Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės, Ryčio Krasausko ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant atsakovės Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos atstovei – šios institucijos Teisės departamento Atstovavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Aydai Černiauskaitei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Pagauk svajonę“ skundą dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „Pagauk svajonę“ (toliau – pareiškėjas), atstovaujamas advokato Tado Blažio, 2016 m. balandžio 11 d. padavė skundą, prašydamas teismo: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) 2016 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. SKP-33 (toliau – sprendimas); 3) įpareigoti Agentūrą išmokėti pareiškėjui 50 164,00 Eur paramos išmoką pagal mokėjimo prašymą.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Teismo posėdyje Agentūros atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismo posėdyje Ministerijos atstovas nedalyvavo, apie posėdžio datą ir laiką pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl paramos pagal mokėjimo prašymą neišmokėjimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas pagal Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos antrosios prioritetinės krypties „Akvakultūra, žvejyba vidaus vandenyse, žuvininkystės ir akvakultūros produktų perdirbimas ir rinkodara“ priemonės (toliau – priemonė) „Avakultūros“ veiklos sritį „Investicijos į akvakultūros įmones“ įgyvendinimo supaprastintąsias taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 3D-790 (toliau – Įgyvendinimo taisyklės), 2013 m. rugsėjo 11 d. pateikė Agentūrai paramos paraišką (toliau – paraiška), kuria prašė 174 000,00 Lt (50 393,88 Eur) paramos projektui „UAB „Pagauk svajonę“ uždaroji akvakultūros sistema“ (toliau – projektas) įgyvendinti. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, kad planuoja projektą įgyvendinti (visas išlaidas patirti) iki 2014 m. gruodžio 1 d. Paraiškoje pareiškėjas nurodė, kad projektas padės aprūpinti Lietuvos ir Europos Sąjungos gyventojus vertingu maisto produktu bei padės plėtoti žuvininkystės sektorių, didinti konkurencingumą, užtikrinant ekonominį, aplinkos ir socialinį tvarumą. Nurodė, kad projektas, be kita ko, atitinka priemonės veiklos srities tikslą „siekti didesnio akvakultūros įmonių produktyvumo ir konkurencingumo“.

Agentūra 2013 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. BR1-1368 nusprendė pareiškėjo projektui paramos neskirti, nes pareiškėjas neatitiko Įgyvendinimo taisyklių 12.1 punkte nustatyto tinkamumo paramai gauti kriterijaus, t. y. Agentūra nepripažino, kad pareiškėjas užsiima versline akvakultūra. Pareiškėjas minėtą įsakymą ginčijo Vyriausiojoje administracinių ginčų komisijoje (toliau – VAGK), kuri Agentūros įsakymą panaikino, o Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – VAAT) 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01192-2014-3) tokį VAGK sprendimą paliko nepakeistą. Dėl minėto VAAT sprendimo Agentūra pateikė apeliacinį skundą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT). 2015 m. kovo 10 d. Agentūra ir pareiškėjas nusprendė kilusį ginčą išspręsti taikiai, t. y. Agentūra ir pareiškėjas sudarė taikos sutartį, pagal kurią, Agentūra sutiko, pripažinti, kad pareiškėjas užsiima versline akvakultūra ir sutiko toliau vertinti pareiškėjo paraišką (taikos sutarties 7 punktas), o pareiškėjas, be kita ko, įsipareigojo galutinį mokėjimo prašymą pateikti Agentūrai ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 30 d. (taikos sutarties 6.2 punktas). Tiek Agentūra, tiek pareiškėjas patvirtino, kad ši sutartis atitinka jų valią ir dėl jos ateityje nebus reiškiamos jokios pretenzijos (taikos sutarties 15 punktas). Be to, tiek Agentūra, tiek ir pareiškėjas patvirtino, kad ši sutartis, ją patvirtinus teismui, turės teismo sprendimo (res judicata) galią (taikos sutarties 20 punktas). Šią taikos sutartį patvirtino LVAT 2015 m. kovo 26 d. nutartimi (admin. byla Nr. A-1426-438/2015). LVAT minėta nutartimi taip pat panaikino VAGK sprendimą, VAAT sprendimą ir bylą nutraukė.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad Agentūra 2015 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. BR23-57, kuriuo patvirtino projektų sąrašą, kuriems skiriama parama. Pareiškėjo projektui minėtu sprendimu buvo patvirtinta, kad skiriama 50 164,00 Eur paramos suma.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2015 m. lapkričio 16 d. pateikė mokėjimo prašymą, kuriuo prašė Agentūros kompensuoti 50 121,00 Eur tinkamų finansuoti išlaidų.

