Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. S. (M. S.) ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu dešimčiai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

S. Š. (S. Š.) pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 238 straipsnio 1 dalį – areštu keturiasdešimčiai parų. Bausmę paskirta atlikti areštinėje.

S. Š. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. J. iš nuteistojo M. S. priteista 9 048,51 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 29 d. 23 val. 00 min. iki 2011 m. balandžio 30 d. 01 val. 00 min. gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini) rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu su Z. J., tyčia sudavė rankomis, gumine lazda ir kojomis ne mažiau kaip trisdešimt aštuonis smūgius į įvairias kūno vietas, taip nukentėjusiajam padarė daugybinius galvos vidinės dalies odos nubrozdinimus, daugybines viso kūno poodines kraujosruvas, dešinės akies viršutinio voko ir abiejų lūpų gleivinės muštines žaizdas su aplinkinėmis kraujosruvomis, dešinės pusės VI, VII šonkaulių lūžius su aplinkinėmis kraujosruvomis minkštuose audiniuose, po to užmetė nukentėjusiajam ant kaklo dirželį su kilpa, jį užveržė, taip padarė nukentėjusiajam dvigubą, neištisinę, beveik horizontaliai išsidėsčiusią atvirą stranguliacinę vagą, kaklo poodines ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvas, poliežuvinio kaulo kairio didžiojo rago netiesioginį lūžį su aplinkine kraujosruva minkštuosiuose audiniuose, dėl ko nuo kaklo suspaudimo kilpa nukentėjusysis užduso ir mirė.

S. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 30 d. 01 val. 00 min. iki 2011 m. gegužės 1 d. 17 val. 36 min., be svarbios priežasties, tikrai suprasdamas, žinodamas ir matydamas, kad M. S. tyčiniais veiksmais nužudė nukentėjusįjį Z. J., nepranešė teisėsaugos įstaigai arba teismui apie jam žinomą padarytą labai sunkų nusikaltimą.

Nuteistasis M. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad labai gailisi, jog Vilniaus apygardos teisme davė melagingus parodymus, todėl nori papasakoti tiesą. Apeliacinio proceso metu M. S. prašo jį pagal BK 129 straipsnio 1 dalį išteisinti.

Nukentėjusioji J. J. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti ne tik M. S., bet ir S. Š., J. B. bei V. B. Taip pat prašo solidariai iš nuteistųjų priteisti 9 048,51 Lt turtinei ir 10 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Apeliantė skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo neobjektyvus, nepašalino abejonių tarp esminių bylos aplinkybių bei neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos. Pažymi, kad šią bylą reikia perduoti prokurorui ikiteisminio tyrimo papildymui. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi S. Š. bei liudytojų J. B. ir V. B. parodymais, kuriuose nurodė, jog jie nemušė nukentėjusiojo Z. J. Nukentėjusiosios nuomone, S. Š., J. B. ir V. B. kartu su M. S. mušė nukentėjusįjį. Be to, skunde prašo atsižvelgti į nuteistojo M. S. parodymus.

M. S. ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atmesti. Prokuroras, nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas prašo nuteistojo M. S. ir nukentėjusiosios apeliacinius skundus atmesti.

Nuteistojo M. S. ir nukentėjusiosios J. J. apeliaciniai skundai atmetami (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. M. S. kaltė padarius BK 129 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Apeliaciniuose skunduose neskundžiamas nuosprendis dėl S. Š. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima.

Iš nukentėjusiosios ir nuteistojo M. S. apeliacinių skundų matyti, kad jiems nepriimtinos apygardos teismo išvados dėl Z. J. nužudymo aplinkybių ir veikos kvalifikavimo.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nuteistųjų, nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Kaip minėta aukščiau, objektyviajam nužudymo nusikalstamos veikos sudėties požymiui – veikai – būdinga tai, kad kaltininkas jį padaro veikimu ar neveikimu, o subjektyvus požymis – tyčia (tiesioginė ar netiesioginė). Nusikalstamas padarinys yra nukentėjusiojo mirtis. Taigi, norint veiką kvalifikuoti kaip nužudymą, reikia nustatyti šiuos aukščiau nurodytus nusikalstamos veikos sudėties požymius.

