Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Č. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. gegužės 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. Č. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 160 Lt vagystės) laisvės atėmimu keturiems mėnesiams; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (dėl 647 Lt vagystės) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; pagal BK 181 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams. Pritaikius BK 92 straipsnio 1, 2 dalis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones - įspėjimą ir elgesio apribojimą. Vadovaujantis BK 87 straipsniu, D. Č. elgesys apribotas 7 mėnesiams, įpareigojant būti namuose nuo 22 val. vakaro iki 6 val. ryto ir tęsti mokslą bei uždraudžiant be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios keisti gyvenamąją vietą. Priteista iš D. Č. 30,50 Lt A. B. žalai atlyginti ir A. B. 400 Lt atstovavimo išlaidų. Nepilnamečiui D. Č. neturint turto ar uždarbio, kurio pakaktų žalą ir išlaidas atlyginti, šias sumas nuspręsta subsidiariai priteisti iš civilinių atsakovų V. Č. ir A. Č. Pripažinta A. B. teisė į ieškinio patenkinimą (dėl 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo), o klausimas dėl ieškinio dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 6 d. nuosprendis, kuriuo apylinkės teismo nuosprendis pakeistas. D. Č., nuteistam pagal BK 181 straipsnio 1 dalį, paskirtoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki aštuonių mėnesių. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams. Priteista iš D. Č. 500 Lt, o jam neturint uždarbio - subsidiariai iš jo tėvų V. Č. ir A. Č. po 250 Lt A. B. neturtinei žalai atlyginti. Priteista iš D. Č. 100 Lt A. B. atstovavimo išlaidų. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Č. nuteistas už tai, kad 2005 m. birželio mėn., tarp 21 d. ir 29 d., tiksliai nenustatytą dieną ir valandą, Panevėžio raj., (duomenys neskelbtini) sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), įsibrovė į E. K. priklausantį sodo namelį Nr. 928A ir slapta pagrobė nukentėjusiosios E. K. turtą - pinigus 160 Lt;

2005 m. liepos 5 d. apie 11 val. įsibrovė į tą patį sodo namelį ir pagrobė nukentėjusiosios E. K. turtą – pinigus 647 Lt;

laikotarpyje nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. iki 2004 m. spalio 13 d., (duomenys neskelbtini) mokykloje, esančioje Panevėžio mieste, (duomenys neskelbtini), neturėdamas teisėto pagrindo, panaudodamas psichinę prievartą, žodžiais ir peiliu grasindamas nepilnamečiui A. B. prieš jį pavartoti fizinį smurtą bei paskelbti kompromituojančią informaciją, kurios atskleidimas A. B. nepageidautinas, ir tokiu būdu įbaugindamas nukentėjusįjį, atvirai savo naudai vertė A. B. perduoti jam priklausantį turtą, t. y. nuolat mokėti tėvų kiekvieną dieną skirtus pinigus ir užvaldė A. B. priklausančius 30,50 Lt.

Jis nepripažįsta padaręs BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo, nes nukentėjusiojo A. B. atžvilgiu nenaudojo nei fizinio, nei psichinio smurto ar prievartos. Nukentėjusysis jį apkaltindamas bando pateisinti savo paties pamokų praleidinėjimą. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų dėl to, kad jis grasino nukentėjusiajam peiliu. Peilis nebuvo ieškomas, jo gyvenamojoje vietoje krata nepadaryta, peilis atpažinti nukentėjusiajam nepateiktas. Netgi pasitvirtinus, kad jis grasindamas peiliu iš klasės draugo atiminėjo smulkias monetas, tokia veika privalėjo būti kvalifikuojama ne kaip turto prievartavimas, bet kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį. Informacija apie tai, kad nukentėjusysis A. B. mokykloje mušėsi, susilaužė ranką, rado mobiliojo ryšio telefoną, buvo visiems žinoma, todėl jos paskelbimas negalėjo kompromituoti nukentėjusiojo, savo ruožtu, jis negalėjo tokio pobūdžio grasinimais A. B. įbauginti.

