- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-08-29
- Bylos Nr.
- 2A-287/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė (pran.), Marytė Mitkuvienė, Danutė Milašienė
- Ieškovas
- Anykščių rajono vartotojų kooperatyvo
- Atsakovas
- L. T., V. M., D. B., J. Č., G. D., H. D., A. L., R. M., V. L., N. T.
- Kategorijos
- 16.7pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.8pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Audronės Jarackaitės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Anykščių rajono vartotojų kooperatyvo, atsakovės L. T. ir atsakovių V. M. , D. B. , J. Č. , G. D. , H. D. , A. L. , R. M. , V. L. , N. T. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-115-338/2006 pagal ieškovo Anykščių rajono vartotojų kooperatyvo (toliau – Kooperatyvas) ieškinį atsakovėms L. T. , V. M. , D. B. , J. Č. , G. D. , H. D. , A. L. , R. M. , V. L. , N. T. dėl žalos pagal kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartį priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas Kooperatyvas ieškiniu prašė priteisti iš atsakovių 103 928,71 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas, paskirstant priteistinas sumas tarp atsakovių pagal jų pasirašytos kolektyvinės materialinės sutarties 18 punkto nuostatas. Nurodė, kad Kooperatyvo 2002 m. gruodžio 1 d. potvarkiu Nr. 97 buvo atlikta kooperatyvui priklausančios parduotuvės „Voruta” inventorizacija, kurios metu buvo nustatytas 103 355,17 Lt prekių trūkumas, kuris susidarė 2001-10-08 iki 2002-12-01 laikotarpiu ir užfiksuotas 2002-12-05 prekių, medžiagų ir piniginių lėšų prekyboje inventorizacijos rezultatų palyginamajame žiniaraštyje. Pagal Kooperatyvo 2002 m. gruodžio 3 d. potvarkį Nr. 98 parduotuvėje „Voruta” buvo atlikta inventorizacija, perduodant pinigus, prekes ir tarą iš buvusių materialiai atsakingų asmenų L. T. , V. M. , D. B. , J. Č. , G. D. , H. D. , A. L. , R. M. , V. L. , N. T. naujiems materialiai atsakingiems asmenims, kurios metu buvo nustatytas 573,54 Lt prekių trūkumas už laikotarpį nuo 2002-12-02 iki 2002-12-03. Bendra trūkumo suma už laikotarpį nuo 2001-10-08 iki 2002-12-03 susidariusi parduotuvėje „Voruta” dirbant atsakovėms – 103 928,71 Lt. Per minėtą laikotarpį nebuvo nustatyta įvykių ar trečiųjų asmenų kaltės, dėl kurių galėjo atsirasti šis trūkumas. Ieškovas teigė, kad trūkumas atsirado dėl pačių šios parduotuvės darbuotojų (atsakovių) neteisėtų veiksmų. Visos pardavėjos (atsakovės) buvo pasirašiusios kolektyvinę materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurios 14 punktą jos yra materialiai atsakingos dėl Kooperatyvui padarytos žalos (inventorizacijos metu nustatyto prekių trūkumo). Ieškovas visoms parduotuvės „Voruta” darbuotojoms 2002-12-12 išsiuntė raginimus geranoriškai atlyginti Kooperatyvui padarytą žalą, tačiau atsakovės žalos neatlygino.
