- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-02-12
- Bylos Nr.
- 2A-47/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Donatas Šernas, Konstantinas Gurinas (pran.)
- Ieškovas
- BUAB „Knituja“
- Atsakovas
- UAB „Darija“, UAB „Pašešupis“, D. K., K. A.
- Advokatai
- Aidas Venckus, Ugnis Pėdnyčia
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 24.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Knituja“ administratoriaus Giedriaus Pavilionio apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-36-436/2006 pagal ieškovo BUAB „Knituja“ administratoriaus Giedriaus Pavilionio ieškinį atsakovams UAB „Darija“, UAB „Pašešupis“, D. K. ir K. A. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir prievolės įvykdymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovo BUAB „Knituja“ administratorius kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė atnaujinti praleistą terminą ieškiniui paduoti dėl paskolos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei pripažinti negaliojančiomis 1994 m. sausio 24 d.; 1995 m. kovo 2 d.; 1995 m. sausio 27 d.; 1995 m. vasario 28 d. dėl 5 555 Lt; 1995 m. vasario 28 d. dėl 8 805 Lt; 1995 m. kovo 29 d.; 1996 m. sausio 24 d.; 1998 m. kovo 3 d UAB ,,Knituja“ sudarytas paskolos sutartis. Taip pat prašė atnaujinti terminą ieškiniui paduoti dėl 1995 m. sausio 24 d. savitarpio pagalbos sutarties pripažinimo jungtinės veiklos sutartimi ir jos šešto punkto pripažinimo negaliojančiu nuo sudarymo momento. Be to, prašė: priteisti UAB „Knituja“ naudai iš UAB „Darija“ 337 513 Lt prievolės įvykdymą pagal 1999 m. birželio 10 d. pirkimo-pardavimo sutartį; pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 1999 m. birželio 10 d. trišalę skolos perkėlimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Knituja“, UAB „Darija“ ir D. K., 1999 m. birželio 10 d. trišalę skolos perkėlimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Knituja“, UAB „Darija“ ir K. A., bei 1999 m. birželio 10 d. prievolės įvykdymo įskaitymu sutartį, sudarytą tarp UAB „Knituja“ ir UAB „Darija“. Nurodė, kad, patikrinęs bendrovės sudarytus sandorius, nustatė, kad UAB „Knituja“, atstovaujama valdybos pirmininko K. A., 1999 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartimi pardavė UAB „Darija“, atstovaujamai direktoriaus D. K., už 337 513 Lt administracines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną šios šalys sudarė prievolės įvykdymo įskaitymu sutartį, pagal kurią pardavėjas UAB „Knituja“ atsisakė savo teisės reikalauti iš pirkėjo UAB „Darija“ minėtų 337 513 Lt, įskaitydama šią sumą kaip skolos UAB „Knituja“ grąžinimą pirkėjui UAB „Darija“ pagal 1998 m. kovo 10 d. paskolos sutartį 258 966,44 Lt sumai ir dalies skolos – 78 546,56 grąžinimą pagal 1999 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutartį, pagal kurią pirkėjas UAB „Darija“ buvo įsipareigojęs iki 1999 m. gruodžio 31 d. sumokėti už pardavėją UAB „Knituja“ 81 000 Lt D. K., tuo įgydama tokio dydžio reikalavimo teisę į pardavėją UAB „Knituja“. Minėtoje prievolės įvykdymo įskaitymu sutartyje šalys konstatavo, kad UAB „Knituja“ pagal anksčiau paminėtas sutartis yra skolinga 66 140,44 Lt, ir patvirtino, jog UAB „Darija“ pagal 1999 m. birželio 10 d. pirkimo–pardavimo sutartį yra visiškai atsiskaičiusi. Taigi ieškovas perleido atsakovui UAB „Darija“ nuosavybėn turtą už tai negaudamas pinigų ir tai turėjo įtakos tam, kad bendrovė negalėjo atsiskaityti su kreditoriais.
