- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-02-19
- Bylos Nr.
- 2A-105/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Kazys Kailiūnas, Gintaras Pečiulis
- Atsakovas
- O. S., I. D., L. J., B. J., J. G.
- Ieškovas
- UAB ,,Mažeikių nafta“
- Kategorijos
- 16.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų: Audronės Jarackaitės (pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo akcinės bendrovės (toliau – AB) ,,Mažeikių nafta“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-189-278/2007 pagal ieškovo UAB ,,Mažeikių nafta“ ieškinį atsakovams I. D., O. S., L. J., J. G., B. J. dėl žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB ,,Mažeikių nafta“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovų I. D., O. S., L. J., J. G., B. J. (T.) solidariai 717 311,47 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovai dirbo pagal darbo sutartis AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale. 2000-04-01 ieškovas gavo anoniminį skundą, jog filiale nesąžiningai vykdoma ūkinė-komercinė veikla ir apie tai informavo Biržų rajono apylinkės prokurorą, prašydamas nustatyti filialo darbuotojus, vykdžiusius neteisėtas finansines operacijas ir jų atžvilgiu taikyti įstatymo numatytas poveikio priemones bei užtikrinti, kad būtų atlyginta bendrovei padaryta žala. Dėl to buvo pareikštas civilinis ieškinys dėl 717311,47 Lt nuostolių atlyginimo baudžiamojoje byloje Nr. 54-1-391-03, tačiau 2006-12-06 nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl didelės vertės svetimo turto iššvaistymo atsakovių O. S., J. G. atžvilgiu, baudžiamojo proceso nustatytais terminais nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių asmenų kaltę, buvo nutrauktas, o tyrimas, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminams dėl atsakomybės už aplaidumą finansinėje, komercinėje, ūkinėje veikloje I. D., O. S., L. J., J. G., B. J. (T.) atžvilgiu, nepradėtas ir dėl žalos išieškojimo AB „Mažeikių nafta“ pasiūlyta kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka. Baudžiamoje byloje buvo nustatyta, jog 1998-12-01 – 2000-04-30 laikotarpiu AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale, vykdant ūkinę-komercinę veiklą, klastojant buhalterinius dokumentus, darbuotojų parašus, užpajamuojant nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas, jas nurašant ir apmokant už negautas prekes, bendrovei buvo padaryta 717311,47 Lt žala. AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale šiuos buhalterinius dokumentus tvarkė atsakovės O. S., L. J., J. G., B. T., kurios, būdamos atsakingos už tinkamą buhalterinę apskaitą, pažeisdamos Buhalterinės apskaitos įstatymų reikalavimus, fiksavo neįvykusias finansines operacijas pagal neturinčius juridinės galios apskaitos dokumentus. B. T., neturėdama tam įgaliojimų, paimdavo iš parduotuvių PVM sąskaitas-faktūras, pasirašydavo apie prekių gavimą, tačiau prekių į filialą nepristatydavo, dokumentus įmonei pateikdavo be parašo; pagal šiuos dokumentus buvo surašomi fiktyvūs prekių pajamavimo bei nurašymo aktai. L. J., būdama atsakinga už sutarčių ir finansinių dokumentų kortelių užpildymo kontrolę, šį darbą atliko aplaidžiai ir nerūpestingai, pati darė pažeidimus: materialinės vertybės buvo pajamuojamos tiesiai materialiai atsakingiems asmenims (aplenkiant sandėlį), surašant sandėlio pajamų orderį, kurie nebuvo pateikiami pasirašyti materialiai atsakingiems asmenims, juos surašydavo ir pasirašydavo J. G. Tvarkant buhalterinę apskaitą, negautų prekių fiktyvūs dokumentai bei nurašymo aktai buvo segami į buhalterines bylas, už kurių vedimą buvo atsakingos atsakovės O. S., L. J., J. G., B. J. (T.). Filialo direktorius I. D. neužtikrino bendrovės galiojančių lokalinių teisės aktų nuostatų vykdymo ir kontrolės; be to, viršydamas įgaliojimus, 1999-01-05 įsakymu Nr.4 paskyrė komisiją susidėvėjusiam ir nenaudojam ilgalaikiam turtui nurašyti, nors tokia teisė filialui nesuteikta.