2016 m. kovo 7 d. Agentūra priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui pagal pateiktą mokėjimo prašymą paramos neskirti. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Agentūros sprendimu, kreipėsi į teismą.

Skundžiamame sprendime Agentūra konstatavo, kad pareiškėjas laiku nepateikė mokėjimo prašymo (toliau – pirmasis pažeidimas) ir dirbtinai sukūrė sąlygas paramai gauti (toliau – antrasis pažeidimas). Sprendime nurodyta, kad jis buvo priimtas, vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklių 62 ir 74.12 punktais, Lietuvos žuvininkystės sektoriaus 2007–2013 metų veiksmų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 3D-339 (toliau – Administravimo taisyklės), 130.3.1 punktu, Reglamento Nr. 1198/2006 4 straipsnio d dalimi bei 1995 m. gruodžio 18 d. Tarybos reglamento Nr. 2988/95 dėl Europos Bendrijų finansinių interesų apsaugos (toliau – Reglamentas Nr. 2988/95) 4 straipsnio 3 punktu (sprendimo 2 puslapio 2 pastraipa). Administravimo taisyklėse 130.3.1 punkto nėra, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamame sprendime yra rašymo apsirikimo klaida, t. y. sprendimas buvo priimtas, vadovaujantis ne 130.3.1 punktu, o 130¹.3.1 punktu, kuris, be kita ko, minimas sprendime prie antrojo pažeidimo nustatymo aplinkybių.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad Agentūra, priimdama sprendimą, vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių ir Administravimo taisyklių redakcijomis, galiojusiomis sprendimo priėmimo metu. LVAT patvirtinta taikos sutartimi Agentūra ir pareiškėjas susitarė, kad pareiškėjo paraiškos vertinimas vyks pagal taikos sutarties pasirašymo metu (t. y. 2015 m. kovo 10 d.) galiojančias Įgyvendinimo taisyklių ir Administravimo taisyklių redakcijas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad Agentūra, nors skundžiamo sprendimo pirmoje pastraipoje nurodo priešingai, tačiau iš tiesų skundžiamą sprendimą priėmė įvertinusi ne pareiškėjo paraišką, o pareiškėjo pateiktą mokėjimo prašymą (paraiškos vertinimas buvo baigtas, Agentūrai priėmus 2015 m. birželio 29 d. sprendimą dėl paramos skyrimo pareiškėjo projektui). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad Agentūra, priimdama sprendimą dėl pareiškėjo pateikto mokėjimo prašymo, pagrįstai vadovavosi Įgyvendinimo taisyklių ir Administravimo taisyklių redakcijomis, galiojusiomis skundžiamo sprendimo priėmimo metu.

Šios redakcijos Įgyvendinimo taisyklių 74 ir 74.12 punktai, be kita ko, numato, kad parama neišmokama, jei paramos gavėjas, vykdydamas projektą, nesilaikė kitų Europos Sąjungos ar Lietuvos Respublikos teisės aktų, susijusių su projekto įgyvendinimu, reikalavimų. Taigi, ši nuostata turi būti taikoma kartu su kitomis nuostatomis, kurių pažeidimas konstatuojamas.

Dėl pirmojo pažeidimo Agentūra, be kita ko, konstatavo Administravimo taisyklių 89¹ punkto pažeidimą ir Įgyvendinimo taisyklių 62 punkto pažeidimą. Administravimo taisyklių 89¹ punktas numato, kad galutinis mokėjimo prašymas turi būti pateiktas ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 30 d., jeigu įgyvendinimo taisyklėse nenustatyta kitaip. Įgyvendinimo taisyklių 62 punktas numato, kad galutinis mokėjimo prašymas Agentūrai turi būti pateiktas ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Agentūra nepagrįstai vadovavosi tiek Administravimo taisyklėmis, tiek Įgyvendinimo taisyklėmis, nes pirmiausiai turėjo vadovautis Reglamento Nr. 1198/2006 55 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad išlaidos atitinka Europos žuvininkystės fondo paramos reikalavimus, jeigu paramos gavėjai faktiškai jas patyrė iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad nors Reglamentas Nr. 1198/2006 nuo 2014 m. sausio 1 d. yra panaikintas (2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 508/2014 128 straipsnio 1 dalis), tačiau jis ir toliau galioja paramai, skirtai pagal minėto Reglamento Nr. 1198/2006 nuostatas (2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 508/2014 129 straipsnio 2 dalis).

