- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-17
- Bylos Nr.
- AN2-477-576/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 4-52-3-00489-2021-0
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Palikti apylinkės teismo nutarimą (nutartį) nepakeistą ir apeliacinio skundo netenkinti
- Teisėjas
- Nida Vigelienė (pirm.)
- Institucija
- Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisija
- Advokatai
- Julius Jasaitis
- Kategorijos
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarimo, kuriuo tenkintas M. L. Š. skundas ir panaikintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2021 m. liepos 29 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR-N-55-2021 (ROIK: 20126978442) ir nutraukta M. L. Š. administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį, nesant jos veikoje šio administracinio nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. M. L. Š. (toliau - Pareiškėja) Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos (toliau - Institucija) 2021 m. liepos 29 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR-N-55-2021 (ROIK: 20126978442) (toliau - Skundžiamas nutarimas) nubausta 35 Eur bauda pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau - ANK) 518 straipsnį (pažymėtina, jog Skundžiamame nutarime klaidingai nurodoma ANK 518 straipsnio 1 dalis, nes šis straipsnis dalių neturi) už tai, kad 2020 m. gruodžio 7 d. (duomenys neskelbtini), žemės sklype (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) (toliau - Žemės sklypas) atlikto patikrinimo metu nustatyta, jog Pareiškėja, vykdydama tariamą savo teisę, kurią ginčija kitas asmuo (V. (V.) P.) (2020 m. lapkričio 5 d. VĮ „Registrų centras“ raštas Nr. A32(1)-7620), savavališkai susiaurino kelio servitutą, įrengdama tvorą ir metalinius stulpus bei paliko 2 m pločio praėjimą, tokiu būdu sudarydama kliūtis nevaržomai pagal paskirtį (pagal 2020 m. lapkričio 5 d. VĮ „Registrų centras“ raštą Nr. A32(1)-7620 kelio servitutas suteikia teisę naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus 0,0189 ha plote, t. y. remiantis CK 4.119 straipsnio 2 dalimi, keturių metrų pločio kelyje) naudotis kelio servitutu jo teisėtiems naudotojams, taip pat nereaguodama į Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus raštiškus bei žodinius įspėjimus, toliau savavališkai neatlaisvina 4 m pločio pravažiavimo kelio servitute (byla Nr. ANK-5/21, b. l. 5)
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarimu M. L. Š. skundas tenkintas, panaikintas Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos 2021 m. liepos 29 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR-N-55-2021 (ROIK: 20126978442) ir nutraukta M. L. Š. administracinio nusižengimo teisena, pradėta pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnį, nesant jos veikoje šio administracinio nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
3. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. spalio 15 d. nutarimą ir priimti naują nutarimą, palikti Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos 2021 m. liepos 29 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje Nr. SAVAD-41-ANR_N-55-2021 ANK2-10 nepakeistą.
3.1. Skunde nurodoma, kad tiriant nusižengimo bylą, 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. A33(1)-7799 VRSA kreipėsi į VĮ Registrų centrą ir Nacionalinę žemės tarnybą su prašymu pateikti informaciją, kokios paskirties kelio servitutas yra nustatytas žemės sklype, t.y. ar nustatyta galimybė važiuoti transporto priemonėmis ar vaikščioti pėsčiomis. Taip pat koks kelio plotis yra nustatytas minimam kelio servitutui bei kas turi teisę naudotis kelio servitutu. VĮ Registrų centras 2020 m. lapkričio 5 d. informavo, kad minėtam sklypui nuo 2007 m. sausio 10 d. įregistruota daiktinė teisė – kelio servitutas (tarnaujantis daiktas) – tai reiškia servitutą pilna apimtimi, t.y. suteikiant teisę naudotis pėsčiųjų taku, važiuoti transporto priemonėmis ir varyti galvijus. Kelio plotis fiksuotas nebuvo, o buvo nustatytas servituto 189 kv. m. plotas. Nacionalinė žemės tarnyba atsakė, kad minėtam sklypui nustatytas 4 metrų pločio servitutinis kelias, nenustatyta kas gali konkrečiai naudotis servitutiniu keliu. Informavo, kad servitutą žemės sklypų savininkai suderino pasirašydami.