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2007 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad AB „Mažeikių nafta“ Biržų filiale 1998 12 01 - 1999 10 30 laikotarpiu, klastojant materialinių vertybių buhalterinės apskaitos dokumentus, sąskaitose-faktūrose materialiai atsakingų asmenų parašus, užpajamuojant faktiškai nepirktas ir negautas prekes bei paslaugas ir vėliau jas nurašant bei už negautas prekes ir paslaugas pervedant pinigus tariamai sandorius sudariusioms 24 įmonėms, ieškovui buvo padaryta 717311,47Lt žala, ką pagrindžia šalių, jų atstovų paaiškinimai bei civilinėje ir baudžiamoje byloje Nr. 54-1-391-03 esantys įrodymai. Nurodė, kad pagal tuo metu galiojusį DĮK įtvirtintą teisinį reguliavimą visais atvejais yra taikoma ribota darbuotojų atsakomybė, o pilnutinė (visiška) atsakomybė taikoma tik įstatyme numatytais atvejais, tai yra, kai su darbuotoju yra sudaryta visiškos civilinės atsakomybės rašytinė sutartis, kai darbuotojas neužtikrina jam perduoto turto saugumo ir dėl to atsiranda žala, kai darbuotojo veiksmuose yra baudžiamojo nusikaltimo požymių arba kai jis, gavęs turtą ar kitas vertybes atsiskaitytinai pagal vienkartinį įgaliojimą arba pagal kitus vienkartinius dokumentus, šio turto neišsaugoja ir dėl to atsiranda žala. Teismas padarė išvadą, kad ieškovo prašoma priteisti žala negali būti priteista iš atsakovų solidariai, nes DĮK tokios atsakomybės nenumatė, o CK yra įtvirtinta, kad tokia atsakomybė taikoma tik įstatymo ar sutarties numatytais atvejais. Teismo teigimu, kadangi su įmonės darbuotojais visiškos materialinės atsakomybės sutartis nebuvo sudaryta, o įrodymų, kad žala buvo padaryta bendrais veiksmais, byloje nepateikta, todėl atsakovų I. D., O. S., L. J., J. G. atsakomybė yra ribota ir jie atsako vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiu, o atsakovės B. J. (T.), kuri pagal PVM sąskaitas-faktūras gautų prekių neperdavė bendrovei – visiška, ir ji atsako neperduoto turto verte, tai yra 104 044,06 Lt.
Teismas, spręsdamas ieškinio senaties taikymo klausimą, nurodė, kad ieškovas su ieškiniu dėl padarytos žalos atlyginimo turėjo kreiptis į teismą per vienerius metus (DĮK 242 straipsnio 2 dalis) nuo to momento, kai sužinojo apie padarytą žalą, tai yra nuo 2000 m. balandžio 18 d., kai įmonėje patikrinimo aktu buvo konstatuota, kad įmonėje neteisingai vedama gaunamų prekių bei medžiagų apskaita, klastojami buhalteriniai dokumentai, vykdomi mokėjimai už nepirktas prekes ir paslaugas, nustatyti buhalterijos darbuotojai, užpajamavę suklastotus orderius, be pagrindo užpildę finansinio dokumento korteles apmokėjimui. Finansinių dokumentų klastojimas, nepagrįstas lėšų pervedimas įmonėms buvo nustatytas ir 2000 m. spalio 31 d. Dokumentinės revizijos aktu, tačiau ieškovas prašymą pripažinti jį civiliniu ieškovu pateikė tik 2003 m. birželio 19 d., o 2006 m. gruodžio 6 d. nutraukus ikiteisminį tyrimą, jis su ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2007 m. sausio 15 d., nors apie padarytą žalą sužinojo 2000 m. balandžio 18 d. Kadangi ieškovas ieškinį pateikė praleidęs ieškinio senaties terminą, šio termino eiga nebuvo nei sustabdyta, nei nutraukta, ieškovas šio termino atnaujinti neprašė, teismas taikė ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimus atmetė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas AB ,,Mažeikių nafta“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007-06-21 sprendimą ir ieškinį patenkinti. Savo skundą apeliantas motyvuoja tuo, kad:
1. Nutarimas baudžiamojoje byloje dėl AB „Mažeikių nafta” pripažinimo civiliniu ieškovu dėl 717 311,47 Lt žalos buvo priimtas 2003 m. birželio 20 d. Todėl 2003 metų birželio 19 dieną yra termino civiliniam ieškiniui dėl 717 311,47 Lt žalos dalies pareikšti baudžiamajame procese skaičiavimo pradžia, nes nuo tos datos civilinio ieškinio pareiškimas ar nepareiškimas jau priklausė tik nuo bendrovės administracijos vadovo subjektyvaus sprendimo (CK 1.127 str.). Be to, pagal BPK 112 str. civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant pareiškimą prokurorui bet kuriuo proceso metu, o nukentėjusysis tik nepareiškęs civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. AB „Mažeikių nafta” baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį pareiškė 2003 m. birželio 19 d., įvertindama CK 89 straipsnio nuostatas, dėl ko senaties terminas nutrūko. Baudžiamasis procesas pasibaigė (išnyko nutrūkusio senaties termino pagrindas) 2006 m. gruodžio 6 d., prokurorui priėmus nutarimą nutraukti ikiteisminį baudžiamąjį tyrimą ir suteikti teisę ieškovui padarytą žalą išieškoti vadovaujantis civilinio proceso normomis. Todėl civilinio ieškinio senaties terminas ieškovui buvo nutrūkęs nuo 2003 m. birželio 20 d. iki 2006 m. gruodžio 6 d. (CK 89 str.).
