Šiaulių apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.11.1; 3.1.1.2.11; 3.1.7.4; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.6.1

2023 m. lapkričio 24 d.

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tytuvėnų durpės“ ieškinį atsakovei Mettro Technika OÜ dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 11172 Eur skolą, 556,85 Eur dydžio ikiteismines išlaidas, 9,15 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp šalių 2018 m. buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis, kuria ieškovė pardavė atsakovei mašinų laužą, susidariusį utilizuojant sutarties priede Nr. 1 nurodytas mašinas, ir pastatus. Pirkimo-pardavimo sutarties 2 punkte numatyta parduodamų prekių kaina 111000 Eur, papildomai skaičiuojant, kur taikoma įstatymo nustatyto pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant sutartį atsirandančias įmokas. Prekės atsakovei perduotos pagal 2018 m. rugsėjo - gruodžio mėn. priėmimo perdavimo aktus, ieškovė už perduodamas prekes išrašė atsakovei PVM sąskaitas - faktūras: 2018 m. rugsėjo 11 d. 16200 Eur ir 39000 Eur sumoms, 2018 m. gruodžio 20 d. 2600 Eur ir 53200 Eur sumoms. Sąskaitas atsakovė apmokėjo. Tačiau 2019 m. kovo mėnesį Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikus operatyvų patikrinimą, paaiškėjo, kad pagal ieškovės atsakovei 2018 m. gruodžio 20 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą TDV Nr. 8960 atsakovei parduotos ir perduotos prekės (pusbrikečių cecho įranga ir prie jos esantis vidaus automobilių kelias (metalinės dalys)) - nebuvo išgabentos iš Lietuvos teritorijos, todėl šios prekės pagal PVM įstatymo nuostatas yra PVM objektas. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti dokumentus, patvirtinančius prekių išgabenimą iš Lietuvos, tačiau informacijos negavo. Dėl šios priežasties ieškovė tikslino 2018 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, deklaruodama 53200 Eur pajamų ir 11172 Eur pridėtinės vertės mokestį, kurį sumokėjo. Atitinkamai atsakovei atsirado pareiga šį mokestį ieškovei kompensuoti. Ieškovė išrašė atsakovei kreditinę sąskaitą TDE Nr. 001124 ir PVM sąskaitą - faktūrą serija TDE Nr. 001125 dėl 53200 Eur ir 11172 Eur dydžio PVM, viso 64372 Eur mokėjimo. Ieškovė tinkamai įvykdė savo prievolę parduoti ir perduoti atsakovei prekes, tačiau atsakovė savo prievolių neįvykdė, elgėsi nesąžiningai. Jei atsakovė būtų iš karto informavusi ieškovę, kad prekės liks Lietuvoje ir ji neketina jų išgabenti, ieškovas dar 2018 metais būtų pateikusi jam PVM sąskaitą faktūrą su PVM. Atsakovė ne tik neišvežė įsigytų prekių iš Lietuvos, bet ir vengia atsiskaityti už prekes, sumokėti prekių kainą, kuri pasikeitė dėl atsakovės neveikimo, prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo.

Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriuo su pareikštais ieškinio reikalavimais nesutiko, prašė taikyti ieškinio senatį, ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė, kad atsakovė nebuvo prisiėmusi įsipareigojimų dėl įsigytų prekių išgabenimo į kitas Europos sąjungos valstybes ar trečiąsias šalis, šalys prekių išgabenimo klausimais nesitarė, nebuvo susitarusios, kada konkrečiai prekės turėtų būti išgabentos iš Lietuvos teritorijos. Šalių sudarytos sutarties 2 punkte numatytų sumų priskaičiavimas prie kainos yra susijęs tik su konkrečiais ir iš anksto suderintais mokėjimais, o tai suponuoja, kad visos su sutarties vykdymu susijusios sumos, jei jos taikomos, privalėjo būti įtrauktos į atsakovei pateiktas apmokėti PVM sąskaitas faktūras. Kadangi pati ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras ir į jas įtraukė mokėtiną PVM dydį (nors ir nulinį PVM tarifą), atsakovė laikėsi pozicijos, kad sutarties nuostata dėl kainos sumokėjimo yra susijusi tik su sutarties vykdymo metu pateikiamomis PVM sąskaitomis faktūromis. Šalys sutartimi nebuvo susitarusios dėl prekių kainos perskaičiavimo, netikėtai išaugus pardavėjo mokestinėms prievolėms. Už visus ieškovei kilusius neigiamus padarinius (net jei tokių padarinių atsiradimo rezultatas byloje būtų įrodytas) yra atsakinga išimtinai pati ieškovė, kuri, būdama profesionaliu verslo subjektu, kuriam keliami aukštesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, neįsitikino savo teise taikyti 0 procento PVM tarifą. Nors ieškovė kaip ieškinio teisinį pagrindą nurodo CK 6.38 straipsnio 1 dalį, CK 6.63 straipsnio 1 dalį ir CK 6.59 straipsnį, analizuojant ieškovės pareikšto materialinio reikalavimo turinį (o ne jo lingvistinę išraišką), matyti, kad ieškovė byloje pareiškė ne reikalavimą priteisti skolą už pasikeitusią prekių kainą, bet reikalavimą atlyginti patirtą žalą (nuostolius), o šiam reikalavimui pareikšti yra praleistas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Ieškovė dublike papildomai nurodė, kad atsakovė, vykdydama savo sutartinius įsipareigojimus, sumokėjo ieškovei prekių kainą be mokesčių, kas patvirtina, kad ji prekes įsigijo su tikslu jas išgabenti iš Lietuvos. Atsakovė yra užsienio kompanija, kuri Lietuvoje veiklos nevykdo, Lietuvoje neturi atstovybės ar nuolatinės buveinės, kas patvirtina, kad visų prekių įsigijimo tikslas buvo išvežti prekes iš Lietuvos ir jokių papildomų susitarimų, kad prekės ar jų dalis liks Lietuvoje, tarp šalių nebuvo. Atsakovei buvo išrašytos ir pateiktos dvi PVM sąskaitos faktūros su 0% PVM tarifu, kurių atsakovė neginčijo, nors ji turėjo galimybę sąskaitų nepriimti ar reikalauti, kad būtų koreguotos, jei jose nurodyta informacija dėl prekių tiekimo į kitą ES valstybę narę nebuvo teisinga. Atsakovės atstovas žadėjo, kad, pasibaigus pandemijai, prekės bus eksportuotos, tačiau savo pažadų neištesėjo, todėl, vadovaujantis sutarties 2 punktu atsakovei kyla pareiga padengti 11172 Eur dydžio PVM įsiskolinimą. Ieškinio reikalavimas pareikštas ne dėl žalos atlyginimo, o dėl pasikeitusios prekių kainos, atsakovė savo prievolę išgabenti prekes pripažino ir savo veiksmais nutraukė ieškinio senaties terminą dėl galimai padarytos žalos atlyginimo. Be to, šalys aktyviai bendravo telefonu, buvo ne kartą susitikusios, todėl ieškovė, tikėdama atsakovės bendradarbiavimu ir atsižvelgdama į tai, kad pirmoji prekių dalis buvo sėkmingai išgabenta, neskubėjo naudotis kitais įstatyme įtvirtintais savo teisių gynimo būdais. Šios aplinkybės sudaro pagrindą priežastis, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas, pripažinti svarbiomis ir ieškinio senaties terminą atnaujinti.

