Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Mockevičiaus (pirmininkas ir pranešėjas), Irenos Stasiūnienės ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. N. apeliacinį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-31-284/2017 pagal ieškovo V. B. ieškinius atsakovei I. N. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. B. ieškiniu ir patikslintu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės I. N. 5792,00 Eur skolos, 2900,00 Eur palūkanų, 10 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal 2011-09-22 paskolos raštelį (vekselį) bei 5792,00 Eur skolos, 2320,00 Eur palūkanų, 10 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal 2012-09-22 paskolos raštelį (vekselį), o taip pat visas jo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jo žmona V. B., mirusi (data neskelbtina), paskolino 2011-09-22 atsakovei I. N. metams laiko 20000 litų, surašydama paskolos raštelį (vekselį), nurodydama metines palūkanas - 10 procentų. Pinigus atsakovė gavo, tačiau po metų pasiskolintų pinigų negrąžino. Be to, jo žmona V. B., 2012-09-22 vėl paskolino atsakovei metams laiko 20000 litų, surašydama paskolos raštelį (vekselį), nurodydama metines palūkanas - 10 procentų, kurių atsakovė po metų taip pat negrąžino. Kadangi jis po kreditorės žmonos V. B. mirties praktiškai paveldėjo jos turtą ir turtines teises (2016-05-30 notarų biure išduotas liudijimas, pradėta paveldėjimo byla), todėl 2016 m. rugpjūčio 11 d. raštu kreipėsi į atsakovę, prašydamas grąžinti pasiskolintas sumas iki 2016 m. rugpjūčio 22 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (atsakovės) I. N. apeliacinis skundas atmestinas

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas ginčas kilęs iš paskolos teisinių santykių. Ieškovas, turėdamas jam išduotą 2016 m. gegužės 30 d. notarinės formos paveldėjimo teisės liudijimą į mirusios sutuoktinės V. B. palikimą, kreipėsi į teismą ieškiniu, nurodydamas, kad jo mirusi žmona V. B. 2011-09-22 ir 2012-09-22 paskolino atsakovei I. N. metams laiko po 20000 litų, surašydama paskolos raštelius (vekselius) ir nustatydama 10 procentų metines palūkanas. Pinigus atsakovė gavo, tačiau jų nustatytais terminais negrąžino. Atsakovė iš esmės neginčija fakto, kad skolinosi iš ieškovo mirusios sutuoktinės V. B. ieškinyje nurodytas sumas. Iš pradžių, (atsiliepime į ieškinį) teigusi, kad 2011-09-22 vekselis turėjo būti panaikintas, ko nebuvo padaryta ir tariamai susidarė dviguba (40000 Lt) paskolos suma, vėliau (teismo posėdžio metu) savo poziciją pakeitė, tvirtindama, kad 37 800 Lt sumą V. B. grąžino 2013 metų gruodžio 14 d. kavinėje „Šašlykinė“ grynaisiais pinigais ir tai gali patvirtinti jos nurodytos liudytojos. Pažymėjo, jog vekselių iš paskolos davėjos nepasiėmė, nes tuo metu nebuvo sumokėjusi visų palūkanų, o su paskolos davėja V. B. pasirašyto raštelio, kuriame buvo nurodyta grąžinta 37 800 Lt suma, neišsaugojo. Pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovo ieškinį iš dalies ir priteisė iš atsakovės viso pagal abi paskolos sutartis (vekselius) 11584 Eur negrąžintą paskolą, 2555,50 Eur palūkanų, taip sumažindamas palūkanas ta apimtimi, kuria atsakovė buvo pervedusi mokėjimo pavedimais. Taip pat priteisė iš atsakovės 10 % metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir, kaip ir pirmosios instancijos teisme, kelia ginčą dėl paskolos grąžinimo fakto. Apeliacinės instancijos teismas nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, kadangi išnagrinėjęs apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, pagrįstai ieškovo ieškinį tenkino. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports 1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Nagrinėjamu atveju teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir išvadomis, tačiau privalo pasisakyti dėl atsakovės apeliaciniame skunde išdėstytų esminių argumentų.

Apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė atsakovės pakviestų liudytojų paaiškinimais, kurie patvirtino, jog pinigai V. B. buvo grąžinti. Teisėjų kolegija nurodytus atsakovės teiginius vertina kritiškai ir pasisako dėl vekselio ir paskolos prievolinių teisinių santykių ir jų įvykdymo įrodinėjimo ypatumų.

Pagal Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) 2 straipsnio 1 dalį, vekselis, kaip vertybinis popierius, apibrėžiamas kaip dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157-219/2015 ir kt.). Jeigu atitinkamas dokumentas, įvardijamas kaip paprastasis vekselis, neturi paprastojo vekselio galios, tai nereiškia, kad yra negaliojantis ar išnykęs tas sandoris, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas. Jeigu skolininkas nėra įvykdęs sandorio, kurio pagrindu buvo išduotas nurodytas dokumentas, tai, esant ginčui teisme, kreditorius tokį dokumentą gali panaudoti įrodinėdamas atitinkamų prievolinių teisinių santykių egzistavimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2016 ir kt.). Kitaip tariant, vekselis, kuris neatitinka ĮPVĮ nustatytos formos, ar praleidžiamas įstatymo nustatytas paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminas, jis patampa paprastu skolos (paskolos) rašteliu (sutartimi), kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-514/2009).

Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt (CK 6.871 str. 1 dalis) (straipsnio redakcija galiojusi nuo 2001-07-01 iki 2015-01-01). Nagrinėjamu atveju atsakovė teigia, kad nurodytas sumas pagal tarpusavyje sudarytas rašytines paskolos sutartis (vekselius) gavo ir mirusiajai ieškovo žmonai V. B. jas grąžino. Pinigų grąžinimo aplinkybes įrodinėja liudytojų parodymais.