2. Ieškovas žalos padarymą, susijusį su darbine veikla ir rizika darbe, pripažįsta atvejus, kai žala atsiranda darbuotojui darbe operatyviai priimant sprendimus dėl gamybinio būtinumo, sprendžiant kasdieninei jo veiklai nebūdingus klausimus ar veikiant aplinkybėms, nepriklausančioms nuo žmonių valios, kurioms esant, nekelia reikalavimų dėl visiškos materialinės atsakomybės už pasekmes darbuotojams. Pinigai (717 311,47 Lt) neginčytinai buvo panaudoti ne bendrovės interesais, ir tai nesusiję su darbo funkcijomis ar darbine rizika, o aiškus pasinaudojimas pareigomis, siekiant asmeninių interesų.
3. Teismas, vertindamas įrodymus ir faktines aplinkybes, žalos išieškojimą iš kiekvieno atsakovo individualizavo. Ieškovo nuomone, atlygintinos žalos individualizavimas yra taip pat pakankamai argumentuotas, todėl dėl individualios ar solidarios atsakomybės atsakovams taikymo turėtų pasisakyti apeliacinės instancijos teismas.
4. Teismas sprendime nepagrįstai išaiškino, kad tuo pačiu metu, tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu lygiagrečiai galimas ir baudžiamasis, ir civilinis procesai. Tokiu atveju civilinis ieškovas civiliniame procese, atsižvelgdamas į paaiškėjusias aplinkybes baudžiamajame procese, privalo nuolat koreguoti ieškinio turinį. Tačiau kol nebuvo gautas raštas iš tyrimo organų, nebuvo galima surašyti ieškinio, nes nebuvo aiškūs nei byloje dalyvaujantys asmenys, t. y. atsakovai, nei faktinis ieškinio pagrindas, nei įrodymai, nei reikalavimas, kaip to reikalauja CPK 111 ir 135 straipsniai, nes visi dokumentai buvo surinkti baudžiamojoje byloje, su kuria ieškovas negalėjo susipažinti. Ieškovo žiniomis, net pradėtas civilinis procesas baudžiamojo proceso laikotarpiui yra privalomai sustabdomas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002-12-20 nutarime Nr. 39 pateiktą pavyzdį, Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal ieškovo skundą, 2001 m. spalio 1 d. sprendimu (bylos Nr. 2A-1559-2000) pripažino, kad ieškovas ieškinio senaties termino nepraleido, nes baudžiamojoje byloje jis buvo pripažintas nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu, todėl ieškinio senaties termino eiga ieškiniui pareikšti civilinio proceso tvarka prasidėjo gavus 1998 m. kovo 2 d. raštą. Be to, teisės normas dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, teismas turi taikyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar ieškovas pareiškė prašymą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ar ne. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeista teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (CK 1.131 str. 2 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1123; Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m, gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 20.7 papunkčio 1 d.).
5. Pateikiant apeliacinį skundą, apeliantas atleistas įstatymo nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 1 d. 4 p.), nes nusikalstamos veikos dėl piktnaudžiavimo finansinėje, komercinėje, ūkinėje veikloje ir apgaulingos buhalterinės apskaitos vedimo yra konstatuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio lld nutartyje (b. b. Nr. 2K-522/2005), Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. balandžio 6 d. nutartyje (b. b. Nr. 1A-232-2005), Biržų rajono apylinkės prokuroro 2006 m. gruodžio 6 d, nutarime (b. b. Nr. 54-1-391-03), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos 2003 m. gegužės 30 d. išvadose Nr. 5-5-41 ir skundžiamame Panevėžio apygardos teismo sprendime.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. G. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2007-06-15 sprendimą palikti nepakeistą. Savo prašymą atsakovė motyvuoja tuo, kad:
1. Teismas pagrįstai susiklosčiusius tarp šalių santykius apibrėžė kaip darbo santykius ir šiems teisiniams santykiams teisingai taikė, jų susiklostimo metu galiojančio DĮK, priimto 1972 m. nuostatas, pagal kurias netaikytina visiška materialinė atsakomybė, taip pat solidari atsakomybė (CK 6.6 str.).
2. Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą materialinės darbuotojų atsakomybės aspektu (DĮK 142 str., 145 str.), būtina nustatyti civilinės atsakomybės sąlygas. Atsakovės J. G. kaltė nėra įrodyta nei ikiteisminio tyrimo medžiagoje surinktais ikiteisminio tyrimo duomenimis, nei prie civilinio ieškinio pateikta medžiaga. Byloje nėra nustatyta ir žalos, išreiškiant ją pinigine išraiška, kurią ieškovui padarė atsakovė J. G., dydžio.