Ieškovas teigė, kad yra pagrindo abejoti, ar 1999 m. birželio 10 d. sudarytos sutartys nėra apsimestinės, siekiant pridengti kitus neteisėtus šalių sandorius. Tvirtino, kad sandorį pasirašiusiems D. K. ir K. A. priklausė po 66 980 vienetų paprastųjų vardinių UAB „Knituja“ akcijų ir abu šie asmenys buvo ir pirkėjo UAB „Darija“ akcininkai. Taigi pardavėjo UAB „Knituja“ valdybos narys K. A. pasirašė sandorį su pirkėju UAB „Darija“, kurios valdymo organo narys jis taip pat buvo. Taip pat ieškovas nustatė, kad bendrovė negavo 260 000 Lt pagal 1998 m. kovo 3 d. paskolos sutartį. Ieškovas rėmėsi Buhalterinės apskaitos įstatymo 10 straipsnio pirmąja dalimi. Teigė, kad ši sutartis pripažintina negaliojančia 1964 m. CK 293 straipsnio pirmosios dalies pagrindu. Administratorius, patikrinęs UAB „Knituja“ įsiskolinimų D. K. aplinkybes, nustatė, kad bendrovė iš D. K negavo paskolų nei pagal 1994 m. sausio 24 d. sutartį (12 000 Lt), nei pagal 1995 m. kovo 2 d. sutartį (83 000 Lt), nes nėra duomenų, kad šie pinigai būtų pervesti ar įmokėti. Todėl ieškovas prašo ir šias sutartis pripažinti negaliojančiomis minėto 1964 m. CK 293 straipsnio pirmosios dalies pagrindu. Administratorius teigia nustatęs, jog 1995 m. sausio 24 d. tarp UAB „Darija“, UAB „Pašešupis“, UAB „Knituja“ ir D. K. buvo sudaryta savitarpio pagalbos sutartis, kuria šalys rėmėsi minėtoje 1999 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutartyje UAB „Knituja“ įsiskolinimo D. K. pagrindu. Ieškovas teigė, kad ši sutartis atitinka jungtinės veiklos sutarties sąvoką (1964 m. CK 472 str.). Pagal šios sutarties šeštąjį punktą UAB „Knituja“ prisiėmė skolininko įsipareigojimus jungtinės veiklos dalyvių atžvilgiu, o tai prieštaravo bendrovės tikslams bei jungtinės veikos sutarties esmei, todėl sutarties šeštas punktas pripažintinas negaliojančiu. Pripažinus negaliojančiomis šias sutartis, pripažintina negaliojanti ir jų pagrindu sudaryta 1999 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutartis, nes ji sudaryta negaliojančių sutarčių pagrindu dėl tikrovėje nebuvusių skolų perkėlimo. Ieškovas taip pat nurodė, kad 1999 m. birželio 10 d. skolos perkėlimo sutartimi UAB „Knituja“, UAB „Darija“ ir K. A. susitarė, kad ieškovo skolą K. A. pagal šešias paskolos ir reikalavimo perleidimo sutartis bendrai 63 687 Lt sumai grąžins UAB „Darija“, įgydama tokio dydžio reikalavimo teisę į UAB „Knituja“. Ieškovas nurodė, jog ir pagal šias sutartis bendrovė iš K. A. negavo pinigų, todėl jos taip pat pripažintinos negaliojančiomis 1964 m. CK 293 straipsnio pirmosios dalies pagrindu. Pripažinus negaliojančiomis šias sutartis, pripažintina negaliojančia ir pati skolos perkėlimo sutartis, ir 1999 m. birželio 10 d. prievolės įvykdymo įskaitymu sutartis. Ieškovas rėmėsi 1964 m. CK 245 straipsnio pirmąja dalimi ir teigė, jog sutartis sudaryta negaliojančių sutarčių pagrindu, įskaitytos skolos, kurių tikrovėje nėra. Ieškovas tvirtino, kad apie šiuos sandorius, aiškiai prieštaraujančius įmonės tikslams ir neatitinkančius CK reikalavimų, sužinojo tik 2002 m. vasario 13 d., kai UAB „Knituja“ buvo iškelta bankroto byla, todėl ieškovas prašė atsižvelgti į tai, jog kreditorių interesų apsauga yra tiesiogiai susijusi su viešuoju interesu ir todėl atnaujinti praleistą terminą minėtiems sandoriams ginčyti.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2006 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovui UAB „Darija“ 6 361,41 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad ieškovo UAB „Knituja“ bankroto procedūra vykdoma pagal 2001 m. kovo 20 d. Įmonių bankroto įstatymą (toliau ĮBĮ). Laikė, kad šiuo atveju administratorius apie sandorius sužinojo nuo nutarties iškelti bankroto bylą dienos, t. y. 2002 m. vasario 13 d. Nurodė, kad ginčijami sandoriai išvardyti ieškinio rezoliucinės dalies 2-9, 13 ir 14 punktuose, yra sudaryti per ilgesnį negu 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo ir todėl jiems ginčyti netaikomas ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktas, šią aplinkybę pripažįsta ir pats ieškovas, nes kartu su ieškiniu pateikė prašymą atnaujinti ieškinio senaties terminą. Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio pirmosios dalies nuostatomis, taikė 1964 m. CK 86 straipsnį ir teigė, kad ieškovas apie ginčijamų sandorių sudarymą ir apie savo teisės pažeidimą žinojo nuo ginčijamų sandorių sudarymo momento. Teismas, remdamasis 1964 m. CK 84 straipsnio pirmąja dalimi, konstatavo, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido. Nurodė, kad pagal 1964 m. CK 90 straipsnio antrąją dalį dėl svarbių priežasčių ieškinio senaties terminas gali būti atnaujintas, tačiau šiuo atveju ieškovo nurodytas aplinkybes nelaikė svarbiomis priežastimis. Tvirtino, kad praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, nes kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų pusiausvyros. Nustatė, kad ieškinį administratorius pareiškė tik 2004 m. vasario 24 d., t. y. daugiau nei po dvejų metų nuo bankroto bylos iškėlimo. Pažymėjo, kad ginčijami sandoriai sudaryti daugiau nei prieš penkerius metus iki bankroto bylos iškėlimo, o pagal ĮBĮ 20 straipsnį tokie sandoriai tikrinami tik nustačius tyčinį bankrotą. Ieškovo argumentą, kad ginčijami sandoriai turėjo įtakos įmonės privedimui prie bankroto, laikė abejotinu. Teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, reikšminga aplinkybe laikė tai, kad tapatus ieškovo ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas dėl ieškovo veiksmų. Teismas dėl ieškovo reikalavimo pripažinti negaliojančia 1998 m. kovo 3 d. paskolos sutartį, pagal kurią, ieškovo teigimu jis negavo 260 000 Lt, pasisakė, kad nors pagal atliktą buhalterinę ekspertizę buvo nustatyta, kad ieškovui buvo perduota 248 338,82 Lt, ieškovas ieškinio nesumažino ir toliau palaikė akivaizdžiai nepagrįstą reikalavimą. Nurodė, kad, atmetus prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ieškinio rezoliucinės dalies 2-9, 13 ir 14 punktuose nurodytiems reikalavimams, atmestini ir likę reikalavimai. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 punktu, sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas argumentų dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nedėstė.
BUAB „Knituja“ administratorius Giedrius Pavilionis padavė apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. sprendimo, prašo jį panaikinti, priimti naują sprendimą ir ieškinį patenkinti iš dalies. Nurodo, kad 2001 m. liepos 1 d. redakcijos ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte nėra ieškinio senaties termino ir jis nedraudžia administratoriui, esant reikalui, patikrinti bankrutuojančios įmonės ir per ilgesnį laikotarpį sudarytus sandorius, o be to, tokių teisės normų, kurios numatytų tokius apribojimus, nenurodo ir pirmosios instancijos teismas. Pažymi, kad įmonės administratorius revizuoti bankrutuojančios įmonės sandorius gali tik po to, kai įsigalioja teismo nutartis iškelti įmonei bankroto bylą ir kai jam perduodami visi su įmonės veikla susiję dokumentai. Apeliantas, remdamasis ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktu, CK 1.124 straipsniu, CK 1.125 straipsnio pirmąja dalimi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 8.7 punktu, Civilinio Kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnio pirmąja dalimi, teigia, jog nutartis dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjo 2002 m. vasario 23 d., ieškinys paduotas 2004 m. vasario 24 d., todėl nuo ieškinio senaties termino pradžios iki ieškinio padavimo teismui momento praėjo lygiai du metai, kas patvirtina, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, o pirmosios instancijos teismas, 1964 