioji S. Š. yra išreiškusi poziciją, kad T. Š. ji atleidžia, prašo neskirti realios laisvės atėmimo bausmės ir nuteisti lygtinai, kolegija pažymi, kad LR BK 38 str. ar BPK 3 str. 5 p. taikymas šiuo atveju nėra galimas. LR BK 38 straipsnyje įtvirtinta sąlygų visuma, kurioms esant gali būti sprendžiamas klausimas dėl bylos nutraukimo. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju T. Š. dėl LR BK 140 straipsnyje numatytų veikų padarymo neprisipažino, be to, nuteistas ne tik už LR BK 140 straipsnio 1 dalyje, bet ir už LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, todėl nutraukti bylą nukentėjusiajam ir kaltininkui susitaikius nagrinėjamu atveju teismas neturi juridinio pagrindo.

Apeliaciniame skunde taip pat keliamas bausmės individualizavimo klausimas. Apeliantas mano, kad už LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką jam paskirta bausmė yra per griežta, kadangi teismas skyrė bausmę, didesnę nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, nors nustatyta viena atsakomybę lengvinanti ir viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Taip pat, apelianto įsitikinimu, yra pagrindas taikyti LR BK 75 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmos instancijos teismas T. Š. už LR BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką paskyrė 1 m. 6 mėn. laisvės atėmimo bausmę. Teismas, skirdamas T. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis anksčiau teistas du kartus, dėl šios nusikalstamos veikos iš esmės neprisipažino ir nuoširdžiai nesigaili, nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad atlygino padarytą turtinę žalą, įvertino padaryto nusikaltimo pobūdį, padarymo aplinkybes (įžūliai, žiemos metu išdaužė buto, kuriame gyveno jo sutuoktinė ir nepilnamečiai vaikai, langą taip jiems sukeldamas didelį išgąstį). Pažymėtina tai, kad skirdamas bausmę T. Š. teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai pažymėjo, kad nusikalstamas veikas, dėl kurių skundžiamu nuosprendžiu T. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas, jis padarė neišnykus teistumui, kadangi, kaip matyti iš bylos medžiagos, baudą T. Š. sumokėjo, o šie nusikaltimai padaryti pasibaigus 1 m. bausmės vykdymo atidėjimo terminui, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina. Tačiau net ir pašalinus šią aplinkybę, aukštesnės instancijos teismo nuomone, kartu įvertinant nuteistojo asmenybę charakterizuojančius duomenis, atsižvelgiant į LR BK 41 straipsnyje apibrėžtus bausmės tikslus, į LR BK 54 straipsnyje, 61 straipsnyje įtvirtintas bausmės skyrimo taisykles, nėra pagrindo skirti švelnesnę, negu paskyrė pirmos instancijos teismas, bausmę. Konstatuojama, kad pirmos instancijos teismas laisvės atėmimo bausmę, didesnę, nei straipsnio sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, paskyrė pagrįstai, LR BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės kyrimo pagrindų, nepažeidė. Tačiau aukštesnės instancijos teismas mano, kad šiuo atveju yra pagrindas tenkinti T. Š. prašymą ir jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

LR BK 75 straipsnyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Iš minėtos normos turinio seka, kad šio instituto taikymas nėra privalomas ir tik bylą nagrinėjantis teismas kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar yra sąlygos atleisti asmenį nuo realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teismas, spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, turi įvertinti, ar atidėjus bausmės vykdymą asmuo bus sulaikytas nuo nusikalstamų veiksmų darymo, pakankamai nubaustas, ar jam bus apribota galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas, ar nuteistas asmuo laikysis įstatymų ir nebenusikals, ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad formaliai T. Š. atitinka sąlygas, kurioms esant gali būti taikomas bausmė vykdymo atidėjimas, t. y. jis padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija trijų metų. Be to, vertintina ir tai, kad T. Š. laikomas neteistu, kadangi teistumas už ankstesnes nusikalstamas veikas yra išnykęs. Atsižvelgiant į tai, kad pagal LR BK 55 straipsnį asmeniui, primą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, tačiau sutinkant su pirmos instancijos teismo išvada, kad nuteistojo asmenybę charakterizuojančių aplinkybių visuma, padarytų nusikaltimų pobūdis ir kitos aplinkybės neduoda pagrindo skirti kitą bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, manytina, kad LR BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai šiuo atveju bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir atidėjus jos vykdymą.

Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su civilinio ieškinio išsprendimu. T. Š. nuomone teismas nepagrįstai S. Š. priteisė 150 Lt. turtinei žalai ir 5000 Lt. neturtinei žalai atlyginti. Su šiais apelianto teiginiais kolegija sutinka iš dalies. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji S. Š., nurodydamas, kad dėl sutuoktinio nusikalstamų veiksmų patyrė 150 Lt. turtinę žalą, pagrįsti galėjo tik žalą 69, 61 Lt. sumai. Dėl likusios sumos ji nepateikė jokių įrodymų. Pažymėtina tai, kad turtinės žalos dydis privalo būti įrodytas, t. y. jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis, kuriais remiantis galima nustatyti konkrečia pinigų sumą. Nagrinėjamu atveju teismas, tenkindamas nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl 150 Lt. turtinės žalos atlyginimo, nemotyvavo ir nepasisakė, kokiais duomenimis remdamasis nustatė, kad S. Š. padaryta būtent tokio dydžio turtinė žala. Esant tokioms aplinkybėms, kolegijos nuomone, turtinės žalos dydis mažinamas iki įrodytos sumos, t. y. iki 69, 61 Lt. Dėl neturtinės žalos atlyginimo apygardos teismas pilnai sutinka su žemesnės instancijos teismo nuomone, kad 5000 Lt. suma, įvertinus padarytų nusikaltimų pobūdį, pasekmes, tiek fizines, tiek moralines, nukentėjusiajai, yra teisinga, protinga ir proporcinga, o apeliantas skunde nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu neturtinės žalos dydis turėtų būti dar mažinamas. Apylinkės teismas, neturtinės žalos dydį sumažindamas nuo 7000 Lt. iki 5000 Lt. savo sprendimą tinkamai motyvavo, todėl aukštesnės instancijos teismas, sutikdamas su nuosprendyje pateikta argumentacija, motyvų nekartoja.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 4 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo T. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalis, kuriomis T. Š. laisvės atėmimo bausmė paskirta atlikti pataisos namuose ir iš nuteistojo T. Š. nukentėjusiosios S. Š. naudai priteista 150 (vienas šimtas penkiasdešimt) Lt.

Iš T. Š. S. Š. priteisti 69, 61 Lt (šešiasdešimt devynis litus šešiasdešimt vieną centą) turtinei žalai atlyginti.

Iš nuosprendžio įžanginės ir aprašomosios dalių pašalinti faktinę aplinkybę, kad nuteistasis T. Š. nusikaltimus padarė turėdamas neišnykusį teistumą.

Taikyti T. Š. atžvilgiu LR BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, paskiriant LR BK 75 straipsnio 2 dalyje numatytus įpareigojimus: auklėti ir prižiūrėti savo nepilnamečius vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau kaip septynioms paroms be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti ir nuteistąjį T. Š. paleisti teismo posėdžių salėje.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.