Taigi, pagal Reglamento Nr. 1198/2006 55 straipsnio 1 dalį, išlaidos pripažįstamos tinkamomis finansuoti, jei jos faktiškai patirtos iki 2015 gruodžio 31 d. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2015 m. rugsėjo 30 d. pateikiant galutinį mokėjimo prašymą, yra įmanoma pagrįsti faktinį išlaidų patyrimą tik iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) sudedamąja dalimi esančio 2004 m. liepos 13 d. Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 straipsnį, Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Konstitucijos 150 straipsnis). Pagal paminėtą Konstitucinį aktą, jeigu tai kyla iš sutarčių, kuriomis grindžiama Europos Sąjunga, Europos Sąjungos teisės normos taikomos tiesiogiai, o teisės normų kolizijos atveju jos turi viršenybę prieš Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnis, inter alia, nustato, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus. Šis straipsnis taip pat įtvirtina, kad reglamentas taikomas visuotinai. Jis privalomas visas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse.

ESTT taip pat yra konstatavęs, kad reglamentas yra bendro pobūdžio ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse, todėl dėl savo paties pobūdžio ir vietos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje veikia iš karto ir gali suteikti fiziniams asmenims teises, kurias nacionaliniai teismai privalo ginti (ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Antonio Muoz y Cia SA ir Superior Fruiticola SA prieš Frumar Ltd ir Redbridge Produce Marketing Ltd, C-253/00). Tiesioginis reglamento taikymas reiškia, kad jo įsigaliojimas ir palankus ar nepalankus taikymas tam tikriems teisės subjektams nepriklauso nuo jokių nacionalinės teisės priemonių priėmimo, nes griežtas šio įsipareigojimo laikymasis yra privaloma vienalaikio ir vienodo reglamentų taikymo visoje Europos Sąjungoje sąlyga (ESTT 2011 m. liepos 14 d. sprendimas Bureau national interprofessionnel du Cognac prieš Gust. Ranin Oy, C-4/10 ir C-27/10).

LVAT taip pat laikosi nuostatos, kad ne tik teismai, bet ir viešojo administravimo subjektai privalo tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų (LVAT 2009 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I143-18/2009).

ESTT yra konstatavęs, kad nors dėl pobūdžio ir paskirties Europos Sąjungos teisės šaltinių sistemoje reglamentų nuostatos paprastai iškart veikia nacionalinės teisės sistemose ir todėl nacionalinėms valdžios institucijoms nereikia imtis taikymo priemonių, tačiau vis dėlto kai kurias jų nuostatas gali prireikti įgyvendinti valstybėms narėms priimant taikymo priemones. Valstybės narės gali priimti reglamentą įgyvendinančias priemones, jeigu jos nepažeidžia jo tiesioginio taikymo, neiškraipo jo, kaip Bendrijos teisės akto, prigimties ir jei patikslina šiuo reglamentu suteiktos diskrecijos įgyvendinimą, nepažeisdamos jo nuostatų (ESTT 2011 m. gruodžio 21 d. sprendimas, Danske Svineproducenter prieš Justitsministeriet, C‑316/10, 39, 40).

Taigi iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, vertinant byloje susiklosčiusią situaciją, visų pirma turi būti vadovaujamasi tiesiogiai taikomų reglamentų, reguliuojančių bylos teisinius santykius, nuostatomis. Nacionaliniai įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai taikytini tiek, kiek reglamentuose pagal apibrėžtas diskrecijos ribas juos papildo ar patikslina. Tokios pozicijos laikosi ir LVAT, pažymėdamas, kad tais atvejais, kai tuos pačius teisinius santykius reguliuoja ir reglamento, ir nacionalinės teisės nuostatos, visų pirma turi būti vadovaujamasi reglamento normomis. Būtent reglamentas tokiu atveju yra pagrindinis teisės aktas, kuriame įtvirtintas reguliavimas taikomas tiesiogiai (LVAT 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014).