3.2. Apeliantė nesutinka su teismo motyvu, kad šie pateikti atsakymai nėra objektyviais ir tinkamais įrodymais sprendžiant pareiškėjos administracinės atsakomybės klausimą. Su tokiu teismo motyvu apeliantė nesutinka, kadangi šie atsakymai yra oficialūs raštai, paremti faktinėmis aplinkybėmis įvertinus turimą dokumentaciją įstaigose. Abejoti institucijų atsakymais apeliantė neturėjo jokio pagrindo.
3.3. Nurodoma, jog teismas galėtų pareiškėjos reikalavimus pripažinti pagrįstais ir juos tenkinti tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie daiktinę teisę – kelio servitutą, neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys įrašyti, arba kad įrašant duomenis į nekilnojamojo turto registrą, buvo padarytos techninės klaidos, t.y. nekeičiant atsakovo priimtų sprendimų dėl teisės registravimo, išregistravimo bei dokumentų, kurių pagrindu daiktinė teisė – kelio servitutas įregistruotas.
3.4. Nurodoma, jog teismo argumentą, kad nėra traukiamo atsakomybėn asmens tyčios paneigia Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Viešosios tvarkos skyriaus 2021 m. kovo 29 d. tarnybinis pranešimas su vietos fiksavimu fotonuotraukomis. Taip pat 2020 m. gruodžio 7 d., 2021 m. kovo 22 d. fotonuotraukos, kuriose užfiksuotas užtvaras susiaurinantis servitutinį kelią. Taip pat tai paneigia 2020 m. spalio 6 d. V. P. skundas, kuriame nuogąstaujama dėl ketinimo savavališkai susiaurinti kelio servitutą, taip užkertant galimybę naudotis servitutiniu keliu. Be tai, šį argumentą paneigia ir apeliantės raštai pareiškėjai dėl savavališko servitutinio kelio susiaurinimo su prašymu pašalinti kliūtį. Buvo atlikta keletas patikrinimų vietoje ir po pirmo patikrinimo bei pateikto įspėjimo traukiamas atsakomybėn asmuo ne tik neatsižvelgė į pastabas bei duotą terminą atlaisvinti servitutinį kelią, bet dar labiau savo savavališkai veiksmais jį susiaurino. Tai tik patviritna, kad traukiamas atsakomybės asmuo veikė tyria, aiškiai suprasdamas savo veiksmus bei galimos atsakomybės pasekmes.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į apeliacinį skundą M. L. Š. atstovas advokatas Julius Jasaitis nurodė, jog visiškai sutinka su teismo nutarime nurodytais motyvais bei nesutinka su pateiktu skundu.
4.1. Atsiliepime nurodoma, jog apeliantė teisiniu aspektu klaidingai traktuoja patį patraukimo administracinėn atsakomybėn procesą ir jo paskirtį, kas matyti iš jos skundo motyvų, kuriuose ji nurodo, jog M. L. Š., neva, padarė pažeidimą, vykdydama tariamą savo teisę, kurią ginčija kitas asmuo. Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas M. L. Š. administracinės atsakomybės klausimas, t.y. teismas vertino jos galimai padarytą veiką pagal ANK 2, 5 ir 7 straipsnių nuostatas, bet nesprendė ir negalėjo spręsti civilinio ginčo dėl kelio servituto turinio ir apimties bei negynė suinteresuoto asmens V. P. galimo teisių pažeidimo, nes administracinėje teisenoje civiliniai ginčai nesprendžiami.
4.2. Nurodoma, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2002-08-20 sprendimas Nr. 41-13230, kurio pagrindu buvo atkurta J. S. nuosavybės teisė į lygiavertį 0,89 ha dydžio žemės sklypą, kuris vėliau teisėto sandorio sudarymo būdu perėjo M. L. Š. nuosavybėn, nurodytas žemės servitutas – leisti eiti, ginti gyvulius per sklypą, akivaizdžiai liudija, jog minėme žemės sklype nebuvo nustatytas servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis. Visi vėlesni tiek oficialių institucijų atsakymai, tiek suinteresuotų asmenų servituto turinio traktavimai tėra jų išreikšta nuomonė ginčo klausimu.