Dalies turto prievartavimo nusikalstamos veikos epizodų jis apskritai negalėjo padaryti, kadangi tuo metu buvo ne mokykloje, bet namuose – nuo 2004 m. rugsėjo 22 d. jam buvo sudarytas individualus pamokų tvarkaraštis mokytis namuose. Teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu jo motina V. Č. nebuvo apklausta kaip liudytoja ir negalėjo tyrimui pateikti savo darbo grafiko ir tuo įrodyti jo alibi. Kasatoriaus manymu, dėl šių priežasčių tiesiogiai padaryta turtinė žala turėtų būti sumažinta iki 10,5 Lt. Kai kurie standartiniai nukentėjusiojo apklausose pavartoti terminai rodo, kad jis buvo iš anksto pasirengęs duoti kasatorių apkaltinančius parodymus. Akistata tarp jo ir nukentėjusiojo nebuvo surengta. Nors nukentėjusysis parodė, kad grasinimus suprato iš jo grėsmingos išvaizdos ir veido išraiškos, tačiau tai negali būti pagrindas jam taikyti baudžiamąjį įstatymą (BK 181 straipsnio 1 dalį), nes šį įstatymą galima taikyti tik esant tiesioginiams grasinimams, bet ne tikėtinai liguistam nukentėjusiojo suvokimui apie galimą grėsmę.

Jis reikalavo perduoti ne paties nukentėjusiojo, bet jo tėvų turtą. Dėl šios priežasties nėra jokio teisinio pagrindo jam inkriminuoti grasinimus pašaliniam asmeniui – moksleiviui A. B. Nukentėjusiajam nebuvo jokio pagrindo bijoti galimo žalos padarymo kitiems asmenims – tėvui ar motinai, nes jam nebuvo pagrindo rūpintis ne savo turtu.

Teismai nepakankamai kreipė dėmesį į datas ir laiką, kuomet nukentėjusysis bėgdavo iš pamokų. Šios aplinkybės patvirtina nuteistojo nekaltumą.

Kasatoriaus manymu, teisminio nagrinėjimo metu paskirta ekspertizė atlikta neišsamiai, todėl nebuvo pilnai išsiaiškintas jo pakaltinamumo ir socialinės brandos klausimas, o pagal susiklosčiusią teismų praktiką nesubrendę 14-15 metų paaugliai, užsiimantys „mokykliniu reketu“ baudžiamojon atsakomybėn netraukiami. Jam galėjo būti taikomas tik administracinis įstatymas (ATPK 188 straipsnis) arba auklėjamosios pedagoginės priemonės.

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumentų, įskaitant motyvus dėl veikos mažareikšmiškumo. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nesilaikant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 5.2 punkto rekomendacijų dėl proceso dalyvių prašymų baigiamosiose kalbose išdėstymo.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos kasacinio nagrinėjimo

Kasaciniame skunde nuteistasis D. Č., neigdamas savo kaltę dėl turto prievartavimo, nesutinka su teismo atliktu nukentėjusiojo A. B. parodymų įvertinimu, pateikia savąją įvykio versiją, teigdamas, kad dalies turto prievartavimo nusikalstamos veikos epizodų nepadarė, nes tuo metu buvo namuose, nukentėjusiajam peiliu negrasino. Nagrinėdamas bylą kasacinės instancijos teismas patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių yra paduotas skundas, teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija, todėl minėti nuteistojo D. Č. kasacinio skundo argumentai nenagrinėtini.

Dėl nuteistojo D. Č. nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 181 straipsnio 1 dalį

Baudžiamajame kodekse nustatyta baudžiamoji atsakomybė už turto prievartavimą (BK 181 straipsnis). Pagal BK 181 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą.