Iš bylos medžiagos matyti, kad M. S. 2011 m. gegužės 1 d. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu (1 t., 32 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu M. S. apklaustas kaip įtariamasis 2011 m. gegužės 2 d., dalyvaujant gynėjui, parodė, kad jis, 2011 m. balandžio 29 d. vakare kartu su S. Š. ir Z. J. gėrė alkoholį, vėliau susipyko, todėl kartu su S. Š. sumušė nukentėjusįjį, o ryte pamatė, kad pastarasis miręs. 2011 m. gegužės 1 d. jis paskambino policijai ir pranešė, kad nužudė Z. J., tačiau neatsimena, jog būtų jį smaugęs (1 t., 38-39 b. l.). M. S. apklaustas papildomai 2011 m. gegužės 6 d., dalyvaujuant gynėjui, parodė, kad po suduotų smūgių Z. J., jis paėmė prie krosnies kabojusį dirželį, užmetė jį nukentėjusiajam ant kaklo ir patraukė link savęs. Po to, kartu su S. Š. toliau gėrė, vėliau nuėjo miegoti, o kitą dieną paskambino policijai (1 t., 41 b. l.). M. S. parodymų patikrinimo vietoje metu 2011 m. gegužės 6 d., dalyvaujant gynėjui, parodė, kaip ir kokiomis aplinkybėmis pasmaugė Z. J. (1 t., 43-45 b. l.). M. S. 2011 m. birželio 21 d. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją davė analogiškus parodymus dėl Z. J. nužudymo ir parodė, kad S. Š. nukentėjusiojo nesmaugė, tačiau sudavė du kartus gumine lazda (1 t., 66-67 b. l.). M. S. papildomai apklaustas 2011 m. lapkričio 11 d., dalyvaujant gynėjui, davė analogiškus parodymus dėl jam pareikšto įtarimo (1 t., 73 b. l.).

M. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad konfliktas su Z. J. kilo todėl, kad jis pagalvojo, jog nukentėjusysis padėgė S. Š. striukę. Jis mušė Z. J., vėliau jį pasmaugė, o S. Š. sudavė porą smūgių gumine lazda (3 t., 51-53 b. l.).

Nuteistasis S. Š. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad Z. J. nemušė ir nesmaugė, o tai padarė M. S. Jis nematė, kaip M. S. smaugė Z. J., nes tuo metu miegojo, nukentėjusiojo lavoną pamatė kitos dienos ryte (1 t., 81-84, 95-97, 101 b. l., 3 t., 51-52 b. l.).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija nuteistųjų M. S. ir S. Š. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja byloje surinktiems rašytiniams įrodymams ir atitinka faktines bylos aplinkybes. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvai dėl įrodymų vertinimo yra pagrįsti, patikimi ir įtikinami. Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas, neatitinkantis kaltininko lūkesčių, nėra apkaltinamojo nuosprendžio neišsamumą patvirtinančios aplinkybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl iš dalies vadovaujasi nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais apie jiems žinomas bylai svarbias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas nuteistųjų parodymus, rašytinę medžiagą, teismo medicinos specialisto išvadą vertino visų byloje surinktų įrodymų kontekste bei vadovaudamasis savo vidiniu įsitikinimu. Priešingai, nuteistasis M. S. savo apeliaciniame skunde nenurodo jokių įtikinamų argumentų, kodėl jis nekaltas dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo. Nuteistasis M. S. apeliacinio proceso metu parodė, kad Z. J. nenužudė, t. y. nesmaugė, o tai padarė nuteistasis S. Š. Apeliacinio proceso metu apklaustas S. Š. parodė, kad Z. J. nesmaugė ir nemušė, o M. S. jį apkalba, nes keršija už tai, kad jis (S. Š.) anksčiau peiliu buvo jį (M. S.) sužalojęs. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu, būtina byloje surinktus įrodymus vertinti visumoje su kitais įrodymais, susiejant juos tarpusavyje, o ne selektyviai. Tai, kad M. S. sudavė smūgius ir pasmaugė Z. J. įrodo nuteistojo S. Š. parodymai, iš dalies patvirtina liudytojos V. B. parodymai. Iš šios liudytojos parodymų matyti, kad 2011 m. gegužės 1 d. jai paskambino S. Š. ir pasakė, kad M. S. nužudė Z. J. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad Z. J. mirė nuo uždusimo, mechaniškai suspaudus kaklą, tai patvirtina dviguba, neištisinė, beveik horizontali, atvira stranguliacinė vaga, kaklo poodinės ir gilesniųjų minkštųjų audinių kraujosruvos, poliežuvinio kaulo kairio didžiojo rago netiesioginis lūžis su aplinkine kraujosruva minkštuose audiniuose, esant taškinėms kraujosruvoms vokų junginėse, širdies bei plaučių paviršiuose, skystam, tamsiam kraujui širdies ertmėse, židininei plaučių emfizemai, galvos smegenų pabrinkimui, vidaus organų pilnakraujystei. Z. J. mirtis galėjo įvykti prieš 24-48 val. iki jo lavono teismo medicinos tyrimo 2011 m. gegužės 2 d. 10.00 val. Mirtį sukėlę kaklo sužalojimai galėjo būti padaryti vieno, o kiti sužalojimai – ne mažiau keturiasdešimties trauminių poveikių pasekoje. Ant guminės lazdos rastas žmogaus kraujas su M. S. DNR profiliu su 99,999999999 % tikimybe, ant marškinių taip pat nustatytas žmogaus kraujas su S. Š. DNR profiliu su 99,999999999 % tikimybe (2 t., 2-12, 25-27, 30-35 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės dėl mirties priežasties ir suduotų smūgių skaičiaus iš esmės atitinka nuteistojo M. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir apygardos teisme. Be to, nuteistasis M. S. ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie tai, kaip mušė Z. J., kiek smūgių jam sudavė, kaip dirželiu jį pasmaugė neužilgo po nusikaltimo padarymo, t. y. 2011 m. gegužės 6 d., 2011 m. birželio 21 d. tokius pat parodymus davė ir ikiteisminio tyrimo teisėjui (1 t., 66-67 b. l.). Tuo tarpu, Z. J. lavono teismo medicinos tyrimas buvo baigtas tik 2011 m. spalio 3 d. (2 t., 2 b. l.). Būtent tada objektyviai buvo nustatyta, kad Z. J. mirė nuo uždusimo, t. y. buvo pasmaugtas. Akivaizdu, kad tik nuteistajam M. S. buvo žinomos tikrosios Z. J. nužudymo aplinkybės, kurias jis nurodė ikiteisminio tyrimo metu, o įvykio aplinkybes tyrę pareigūnai jų nežinojo ir negalėjo žinoti, nes teismo medicinos specialisto išvada Šalčininkų rajono policijos komisariate buvo gauta tik 2011 m. spalio 10 d. (2 t., 1 b. l.). Todėl darytina išvada, kad pareigūnai paveikti nuteistąjį M. S. duoti parodymus apie įvykio aplinkybes negalėjo ir neturėjo jokių galimybių. Be to, apygardos teismas S. Š. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisino, nes nepatikėjo M. S. parodymais neva jis (S. Š.) gumine lazda du kartus sudavė nukentėjusiajam. Apeliacinis skundas sunkinančiais pagrindais nepaduotas, todėl esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, netikėti S. Š. parodymais, kad jis nukentėjusiojo ne tik nemušė, bet ir nesmaugė, negalima.