4.3. Teismas, priimdamas skundžiamą nutarimą ir panaikindamas apskųstą institucijos sprendimą bei nutraukdamas M. L. Š. pradėtą teiseną, pagrįstai pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visuma neduoda pagrindo išvadai apie pareiškėjos M. L. Š. pareigą leisti ginčo keliu važiuoti transporto priemonėmis, tuo pačiu jos veikoje nėra ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymių.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos apeliacinis skundas atmestinas.
2. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo, patikrina priimto nutarimo (nutarties) administracinio nusižengimo byloje teisėtumą ir pagrįstumą (ANK 652 straipsnio 1 dalis) ir, išnagrinėjęs bylą dėl apeliacinio skundo, priima vieną iš sprendimų, numatytų ANK 653 straipsnio 1 dalyje. Susipažinus su apeliaciniu skundu nustatyta, kad Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisija ginčija pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad M. L. Š. nepadarė administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje. Atitinkamai, yra tikrinama, ar pagrįstai M. L. Š. atžvilgiu buvo nutraukta administracinio nusižengimo teisena. Tuo pačiu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimamą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, kadangi teismas skundą vertina iš esmės visų duomenų kontekste.
3. Už administracinį nusižengimą, numatytą ANK 518 straipsnyje, t. y. už savavaldžiavimą, atsakomybė asmeniui kyla už savavališką tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymą nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadariusį esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Taigi šis administracinis nusižengimas yra padaromas tik tyčia, be kita ko, nustačius, kad asmuo vykdė tikrą ar tariamą savo teisę, nesilaikydamas įstatymuose nustatytos tvarkos, ir kad ją ginčija kitas asmuo, taip pat nustačius, kad toks tikros ar tariamos savo teisės vykdymas nepadarė esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams.
4. Nagrinėjamu atveju M. L. Š. Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos pagal ANK 518 straipsnį nubausta už tai, kad ji savavališkai susiaurino kelio servitutą (įrengdama tvorą ir metalinius stulpus) bei paliko apie 2 m pločio praėjimą, tokiu būdu sudarydama kliūtis nevaržomai pagal paskirtį naudotis kelio servitutu jo teisėtiems naudotojams, taip pat nereaguodama į Vilniaus rajono savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus raštiškus bei žodinius įspėjimus, toliau savavališkai neatlaisvina 4 m. pločio pravažiavimo kelio servitute. Nurodoma, jog tokiais veiksmais ji pažeidė CK 4.119 straipsnyje numatytus reikalavimus.
5. CK 4.119 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, jei toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai tikėtina, kad toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačių gabaritų mašinomis, žemės sklypo, kuriam nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau kaip trys metrai nuo kelio kraštų.
6. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.124 straipsnis nurodo, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas. Servitutas – teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą (CK 4.111 straipsnis). Nagrinėjamu atveju byloje yra duomenų, kad servitutas buvo nustatytas administraciniu aktu – 2002 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu Nr. 41-13230, kuris leido eiti pėstiesiems bei ginti gyvulius. 2006 m. gruodžio 18 d. buvo priimtas naujas Vilniaus apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3-12415-41, kuriame nurodoma, jog nustatomas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas).
7. Be kita ko, iš pateiktos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisijos bylos Nr. ANK-5/21, matyti, kad joje surinkti duomenys dėl servituto turinio nėra vienareikšmiai: VĮ Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo 2020-10-15 duomenimis 6.1.punkte grafoje kitos daiktinės teisės: kelio servitutas (tarnaujantis), aprašymas: leisti kitiems piliečiams eiti, važiuoti ar ginti gyvulius keliu, esančiu sklype, nurodoma, kad įrašas galioja nuo 2001-04-30, o įregistravimo pagrindas 2001-03-29 Apskrities viršininko sprendimas Nr. 41-10522, 41-10520, 41-10519, 41-10521, 41-10518 (b. l. 16-18). Tuo tarpu Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išraše (b. l. 19-20), išrašo data nenurodoma, 6.1 punkte fiksuota, kad „kitos daiktinės teisės: kelio servitutas (tarnaujantis), įrašas galioja nuo 2007-01-10, įregistravimo pagrindas 2006-12-18 apskrities viršininko įsakymas Nr. 2.3.-12415-41“. Pateiktame VĮ Registrų centro Vilniaus filialo pažymėjime 2005-09-13 dienos ( b. l .71-72) grafoje kitos daiktinės teisės, 6.1 punkte fiksuota tokia informacija: „kiti servitutai (tarnaujantis daiktas), aprašymas: leisti eiti, ginti gyvulius keliu, pagrindas: apskrities viršininko sprendimas, 2002-08-20 Nr. 41-13230“. 2002-08-20 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendime Nr. 41-13230, kurio pagrindu buvo atkurta nuosavybės teisė J. S. į lygiavertį 0,89 ha žemės sklypą, kuris vėliau teisėto sandorio pagrindu perėjo M. L. Š. nuosavybėn, nurodytas žemės servitutas: „leisti eiti, ginti gyvulius per sklypą Nr.511“( b. l. 64-65).
