Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas, eI3-1426-816/2020

Teismas: Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-02-27
Bylos Nr.: eI3-1426-816/2020
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03933-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: I-a instancija
Rezultatas: Skundas (prašymas) atmestas

Teisėjas: Jovita Einikienė (pirm.)
Pareiškėjas: V. U.
Atsakovas: Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei
Trečiasis asmuo: A. S., G. T., L. B.

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eI3-1426-816/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03933-2019-3 Procesinio sprendimo kategorijos:13.7.1; 55.1.3

(S)VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jovita Einikienė,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo V. U. skundą atsakovams Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Vilniaus teritorinei muitinei, byloje dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims A. S., G. T. ir L. B., dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas V. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. 1A-231 ir Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 18KP-17-686 dalyje dėl pareiškėjo pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo patvirtinimo.

Nurodo, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktuose numatyta, kad importo skola muitinei išnyksta, kai importo mokesčiu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pačiu metu ar vėliau konfiskuojamos, taip pat tais atvejais, kuomet importo muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Ginčijami sprendimai turėtų būti naikinami, kadangi yra nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės, kurios yra aprašomos teisės normos dispozicijoje.

Pažymi, kad teismas baudžiamojoje byloje pareiškėjui paskyrė vaidmenį, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje, tai yra – „padėjėjas“. Pareiškėjas epizode dėl padėjimo pasikėsinti neteisėtai disponuoti akcizais apmokestinamomis prekėmis atliko ne organizatoriaus ir ne vykdytojo, o tik padėjėjo vaidmenį. Teigia, kad Muitinės departamentas turėjo nustatyti ir aiškintis, ar pareiškėjas, veikdamas tik kaip padėjėjas, galėjo disponuoti ar kitaip valdyti apmokestinamas prekes. Pareiškėjas sutinka su galima teisine argumentacija, kad padėjėjo vaidmenyje gali pasireikšti tam tikri veiksmai, kuriems būdingas prekių disponavimas, tačiau mano, jog byloje nėra nustatytų jokių duomenų, kad pareiškėjas tikrai būtų disponavęs apmokestinamomis prekėmis.

Pažymi, kad esminis pagrindas pareiškėją traukti baudžiamojon atsakomybėn buvo jo pri(si)pažinimas, tačiau jis nedavė jokių parodymų, dėl to byloje nėra jokių duomenų, kuriais atsakovas galėtų remtis. Atsakovas priėmė sprendimą nustatyti pareiškėjo atžvilgiu mokestinę prievolę vien tik formaliais pagrindais, nevertinęs konkretaus atvejo ir faktinių aplinkybių.

Atsiliepimas

Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-165-654/2018 neginčytinai nustatyta, jog pareiškėjas surado kontaktus su asmenimis, kurie organizavo kontrabandos gabenimą į Lietuvą. Remiantis Vilniaus apygardos teismo baudžiamojoje byloje konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis ir procedūros įforminimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu, skolininku muitinei, kaip asmuo laikęs, turėjęs savo žinioje ginčo prekes pareiškėjas pripažintas pagrįstai.

Pažymi, kad vadovaujantis teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartis adm. byla Nr. A-556-1449/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis adm. byla Nr. A-442-754/2009, 2009 m. rugsėjo 17 d. nutartis adm. byla Nr. A-442-939/2009) prekių laikymo sąvoka nesietina su tokio pobūdžio požymiais kaip organizacinių veiksmų atlikimas ar disponavimo apimtis.

Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškina, kad skolos atsiradimo momentas yra įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje. Šiuo atveju tai yra 2015 m gruodžio 22 diena. Pagal to paties straipsnio 3 dalies pirmąją, antrąją ir trečiąją įtraukas skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes, bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas, bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai.

Motyvuojamoji dalis

Žemesnės instancijos teismas

Iš Muitinės kriminalinės tarnybos atlikto ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo dalyvavimą neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežant prekes ir tai, kad jis žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai. Šias aplinkybes patvirtina ir Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. įsiteisėjęs nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-165- 654/2018, kurioje nustatyta, jog pareiškėjas surado kontaktus su asmenimis, kurie organizavo kontrabandos gabenimą į Lietuvą. Jis buvo tarpininkas tarp Lietuvoje veikiančių muitininkų ir asmenų užsienyje, kurie organizavo kontrabandos gabenimą per Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos sieną. Ginčo atveju pareiškėjo mokestinę atsakomybę apibrėžia procedūros metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečia įtrauka, pagal kurią nereikalaujama, kad asmuo faktiškai būtų neteisėtai įvežęs prekes į Bendrijos muitų teritoriją tam, kad jis būtų pripažintas skolininku muitinei. Remiantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą.

Teismų praktikoje, sprendžiant analogiškus ginčus (LVAT 2007-07-05 nutartis administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007), ne kartą yra pažymėta, jog pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su juo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato. Vilniaus teritorinė muitinė, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.