3. Teismas pagrįstai ir teisėtai ieškovo reikalavimui taikė ieškinio senatį (DĮK 242 str. 2 d., 1964 m. CK 84 str.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas I. D. prašo apeliacinio skundo netenkinti, o Panevėžio apygardos teismo 2007-06-15 sprendimą palikti nepakeistą. Savo prašymą motyvuoja tuo, kad:
1. Teisę ieškovui reikšti civilinį ieškinį (tiek baudžiamojoje byloje, tiek civilinėje byloje) suteikia ne prokuroras, o baudžiamosios bei civilinės (ir darbo) teisės normos. Pagal DĮK 142 str. 4 d. žala atlyginama nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas traukiamas drausminėn, administracinėn arba baudžiamojon atsakomybėn. DĮK 242 str. nustatė vienerių metų ieškininės senaties terminą, kurį ieškovas praleido. 1964 m. CK 84 str. ir 2000 m. CK 1.125 str. 8 d. nustatytas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas taip pat praleistas. Šiam ginčui taikytinas ieškinio senaties terminas prasidėjo nuo kiekvieno iš ieškovo minėto sandorio finansinių dokumentų įtraukimo į įmonės buhalterinę apskaitą.
2. Ieškinio senaties termino nutraukimą tam laikotarpiui, kuriuo buvo pareikštas ieškinys (kuris buvo paliktas nenagrinėtu) baudžiamojoje byloje, nustatė 1964 m. CK 89 str. 5 d. bei šiuo metu nustato 2000 m. CK 1.130 str. 5 d. Todėl skaičiuojant ieškinio senaties terminą, ieškovo minimas laiko tarpas, kai neišnagrinėtas civilinis ieškinys buvo pareikštas baudžiamojoje byloje iki procesinio sprendimo šioje byloje priėmimo, tik sudaro pagrindą ieškinio senaties terminą mažinti pastaruoju laiko tarpu, tačiau nesudaro pagrindo ieškinio senaties terminą skaičiuoti iš naujo po procesinio sprendimo byloje priėmimo. Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausias Teismas dėl ieškinio senaties termino taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 39; CPK 4 str.), ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą baudžiamojoje byloje, pareiškimas ieškinio senaties termino eigos nenutraukia, o šiuo atveju ieškinio pareiškimo nagrinėjimo baudžiamojoje byloje metu ieškinio senaties termino eiga sustabdoma (CK 1.130 str. 5 d., 1964 m. CK 89 str. 5 d.). Ieškovo nurodytos aplinkybės dėl išsamesnio faktų tyrimo (prokuratūros ar kt.) negali būti laikomos trukdymu kreiptis į teismą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201/2003). Ieškovas yra įmonė, kuri užsiima ūkine-komercine veikla ir kurios tikslas - pelno siekimas, todėl ieškovas veikia savo rizika ir jam taikomi griežtesni reikalavimai dėl savo teisių ir pareigų žinojimo, taip pat griežtesni atsakomybės už savo veiklą standartai. Ieškovas turėjo teisę tirti bei pats atlikti patikrinimus (kuriuos ir atliko), dėl jo darbuotojų (tarp jų ir direktoriaus) galimai neteisėtų (baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų) ir įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl tariamos žalos atlyginimo, teisme civilinio proceso nustatyta tvarka įrodinėjant žalos padarymo faktą, žalos dydį, žalos padarymo būdą, kaltus asmenis, priežastinį ryšį ir kitas aplinkybes.
3. Teismas neteisingai vertino aplinkybių visetą dėl atsakovo kaltės. Ieškovas nedetalizavo, kokios neįvykusios operacijos yra įformintos ir buhalterijoje neteisingai apskaitytos laikotarpiais nuo 1998-12-01 iki 1999-04-12 ir nuo 1999-11-15 iki 2000-04-30 (t.y. laikotarpiais, kai atsakovas Biržų filialui nevadovavo), bei nedetalizavo, kokio dydžio atitinkamais laikotarpiais žala ieškovui buvo padaryta. Atsakovas buvo ne įmonės, o tik įmonės struktūrinio padalinio direktorius. Įmonėje (AB ,,Mažeikių nafta”) buvo organizuota savarankiška finansinius reikalus ir buhalterinę apskaitą tvarkanti tarnyba, taip pat kiekvieną mėnesį atliekamas auditas. Jis nieko nežinojo apie ieškovo minimus suklastotus finansinius dokumentus ir jų panaudojimą buhalterinėje apskaitoje. Ieškovo nurodomas 2006-12-06 prokuroro nutarimas negali būti laikomas tinkamu rašytiniu įrodymu, vertinant atsakovo kaltės buvimą ar nebuvimą, nes prokurorui nesuteikta teisė konstatuoti asmens kaltės nusikalstamos veikos padarymu. Dokumentus suklastoję bei buhalterinę apskaitą apgaulingai ar aplaidžiai tvarkę asmenys privalo kiekvienas atsakyti už savo kaltus veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2005-12-29 nutarimas Nr. 55).