Atsakovė triplike nurodė, kad su dublike nurodytais argumentais nesutinka. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad šalys prekių išgabenimo klausimais būtų susitarusios sudarydamos sutartį ar kita forma. Iškovei teigiant, kad atsakovė buvo prisiėmusi pareigą išgabenti prekes iš Lietuvos Respublikos teritorijos, byloje nėra pateikta duomenų, iki kada šią tariamą prievolę atsakovė privalėjo įvykdyti. Atsakovė, įgydama prekes ir tapdama prekių savininkė, turėjo teisę savarankiškai nuspręsti dėl tolimesnio įgytų prekių naudojimo ar disponavimo jomis, turėjo teisę tiek jas išgabenti iš Lietuvos Respublikos teritorijos, tiek prekes parduoti tretiesiems asmenims pačioje Lietuvos rinkoje. Kitaip tariant, atsakovės įsisteigimo užsienio valstybėje faktas niekaip nesuvaržo jos, kaip turto savininkės, daiktinių teisių. Sutartyje taip pat nėra numatyti atsakovei galintys kilti neigiami padariniai už prekių neišgabenimą iš Lietuvos Respublikos teritorijos. Kadangi atsakovė buvo apsisprendusi prekes išgabenti iš Lietuvos, todėl ieškovei prašant pateikti dokumentus, nurodė, kada preliminariai ketina išvežti prekes., tačiau atsakovės atstovo geranoriškas atsakymas, kuriame nurodomos preliminarios prekių išgabenimo datos, negali būti vertinamas kaip šalių susitarimą dėl prekių išgabenimo patvirtinanti aplinkybė. Sutarties 6 punkte išdėstyta mokėjimo už prekes ir jų atsiėmimo tvarka neturi jokios įrodomosios vertės, kiek tai susiję su atsakovės tariamai prisiimtu įsipareigojimu išgabenti prekes iš Lietuvos teritorijos. Šiuo punktu šalys susitarė, jog prekės atsakovei bus perduotos tik ieškovei savo buveinės vietoje gavus sutarties 3-5 punktuose nurodytas sutarties kainos dalis, kitų aplinkybių, kurios suponuotų atsakovės siekį išgabenti įsigytas prekes į kitą ES valstybę narę, šioje sutarties nuostatoje nėra nurodyta. Ieškovė, vadovaudamasi PVMĮ 49 ir 56 straipsnio nuostatomis, privalėjo įsitikinti ir dokumentais pagrįsti savo teisę taikyti 0 procento PVM tarifą, tačiau to nepadarė, kas reiškia, kad tokiais veiksmais ieškovė prisiėmė neigiamų padarinių dėl nulinio PVM taikymo atsiradimo riziką, tačiau ieškovė jai kilusius neigiamus teisinius padarinius pareikštu ieškiniu mėgina perkelti atsakovei. Šalys aiškiai ir nedvipasmiškai susitarė dėl konkrečios prekių kainos ir kainos apmokėjimo terminų, sutartyje nėra numatyta pardavėjo teisė vienašališkai perskaičiuoti sutarties kainą. Ieškovei manant, jog nagrinėjamu atveju prekės turėjo būti apmokestinos 21 % PVM tarifu, šalys tokią sąlygą, sudarančią ženklų sutarties kainos padidėjimą, turėjo aiškiai ir nedviprasmiškai aptarti pačioje sutartyje. Sutarties 2 punkte numatyta, kad parduodamų laužo dalių kaina yra 111000 Eur, papildomai priskaičiuojant, kur taikoma, įstatyme nustatyto dydžio pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant šią sutartį atsirandančias įmokas. Kompleksiškai aiškinant sutarties 3-5 ir 6 punktų nuostatas, matyti, kad visos sutarties 2 punkte nurodytos priskaičiuotinos sumos, jei tik jos mokėtinos, privalėjo būti pateiktos apmokėti ir sumokėtos iki 2018 m. spalio 15 d. (paskutinės sutartyje nustatytos įmokos data) arba dar prieš prekių perdavimą atsakovei. Šalys sutartį įvykdė visa apimtimi – ieškovė perdavė atsakovei prekes, atsakovė šias prekes priėmė, prieš tai sumokėjusi ieškovei sutartyje nustatytas sumas pagal ieškovės pateiktas sąskaitas. Todėl akivaizdu, kad sutarties 2 punkto nuostatoje numatytų mokesčių ir rinkliavų, kur taikoma, priskaičiavimas apsiriboja sutarties vykdymo laikotarpiu ir negali būti aiškinamas plečiamai kaip ieškovės (pardavėjos) teisė po visiško sutarties įvykdymo (t. y. gavus prievolių patenkinimą) vienašališkai peržiūrėti ir/ar pakeisti sutarties kainą. Atsakovė ir toliau laikosi pozicijos, kad ieškinio reikalavimas kvalifikuotinas kaip reikalavimas atlyginti žalą (nuostolius), t. y. kompensuoti dėl tariamai atsakovės neteisėtų veiksmų, pasireiškiančių prekių neišgabenimu iš Lietuvos Respublikos teritorijos, ieškovės patirtą žalą - sumokėtą valstybei 11172 Eur dydžio PVM sumą, o ieškovės nurodyti pagrindai atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą yra nepagrįsti. Ieškovė apie jai kilusius neigiamus mokestinius padarinius, kuriuos ieškovė įvardija kaip atsakovės neteisėtų veiksmų rezultatą, žinojo ar turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2019 m. kovo 18 d. VMI atlikus operatyvų patikrinimą ir ieškovei įgijus pareigą deklaruoti ir sumokėti 11172 Eur dydžio PVM. Šiuo atveju sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas pasibaigė 2022 m. kovo 18 d., į teismą ieškovė kreipėsi tik 2022 m. spalio 20 d. Taigi Ieškovė sutrumpintą ieškinio senaties terminą praleido ženkliai - beveik 6 mėnesiais. Ieškovė yra rinkoje veikiantis profesionalas, kurį nuolat atstovavo ir atstovauja profesionalūs teisininkai (advokatai), todėl ieškovei neabejotinai turėjo būti žinomos senaties termino praleidimo teisinės pasekmės.

