Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šalies argumentai

Apeliacinius skundu V. M. atstovas advokatas M. Endzinas prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, nurodant, jog V. M. administracinėn atsakomybėn traukiamas už tai, kad 2012 m. lapkričio 13 d. 19.52 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį nepaliko saugaus atstumo iš šono ir atsitrenkė į šalia stovintį automobilį, dėl to buvo apgadinti automobiliai, bei iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 132, 231, 234 punktų reikalavimus.

Pasak apelianto, skundžiamame nutarime teismas pažymėjo, kad administracinio teisės pažeidimo protokolas V. M. buvo surašytas 2012 m. lapkričio 13 d., o pagal ATPK 35 straipsnio 1 dalį administracinė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo teisės pažeidimo padarymo dienos. Kadangi šis terminas nebuvo pratęstas, byloje administracinė nuobauda galėjo būti paskirta tik iki 2013 m. gegužės 13 d. Nutarime teismas taip pat konstatavo, kad, remiantis formuojama teisine praktika, administracinės nuobaudos skyrimo termino suėjimas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną daro negalima ir byloje po tokios aplinkybės nustatymo negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo padarymo ar nepadarymo, asmens kaltumo ar atsakomybės klausimas. Teismas teisingai pažymėjo, kad jei šie terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas - administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Nepaisant to, skundžiamame nutarime teismas konstatavo kaip nustatytas faktines aplinkybes, kad V. M. 2012 m. lapkričio 13 d. 19.52 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį nepaliko saugaus atstumo iš šono ir atsitrenkė į šalia stovintį automobilį, dėl to buvo apgadinti automobiliai, bei iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 132, 231, 234 punktų reikalavimus. Apelianto vertinimu, šiuo sakiniu teismas iš esmės konstatavo V. M. padarius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, t. y. vis tiktai sprendė administracinio teisės pažeidimo padarymo klausimą. Su pacituotu skundžiamo nutarimo teiginiu, kuriuo teismas konstatavo administracinio teisės pažeidimo padarymą, kategoriškai nesutinka. Mano, kad ši nutarimo dalis prieštarauja ATPK 35 straipsniui bei teismų praktikoje suformuotam administracinių bylų teisenos galimumo aiškinimui, pažeidžia V. M. nekaltumo prezumpciją, teismo procesinio dokumento vientisumo ir pagrįstumo imperatyvus, ir dėl to yra keistina, ko ir prašo šiuo apeliaciniu skundu.

Skunde nurodo, kad apeliaciniu skundu skundžiama tik minėto apylinkės teismo nutarimo motyvuojamoji dalis, kurioje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, t.y. kuria konstatuota, jog V. M. 2012 m. lapkričio 13 d. 19.52 val. (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį nepaliko saugaus atstumo iš šono ir atsitrenkė į šalia stovintį automobilį, dėl to buvo apgadinti automobiliai, bei iš įvykio vietos pasišalino, tuo pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 9, 132, 231, 234 punktų reikalavimus. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Tai reiškia, kad nagrinėjamu atveju tam, jog būtų nustatyta ar administracinėn atsakomybėn trauktas asmuo V. M. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje ir 130 straipsnio 1 dalyje numatytus administracinius teisės pažeidimus, teismas visų pirma turėjo įvertinti surinktų įrodymų visumą, jų pakankamumą, nuoseklumą, logiškumą ir kitas aplinkybes. Be to, atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis ATPK 286 straipsnio 2 dalimi administracinio teisės pažeidimo bylą išnagrinėjęs pareigūnas (organas), nutarime turi nurodyti bylos nagrinėjimo metu jo paties nustatytas aplinkybes, o ne formaliai perrašyti aplinkybes, nurodytas viename iš byloje esančių įrodymų (pvz. administracinio teisės pažeidimo protokole).

Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad yra pasibaigęs ATPK 35 straipsnyje numatytas terminas administracinei nuobaudai skirti. Vadovaujantis ATPK 250 straipsnio 7 punktu iki administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo pasibaigus šio kodekso 35 straipsnyje numatytiems terminams administracinio teisės pažeidimo bylos teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad jei ATPK 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra pasibaigę, administracinio teisės pažeidimo byloje gali būti priimtas tik vienintelis sprendimas – administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną nutraukti. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijų teismuose vieningai laikomasi pozicijos, jog kadangi administracinės nuobaudos skyrimo termino suėjimas administracinio teisės pažeidimo bylos teisena daro negalimą, tai byloje po tokios aplinkybės nustatymo negali būti sprendžiamas administracinio teisės pažeidimo padarymo ar nepadarymo klausimas. Tokiu atveju taip pat negali būti sprendžiami klausimai, susiję asmens kalte ar veikos kvalifikacija. Procesą nutraukus bet kokiu pagrindu administracinėn atsakomybėn trauktas asmuo laikomas nekaltu, nes dėl jo nėra ir negali būti priimamas nutarimas skirti administracinę nuobaudą. Iš to daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju, nutraukdamas teiseną, teismas neturėjo jokio teisėto pagrindo spręsti administracinio teisės pažeidimo padarymo ar nepadarymo klausimo. Pažymi, kad teismas būtent tokios pozicijos iš dalies ir laikėsi, skundžiamame nutarime nurodydamas, jog suėjus ATPK 35 straipsnyje administracinės nuobaudos skyrimo terminui, teismas nevertins kitų gynėjo nurodytų argumentų (t. y. išsakyta pozicija, kad teismas apskritai nevertina jokių su administraciniu teisės pažeidimo (ne)padarymu susijusių aplinkybių). Todėl neaišku, kodėl teismas, vienoje nutarimo vietoje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodęs, kad nevertina V. M. inkriminuojamų veikų (jų aplinkybių), kitoje to paties nutarimo vietoje jas vis tiktai laikė nustatytomis, nurodant, kad V. M. esą nepaliko saugaus atstumo, atsitrenkė, iš įvykio vietos pasišalino. Mano, kad tokia nenuosekli pirmosios instancijos teismo pozicija yra nepagrįsta ir patį teismo nutarimą daro nenuosekliu ir dviprasmišku, kas yra nesuderinama su teismo procesinio sprendimo, kaip vientiso, nuoseklaus, motyvuoto ir pagrįsto dokumento, samprata.