4. Ieškovas nepagrįstai atsakovo kaltę grindžia AB ,,Mažeikių nafta” generalinio direktoriaus 1996-12-23 įsakymo Nr. 453 nevykdymu. Šis įsakymas buvo priimtas atsakovui pas ieškovą nedirbant ir su šiuo įsakymu nebuvo supažindintas.
5. Biržų filialo nuostatų 7.3. punktas imperatyviai nustatė, kad atsakovo, kaip filialo direktoriaus, materialinė atsakomybė gali būti taikoma tik pagal DĮK normas ir šių normų nustatyta tvarka. Analogišką imperatyvų specialiųjų darbo įstatymo normų taikymą nustatė 1964 m. CK 1 str. 3 p. Todėl atsakovo atsakomybės ribos yra vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydis.
6. DĮK solidariosios atsakomybės nenumato, todėl kiekvienas darbuotojas turi atsakyti už savo konkrečiais veiksmais padarytą žalą (DĮK 147 str. 1 d.).
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė B. J. prašo apeliacinį skundą atmesti. Motyvuoja tuo, kad teismas sprendime pagrįstai nustatė, jog ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminus kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo ir nesant ieškovo prašymo šiuos terminus atnaujinti, taikė ieškinio senatį ir ieškovų ieškinį atmetė (DK 242 str.). Ieškovas nenurodė jokios svarbios priežasties, dėl ko jo atžvilgiu teismas turėtų atnaujinti ieškinio senatį.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė L. J. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2007-06-15 sprendimą palikti nepakeistą, motyvuodama tuo, kad:
1. Apeliantas nepateikė įrodymų, jog atsakovė buvo atsakinga už materialinių vertybių įsigijimą, apskaitą, apmokėjimą, sandėliavimą. Byloje nustatyta, kad dokumentus pasirašinėjo, materialines vertybes pajamavo kiti asmenys. Dėl šių priežasčių neįrodyta, kad atsakovė atliko (arba neatliko) kaltų veiksmų, dėl kurių apeliantui kilo žala.
2. Žalos atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis 1972 m. Darbo įstatymo kodekso normomis bei kitais įstatymais, pareiginiais nuostatais, galiojusiais 1998-1999 m. laikotarpiu. Todėl nepagrįstas apelianto reikalavimas priteisti tariamą žalą, atsiradusią iš darbo santykių, remiantis civilinio kodekso normomis, t.y. solidariai.
3. Teismas teisingai ir pagrįstai taikė senatį.
4. Apeliantas nepagrįstai remiasi dabar galiojančio DK 245, 246 straipsniais, kuriais darbuotojui nustatyta materialinė atsakomybė. Pagal DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2002-06-04 Nr. DC-926) 3 str., šio kodekso normos taikomos darbo santykiams, kurie atsirado iki jo įsigaliojimo ir tęsiasi toliau. Darbo sutartis su atsakove nutraukta 2000-04-25.
Atsiliepimu į apeliacnį skundą atsakovė O. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Panevėžio apygardos teismo 2007-06-15 sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Savo prašymą atsakovė motyvuoja tuo, kad:
1. Ieškovas, atlikęs pirminį tarnybinį patikrinimą, jau 2000-04-18 patikrinimo aktu nustatė įmonės buhalterinėje apskaitoje padarytus pažeidimus, 2000-06-12 jis apie tai pranešė Biržų rajono apylinkės vyriausiajam prokurorui, todėl nuo to momento ir turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas. Prokurorui pateiktoje patikrinimo medžiagoje yra nurodyti pažeidimus padarę asmenys ir padarytos žalos dydis. Ieškovas 2000-04-18 įgijęs teisę pareikšti ieškinį, privalėjo lygiagrečiai kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo. Ieškinio terminų skaičiavimo nėra pagrindo sieti su baudžiamosios bylos iškėlimu, nes ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas tik 2003-06-19, kai jau buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas.
Šalies argumentai
2. Ieškovas nepagrįstai nurodė, kad už neteisingos apskaitos tvarkymą yra atsakingi visi atsakovais patraukti asmenys, nes pagal AB “Mažeikių nafta” Biržų filialo nuostatų 6.1 punktą ūkinės –finansinės veiklos kontrolę be kitų vykdo ekspertai. Tokio pobūdžio ekspertų patikrinimai buvo atlikti 1998 ir 1999 metais, tačiau pažeidimai nebuvo nustatyti. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad buhalteriniai dokumentai buvo klastojami trečiųjų asmenų, tačiau duomenų, kad atsakovei tai buvo žinoma, nėra, todėl neaišku, koks yra atsakovės nusikalstamų veiksmų turinys.