CPK 176 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Šių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika yra suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012; 2015 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-257-701/2015).

Pažymėtina, kad teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatymo nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str., 178 str.). Paskolos teisiniuose santykiuose tai reiškia, paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, jog jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka būtent paskolos gavėjui. Be to, paskolos sutarties atveju svarbu tai, kad tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013 kt.). Kitaip tariant, jeigu paskolos sutartis turėjo būti rašytinės formos, tai būtent rašytinės formos turi būti ir kreditoriaus pakvitavimas, kuris patvirtintų paskolos (ar jos dalies) grąžinimo faktą. Atitinkamai šio formai nustatyto reikalavimo nesilaikymas, paskolos gavėjui, teigiančiam, kad jis įvykdė savo prievolę grąžinti paskolintus pinigus, sukelia lygiai tokias pat pasekmes, kokios būtų atsiradusios paskolos davėjui, jeigu būtų iškilęs ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo ir lėšų perdavimo paskolos gavėjui, o paskolos sutartis nebūtų sudaryta įstatymo reikalaujama forma. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti. Iš esmės analogiškas draudimas yra numatytas ir CK 6.875 straipsnio 2 dalyje. Taigi, remiantis pirmiau išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktika, paskolos gavėjas, teigiantis, kad jis grąžindavo paskolos davėjui paskolą grynųjų pinigų sumomis, kurios akivaizdžiai viršija CK 6.871 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribą, tačiau neturintis jokio rašytinės formos kreditoriaus pakvitavimo ar kitokio kreditoriaus surašyto / pasirašyto dokumento, kuriame būtų patvirtintas paskolos dalies (dalių) grąžinimo faktas, neturi teisės remtis liudytojų parodymais paskolos grąžinimui įrodyti. Todėl apeliacinės instancijos teismas, atsakovės ir jos nurodytų liudytojų parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, kurie neva patvirtina paskolos grąžinimo faktą, atskirai neanalizuoja, nevertina ir dėl jų nepasisako. Juo labiau, atsakovės pozicija nuo atsiliepimo pateikimo į pareikštą ieškinį teismui dienos dėl pinigų grąžinimo fakto nebuvo nuosekli ir užtikrinta.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju įrodinėjimo našta, kad 11584 Eur paskola buvo grąžinta ieškovo mirusiai žmonai V. B. tenka apeliantei, (o ne priešingai, kaip teigia atsakovė – ieškovui, jog jis turi reikalavimo teisę į atsakovę) kuri, tvirtindama, kad didžiąją dalį paskolos sumos grąžino grynaisiais pinigais kavinėje „Šašlykinė“, turėjo pateikti šį faktą patvirtinančius dokumentus (CPK 12 str.). Kadangi atsakovė jokių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių paskolos grąžinimo faktą į bylą nepateikė, teisėjų kolegijos vertinimu, toks paskolos gavėjo neatsargumas, kai, pasak apeliantės, paskola grąžinama grynaisiais pinigais juos paduodant paskolos davėjai ir nefiksuojant jokių duomenų, patvirtinančių skolos grąžinimą, yra mažai tikėtinas ir galėtų būti laikomas tik kaip paskolos gavėjos itin nerūpestingas ir neatidus elgesys. Atsižvelgusi į visas šias nustatytas aplinkybes ir teismo išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė, remdamasi pinigų grąžinimo aplinkybe, jai tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Apeliantė apeliaciniame skunde taip pat kelia klausimą dėl jai priteistų, per didelių 10 % metinių palūkanų, mokamų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šie apeliantės argumentai yra nepagrįsti.

Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Nagrinėjamu atveju kitoks palūkanų dydis buvo aptartas ir įrašytas abiejuose 2011 m. rugsėjo 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 22 d. paskolos sutartyse (vekseliuose). Juose nurodoma, jog atsakovė moka kreditoriui 10 % metines palūkanas. Atsižvelgiant, kad paskola iki šiol nėra gražinta, o sutartyse nėra apibrėžta kitaip, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė, jog 10 % metines palūkanos mokamos iki visiško sutarties įvykdymo ir jas priteisė.

Kiti atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad teismas, nagrinėdamas civilinę bylą privalėjo iš atitinkamų institucijų surinkti visus papildomus rašytinius įrodymus apie ieškovo ir jo sutuoktinės pajamas ir išlaidas, iš kurių būtų buvę galima iš esmės išspręsti kilusi ginčą: ar atsakovė galėjo gražinti ir gražino V. B. pasiskolintus pinigus ar negrąžino, nėra susiję su konkrečiu ginču. Tai yra su ginču, jog 2011 m. rugsėjo 22 d. ir 2012 m. rugsėjo 22 d. sudarytomis tarp atsakovės ir V. B. paskolos sutartimis, atsakovė pinigus gavo ir juos grąžino, laikantis įstatymų reikalavimų (CK 6.871 str., 6.65 str.).

Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė išsamias pagrįstas išvadas. Tai, kad teismas nurodė motyvus, kurie nepalankūs vienai iš šalių, ar kad priėmė vienai iš šalių nepalankų sprendimą, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas įrodymų nevertino ar vertino neteisingai, todėl teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Atmetus apeliacinį skundą, iš apeliantės (atsakovės) priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pakruojo rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės I. N., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui V. B., a. k. (duomenys neskelbtini) 100,00 Eur (vieną šimtą eurų 00 ct) išlaidų už suteiktą teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.