Pažymėtina, kad iš Apeliaciniam teismui pateiktos ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 97-1-00188-11 matyti, jog 2011 m. kovo 29 d. S. Š. peiliu į krūtinę sužalojo M. S. ir taip padarė nežymų sveikatos sutrikdymą. Šalčininkų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. birželio 16 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymių. Tame pačiame nutarime nurodyta, kad M. S. dėl padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo turi teisę kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. S. Š. apeliacinio proceso metu parodė, kad M. S. jį apkalba būtent todėl, kad buvo anksčiau sužalotas peiliu. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra objektyvių ir įtikinamų duomenų, kad M. S. dėl aukščiau paminėto sužalojimo apkalba S. Š., tačiau nėra galimybės ir paneigti, nes kitų įrodymų byloje nėra. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad M. S. ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą, todėl suvokė, kokias pasekmes gali sukelti prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką. Todėl M. S. motyvas neva jis prisiėmė atsakomybę už S. Š. yra naivus, nelogiškas ir neįtikinamas.

Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo priimtas nutarimas nutraukti baudžiamąją bylą S. Š. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį motyvuojant tuo, kad jis nepadarė veikos, turinčios šio nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (2 t., 127-129 b. l.). Apie šį sprendimą buvo pranešta nukentėjusiajai (apeliantei) J. J., išaiškinat jai teisę tokį sprendimą apskųsti aukštesniam prokurorui (2 t., 132 b. l.). Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji J. J. prokuroro sprendimą neapskundė, todėl šiuo metu jis yra įsiteisėjęs. BPK 3 straipsnio 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas asmeniu, kuriam įsiteisėjo teismo nuosprendis dėl to paties kaltinimo arba teismo nutartis ar prokuroro nutarimas nutraukti procesą tuo pačiu pagrindu. Byloje nėra jokių objektyvių ir įtikinamų duomenų, kad Z. J. sumušė ir nužudė kiti asmenys. Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog būtent M. S. sumušė ir pasmaugė Z. J.