3. Teismas sprendime nustatė, kad ieškovą ir atsakovus siejo darbo teisiniai santykiai, todėl žalos atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas vadovaujantis Darbo įstatymo kodekso normomis, galiojusiomis 1998-1999 metais. Tariamai padarytos žalos atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas remiantis Civilinio kodekso normomis dėl solidarinės atsakomybės.
4. Tuo atveju, jeigu atsakovės kaltė būtų preziumuojama ir būtų sprendžiamas jos atsakomybės klausimas, turėtų būti vadovaujamasi DĮK 143 ir 144 straipsnių nuostatomis dėl darbuotojo ribotos materialinės atsakomybės.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 320 str., 263 str. 1 d.).
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą ir priimdamas sprendimą, pažeidė civilinio proceso įstatymą, nevisapusiškai ir neišsamiai ištyręs, netinkamai įvertinęs reikšmingas bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam ginčui išspręsti, padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių, neatskleidė esminių faktinių bylos aplinkybių (bylos esmės), dėl ko galėjo būti neteisingai išspręsta civilinė byla, todėl skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu.
Pagal CPK 176 straipsnį, 177 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnį, tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normą ir teisingai išspręsti ginčą.
CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis. Be to, teismo sprendimas turi būti paremtas tik teismo posėdyje ištirtais įrodymais ir aplinkybėmis (CPK 260 str. 2 d.).
Byloje nagrinėjamas ginčas, susijęs su įmonės, kurios akcininkė yra valstybė, darbuotojų materialine atsakomybe. Teismas, būdamas aktyvus, turi imtis priemonių visoms svarbioms aplinkybėms nustatyti bei išlaikyti valstybės ir kitų akcininkų (kurių interesas atgauti prarastas lėšas) ir darbuotojų, kaip silpnesnės darbo santykių šalies, interesų pusiausvyrą. Teismas, spręsdamas padarytos žalos atlyginimo klausimą, privalo tinkamai nustatyti visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, parinkti ir tinkamai pritaikyti ginčo santykį reguliuojančias teisės normas.
Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai nurodė, kad žalos atsiradimo metu galiojęs Darbo įstatymų kodeksas (toliau – DĮK) nenumatė darbuotojų solidariosios atsakomybės už įmonei padarytą žalą, o CK taisyklės tokią atsakomybės rūšį nustato tik sutartyje ar įstatyme numatytais atvejais, tačiau teismas, spręsdamas dėl atsakovais patrauktų darbuotojų civilinės atsakomybės, neišsamiai išaiškino reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakomybės rūšies (ribotos ar visiškos) nustatymu. Teismas teisingai nurodė, kad galioja bendra taisyklė dėl darbuotojų ribotos atsakomybės, o DĮK 145 nuostatos numato išimtis, kada įmonės darbuotojai yra visiškai atsakingi už jai padarytą žalą. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad darbuotojas, pagal vienkartinį įgaliojimą ar kitus dokumentus gavęs atsiskaitytinai vertybes ar turtą, pagal DĮK 145 straipsnio 1 dalies 2 punktą visiškai atsako žalą patyrusiai bendrovei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2005), tačiau pažymi, kad teismas neišaiškino, ar nėra visų atsakovų (darbuotojų) visiškos materialinės atsakomybės kitų pagrindų. Pagal DĮK 145 straipsnio 1 dalies 3 punktą darbuotojai atsako už visą įmonei padarytą žalą, kai jų veiksmai turi baudžiamajame įstatyme numatytų veikų požymių. Apygardos teismas sprendime aptarė kiekvieno atsakovo (buvusių ieškovo įmonės darbuotojų) veiksmus, tačiau šių veiksmų netyrė ir nenustatė, ar padarytos veikos turi nusikaltimo požymių. Kolegija atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminis tyrimas kelių atsakovų atžvilgiu buvo nutrauktas, o dėl kitų nebuvo pradėtas, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams (t. 1, b. l. 16-20). Neišsprendus atsakovų atsakomybės klausimo pagal baudžiamąjį įstatymą, civilinę bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas privalo įvertinti kiekvieno atsakovo veiksmus ir spręsti jų atsakomybės klausimą, tačiau apygardos teismas apsiribojo tik atsakovų padarytų veiksmų aptarimu, jų neįvertinęs.