Pažymi, kad pareiškėjas, kaip ir kiti neteisėtoje veikoje dalyvavę asmenys, laikytinas mokesčių mokėtoju, o mokesčių mokėtojas yra asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį, kaip tai apibrėžta LR mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnyje 15 dalyje.

Tretieji suinteresuoti asmenys L. B. ir G. T. atsiliepimais į skundą su juo sutinka, prašo pareiškėjo skundą tenkinti. Pažymi, jog atsakovas sprendimą priėmė skubotai, nesilaikydamas galiojančių teisės aktų nuostatų, teismų praktikos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. S. atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.

Skundas netenkintinas.

Šioje byloje kilo ginčas dėl Muitinės departamento 2019 m. spalio 24 d. sprendimo Nr. 1A-231 dalies, kuria pareiškėjas pripažintas solidariu skolininku ir jo atžvilgiu įregistruota mokestinė prievolė, teisėtumo ir pagrįstumo.

Muitinės kriminalinės tarnybos Vilniaus skyrius raštais Nr. (7.17/16)10T- 2927(2015-12-29), Nr. (7.17/16)10T-15 (2016-01-06) informavo Vilniaus teritorinę muitinę, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr.(duomenys neskelbtini) pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų LR baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje, 199 straipsnio 1 dalyje, 199-2 straipsnio 1 dalyje. Ikiteisminis tyrimas pradėtas dėl to, kad vykdant Bendrijos tranzito procedūrą, pagal deklaraciją Nr. 15LTVK300014D70CE (2015-12-22), pakeliui į paskirties įstaigą, transporto priemonėje VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), be dalies tranzito deklaracijoje deklaruoto krovinio (medinių padėklų dangčių) buvo rastos ir sulaikytos nedeklaruotos akcizais apmokestinamos prekės - cigaretės be banderolių (260 000 pakelių „Fest“ ir 200 000 pakelių „Minsk Capital“). Šioje ikiteisminio tyrimo medžiagoje piliečiams V. U., A. S., G. T., L. B. ir Baltarusijos Respublikos piliečiui A. K. pareikšti įtarimai dėl to, kad jie yra susiję su neteisėtu akcizinių prekių, t. y. aukščiau nurodytų cigarečių, disponavimu. Patikrinimo metu minėti asmenys rastų cigarečių be LR banderolių įsigijimo dokumentų ar dokumentų, patvirtinančių, kad rastos prekės turi Bendrijos statusą, neturėjo.

Vilniaus teritorinė muitinė, atsižvelgusi į pateiktus ikiteisminio tyrimo duomenis, priėmė 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 18KP-17-686, kuriuo V. U. su kitais keturiais asmenimis pripažino solidariais skolininkais muitinei ir jų atžvilgiu įregistravo 85 594,00 Eur muito, 741 336,00 Eur akcizo, 204 861,00 Eur PVM, 72 058,00 Eur akcizo delspinigių ir 19 912,00 Eur PVM delspinigių mokestinę prievolę bei skyrė 103 179,00 Eur baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą (iš viso 1 226 940,00 Eur).

Pareiškėjas, nesutikdamas su muitinės sprendimu, įstatymų nustatyta tvarka, jį apskundė Muitinės departamentui. Muitinės departamentas, atsižvelgdamas į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nustatytos aplinkybės gali būti svarbios mokestinio ginčo nagrinėjimui, 2016 m. lapkričio 29 d. sprendimu Nr. lA-444 skundo nagrinėjimą buvo sustabdęs iki kol bus priimtas galutinis sprendimas pagal pradėtą ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kurį Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2019 m. gegužės 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-273- 261/2019, patenkinęs pareiškėjo apeliacinį skundą, panaikino.

Paskirta 103 179,00 Eur dydžio bauda panaikinta buvo panaikinta Muitinės departamento 2019 m. spalio 24 d. įsakymu Nr. 1A-230, siekiant išvengti dvigubo nubaudimo principo pažeidimo, kuris nėra skundžiamas.

Muitinės departamentas išnagrinėjo pareiškėjo skundą iš esmės ir priėmė naują skundžiamą šioje byloje 2019 m. spalio 24 sprendimą Nr. 1A-231, kuriuo Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. lapkričio 10 d. sprendimą Nr. 18KP-17-686 dalyje dėl V. U. pripažinimo solidariu skolininku ir mokestinės prievolės įregistravimo patvirtino. Sprendime padaryta išvada, kad Vilniaus teritorinės muitinės 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimas Nr. 18KP-17-686 teisėtai ir pagrįstai pripažino pareiškėją solidariu skolininku muitinei, apskaičiavo privalomus sumokėti muito mokestinę prievolę.

Ginčo muitinės procedūrų metu galiojusio 1992-10-12 Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką. Kaip matyti byloje nustatyta ir ginčo nėra, kad aptariamos prekės įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją jų nedeklaravus.

Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Taigi jeigu asmenys neteisėtai įvežė prekes į Bendrijos muitų teritoriją, jie laikytini skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasme.