Teisme šalių atstovai laikėsi savo pozicijos, išdėstytos procesiniuose dokumentuose, ieškovės atstovė – ieškinyje ir dublike, atsakovės atstovas – atsiliepime ir triplike.

Ieškovės atstovas D. K., įmonės direktorius, teisme paaiškino, kad jis nesidomėjo, ar po prekių perdavimo atsakovei, jos visos išgabentos iš Lietuvos, negali pasakyti, ar šiuo metu visi įrenginiai išardyti ir metalo laužas išgabentas. Kodėl sutartyje nebuvo aptarti prekių išgabenimo terminai, negali paaiškinti. Jo įsitikinimu, atsakovė, gavusi sąskaitą faktūrą, kurioje nurodytas 0 PVM tarifas, turėjo suprasti, kad prekės turi būti išvežtos iš Lietuvos Respublikos teritorijos.

Ieškinys atmestinas.

Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12 straipsniu, civilinės bylos visuose teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi principo. Bendroji įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė yra ta, kad kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių teisė ir pareiga. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis).

Byloje nustatyta, kad šalys, uždaroji akcinė bendrovė „Tytuvėnų durpės“ ir atsakovė Estijos Respublikoje registruota įmonė Mettro Technika OÜ, 2018 m. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė (pardavėja) įsipareigojo parduoti atsakovei (pirkėjai) mašinų laužą, susidariusį utilizuojant sutarties priede Nr. 1 nurodytas mašinas ir nugriaunant pastatus „Pusbrikečių cechas“, „Sandėlis“ ir „Svarstyklės“ (sutarties 1 punktas). 2 sutarties punktu šalys susitarė, kad parduodamų laužo dalių kaina yra 111000 Eur, papildomai priskaičiuojant, kur taikoma, įstatyme nustatyto dydžio pridėtinės vertės mokestį, muitus, rinkliavas ir kitas vykdant šią sutartį atsirandančias įmokas. Sutarties 3 punkte nurodyta, kad kainos dalis, lygi 16200 Eur, papildomai priskaičiuojant pagal šios sutarties 2 dalį atsirandančias lėšas, turi būti sumokėta be jokių atskaitymų į pardavėjo sąskaitą, esančią banke AB „Swedbank“ (nurodytas sąskaitos numeris), iki 2018 m. rugsėjo 15 d. Sutarties 4 punkte nurodyta, kad kita kainos dalis, lygi 39000 Eur, papildomai priskaičiuojant pagal šios sutarties 2 dalį atsirandančias lėšas, turi būti sumokėta be jokių atskaitymų į šios sutarties 3 dalyje nurodytą pardavėjo sąskaitą iki 2018 m. rugsėjo 30 d. Sutarties 5 punkte nurodyta, kad likusi kainos dalis, lygi 55800 Eur, papildomai priskaičiuojant pagal šios sutarties 2 dalį atsirandančias lėšas, turi būti sumokėta be jokių atskaitymų į šios sutarties 3 dalyje nurodytą pardavėjo sąskaitą iki 2018 m. spalio 15 d. Ieškovė išrašė PVM sąskaitas faktūras, atsakovė jas apmokėjo, šalys surašė prekių priėmimo-perdavimo aktus. Ginčo tarp šalių nei dėl apmokėjimo, nei dėl prekių perdavimo-priėmimo nekilo.

Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija tikrino uždarosios akcinės bendrovės „Tytuvėnų durpės“ veiklą. 2019 m. kovo 18 d. operatyvaus patikrinimo pažymoje Nr. (31) FR1042-972 nurodyta, jog patikrinimo metu nustatyta, kad uždaroji akcinė bendrovė „Tytuvėnų durpės“ pagal 2018 m. gruodžio 20 d. išrašytą bendrovei „Mettro Technika OU“ PVM sąskaitą faktūrą serija TD Nr. 8960 pardavė ir perdavė naudojimui pusbrikečių cecho įrangą ir prie jos esančius vidaus automobilinius kelius (metalines dalis) už 53200 Eur, taikant nulis procentų PVM tarifą pagal PVM įstatymo 49 straipsnio 1 dalį. Patikrinimo metu nustatyta, kad minėtas ilgalaikis turtas nebuvo išgabentas iš Lietuvos teritorijos ir pagal PVM įstatymo nuostatas minėtas ilgalaikis turtas Lietuvoje yra PVM objektas. Patikrinimui pateikta 2018 m. rugsėjo 11 d. pardavimo Mettro Technika OU sutartis, kurioje nenumatytos parduoto ilgalaikio turto išgabenimo iš Lietuvos sąlygos ir terminai. Patikrinimo metu uždaroji akcinė bendrovė „Tytuvėnų durpės“ valstybinei mokesčių inspekcijai pateikė patikslintą 2018 m. gruodžio mėnesio PVM deklaraciją, kurios apmokestinamųjų tiekimų dalyje deklaravo 53200 Eur pajamų ir 11172 Eur PVM. Būtent šį ieškovės sumokėtą pridėtinės vertės mokestį, kaip kainos dalį, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės. Iš ieškovės pateiktų dokumentų matyti, kad prekes – ilgalaikį turtą (pusbrikečių cecho įrangą, vidaus automobilinius kelius) – ieškovė atsakovei perdavė priėmimo-perdavimo aktu Nr. 3 2018 m. gruodžio 20 d., tą pačią dieną išrašė PVM sąskaitą faktūrą serija TD Nr. 8960 53200 Eur sumai su 0 procentų PVM tarifu.

Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio (toliau - ir PVMĮ) įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad taikant 0 procentų PVM tarifą apmokestinamos prekės, tiekiamos kitoje valstybėje narėje įregistruotam PVM mokėtojui, kuris šių prekių tiekėjui nurodė tos kitos valstybės narės jam suteiktą PVM mokėtojo kodą, ir išgabenamos iš šalies teritorijos į kitą valstybę narę (neatsižvelgiant į tai, kas (prekių tiekėjas, pirkėjas ar bet kurio iš jų užsakymu trečioji šalis) prekes gabena). Šio įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą pagal šio įstatymo 49 straipsnį, privalo turėti arba įrodymus, nurodytus Reglamento (ES) Nr. 282/2011 45a straipsnyje, arba kitus įrodymus, kad prekės išgabentos iš šalies teritorijos, ir įrodymus, kad asmuo, kuriam prekės išgabentos, yra kitoje valstybėje narėje registruotas PVM mokėtojas. Pagal šio įstatymo 79 nuostatas įvykusį prekių tiekimą arba paslaugų teikimą apmokestinamasis asmuo privalo įforminti PVM sąskaita faktūra.

