- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- I-7799-629/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01657-2015-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Milda Vainienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės
- Pareiškėjas
- S. U.
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Milda Vainienė, dalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atstovui Irmantui Merkevičiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas S. U. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–9) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodė, kad nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. buvo atvežtas į LAVL ir ten netinkamomis sąlygomis buvo laikomas iki 2012 m. lapkričio mėn. imtinai. Pažymėjo, kad buvo atvežtas į LAVL su sulaužytu žandikauliu, drenu šlapimo pūslėje, tačiau buvo paguldytas ne į atviras ligoninės patalpas, o į kalėjimo režimo palatą Nr. 30, kurioje nebuvo jokių minimalių patogumų. Pasak pareiškėjo, LAVL palatos buvo perpildytos, jose buvo dviaukštės lovos ir jokio vėdinimo. Be to, kamerose nebuvo taburetės kiekvienam asmeniui, spintelių maistui ir higienos reikmenims susidėti, stalas ir langas per maži, o sanitarinis mazgas neatskirtas sienele. Minėti pažeidimai, pareiškėjo teigimu, sukėlė nepatogumus normaliai judėti, suvaržė žmogui reikalingus patogumus, tokiomis sąlygomis buvo neįmanoma gydytis, pablogėjo pareiškėjo sveikata ir šią patirtą neturtinę žalą jis vertina 10 000 Eur.
Atsiliepimas
LAVL atsiliepime (b. l. 7–12) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, LAVL nevedama ir galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja, todėl, duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiu buvo palatose, pateikti negali. Pabrėžė, jog LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems (imperatyviai) to reikalaujantiems nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Be to, LAVL privalo užtikrinti ir izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir / ar suimtiesiems bei laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis.
Atkreipė dėmesį, kad LAVL Chirurgijos ir Vidaus ligų skyriuose, kuriuose buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje, todėl, LAVL manymu, trumpalaikis minimalaus ploto neatitikimas teisės aktų reikalavimams buvo kompensuotas sudarant pareiškėjui galimybę laisvai judėti lokaliniuose sektoriuose ir gyvenamosiose patalpose (laisvuose korpusuose (bendrabutinio tipo palatose).
LAVL taip pat pažymėjo, kad ligoninėje palatos yra minimaliai aprūpintos baldais ir kitu inventoriumi, kuris nuolat yra remontuojamas ir / arba keičiamas. Paaiškino, kad LAVL kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka nustatytus reikalavimus.
LAVL nuomone, pareiškėjo patirti išgyvenimai nėra žymiai didesni ir intensyvesni už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Be to, pareiškėjo reikalavimas neturtinės žalos atlyginimui nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nepagrįsta ir prašoma priteisti neturtinės žalos suma. Pabrėžė ir tai, kad patirtų dvasinių ir fizinių kančių, jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai.
Teismo posėdyje pareiškėjas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 67, 71).
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovės atstovas prašė pareiškėjo skundą atmesti, remdamasis atsiliepime pateiktais argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų LAVL.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 str. numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla pareiga atlyginti žalą.
CK 6.250 str. 1 d. neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Vienas iš aspektų, kurių pagrindu pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo yra pareiškėjo laikymas LAVL palatose, kuriose ploto norma vienam asmeniui neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pažymėtina, kad minimalaus patalpos (palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios, gydymo aplinkos prielaida.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 p. (redakcija nuo 2010 m. balandžio 30 d.) numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m.
Nustatyta, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu (nuo 2012 m. rugpjūčio 8 d. iki 2012 m. lapkričio mėn. imtinai) LAVL buvo laikomas tokiose palatose: 2012 m. rugpjūčio 8–22 d. Chirurgijos skyriaus palatoje Nr. 1 (32,60 kv. m, 9 lovos); nuo 2012 m. rugpjūčio 24 d. iki 2012 m. spalio 17 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 30 (15,45 kv. m, 8 lovos); nuo 2012 m. spalio 31 d. iki 2012 m. lapkričio 21 d. Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 7 (15,51 kv. m, 6 lovos) (b. l. 21–23, 72–74).
Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08, LVAT 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovui, tačiau LAVL nepateikė informacijos, kiek tiksliai nuteistųjų ginčui aktualiu laikotarpiu buvo gydoma kartu su pareiškėju, bet pripažino, jog ploto norma galėjo būti pažeista. Taigi pareiškėjo teiginiai apie netinkamas laikymo sąlygas nepaneigti byloje esančiais įrodymais, todėl atsižvelgiant į palatų, kuriose gulėjo pareiškėjas, plotą ir jame esantį lovų skaičių, darytina išvada, kad pareiškėjas buvo gydomas palatose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų. Taigi pareiškėjui gydantis LAVL iš viso 88 paras buvo pažeista jo teisė į minimalų plotą.
Pastebėtina, jog EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Be to, pagal EŽTT praktiką vien teisės aktais nustatyto kalinčiam asmeniui kameros ploto neužtikrinimas atsižvelgus į konkrečias aplinkybes gali sudaryti prielaidas žalos priteisimui (žr. EŽTT sprendimą Mandić and Jović v. Slovenia (pareiškimo Nr.5774/10 ir 5985/10) ir Štrucl and others v. Slovenia (pareiškimo Nr. 5903/10, 6003/10 ir 6544/10). Manytina, jog toks aiškinimas taikytinas ir LAVL atveju. Ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų ir neužtikrinant jo teisės į aktuose nustatytą palatos plotą, pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.
Teismas taip pat pažymi, jog pareiškėjo nusiskundimai nepatogumais dėl kai kurių baldų trūkumo yra glaudžiai susijusios su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis.
Dėl pareiškėjo nusiskundimo palatų vėdinimu, teismas pažymi, jog pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241, 24 p. gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nurodė, kad kamerose buvo langai, be to, šią aplinkybę patvirtina ir LAVL palatų nuotraukos (b. l. 75–90), taigi darytina išvada, kad vėdinimo reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pareiškėjas žalą kildina ir iš sanitarinio mazgo įrengimo. LAVL informavo, kad ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimus, ką patvirtina ir LAVL palatos nuotrauka, iš kurios matyti, kad sanitarinis mazgas yra atitvertas nuo likusios kameros ne mažesne nei 1,5 m sienele, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo atmestini.
Taigi, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad pareiškėjui neturtinė žala gali būti atlyginama iš esmės tik dėl jo laikymo perpildytose LAVL palatose. Tačiau, nors pripažintina, kad laikymas tokiose palatose sukėlė pareiškėjui rimtą diskomfortą ir psichologinę kančią, tačiau nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 str. taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, jo trukmę (88 paros), pažeidimo mastą bei intensyvumą, taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog LAVL sąmoningai būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 500 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 88 str. 5 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. U. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui S. U. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.