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismas 2006 m. kovo 10 d. sprendimu iš dalies patenkino ieškinį, priteisė ieškovui 40 018 Lt žalos atlyginimo iš atsakovių: L. T. – 10 753,42 Lt, V. M. – 2 810 Lt, D. B. – 3 180 Lt, J. Č. – 3 807 Lt, G. D. – 3 273 Lt, H. D. 2 572 Lt, A. L. – 3 971,58 Lt, R. M. – 3 883 Lt, V. L. – 3 410 Lt, N. T. – 2 358 Lt; proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai iš kiekvienos atsakovės priteisė ieškovui sumokėto žyminio mokesčio dalį; priteisė iš atsakovės L. T. 200 Lt, o iš kitų atsakovių po 100 Lt ieškovui atstovavimo išlaidų ir iš visų atsakovių į valstybės biudžetą po 12,58 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų (2t., b.l.127-130). Teismas konstatavo, kad 103928,71 Lt prekių trūkumas nustatytas už laikotarpius nuo 2001-10-08 iki 2002-12-01 ir nuo 2002-12-02 iki 2002-12-03; inventorizacija atlikta pagal ieškovo 2002 m. gruodžio 1 d. potvarkį Nr. 97 ir 2002 m. gruodžio 3 d. potvarkį Nr. 98; per šį laikotarpį nebuvo užregistruota prekių vagystės ar įsilaužimo į „Vorutos“ parduotuvę atvejų, nebuvo pateikta ieškovo administracijai jokių siūlymų ar pastabų dėl prekių sandėliavimo ar saugojimo netinkamų sąlygų, kurioms esant negalima tinkama jų apsauga, todėl pagal atsakovių pasirašytos kolektyvinės materialinės sutarties 18 punkto nuostatas dėl materialinių vertybių trūkumo atsiradusi žala turi būti paskirstyta tarp parduotuvės darbuotojų (kolektyvo narių) proporcingai pagal vidutinį mėnesio uždarbį ir faktiškai dirbtą laiką nuo paskutinės inventorizacijos iki žalos nustatymo dienos (žalos atsiradimo metu galiojusio DĮK 145¹ str. 3 d.). Teismas priteistiną iš atsakovių ieškovui žalos atlyginimą sumažino: atsakovės L. T. atžvilgiu vienu trečdaliu, atsižvelgdamas į ieškovo poziciją, jog šis sutiktų sumažinti ieškinį atsakovei nežymia dalimi dėl sunkios jos šeimos turtinės padėties, o likusių atsakovių atžvilgiu sumažino iki vieno trečdalio reikalaujamos ieškiniu sumos. Teismas nurodė, kad ieškovas materialinių vertybių inventorizaciją atliko praėjus daugiau nei vieneriems metams, nors pagal nustatytą tvarką turėjo atlikti kartą per vienerius metus, ir tai sąlygojo didesnės žalos atsiradimą. Teismas proporcingai patenkintų reikalavimų sumai priteisė iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas ieškovui ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidas į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 3 p., 93 str. 1 d., 98 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. sprendimą, visiškai patenkinant ieškinį. Nurodo, kad teismas nepagrįstai sumažino priteistiną iš atsakovių žalos atlyginimą, atsižvelgdamas į ieškovo poziciją, kuri buvo išsakyta teismui pasiūlius sudaryti taikos sutartį, nors taikos sutartis nebuvo sudaryta. Teigia, kad teismas, konstatavęs, jog Kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartis atitinka įstatymo reikalavimus ir šios sutarties pagrindu darbuotojos privalo atlyginti padarytą žalą, jog atsakovės neginčijo patikrinimo metu nustatyto trūkumo dydžio, pripažino, kad ieškovas tokį trūkumą nustatė, jog atsakovės žinojo apie nuolat didėjantį joms patikėtų vertybių trūkumą ir nesiėmė jokių priemonių, žinodamos, kad jos yra atsakingos už materialinių vertybių apskaitą ir jų išsaugojimą, turėjo ieškinį visiškai patenkinti. Pažymi, jog pagal DK 257 straipsnio 5 dalį darbo ginčą nagrinėjantis organas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat atsakovo turtinę padėtį. Tačiau teismas, sumažindamas atlygintinos žalos dydį, netinkamai taikė šią teisės normą, kadangi ieškovo pasiūlyta pozicija sudaryti taikos sutartį nėra aplinkybė, lėmusi žalos atsiradimą. Atsakovės, išskyrus L. T. , nepateikė įrodymų, patvirtinančių sunkią jų turtinę padėtį, todėl sumažinti prašomo priteisti iš jų žalos atlyginimo nebuvo pagrindo. Teismas pasisakydamas dėl ieškovo kaltės, neįvertino aplinkybės, jog inventorizacijos laikas buvo nukeliamas prašant parduotuvės vedėjai L. T. . Taigi, inventorizacija atlikta po 1 metų ir 2 mėnesių ne dėl ieškovo kaltės, ir ši aplinkybė negali būti pagrindas sumažinti priteistiną iš atsakovių žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovė L. T. atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad ieškovas pripažįsta, jog atsakovė įrodė sunkią savo šeimos materialinę padėtį, dėl ko iš jos priteistinas žalos atlyginimas mažintinas. Teigia, jog ieškovas neteisingai nurodo, jog inventorizacija buvo nukelta atsakovės prašymu, kadangi tik ieškovas turi teisę spręsti, kada ji bus atlikta. Atsakovė nesutinka su ieškovo pozicija, jog kolektyvinės atsakomybės sutartis suteikia ieškovui teisę reikalauti atsakovių atlyginti visą materialinę žalą, o ieškovas, būdamas stipresne ginčo šalimi, neatsako dėl netinkamų ir nesaugių darbo sąlygų sudarymo, kas lėmė prekių trūkumo (žalos) atsiradimą.