Bendrijos muitinės kodeksas tiesiogiai įtvirtina solidarią skolininkų atsakomybę, numatydamas, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą (Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-840/2013) dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004-09-23 sprendimą byloje Spedition Ulustrans, Uluslararasi Nakliyat ve. Tic. A.S. Istanbul prieš Finanzlandesdirektion für Oberösterreich, C-414/02, ECLI:EU:C:2004:551, 31 punktas; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas nusikalstamą veiką, nustatytą Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-165-654/2018, atliko ne vienas, bet veikdamas kartu su kitais asmenimis. Pagal nurodyto nuosprendžio turinį matyti, kad pareiškėjas pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 199 straipsnio 1 dalyje (kontrabanda) ir 199² straipsnio 1 dalyje (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), šias nusikalstamas veikas pripažintas įvykdęs ne vienas, o bendrininkaudamas su kitais asmenimis (Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalis). Taigi laikytina, kad visiems asmenims, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 25 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-165-654/2018 pripažintiems kaltais padarius nusikalstamas veikas bendrininkaujant, 2015 gruodžio 22 d. atsirado viena bendra skola (prievolė) muitinei, o tokią prievolę, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jie privalo įvykdyti ir už ją atsakyti solidariai. Bendrijos muitinės kodeksas ar jį keitęs Sąjungos muitinės kodeksas neišskiria bendrininkų vaidmenų ir jų reikšmės muitinės skolos dydžiui ar prievolės muitinei pobūdžiui. Jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, prievolė muitinei visuomet solidari (213 str.).

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad jo skola muitinei pripažintina išnykusia remiantis nuo 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio Sąjungos muitinės kodekso, patvirtinto 2013 m. spalio 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 952/2013, 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktais, kuriuose nustatyta, kad nedarant poveikio galiojančioms nuostatoms, susijusioms su importo ar eksporto muito sumos, atitinkančios skolą muitinei, neišieškojimu teismine tvarka pripažinus skolininką nemokiu, importo arba eksporto skola muitinei išnyksta kiekvienu iš šių atvejų: kai importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos; kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn. Pasak pareiškėjo, nagrinėjamu atveju yra nustatytos analogiškos faktinės aplinkybės, kurios yra aprašomos teisės normos dispozicijoje, todėl jo skola muitinei, 2016 m. gegužės 1 d. įsigaliojus Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsniui, turėjo būti pripažinta išnykusia.

Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalimi, importo arba eksporto muito suma apskaičiuojama remiantis tomis muito apskaičiavimo taisyklėmis, kurios buvo taikomos atitinkamoms prekėms tuo metu, kai dėl jų atsirado skola muitinei. Taigi nagrinėjamu atveju prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi ir prekės būtų konfiskuojamos ir sunaikinamos galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies (e) ir (f) punktams. Pareiškėjo atstovas skunde tik abstrakčiai nurodo, kad prekės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, jokių faktinių duomenų nenurodo. Prie skundo pateiktas 2018 m. sausio 10 d. baudžiamasis teismo įsakymas buvo peržiūrėtas baudžiamojo proceso tvarka. Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju prekės buvo neteisėtai įvežtos (atsirado skola muitinei) ir sulaikytos, tačiau duomenų apie jų konfiskavimą ir sunaikinimą įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 28 d. nuosprendyje, priimtame peržiūrėjus 2018 m. sausio 10 d. baudžiamąjį įsakymą, nėra. Be to, Sąjungos muitinės kodekso 124 str. 2 dalyje numatyta išimtis, kad skola muitinei nelaikoma išnykusia šio straipsnio 1 dalies (e) punkte nurodytais atvejais sankcijų už muitų teisės aktų pažeidimus taikymo tikslais, jeigu pagal valstybės narės teisę importo arba eksporto muitas ar skola muitinei laikomi pagrindu sankcijoms taikyti.

Procedūros atlikimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies c punkto antras papunktis numatė, kad skola muitinei išnyksta, jeigu deklaravus prekes muitinės procedūrai, sąlygojančiai prievolės sumokėti muitus atsiradimą, įforminti tos prekės iki jų išleidimo sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, muitinės nurodymu sunaikinamos, sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn vadovaujantis 182 straipsniu, arba sunaikinamos ar negrįžtamai prarandamos dėl faktinės prekių prigimties, nenumatytų aplinkybių arba force majeure. Taip pat Procedūros atlikimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 2 dalis numatė, kad nepaisant to (nurodytų atvejų, kuomet skola muitinei laikoma išnykusia), prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti. Kaip nustatyta šioje administracinėje byloje ir įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje aptariamos šioje byloje prekės (cigaretės), jų tinkamai nedeklaravus muitinei, buvo pagrindu baudžiamajai bylai pareiškėjui ir kitiems bendrininkams iškelti ir sankcijoms pagal baudžiamuosius įstatymus pritaikyti.

Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo pareiškėjo skundą patenkinti skunde nurodytais motyvais.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu, teisėjas

nusprendžia:

atmesti pareiškėjo V. U. skundą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jovita Einikienė