Pareiškėjas, kaip minėta, mano, kad šiuo atveju žemės ūkio ministro patvirtintos taisyklės neteisėtai ir nepagrįstai sutrumpino terminą, kuris Reglamente yra numatytas ilgesnis. Vis dėlto šiuo aspektu ypač svarbu tai, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis ne tik Europos Sąjungos teisės aktus įgyvendinančiais nacionaliniais teisės aktais (Įgyvendinimo taisyklių bei Administravimo taisyklių nuostatomis), tačiau taip pat ir taikos sutarties 6.2 punktu, pagal kurį pareiškėjas įsipareigojo galutinį mokėjimo prašymą Agentūrai pateikti ne vėliau kaip iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Šią sutarties sąlygą patvirtino LVAT 2015 m. kovo 26 d. nutartimi (nutarties rezoliucinės dalies 1.2 punktas), todėl nuo 2015 m. kovo 26 d. LVAT nutartis tiek Agentūrai, tiek ir pareiškėjui įgijo res judicata (įstatymo) galią, t. y. aukštesnę teisinę galią nei žemės ūkio ministro įsakymais patvirtintos taisyklės. Atitinkamai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas privalėjo laikytis šio įsipareigojimo ir pateikti mokėjimo prašymą iki 2015 m. rugsėjo 30 d.

Pareiškėjas skunde taip pat teigia, kad Agentūra neturėjo teisės dėl šio (pirmojo) pažeidimo taikyti jam sankcijas, nes tokių nenumatė nei taikos sutartis, nei teisės aktai.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad taikos sutartyje nebuvo numatyta, kokios pasekmės pareiškėjui kils, jei jis neįvykdys taikos sutartimi prisiimto įsipareigojimo pateikti mokėjimo prašymą vėliausiai iki 2015 m. rugsėjo 30 d., tačiau teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad tokiu atveju sankcijų taikymo nenumato ir teisės aktai. Iš sprendimo turinio matyti, kad Agentūra, konstatavusi pirmąjį pažeidimą, nusprendė pareiškėjui apskritai neskirti paramos pagal pavėluotai pateiktą mokėjimo prašymą (paskutinė pastraipa sprendime dėl pirmojo pažeidimo, sprendimo 3 puslapis). Agentūra, be kita ko, nurodė, kad vadovaujasi Administravimo taisyklių 130¹.1.2 punktu, numatančiu, kad už pavėluotai pateiktus prašymus yra taikoma paramos sumažinimo sankcija. Šis punktas taip pat numato, kad prašymai, kurie pateikiami pavėlavus daugiau nei 10 darbo dienų, apskritai nepriimami. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad mokėjimo prašymo nepriėmimas sąlygoja ne paramos sumažinimą, o paramos pagal tokį mokėjimo prašymą neskyrimą apskritai. Taigi, tokiu atveju paramos neskyrimo sankcija yra numatyta Administravimo taisyklėse (VI1 skyriuje „Sankcijos“). Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo 2015 m. lapkričio 16 d. pateiktas prašymas nebuvo Agentūros priimtas. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad mokėjimo prašymas buvo priimtas vertinti, nes mokėjimo prašymo pirmo puslapio dalyje, kurią pildo Agentūra buvo pažymėtas langelis „MP vertinti priimtas“. Atsižvelgdama į tai, kad Agentūra daugiau nei 10 darbo dienų pavėluotai pateiktą mokėjimo prašymą vis dėlto priėmė ir beveik 4 mėnesius vertino (dėl jo, kaip minėta, sprendimas buvo priimtas 2016 m. kovo 7 d.), teisėjų kolegija daro išvadą, kad Agentūra neturėjo teisės šiuo pagrindu (Administravimo taisyklių 130¹.1.2 punktu) pareiškėjui taikyti paramos neskyrimo sankciją.

Antruoju pažeidimu, kaip minėta, Agentūra nustatė tai, kad pareiškėjas sukūrė dirbtines sąlygas paramai gauti. Agentūra skundžiamu sprendimu dėl antrojo pažeidimo taip pat nusprendė pareiškėjui neskirti paramos pagal mokėjimo prašymą. Šį sprendimą Agentūra priėmė, vadovaudamasi Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio 3 punktu, numatančiu, kad jeigu nustatoma, jog veiksmais buvo siekiama naudos, kuri neatitinka konkrečiu atveju taikomų Bendrijos teisės tikslų, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti, toji nauda, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, panaikinama arba sutrukdoma ją gauti. Agentūra nustatė, kad pareiškėjo siekiama nauda, neatitiko Reglamento Nr. 1198/2006 4 straipsnio d dalyje apibrėžto paramos teikimo tikslo – didinti veikiančių struktūrų konkurencingumą ir ekonomiškai gyvybingų žuvininkystės sektoriaus įmonių vystymąsi. Be to, Agentūra vadovavosi ESTT jurisprudencija, kurioje buvo pateiktas Reglamento Nr. 2988/95 4 straipsnio išaiškinimas.