Šalies argumentai
Atsakovė L. T. apeliaciniu skundu prašo pakeisti dalį Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. sprendimo, kuria iš atsakovės ieškovui priteista 10 753,42 Lt žalos atlyginimo, sumažinant priteistiną žalos atlyginimą iki 5376,71 Lt bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas, priteisdamas iš apeliantės didesnę žalos atlyginimo sumą, pažeidė civilinio proceso nuostatas, nepagrįstai apeliantę diskriminavo, išskirdamas iš kitų atsakovių tarpo, bei netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias materialinės žalos atlyginimą. Teigia, jog teismas turėtų iš atsakovės priteisti 1/3 ieškovo reikalautos sumos. Pažymi, jog teismas nustatė vienodas bylos aplinkybes apie visas atsakoves, tačiau priteistiną žalos atlyginimą sumažino nevienoda proporcija, tuo pažeisdamas asmenų lygybės prieš įstatymą ir teismą principą (CPK 6 str.). Teismas nenustatė didesnės apeliantės kaltės dėl prekių trūkumo atsiradusios žalos, byloje taip pat nėra įrodymų, kurie patvirtintų didesnę atsakovės kaltę. Nurodo, kad vien aplinkybė, jog apeliantė buvo ieškovo parduotuvės vedėja, nesudaro pagrindo iš jos priteisti didesnę materialinės žalos atlyginimo sumą, kadangi ir atsakovė V. M. , būdama vedėjos pavaduotoja, priimdavo prekes, atlikdavo daugelį vedėjos funkcijų. Pažymi, jog vienos pareiginės instrukcijos visoms parduotuvės darbuotojoms sukūrimas patvirtina faktą, kad faktiškai visų darbuotojų – vedėjos, jos pavaduotojos, pardavėjų – funkcijos buvo vienodos, todėl nebuvo pagrindo iš apeliantės priteisti didesnį žalos atlyginimą. Be to, teigia, jog pagal faktiškai išdirbtą darbo laiką pardavėjų darbo laikas būdavo ilgesnis nei apeliantės, todėl jos turėjo daugiau galimybių padaryti žalos. Pažymi, jog teismas, priteisdamas iš atsakovių skirtingas žalos atlyginimo sumas, netinkamai įvertino ir išaiškino kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties nuostatas, kuriose nustatyta, kad visi kolektyvo nariai atsako vienodai. Pažymi, jog teismas taip pat netinkamai įvertino įrodymus apie apeliantės turtinę padėtį bei nepagrįstai sumažino iki 1/3 priteistinos žalos atlyginimą kitoms atsakovėms, nors jos nebuvo pateikusios įrodymų apie savo turtinę padėtį. Teigia, jog dėl susidariusio prekių trūkumo kaltas ir pats ieškovas, kadangi jis laiku neatliko inventorizacijos, tinkamai nekontroliavo parduotuvės darbo, nepasirūpino parduotuvės apsauga, nesudarė saugių prekių sandėliavimo sąlygų. Be to, pažymi, jog ieškovas nepatraukė atsakomybėn buvusių kolektyvo narių – J. R. , D. P. , S. B. , - todėl joms tenkančią žalos atlyginimo sumą teisinga būtų priskaičiuoti ieškovui.
