Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimo V. P. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

V. P. buvo kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „Staysafe Security Baltic“ direktoriumi, neįvykdė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Vilniaus skyriaus 2009 m. lapkričio 18 d. reikalavimo Nr. 0403-0069 pašalinti pažeidimus (t.y. visiškai atsiskaityti su buvusiu darbuotoju R. Z. iki 2009 m. gruodžio 14 d.) ir tuo jis pažeidė Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 11 straipsnio 6 dalį. Už šį pažeidimą numatyta administracinė atsakomybė Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41² straipsnio 1 dalyje.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimu nutarė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, kurioje administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 41² straipsnio 1 dalyje, padarymu kaltinamas V. P.. Teismas pažymėjo, kad VDI Vilniaus skyriaus pareigūnas, surašęs reikalavimą, pažeidė Lietuvos Respublikos valstybines darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnį, kadangi neturėjo teisės spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčo tarp UAB „Staysafe Security Baltic“ ir buvusio UAB „Staysafe Security Baltic“ darbuotojo R. Z..

Apeliaciniu skundu VDI Vilniaus skyrius prašo Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimą panaikinti. Apeliantas nurodo, kad tarp R. Z. ir UAB „Staysafe Security Baltic“ nėra kilęs individualus darbo ginčas.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog Valstybinei darbo inspekcijai pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad šiai institucijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose taip pat darytina išvada, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė spręsti darbo ginčus pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie Lietuvos Respublikos darbo kodekso 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Pagal bylos duomenis V. P. UAB „Staysafe Security Baltic“ direktoriumi dirbo iki 2009 m. gruodžio 24 d. (b. l. 13). 2009 m. lapkričio 18 d. reikalavime Nr. 0403-0069 nurodoma pašalinti nurodytus pažeidimus iki 2009 m. gruodžio 14 d. (b. l. 4), todėl kritiškai yra vertinami V. P. pareiškimai, kad kaltinimai jam yra nesuprantami, nes jis direktoriumi nebedirba nuo 2009 m. gruodžio 24 d. ir nuo dėl to reikalavimų įvykdyti negalėjo (b. l. 3). Pabrėžtina, kad nurodytame reikalavime nurodytas pažeidimo pašalinimo terminas yra 2009 m. gruodžio 14 d., t.y. tuo metu V. P. dar buvo UAB „Staysafe Security Baltic“ direktoriumi (b. l. 3, 5), todėl ir atsakomybė pagal ATPK 41² straipsnio 1 dalį jam gali būti taikoma.

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp V. P. ir R. Z. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu (t.y. dėl tinkamo jų dydžio) (b. l. 21-25, 27). Tai liudija ir paaiškinimas pateiktas VDI Vilniaus skyriui, kuriame nurodoma, kad „bendro susitarimo su buvusiu darbuotoju R. Z. mes nesuradome. Mūsų paskaičiavimais esame jam skolingi <...>“ (b. l. 14). Šiuo atveju ginčas buvo kilęs dėl faktinių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, kad VDI yra nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčus, teigtina, kad VDI Vilniaus skyriaus reikalavimas Nr. 0403-0069 šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad tarp V. P. ir R. Z. buvo kilęs darbo ginčas, todėl pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nutarimą palikti nepakeistą

Nutartis neskundžiama.