Nagrinėjamu atveju PVM mokėtojas, pritaikęs 0 procentų PVM tarifą, išrašęs PVM sąskaitą faktūrą parduodamoms prekėms, yra ieškovė. Būtent ji, tik turėdama įrodymus, kad jos parduodamos prekės yra išgabentos iš Lietuvos Respublikos teritorijos, turėjo teisę taikyti 0 procentų PVM tarifą. Ta aplinkybė, kad dėl dalies kitų prekių, atsakovės išgabentų iš Lietuvos teritorijos, ieškovė turėjo CMR važtaraščius, pateiktus atsakovės, nesuteikė jai pagrindo kitoms prekėms taikyti 0 procentų PVM. Ieškovei, kaip parduodamo ilgalaikio turto savininkei, buvo gerai žinoma parduoto turto specifika (nenaudojamo cecho įranga ir vidaus kelių metalinės dalys), tai nebuvo prekės, kurios atkraunamos ir iš karto išgabenamos iš pardavėjo teritorijos, todėl ji turėjo ir galėjo suprasti, kad iš karto po perdavimo šios prekės niekaip negalėjo būti išgabentos, nes cecho įrangą ir kelią reikėjo išardyti. Ieškovė, išrašydama PVM sąskaitą faktūrą su 0 procentų PVM tarifu tą pačią dieną kai prekės (ilgalaikis turtas) buvo perduotos atsakovei, neturėdama jokių įrodymų apie prekių išgabenimą, turėjo ir galėjo suprasti, kad pažeidžia įstatymo nuostatas. Ieškovė, norėdama apsidrausti, kad už prekes gaus sulygtą kainą, galėjo išrašyti išankstinę sąskaitą faktūrą. Šalių sudarytoje pirkimo-pardavimo sutartyje prekių išgabenimo terminai nenumatyti, todėl ieškovė neturi pagrindo tvirtinti, kad atsakovė pažeidė sutarties sąlygas. Ieškovė, pažeidusi PVMĮ nuostatas, neįgijo teisės reikalauti iš atsakovės didesnės kainos už parduotas prekes ar reikalauti dėl pažeidimo atsiradusių nuostolių atlyginimo, todėl ieškinys netenkinamas.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisiamos iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte numatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti ne tik į maksimalius dydžius, bet taip pat ir į bylos sudėtingumą, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, advokato darbo laiko sąnaudas bei kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Kadangi ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos priteistinos atsakovei iš ieškovės. Už suteiktas teisines paslaugas, parengtus procesinius dokumentus ir įmonės atstovavimą teisme, atsakovė prašo priteisti 5005 Eur atstovavimo išlaidas, kurias pagrindė sąskaitomis faktūromis už suteiktas paslaugas ir jas apmokėjimą patvirtinančiais dokumentais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai sumokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų atlyginimo nepriteisia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008). Nagrinėjamu atveju teismas konstatuoja, kad atsakovės prašoma priteisti suma nepagrįsta, neprotinga ir nesąžininga. Pažymėtina, jog bylinėjimosi išlaidos taip pat negali tapti ginčą pralaimėjusios šalies nubaudimu. Įvertinus atsakovės teiktų procesinių dokumentų turinį ir apimtį teismui, kilusio ginčo pobūdį, taikytas teisės normas, keltų klausimų ir įrodinėtinų aplinkybių apimtį, tai, kad byla nesudėtinga ir nedidelės apimties, nereikalaujanti specialių žinių, joje nekeliami nauji teismų praktikoje nesuformuluoti klausimai, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsakovei iš ieškovės priteistinas išlaidų dydis mažintinas iki 3000 Eur (už atsiliepimą į ieškinį, tripliko, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą, atstovavimą pirmosios instancijos teisme).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 183, 259, 268-270 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Tytuvėnų durpės“, juridinio asmens kodas 162770642, atsakovei Mettro Technika OÜ, juridinio asmens kodas 11292885, 3000 Eur (trijų tūkstančių eurų) atstovavimo išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.