Agentūra, vadovaudamasi ESTT pateiktu išaiškinimu, skundžiamame sprendime analizavo objektyvias aplinkybes, kuriomis remiantis darė išvadą, kad nebus galima pasiekti paramos schema siekiamo tikslo (akvakultūros įmonių konkurencingumo didinimo), labai detaliai analizavo objektyvius įrodymus, kuriais remiantis darė išvadą, kad būta sąmoningo asmenų veiksmų derinimo sukuriant dirbtinas sąlygas, reikalingas paramos išmokoms gauti, pareiškėjui įgijus šios paramos schemos tikslams prieštaraujantį pranašumą.

Pareiškėjas skunde iš esmės neginčija Agentūros nustatytų faktinių aplinkybių dėl dirbtinai sukurtų sąlygų paramai gauti, tačiau nurodo, kad Agentūra apskritai neturėjo teisės vadovautis ir taikyti šias bendro pobūdžio reglamentų nuostatas. Pasak pareiškėjo pirmiausiai privalėjo būti nustatyta konkreti tvarka, kuria tokiu atveju turi būti vadovaujamasi ir tik tada Agentūra, ja vadovaudamasi, galėjo konstatuoti su tuo susijusius pažeidimus. Šį pareiškėjo skundo argumentą teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Kaip minėta, viešojo administravimo subjektai (taip pat ir Agentūra) turi ne teisę, o pareigą tiesiogiai taikyti reglamentus, neieškodami jų nuostatas perkeliančių nacionalinių teisės aktų. Atitinkamai, viešojo administravimo subjektai, gali remtis ESTT jurisprudencija, kurioje yra pateikiamas vienintelis oficialus Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimas.

Agentūra skundžiamame sprendime išsamiai įvertino visas reikšmingas objektyvias aplinkybes, patvirtinančias vieno projekto dirbtinį suskaidymą į keletą formaliai paramos kriterijus atitinkančių projektų ir pagrindė, kodėl tai neleis pasiekti parama siekiamo tikslo. Teisėjų kolegija sutinka su Agentūros vertinimu, kad, kai vienas projektas dirbtinai suskaidomas į keletą, tai sudaro galimybes gauti didesnę paramos sumą, tačiau tai jokiu būdu nedidina konkurencijos tarp akvakultūros srityje veikiančių subjektų. Agentūros sprendime atskleisti teisiniai, ekonominiai, asmeniniai su projektais susijusių asmenų ryšiai, bei požymiai, neabejotinai liudijantys, kad būta sąmoningo tų asmenų veiksmų derinimo. Be nustatyto geografinio projektų ryšio, projektų tapatumo, funkcinio nesavarankiškumo ir kt. aplinkybių, buvo nustatyti projektus įgyvendinančių asmenų ekonominiai-finansiniai ryšiai (paskolos sutartys su ta pačia įmone, ta pati buhalterinę apskaitą vedanti įmonė), teisiniai-asmeniniai ryšiai (tie patys ar galimais giminystės ryšiais susiję akcininkai, direktoriai, įmonių direktorių ir akcininkų keitimasis panašiu metu, tas pats steigėjas, registracijos adresas, kontaktinio telefono numeris), kitos aplinkybės, rodančios sąmoningą veiksmų derinimą (identiškas projektų aprašymas, raštų stilius, juose teikiama informacija, analogiškos klaidos, vienodos sutartys su kontrahentais, tas pats atstovas Agentūros atliktos patikros vietoje metu, įrangos apklausose ir konsultacijų bei viešinimo apklausose dalyvaujantys tie patys tiekėjai, panaši įmonių įsteigimo data, projektų pateikimo Agentūrai data ir kita). Pareiškėjas šių Agentūros nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Pareiškėjas tik deklaratyviai teigia, kad jo įgyvendinamas projektas funkciniu požiūriu savarankiškas, jo patalpos atskirtos ir veikia savarankiškai, tačiau tokie jo teiginiai paneigiami jau aptartais įrodymais. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Agentūra surinko visus reikšmingus duomenis, juos teisingai įvertino ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, sutrukdžiusį pareiškėjui gauti naudą, kuri neatitinka programos tikslų ir kurią buvo siekiama gauti, dirbtinai sukuriant sąlygas, būtinas tokiai naudai gauti.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad panaikinti skundžiamą sprendimą bei įpareigoti Agentūrą pagal mokėjimo prašymą išmokėti pareiškėjui 50 164,00 Eur paramos išmoką nėra pagrindo. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalimi ir 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo UAB „Pagauk svajonę“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 1 mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.