Atsiliepimas
Ieškovas atsiliepime į atsakovės L. T. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Nurodo, kad, nenustačius konkrečių atsiradusios materialinės žalos (prekių trūkumo) kaltininkų, žala turi būti atlyginama iš kolektyvo narių pagal kolektyvinės atsakomybės sutarties nuostatas. Pažymi, jog ieškovas dėl priteistino iš atsakovės L. T. žalos atlyginimo yra išsakęs griežtą poziciją, sutikdamas tik nežymiai sumažinti priteistino iš jos žalos atlyginimo dydį, kadangi parduotuvės vedėjos materialinė atsakomybė yra (turi būti) didesnė už pardavėjos. Pažymi, jog atsakovė L. T. , būdama parduotuvės „Voruta“ vedėja, žinodama apie nuolat didėjantį prekių trūkumą, privalėjo kontroliuoti parduotuvės kolektyvą, tinkamai ir laiku informuoti ieškovo administraciją apie žalą, kas būtų leidę užkirti kelią žalos didėjimui. Be to, remiantis kitų atsakovių paaiškinimais, atsakovė netgi slėpė nuo kitų kolektyvo narių žalos atsiradimo faktą, ką patvirtina faktas, jog ji Anykščių rajono apylinkės teismo 2005 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pripažinta kalta padariusi BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t.y. suklastojusi oficialų dokumentą. Pažymi, jog nepagrįstas atsakovės teiginys, kad nėra pagrindo iš jos reikalauti atlyginti didesnio žalos atlyginimo, kadangi ji gaudavo didesnį darbo užmokestį nei kitos atsakovės, todėl ji privalo atlyginti ir didesnę žalos dalį. Ieškovo nuomone, atsakovės pateikti įrodymai apie sunkią turinę padėtį nėra pakankami, kad sumažinti priteistino žalos atlyginimo dydį iki 1/3 dalies.
Šalies argumentai
Atsakovės V. M. , D. B. , J. Č. , G. D. , H. D. , A. L. , R. M. , V. L. , N. T. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovėms bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepilnai išaiškino aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, neteisingai įvertino surinktus įrodymus, pažeidė ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl sprendimas negali būti pagrįstas. Teigia, jog teismas turi išsiaiškinti aplinkybes, kurios turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, o ne tik remtis šalių nurodytomis aplinkybėmis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai netenkintini.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus byloje įrodymus, padarė motyvuotas išvadas, kurios atitinka bylos įrodymų duomenimis nustatytas aplinkybes, ir iš esmės tinkamai pritaikė civilinio proceso įstatymą bei materialinės teisės normas, tarpe jų ir darbo teisės normas, reglamentuojančias kolektyvinę darbuotojų atsakomybę.
Visiškos materialinės atsakomybės sutartis su atsakovėmis buvo sudaryta remiantis jos sudarymo metu galiojusio DĮK 145¹ straipsnio 2 ir 3 dalimis, pagal kurias tarp įmonės, įstaigos, organizacijos ir darbuotojų grupės (kolektyvo) galėjo būti sudaryta rašytinė sutartis dėl visiškos kolektyvinės (brigadinės) materialinės atsakomybės, jeigu jų darbas buvo betarpiškai susijęs su perduotų jiems vertybių saugojimu, apdirbimu, pardavimu, pervežimu arba naudojimu gamybos procese ir kai neįmanoma atriboti kiekvieno darbuotojo materialinės atsakomybės bei sudaryti materialinės atsakomybės sutartį individualiai su kiekvienu. DĮK 145 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustatė, jog darbininkai ir tarnautojai materialiai atsako už visą dėl jų kaltės įmonei, įstaigai, organizacijai padarytą žalą, kai tarp darbuotojo ir įmonės, įstaigos, organizacijos pagal DĮK 145¹ straipsnį yra sudaryta rašytinė sutartis, kuria darbuotojas prisiima pilnutinę atsakomybę už neišsaugojimą turto ir kitų vertybių, kurios jam perduotos saugoti ar kitais tikslais. Pagal DĮK 147 straipsnį dėl kelių darbuotojų kaltės padarytos atlygintinos žalos dydis kiekvienam iš jų nustatomas, atsižvelgiant į kaltės laipsnį, materialinės atsakomybės rūšį ir ribas; teismas gali atsižvelgdamas į kaltės laipsnį, konkrečias aplinkybes ir materialinę darbuotojo padėtį, sumažinti atlygintinos žalos dydį. Nagrinėdamas kolektyvinės darbuotojų sutarties sąlygų teisėtumą, apygardos teismas teisingai vadovavosi kolektyvinės sutarties sudarymo metu galiojusio DĮK nuostatomis, ir pagrįstai konstatavo, jog kolektyvinės materialinės atsakomybės sutartis atitinka įstatymo reikalavimus ir šios sutarties pagrindu visos atsakovės (darbuotojos) privalo atlyginti padarytą darbdaviui (ieškovui) materialinę žalą.
Darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnyje nurodyta, kad darbo santykiai, kurie atsirado iki 2002 m. DK įsigaliojimo, tęsiasi toliau ir jiems taikomos 2002 m. DK nuostatos. Dėl to, nustačius, jog pardavėjų, parduotuvės vedėjų atžvilgiu gali būti taikoma kolektyvinė materialinė atsakomybė pagal 2001-05-20 įsigaliojusios Kolektyvinės (brigadinės) atsakomybės sutartį (1t.,b.l.17), kolektyvinės atsakomybės sutarties nuostatos, susijusios su materialinės žalos atlyginimo tvarka, dydžio nustatymu, atleidimu nuo žalos atlyginimo, aiškinamos pagal galiojantį įstatymą (DK 10, 256, 258 str.).
DK 256 straipsnio 2 dalis nustato, kad tais atvejais, kai dėl kartu dirbamo darbo neįmanoma atriboti atskirų darbuotojų atsakomybės, gali būti sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis su darbuotojų grupe. Šiuo atveju žalą atlygina sutartį pasirašę darbuotojai. Kiekvieno jų dalis atlyginant žalą nustatoma proporcingai jų dirbtam laikui, per kurį susidarė žala, jei sutartyje nenustatyta kitaip.
Šalių pasirašytos Kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties 14-18 punktuose nustatyta kolektyvo padarytos žalos atlyginimo tvarka. Sutartyje nurodyta, jog pagrindas patraukti kolektyvo narius materialinėn atsakomybėn yra materialinė žala, padaryta dėl trūkumo, patvirtinto inventorizacijos apyrašu, o atlygintina kolektyvo padaryta žala įmonei paskirstoma tarp šio kolektyvo narių proporcingai pagal vidutinį mėnesio darbo užmokestį ir faktiškai dirbtą laiką nuo paskutinės inventorizacijos iki žalos nustatymo dienos (18 p.).
Bylos duomenimis ieškovo potvarkiais Nr. 97 ir 98 (1t., b.l. 31, 87) buvo atliktos Kooperatyvui priklausančios parduotuvės „Voruta” inventorizacijos, kurių metu buvo nustatytas 103 355,17 Lt prekių trūkumas, susidaręs per laikotarpį nuo 2001-10-08 iki 2002-12-01, kuris užfiksuotas 2002-12-05 prekių, medžiagų ir piniginių lėšų prekyboje inventorizacijos rezultatų palyginamajame žiniaraštyje (1t., b.l.32, 33-86) bei 573,54 Lt prekių trūkumas už laikotarpį nuo 2002-12-02 iki 2002-12-03 (1t., b.l.88, 89-150).
Apygardos teismas, teisingai nustatęs, jog byloje nėra duomenų, kad per aukščiau nurodytą laikotarpį būtų buvę nustatyti konkretūs žalos kaltininkai, įvykiai ar trečiųjų asmenų kaltė, dėl kurių galėjo atsirasti nurodytas prekių trūkumas, pagrįstai konstatavo, jog visos kolektyvo darbuotojos (pardavėjos ir vedėja), pasirašiusios kolektyvinę materialinės atsakomybės sutartį, yra atsakingos dėl ieškovui padarytos žalos už inventorizacijos metu nustatytą prekių trūkumą (Kolektyvinės materialinės atsakomybės sutarties 14 p., DĮK 145¹ str. 2 d., 145 str. 1 d. 1 p., DK 256 str. 2 d.).
DK 257 straipsnio 5 dalis nustato, kad darbo ginčą nagrinėjantis organas turi teisę sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, taip pat atsakovo turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaroma tyčia. Kai tam tikram darbuotojui žalos atlyginimas sumažinamas dėl jo turtinės padėties, tai negali būti pagrindas padidinti žalą kitiems grupinės atsakomybės dalyviams.