Pažymėtina, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (Kasacinės bylos Nr. 2K-446/2010, Nr. 2K-109/2009). Taip pat svarbu pažymėti tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis ir normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, tarp jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Kasacinės bylos Nr. 2K-281/2008, 2K-469/2007, 2K-237/2005). Teisėjų kolegija įvertinusi visas bylos aplinkybes konstatuoja, kad M. S. veikė tiesiogine tyčia: jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (rankomis, kojomis ir gumine lazda tyčia sudavė daug smūgių į galvą, kuri laikoma gyvybiškai pavojinga vieta ir daugybinius smūgius kitas kūno vietas), ant kaklo užmetė dirželį ir jį pasmaugė, tokiu būdu numatė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (nukentėjusiojo mirtis) ir jų norėjo. Bylos duomenys patvirtina, kad nuteistasis M. S. nesiėmė jokių priemonių Z. J. suteikti medicinos pagalbą, o priešingai – prašė kito nuteistojo S. Š. patvirtinti, kad nusikaltimo padarymo metu buvo kitoje vietoje.

Apeliacinis teismas pažymi, kad nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir atsiradusių padarinių (mirties) yra priežastinis ryšys. Teismų praktikoje nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 129 straipsnį asmeniui galima tik tuo atveju, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir kilusių padarinių yra būtinasis priežastinis ryšis. Asmuo suvokdamas daromos veikos faktinę pusę, numato priežastinio ryšio vystymąsi bei numato, kokius padarinius gali sukelti jo daroma pavojinga veika. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija įvertinusi nusikalstamų veiksmų intensyvumą, padarytų sužalojimų lokalizaciją (galvą), kur yra išsidėstę žmogui gyvybiškai svarbūs organai – daro išvadą, kad tarp nuteistojo M. S. veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė Z. J. nužudymo motyvo. Iš nuteistųjų M. S. ir S. Š. parodymų matyti, kad Z. J. buvo sumuštas ir nužudytas už neva padegtą S. Š. priklausančią striukę. Kitų objektyvių ir įtikinamų duomenų byloje nėra. Tačiau ši aplinkybė neturi esminės reikšmės vertinant įrodymus ar kvalifikuojant M. S. nusikalstamą veiką.

Nukentėjusioji J. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad Z. J. mušė ne tik M. S., bet ir J. B. bei V. B.

Teisėjų kolegijos nuomone, byloje nėra jokių duomenų, kad Z. J. mušė ar kitaip prisidėjo prie jo nužudymo liudytojos J. ir V. B. Tai patvirtina ne tik nuteistųjų M. S. ir S. Š. parodymai, bet ir teisme apklaustos minėtos liudytojos. Iš liudytojų J. ir V. B. parodymų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jos įvykio vietoje nebuvo ir apie nužudymo aplinkybes nieko nežino. Kitų įrodymų byloje nėra, tai patvirtinančių įrodymų apeliaciniame skunde nenurodo ir pati nukentėjusioji.

Pažymėtina, kad baudžiamoji byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą (BPK 234 straipsnio 2 dalis) (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1852 redakcija). Teisėjų kolegijos nuomone, esant aukščiau paminėtoms aplinkybėms, šioje byloje kaltinamasis aktas atitinka BK 219 straipsnio reikalavimus, o kitų esminių pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti šią bylą, nenustatyta, todėl ją grąžinti prokurorui nėra pagrindo.

Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų aplinkybių, S. Š., V. ir J. B. patraukti baudžiamojon atsakomybėn už Z. J. nužudymą nėra pagrindo. Todėl nukentėjusiosios J. J. prašymas priteisti iš šių asmenų turtinę ir neturtinę žalą nepagrįstas ir atmestinas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Vilniaus apygardos teismas, skirdamas M. S. bausmę, atsižvelgė į jo asmenybę (ne kartą teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą), padaryto nusikalstamo pavojingumo laipsnį (BK 11 straipsnio 6 dalis), dėl ko kilo sunkūs ir neatitaisomi padariniai, tyčios formą, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Pirmosios instancijos teismas M. S. pripažino jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip matyti iš nuteistojo M. S. pozicijos apeliacinio proceso metu, jis pakeitė parodymus ir neprisipažįsta nužudęs Z. J. Tačiau nesant skundo sunkinančiais pagrindais, Apeliacinis teismas negali sunkinti M. S. teisinę padėtį ir panaikinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir nuteistajam M. S. paskyrė laisvės atėmimo bausmę mažesnę, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta jokių kitų nuteistajam teisiškai palankių aplinkybių, kurios leistų jam paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, M. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra adekvati padaryto nusikaltimo pobūdžiui ir pavojingumui. Tai atitinka BK 61 straipsnio nuostatas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, M. S. paskirta laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo M. S. ir nukentėjusiosios J. J. apeliacinius skundus atmesti.