m. CK 90 straipsnio pagrindu netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį. Taip pat nurodo, kad ta aplinkybė, jog ieškinyje pareikštas prašymas dėl praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo, nors pagal minėto Senato nutarimo 8.7 punktą tokio reikalavimo reikšti nereikėjo, negali pakeisti ieškinio senaties termino pradžios momento ir jo trukmės, o teismas, nustatęs, kad byloje pareikštas toks prašymas, turėtų jį atmesti kaip nepagrįstą ir priimti sprendimą dėl visų kitų ieškinio reikalavimų. Apeliantas 9-ąjį ieškinio reikalavimą, remdamasis buhalterine ekspertize, mažina iki 11 662,18 Lt, o sumažinus minėtą reikalavimą, mažintinas ir 10-ame punkte įvardintas reikalavimas iki 89 175,18 Lt. Nurodo, kad paduodant ieškinį negalėjo reikalavimo sumažinti, nes nerado dokumentų, kurie patvirtintų, jog UAB „Knituja“ pagal 1998 m. kovo 3 d. paskolos sutartį būtų gavusi 260 000 Lt. Tvirtina, kad nagrinėjant bylą ieškovo advokatui nebuvo suteikta teisė didinti ar mažinti ieškinio reikalavimų, o bankrutuojančios įmonės administratorius nuo ekspertizės akto gavimo iki skundžiamo teismo sprendimo priėmimo neturėjo galimybės pasirašyti patikslintą ieškinį. Apeliantas teigia, kad remdamasis CPK 178 straipsniu pateikė teismui visus jam perduotus bankrutuojančios įmonės dokumentus, susijusius su ieškiniu, tačiau juose nėra duomenų, kad D. K. ir K. A. būtų įvykdę savo įsipareigojimus pagal ginčijamus sandorius, o pastarieji tai paneigiančių įrodymų nepateikė.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Darija“ pateikė atsiliepimą į ieškovo BUAB „Knituja“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. sprendimo, kuriuo prašo jį palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-385 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 7 d. konsultacija A3-85 numato vienodą situacijų vertinimą dėl ieškinio senaties termino reikšti bankrutuojančios įmonės vardu ieškinius dėl laikotarpio, per kurį administratorius gali ginčyti įmonės sandorius. Pažymėtina, kad ši konsultacija apelianto minimam Senato nutarimui neprieštarauja. Be to, apeliaciniame skunde nurodoma ieškinio senaties skaičiavimo tvarka, taikant senojo ir naujojo CK normas, bet dėl to tarp šalių nebuvo ginčo ir teismas šias normas taikė tinkamai.
2. Teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes dėl ginčytinų sandorių įtakos apelianto bankroto bylos iškėlimui, nes įmonės bankroto byla iškelta 2002 m. vasario 13 d., o seniausias ginčijamas sandoris sudarytas net 1994 m. sausio 24., kiti ginčytini sandoriai daugiausiai sudaryti 1994-1996 m., todėl akivaizdu, kad jie įtakos įmonės mokumui neturėjo. Šiais sandoriais buvo vykdomi kelių įmonių atsiskaitymai už kepimo įrangos įsigijimą, kurios naudojimas davė daug pajamų ir atitiko įmonės interesus bei veiklos tikslus. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-636 atsakovo nesąžiningumą būtina įrodyti ne galimomis prielaidomis, o faktais, kurių apeliantas skunde nenurodė. Be to, remiantis ta pačia nutartimi, sandorį pripažįstant priešingu juridinio asmens tikslams (CK 1.82 str.) būtina įrodyti, jog sandorį sudarantis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, jog šis sandoris priešingas juridinio asmens veiklos tikslams, o tokių aplinkybių byloje nenustatyta.
3. Apeliantas apeliaciniame procese nesąžiningai pakeitė poziciją, nes, įvertinęs teismo sprendimo motyvus, prašymą atstatyti ieškinio senaties terminą laiko bereikšmiu.
4. Teismas, spręsdamas prašymą atstatyti ieškinio senaties terminą, teisingai vertino bylos aplinkybes, nes administratoriaus elgesys po bankroto bylos iškėlimo rodo jo nerūpestingumą, aplaidumą. Be to, pirminis ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl apelianto aplaidumo, o tokie veiksmai kelia teisinį nestabilumą, žeidžia teisėtų lūkesčių principą.
