- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-25
- Bylos Nr.
- I1-7796-422/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02119-2020-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Janina Vitunskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas R. K. su skundu (b. l. 2–9) kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN), priteisti 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose.
Pareiškėjas skunde ir atsikirtimuose į atsiliepimą nurodė, kad Marijampolės PN nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. bausmę atliko 9-oje kamerų tipo patalpoje. Nurodė, kad 9-oje kameroje pataisos namai neužtikrino privatumo. Sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik užuolaida ir jį galėjo stebėti prižiūrėtojai bei kiti pataisos namų darbuotojai, todėl pareiškėjas jautė diskomfortą, psichologinius išgyvenimus. Tvirtino, kad pataisos įstaigos administraciją ne kartą prašė užtikrinti jo privatumą, tačiau buvo atsakyta, kad užuolaida privatumą užtikrina pakankamai. Skunde pareiškėjas tvirtino, jog Marijampolės PN neužtikrino užimtumo. Tvirtino, kad prasidėjus karantino laikotarpiui nebuvo vykdomos jokios užimtumo programos ir kad pataisos namai krepšinį žaisti leido tik nuo 2020 m. liepos 16 d. Teigė, kad ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN, kad suteiktų jam darbą, tačiau buvo atsakyta, kad nėra darbo vietų ir galimybės jį įdarbinti. Dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN jis patyrė didelį stresą, gėdą, pažeminimą, dėl to pareiškėjui kilo neturtinė žala, kurią jis prašo atlyginti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 25–29). Nurodė, kad 9-oje kameroje sanitarinis mazgas yra atskirtas užuolaidomis, todėl pareiškėjui buvo užtikrintas privatumas. Atsiliepime atkreipė dėmesį, kad atliekant bausmę kalėjimo režimo sąlygomis teisės aktai nenumato atskirų sporto kiemelių ar laisvalaikio kambarių. Nurodė, kad karantino laikotarpiu sporto užsiėmimai nebuvo vykdomi vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 8 d. įsakymu. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Marijampolės PN administraciją dėl įsidarbinimo nesikreipė, o tik buvo pateikęs skundą, kad nė vienas iš nuteistųjų, atliekančių bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, negali įsidarbinti. Pareiškėjui buvo atsakyta, jog dėl ekstremalios situacijos sumažėjusi gamybos apimtis. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl gyvenimo sąlygų į psichologus ir į sveikatos priežiūros skyrių nesikreipė. Atsakovės atstovo įsitikinimu, Marijampolės PN veikė tinkamai, nepažeisdami jokių teisės aktų reikalavimų, todėl deliktinė atsakomybė nekyla.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė kalėdamas Marijampolės PN teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 31 d. iki 2020 m. rugpjūčio 17 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz., Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 9-oje kamerų tipo patalpoje Marijampolės pataisos namai jam neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nes sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas tik užuolaidėle.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkte numatyta, kad, įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100 x 142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinis mazgas 9 kameroje atitvertas užuolaidomis, ir į bylą pateikė fotonuotraukų, kuriose matyti, jog kameroje neįrengta atskira sanitarinio mazgo kabina, o atitverta užuolaida (b. l. 63–66). Kameros sanitarinio mazgo fotonuotraukų pateikė ir pareiškėjas, iš kurių aiškiai matyti, kad kameros sanitarinis mazgas nuo gyvenamojo kameros ploto atitvertas nepermatoma užuolaida, kuri pritvirtinta palei lubas ir baigiasi ties klozeto viduriu (b. l. 20). Atsakovės atstovas akcentavo, kad pareiškėjas kameroje bausmę atliko vienas, todėl pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ne vienoje byloje yra pažymėjęs, jog kamerų įrengimas taip, kad tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 157 p., 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08) 165 p.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.). Primintina ir tai, kad, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12); LVAT 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018, 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1809-556/2020).
Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas kameroje kalėjo vienas ir sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios patalpos buvo atskirtas nepermatoma užuolaida. Nors pareiškėjas tvirtina, kad jį naudojantis sanitariniu mazgu galėjo matyti pareigūnai, tačiau teismas, įvertinęs faktines aplinkybes, turi nuspręsti, ar iš tiesų pareiškėjas, kalėdamas vienas kameroje, kurioje sanitarinis mazgas atskirtas nepermatoma gana ilga užuolaida, pritvirtinta palei kameros lubas, galėjo būti matomas pareigūnų ir kitų pataisos namų darbuotojų. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros kampe ir iš dviejų pusių atskirtas nepermatoma ilga užuolaida (b. l. 20, 64–66). Teismo vertinimu, formaliai kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 punkto, t. y. nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios kameros dalies ne mažesne nei 1,5 m aukščio pertvara, tačiau konstatuoti, kad pareiškėją naudojantis sanitariniu mazgu galėjo matyti pataisos įstaigos personalas, teismas neturi pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, ir į naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo privatumas ginčo laikotarpiu buvo užtikrinamas tinkamai (žr., pvz., LVAT 2020 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2884-1062/2020).