Apygardos teismas, teisingai nustatęs materialinės atsakomybės pagrindus ir materialiai atsakingus asmenis, turėjo pagrindo sumažinti priteistino ieškovui žalos atlyginimo dydį, atsižvelgdamas į aplinkybes, lėmusias žalos atsiradimą, į atsakovės L. T. turtinę padėtį, atsakovių pareigų apimtis bei paties nukentėjusiojo (ieškovo) kaltę (DK 247 str., 257 str. 5 d.).
Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, 3 punktas nustato, kad įmonėse turto inventorizacija atliekama ne rečiau kaip kartą per metus (Taisyklių 3 p.). Kolegijos nuomone, apygardos teismas turėjo pagrindo teigti, jog ieškovo delsimas atlikti kasmetinę materialinių vertybių inventorizaciją turėjo įtakos žalos padidėjimui. Nepagrįstas ieškovo apeliacinio skundo argumentas, kad inventorizacija atlikta pavėluotai ne dėl jo kaltės, kadangi inventorizacijos taisyklių, tvarkos laikymasis yra įmonės (darbdavio), o ne darbuotojų, pareiga. Be to, ieškovas, būdamas darbdaviu, nesukūrė efektyvaus organizacinių priemonių mechanizmo, kuris neleistų susidaryti tokio dydžio materialinių vertybių trūkumui, laiku užkirstų kelią atsiradusios žalos didėjimui. Kolektyvinės visiškos materialinės atsakomybės sutarties sudarymas neatleidžia darbdavio nuo pareigos rūpintis savo turtu, patikėtu materialiai atsakingiems asmenims, laiku juos kontroliuoti. Todėl apygardos teismas turėjo pagrindo priteistino ieškovui žalos atlyginimo dydį sumažinti dėl aukščiau nurodytų ir kitų apygardos teismo sprendime išdėstytų motyvų.
Nepagrįstas atsakovės L. T. apeliacinis skundas dėl priteisto iš jos žalos atlyginimo dydžio sumažinimo ir dėl to, kad apygardos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, jog atsakovė, būdama parduotuvės vedėja, turėjusi didesnes galimybes prieiti prie materialinių vertybių ir jų apskaitos dokumentų, ilgą laiką slėpė nuo likusių kolektyvo narių (pardavėjų - atsakovių) susidariusį trūkumą, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu pripažinta klastojusi įmonės finansinius dokumentus. Todėl teismas pagrįstai iš atsakovės L. T. priteisė didesnį nei iš kitų atsakovių (pardavėjų) materialinės žalos atlyginimą, kurį, remdamasis atsakovės pateiktais jos turtinės ir šeimyninės padėties duomenimis, sumažino 1/3 dalimi, t.y. iki 10 753,42 Lt (1t.,b.l.185-193, 196-198, 215, 2t.,b.l.6-12; CPK 185, 187 str., DK 257 str. 5 d.).
Neturi pagrindo ir kitų atsakovių (pardavėjų) apeliacinio skundo argumentai dėl proceso normų pažeidimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nesilaikymo, dėl to, jog tai neįrodyta, o pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindo priteisti iš nurodytų atsakovių ieškovui žalos atlyginimą, paskaičiuotą pagal kolektyvinės atsakomybės sutarties sąlygas, t.y. proporcingai pagal vidutinį mėnesio darbo užmokestį ir faktiškai dirbtą laiką nuo paskutinės inventorizacijos iki žalos nustatymo dienos (Kolektyvinės sutarties 18 p.), sumažinęs priteistino žalos atlyginimo dydį iki 1/3 dalies, dėl aukščiau paminėtų ir kitų apygardos teismo sprendime nurodytų motyvų.
Dėl to apeliacinių skundų argumentais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti teisėtą ir pagrįstą apygardos teismo sprendimą (CPK 329, 330 str.)
Iš ieškovo priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (CPK 302 str., 96 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Palikti nepakeistą Panevėžio apygardos teismo 2006 m. kovo 10 d. sprendimą.
Priteisti iš ieškovo Anykščių rajono vartotojų kooperatyvo (kodas 154245634) valstybei 50 (penkiasdešimt) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.