5. Apelianto argumentai dėl neturėjimo galimybės pakeisti ieškinio reikalavimą neatitinka tikrovės, nėra konkretūs.
6. Nepagrįstas apelianto argumentas, kad teismas ieškinį atmetė vien senaties suėjimo pagrindu ir nevertino kitų ieškinio pagrindų, nes teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, paskyrė ekspertizę.
7. Apeliantas nepagrįstai reikalauja pripažinti savitarpio pagalbos sutartis jungtinės veiklos sutartimis, nes neanalizuoja šių sutarčių esminių sąlygų, nelygina jų su esminėmis jungtinės veiklos sutarčių sąlygomis.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nesutikdamas su skundžiamu sprendimu, ieškovas skundo teisiniu pagrindu nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 ,,Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymų normų taikymo teismų praktikoje“ 8.7 punktą (toliau – Senato nutarimas), pagal kurį, pasak ieškovo, ieškinio senaties terminas nagrinėjamoje byloje turi būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti bendrovei ,,Knituja“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, t. y. nuo 2002 m. vasario 23 d. Sutikti su tokiu apelianto teiginiu negalima, nes paminėto Senato nutarimo 8.7 punkte daroma nuoroda į 2001 m. kovo 20 d. ĮBĮ 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punktą ir 20 straipsnį, o paminėtos teisės normos tokį specialų ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimą sieja su administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį (tyčinio bankroto atveju toks terminas sudaro 5 metus), ir pareikšti ieškinius dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusios turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Tokiu būdu šių teisės normų analizė leidžia sutikti su apelianto teigimu, kad bankrutuojančios įmonės administratorius gali patikrinti ir per ilgesnį negu 36 mėnesiai laikotarpį įmonės sudarytus sandorius, bet nesudaro pagrindo sutikti su apelianto teigimu, kad ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo nutarties iškelti įmonei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.
Todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ieškovo reikalavimams pripažinti UAB ,,Knituja“ nuo 1994 m. sausio 24 d. iki 1998 m. kovo 3 d. sudarytus sandorius negaliojančiais (1964 m. CK 90 str. 1 d., Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str.).
Tokios išvados pagrįstumą patvirtina ir tai, kad ieškinio senaties terminas anksčiau nurodytiems sandoriams nuginčyti pasibaigė dar iki 2001 m. kovo 20 d. ĮBĮ įsigaliojimo. Tuo tarpu šio įstatymo 37 straipsnio nuostatose nėra nuorodos į tai, kad įstatymo 11 straipsnio trečiosios dalies 8 punkte įtvirtinta taisyklė dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo pradžios taikoma jau įvykusiems teisiniams santykiams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki šio įstatymo įsigaliojimo.
Kalbant apie ieškinio senaties termino praleidimą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad svarbių ieškinio praleidimo priežasčių byloje nėra nustatyta. Vien tai, kad pagal ginčijamas sutartis pinigus bendrovei ,,Knituja“ skolino jos akcininkai, savaime nereiškia, kad ieškinio senaties terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Pastebėtina ir tai, kad nagrinėjamas ieškinys buvo paduotas praėjus dvejiems metams po įmonei UAB ,,Knituja“ bankroto bylos iškėlimo, o jį paduodant po daugelio ginčijamų sutarčių sudarymo praėjo devyneri metai (1995 m. sudarytos sutartys), o po 1994 m. sausio 24 d. sudarytos sutarties - daugiau negu dešimt metų, kas viršija maksimalų naujuoju CK nustatytą ieškinio senaties terminą. Tuo tarpu praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realių pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros (Senato nutarimo 15.1 p.).
Iš to, kas pasakyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino bei atmetė reikalavimus pripažinti nuo 1994 m. sausio 24 d. iki 1998 m. kovo 3 d. sudarytas ginčijamas sutartis negaliojančiomis pritaikius ieškinio senaties terminą (Senato nutarimo 21 p.).
Ieškovo reikalavimas dėl tarp šalių 1999 m. birželio 10 d. sudarytų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis kildinimas iš anksčiau paminėtų, nuo 1994 m. iki 1998 m. sudarytų, sutarčių neteisėtumo. Todėl atmetus ieškinį dėl šių sutarčių pripažinimo negaliojančiomis nėra teisinio pagrindo tenkinti išvestinį reikalavimų dėl 1999 m. birželio 10 d. sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
.