Pareiškėjas skundėsi, jog Marijampolės PN jam nebuvo užtikrintas užimtumas, kurį laiką nevedė žaisti krepšinio.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas teikė skundus pataisos namų administracijai dėl nevedimo žaisti krepšinio. Marijampolės PN pateikė pareiškėjui išsamius atsakymus ir paaiškino, kad dėl nuo 2020 m. vasario 28 d. paskelbtos ekstremalios situacijos pataisos įstaiga griežtai laikosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir juose nurodytų reikalavimų. Vienas iš jų – nevykdyti jokių susibūrimų tarp nuteistųjų (b. l. 15, 16, 54). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 207 (įsigaliojo nuo 2020 m. kovo 16 d.) Lietuvos Respublikoje paskelbtas karantinas. Marijampolės PN į bylą pateikto Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. V-98 „Dėl Darbo organizavimo Kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose ekstremaliosios situacijos dėl koronaviruso (COVID-19) plitimo grėsmės metu tvarkos aprašo patvirtinimo“ (b. l. 67–75) 25.4 punkte nurodyta, kad dėl paskelbtos ekstremalios situacijos ir karantino laikotarpiu sustabdyti nuteistųjų grupinių užsiėmimų vykdymą, išskyrus tuos atvejus, kuomet grupiniame užsiėmime dalyvauja toje pačioje gyvenamojoje patalpoje gyvenantys asmenys. Teismas daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai dėl neišvedimo žaisti krepšinio ir dėl grupinių užsiėmimų ekstremalios situacijos laikotarpiu, kuris įeina į ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2020 m. kovo 16 d. iki 2020 m. liepos 16 d., atmestini kaip nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas skunde neneigia, jog ginčo laikotarpiu, kuris neįeina į karantino laikotarpį, žaisti krepšinio jis buvo vedamas. Be to, iš atsakovės atstovo atsakymo pareiškėjui matyti, kad pareiškėjas, turėdamas galimybę sportuoti, tai daryti atsisakydavo (b. l. 54).
Marijampolės pataisos namų Resocializacijos skyriaus 2020 m. rugsėjo 9 d. pažymoje nurodoma, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu užsiėmimuose nedalyvavo, nes jis teigė, jog nėra programų, kurios jam tiktų asmeniškai (b. l. 62). Pareiškėjas pateikė prie skundo Marijampolės PN 2019 m. balandžio 5 d. atsakymą į jo skundą dėl užsiėmimų, tačiau teismas šio dokumento nevertina, kadangi jis nepatenka į ginčo laikotarpį (b. l. 13, 14). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundo argumentai, jog Marijampolės PN nesudarė galimybės žaisti krepšinį ir neužtikrino jo užimtumo, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde teigė, jog ne kartą kreipėsi į Marijampolės PN, kad suteiktų jam darbą, tačiau jam buvo atsakyta, kad nėra darbo vietų ir galimybės jį įdarbinti.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 111 straipsnio nuostatas, darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, pataisos priemonių. Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 straipsnio 1 dalis). Nuteistiesiems darbą parenka pataisos įstaigos administracija, atsižvelgdama į laisvas pareigas ir darbo vietas (BVK 125 straipsnio 3 dalis). Pataisos įstaigų ir valstybės įmonių prie pataisos įstaigų gamybinė ūkinė veikla privalo tarnauti tik pagrindiniam tikslui – išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (BVK 125 straipsnio 8 dalis). Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad įstatymų leidėjas nuteistajam nustatė imperatyvią pareigą dirbti (galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens), o pataisos įstaigos administracijai numatė teisę siūlyti darbą (galimybę turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą). Administracinių teismų praktikoje aiškinant minėtas teisės normas taip pat yra konstatuota, kad pataisos įstaigų administracijai teisės aktai nenustato imperatyvios pareigos įtraukti visus nuteistuosius į darbo sąrašus, nėra nustatytos sąlygos ar kriterijai, dėl kurių nuteistiesiems būtų garantuojamas darbas ar jie būtų šalinami iš dirbančių asmenų sąrašų. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad pareiškėjas 2020 m. sausio 24 d. kreipėsi į Marijampolės PN administraciją dėl įdarbinimo (b. l. 30). Marijampolės PN 2020 m. balandžio 14 d. pateikė atsakymą, jog su VĮ „Mūsų amatai“ administracija aptarta galimybė įdarbinti keletą nuteistųjų, atliekančių bausmę iki gyvos galvos. Taip pat atsakyme nurodė, kad šiuo metu dėl paskelbtos ekstremalios situacijos gamybos apimtis sumažėjusi, todėl įdarbinti nuteistųjų, atliekančių bausmę kalėjimo režimo sąlygomis, dėl darbo vietų stokos nėra galimybės (b. l. 17). Taigi įstaigos administracija, įgyvendindama jai suteiktą diskrecijos teisę, sprendimą įtraukti asmenis į darbą arba išbraukti iš dirbančių asmenų sąrašo gali priimti atsižvelgdama į konkrečios situacijos aplinkybes – esamas laisvas pareigas ir darbo vietas, aprūpinimo darbu tikslus, asmens padarytus vidaus tvarkos taisyklių pažeidimus ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-407/2014). Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reguliavimą ir praktiką, teismas sprendžia, jog Marijampolės PN teisėtai ir pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo įdarbinti.
Teismas pažymi, kad tiek pareiškėjas, tiek atsakovės atstovas į bylą pateikė dokumentų (skundų, atsakymų), kurie nesusiję su ginčo laikotarpiu, todėl teismas tokių dokumentų nevertina.
Pareiškėjas prašė priteisti 1 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Pareiškėjas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumų, dvasinių išgyvenimų, sukrėtimų, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, paniekinimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje pateikta Laisvės atėmimo vietų ligoninės pirminės asmens sveikatos priežiūros skyriaus (veiklos adresas Marijampolės pataisos namai) 2020 m. rugsėjo 9 d. pažyma, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl netinkamų kalinimo sąlygų nesikreipė (b. l. 61). Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (žr. LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012).
Įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybės valdžios institucijos (Marijampolės pataisos namų) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo R. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.