8. CK 4.112 straipsnio 2 dalyje nustatyta ir tai, kad kilus abejonių dėl servituto turinio ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausias. Šiuo atveju yra kilęs ginčas dėl servituto apimties. M. L. Š. teigia, jog servitutas buvo nustatytas 2002 m., jis leido eiti pėstiesiems bei ginti gyvulius, tuo tarpu 2006 m. įsakyme yra padaryta klaida, nes įrašytas servituto kodas neapibrėžia jokių teisių, nenurodo, jog gali važiuoti transporto priemonės, ji nesutinka, kad kaimynas turi teisę per nustatytą servitutinį kelią važiuoti transporto priemonėmis, nes niekada servituto turinyje šios teisės nebuvo nustatyta. Tuo tarpu Vilniaus rajono savivaldybės administracijos administracinių nusižengimų komisija teigia, jog 2006 m. įsakymu buvo nustatytas platesnis servituto turinys, nei buvo nustatyta anksčiau bei laikė, jog servitutas yra pilnos apimties – t.y. suteikiantis teisę ir važiuoti transporto priemonėms.
9. Taigi, šiuo byloje nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs civilinės teisės ginčas dėl teisės nevaržomai naudotis servitutiniu keliu. Teismas, nagrinėjantis administracinio nusižengimo bylą, ginčo dėl servituto apimties nesprendžia. Pažymėtina ir tai, kad asmuo, manydamas, jog buvo pažeista jo teisė nevaržomai naudotis jam nustatytu servitutiniu keliu, visų pirma, turi kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir ginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka.
10. Teismas pažymi ir tai, jog pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai, sprendžiant civilinius ginčus, būtų taikomos baudžiamosios teisės (administracinės teisės) normos ir asmens elgesys, esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams, vertinamas kaip atitinkamas nusikalstamos veikos padarymas (ar administracinis nusižengimas) (kasacinė nutartis Nr. 2K-P-451/2011). M. L. Š. teigdama, jog yra įsitikinusi, kad nustatytas servitutas neapima teisės važiuoti transporto priemonėmis, tokį savo įsitikinimą grindžia objektyviais duomenimis – dokumentais, kuriuos ji pateikė – t. y. 2002 m. rugpjūčio 20 d. apskrities viršininko sprendimu, 2005 m. rugsėjo 13 d. pažymėjimu apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre, 2006 m. gruodžio 18 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu, kuriuo nustatytas kelio servitutas (tarnaujantis daiktas).
11. Teismo vertinimu, tai, jog tarp šalių yra kilęs civilinis ginčas dėl servituto apimties ir turinio, aplinkybė, jog M. L. Š. vertinimu servitutas neapima teisės važiuoti transporto priemonėms, kurį ji pagrindžia objektyviais duomenimis, bei aplinkybė, jog teigiant, kad servitutas yra siauresnės apimties, M. L. Š. įrengti užtvarai nesuvaržo kitų asmenų teisių naudotis servitutu, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, leidžia spręsti, jog M. L. Š. veiksmuose nėra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje sudėties elemento – kaltės.
12. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 15 d. nutarimas laikytinas teisingu, o Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos skundas atmestinas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
palikti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021 m. spalio 15 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Administracinių nusižengimų komisijos skundo netenkinti.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.