Minėta, kad pagal DĮK 145 straipsnio 3 punktą visiška darbuotojo materialinė atsakomybė už darbdaviui padarytą žalą atsiranda, kai žala padaryta darbuotojo veiksmais, kuriuose yra baudžiamaisiais įstatymais baudžiamų veikų požymių. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, darbuotojo visiškai materialinei atsakomybei nėra būtina konstatuoti, kad yra nusikaltimo sudėtis, o pakanka nustatyti tik tam tikrus nusikaltimo sudėties elementus. Be to, nereikalaujama, kad darbuotojas už savo veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių, būtų nuteistas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Teisės doktrina taip pat pripažįsta, kad visiška darbuotojo materialinė atsakomybė atsiranda ir tais atvejais, kai baudžiamoji byla nekeliama ar nutraukiama dėl senaties termino pasibaigimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2005). Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ieškovo darbuotojų atsakomybės ribas (visiška ar ribota), privalėjo nustatyti ir įvertinti kiekvieno iš jų veiksmus minėtu aspektu, ir tik nenustatęs atsakovų veiksmuose nusikalstamų veikų požymių, t. y. visiškos materialinės atsakomybės pagrindo, teismas galėtų vadovautis bendra ribotos atsakomybės taisykle. Apygardos teismas minėtų aplinkybių reikiamai netyrė ir nenustatė, o neišaiškinęs ir nenustatęs visų aplinkybių, reikšmingų teisingam bylos išsprendimui, neatskleidė bylos esmės.
Atkreiptinas dėmesys, kad darbuotojų atsakomybė yra individuali, todėl teismas, spręsdamas dėl kiekvieno darbuotojo asmeninės atsakomybės, turi nustatyti kiekvieno iš jų „indėlį“ į žalos padarymą, kiekvieno kaltės formą, ir tik vėliau, nenustatęs sąlygų darbuotojo visiškai atsakomybei, priteistiną sumą mažinti iki DĮK 144 straipsnyje numatytos ribos (DĮK 147 straipsnis). Pažymėtina, kad teismui pateiktos darbuotojų darbo užmokesčio pažymos (t. 1, b. l. 127-131) nėra tinkami įrodymai apie atsakovų vidutinį darbo užmokestį, kadangi jos yra paruoštos nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 650 patvirtinto Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo ir tvarkos aprašo reikalavimų, todėl net ir nustačius, kad atsakovų (darbuotojų) ar kai kurių iš jų atsakomybė yra ribota, byloje nėra duomenų, kokios sumos ribose atsako kiekvienas iš atsakovų, o teismas, nagrinėdamas bylą, nesiėmė veiksmų šiam trūkumui pašalinti ir nustatyti darbuotojų atsakomybei spręsti reikšmingas aplinkybes.
Be to, pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, padaręs išvadą, kad iki ieškinio pareiškimo buvo pasibaigęs ieškinio senaties terminas, nurodydamas, kad, 2000 m. balandžio 18 d. atlikus patikrinimą įmonėje, ieškovas sužinojo apie padarytą žalą, todėl nuo to momento ir prasidėjo vienerių metų ieškinio senaties terminas (DĮK 242 straipsnio 2 dalis), kuris baigėsi iki 2003 m. birželio 19 d. prašymo pripažinimo civiliniu ieškovu pateikimo bei 2007 m. sausio 15 d. ieškinio padavimo teismui.
Pažymėtina, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis), o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, kai ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senatį, yra savarankiškas pagrindas ieškiniui atmesti (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę. Taigi, ieškinio senaties institutas nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais; jis taikomas ginčo šalies reikalavimu. Spręsdamas prašymą taikyti ieškinio senatį, teismas turi nustatyti, kokios trukmės yra ieškinio senaties terminas, kada jis prasidėjo, ar šio termino eiga nebuvo sustabdyta, pratęsta arba nutraukta, o jeigu terminas praleistas, ar nėra pagrindo jį atnaujinti.
Kolegijos nuomone, nepagrįsta teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo to momento, kai patikrinimo aktu buvo konstatuoti įmonėje padaryti pažeidimai, nes patikrinimo akto turinys neleidžia vienareikšmiai teigti, jog už padarytą žalą yra atsakingi būtent šioje byloje nurodyti atsakovai. Patikrinimo akte aprašyti atskirų darbuotojų veiksmai, tačiau nėra pagrindo teigti, kad jame buvo nustatyta šiais veiksmais įmonei padaryta žala, jos dydis (t. 1, b. l. 29-37). Beje, ieškovas 2000 m. balandžio 18 d. rašte prokuratūrai nurodė, jog įmonė prašo išsiaiškinti galimus nusikaltimus (t. 2, b. l. 66-67). Kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad ieškinio senaties pradžios momentas yra svarbus ir dėl to, jog 2000 m. birželio 20 d. buvo priimti DĮK pakeitimai dėl termino, per kurį administracija gali kreiptis dėl žalos atlyginimo įmonei, todėl teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo ne tik tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, bet ir ieškinio senaties termino trukmę pagal tuo metu galiojančius teisės aktus.
Apygardos teismas skundžiamame sprendime taip pat nurodė, kad ieškovas nepareiškė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, o jo atstovų samprotavimai baigiamosiose kalbose nelaikytini prašymu atnaujinti praleistą terminą. Beje, CK numatyta, jog tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Prašymo dėl termino atnaujinimo pateikimo tvarką ir šio klausimo nagrinėjimo tvarką reglamentuoja CPK normose įtvirtintos taisyklės (CPK 142 straipsnio 2 ir 3 dalys, 112 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis, 230 straipsnis, 245 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis, 253 stripsnio 4 dalis). Kolegijos nuomone, tai, kad ieškovas netiksliai suformulavo prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą, ar jį pateikė netinkamu laiku, nebuvo pagrindu nesvarstyti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimo ar formaliais pagrindais jį atmesti. Pažymėtina, kad įstatymuose nėra nurodyti kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios, ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar ieškovas buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai.
Be to, minėta, kad nagrinėjamas ginčas yra susijęs su atlyginimu darbuotojų padarytos žalos, padarytos neteisėtai tvarkant buhalterinę apskaitą, kurią patyrė įmonė, kurios akcininkė yra valstybė, todėl patirtos žalos atlyginimas yra ne tik konkrečios įmonės, bet ir visuomenės interesas. Teismas neįvertino, kad paaiškėjus žalos padarymo faktui, įmonė iš karto pranešė kompetentingoms institucijoms apie galimai padarytas nusikalstamas veikas, bendradarbiavo su jomis, nepažeisdama baudžiamuosiuose įstatymuose numatytų terminų pateikė prašymą pripažinti civiliniu ieškovu, buvo pripažinta civiliniu ieškovu baudžiamajame procese. Kolegijos nuomone, minėtos aplinkybės ir ieškovo aktyvūs veiksmai tiek baudžiamojo, tiek civilinio proceso metu sudaro pagrindą manyti, kad jis siekė žalos atlyginimo ir ėmėsi procesinių priemonių savo teisėms realizuoti. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nutraukus baudžiamąjį procesą dėl to, jog suėjo baudžiamajame įstatyme numatyti terminai, turi būti atnaujinami civilinio proceso terminai civiliniam ieškiniui pareikšti, nes dėl užsitęsusio bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo dalis atsakomybės tenka ir valstybės institucijoms; tokiais atvejais, nukentėjusysis viso baudžiamojo proceso metu siekė civilinio ieškinio patenkinimo, o senaties terminas suėjo dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2005). Beje, galimybė atnaujinti praleistą vienerių metų senaties terminą buvo numatyta ir DĮK 242 straipsnio 4 dalyje.
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netinkamai išnagrinėjęs faktines bylos aplinkybes, susijusias su ieškinio reikalavimais, neteisingai įvertinęs bylos įrodymus, neišaiškinęs, ar atsakovų (arba kai kurių jų) veiksmai turi baudžiamojo nusikaltimo požymių, neatskleidė bylos esmės, dėl ko galėjo neteisingai kvalifikuoti atsakovų veiksmus ir netinkamai pritaikyti teisės normas. Be to, teismas, nustatęs kad atsakovų atsakomybė yra ribota, nesurinko tinkamų įrodymų dėl atsakovų gaunamo vidutinio darbo užmokesčio, ir nenustatė jų atsakomybės ribų. Teismas netinkamai taikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, neįvertino šio instituto reikšmės ir paskirties, be pakankamo pagrindo ir formaliais pagrindais, neįvertinęs baudžiamosios ir civilinės teisės reguliavimo ypatumų, atsisakė spręsti ieškinio senaties atnaujinimo klausimą.
Apygardos teismui neatskleidus bylos esmės, apeliacinės instancijos teisme pagal byloje pateiktus įrodymus negalima nustatyti nurodytų aplinkybių. Beje, reikalaujant ir tiriant naujus įrodymus dėl ieškiniu pareikštų reikalavimų apeliacinės instancijos teisme, būtų nesilaikyta ir CPK 314 straipsnio nuostatų bei instancinės teismų sistemos, nes kita bylos šalis netektų galimybės apskųsti apeliacine tvarka teisėjų kolegijos padarytų išvadų. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas, o byla perduotina nagrinėti iš naujo (CPK 329 str. – 330 str., 327 str. 1d. 2 p.).
Pirmosios instancijos teismas, pakartotinai nagrinėdamas bylą, turi ištirti ir įvertinti kolegijos nutartyje nurodytas aplinkybes, tarp jų, ar atsakovų veiksmuose nėra baudžiamojo nusikaltimo požymių, ir tik tada kvalifikuoti teisinius santykius, surinkti teisės aktų reikalavimus atitinkančius duomenis apie atsakovų vidutinį darbo užmokestį, tinkamai nustatyti ir įvertinti aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant klausimą dėl ieškinio senaties taikymo, nes tik teisingai nustačius teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, galima tinkamai pritaikyti teisės normas ir teisingai išspręsti ginčą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tam pačiam apygardos teismui.