Byloje ištirtais įrodymais nustatyta, kad 2004 m. rugsėjo 6 – spalio 13 d. laikotarpiu nuteistasis D. Č., grasindamas paskelbti informaciją apie neva nukentėjusiojo sukeltas muštynes ir pavogtą mobiliojo ryšio telefoną, bei grasindamas prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą (taip pat ir grasindamas peiliu) vertė jam perduoti įvairias pinigų sumas ir taip iš viso užvaldė 30,5 Lt. Taigi, kasatoriaus veikoje yra keli alternatyvūs BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai – grasinimas pavartoti fizinį smurtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nukentėjusiajam nepageidautinas. Kasatoriaus argumentai, kad jo nusikalstama veika gali būti kvalifikuojama kaip plėšimas, atmestini, nes plėšimo atveju kaltininkas nukentėjusiajam paprastai nenurodo grobimo motyvo ar tikslo; turto prievartavimo atveju, versdamas perduoti turtą, kaltininkas paprastai nurodo reikalavimo motyvą. Be to, plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimus panaudoti fizinį smurtą naudoja tam, kad pašalintų ir neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą, o turto prievartavimo atveju minėtus veiksmus kaltininkas naudoja tam, kad priverstų asmenį perduoti turtą. Šiuo atveju nustatyta, kad nuteistasis D. Č. aiškiai nukentėjusiajam nurodė turto perdavimo motyvus, taip pastarąjį įbaugindamas ir priversdamas perduoti jam pinigus.

Nuteistojo D. Č. kasacinio skundo argumentai dėl užvaldytos pinigų sumos dydžio, kompromituojančios informacijos apie nukentėjusįjį turėjimo buvo išdėstyti ir jo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą tiek fakto, tiek teisės klausimais, nuosprendyje išdėstė dėl šių skundo argumentų motyvuotas išvadas. Kasacinės instancijos teismas pažymi, kad BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyta turto prievartavimo sudėtis yra formali, nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėtų turtinių reikalavimų pateikimo, todėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos dydis ar neteisėtai užvaldyto turto priklausomybė neturi įtakos veikos kvalifikavimui. Kita vertus, byloje neabejotinai nustatyta, kad nukentėjusysis A. B. disponavo jam tėvų patikėtomis piniginėmis lėšomis. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės leido teismui padaryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo turėta informacija apie įvykusias muštynes tarp nukentėjusiojo ir kito mokinio nebuvo vieša ir grasinimas ją paskelbti yra turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymiu.

Nuteistojo veiksmuose yra visi būtinieji BK 181 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl jo veiksmai yra nusikaltimas, o ne administracinis teisės pažeidimas ir D. Č. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 181 straipsnio 1 dalį.

Kai kurie kasatoriaus teiginiai dėl veikos kvalifikavimo („mokyklinio reketo“ baudžiamumo praktikos) nėra teisiškai argumentuoti, todėl atmestini.

Dėl nuteistojo D. Č. pakaltinamumo

Bylos teisminio nagrinėjimo metu nepilnamečiui kaltinamajam D. Č. buvo paskirta ambulatorinė kompleksinė teismo psichiatrinė – psichologinė ekspertizė, kurios metu nustatyta, kad D. Č. nusikalstamos veikos padarymo metu psichine liga nesirgo, galėjo pilnai suprasti ir valdyti savo veiksmus. Dėl diagnozuoto psichinės veiklos sutrikimo – socializuoto elgesio sutrikimo, patologinio asmenybės vystymosi nėra pagrindo D. Č. pripažinti ribotai pakaltinamu ar nepakaltinamu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti 2005 m. balandžio 6 d. teismo psichiatrinės, psichologinės, narkologinės ekspertizės aktu Nr. 68 ir jo išvadomis.

Dėl BPK 256 straipsnio taikymo

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prokurorė paprašė pakeisti kaltinimą D. Č. dėl nukentėjusiosios E. K. turto pagrobimo, kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus ne kaip pavienę tęstinę veiką, bet kaip dvi savarankiškas nusikalstamas veikas. Toks kaltinimo pakeitimas teisme neprieštarauja BPK 256 straipsnio nuostatoms, jog teismas gali patenkinti rašytinį prokuroro prašymą kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Kaltinamojo teisės pažeistos nebuvo, nes iš bylos dokumentų matyti, kad teismas laikėsi BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatų dėl kaltinimo pakeitimo tvarkos.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 113 straipsnį civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Pagal CK 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai priteisė neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam A. B., kadangi tokia žala nustatyta paties nukentėjusiojo, jo tėvo A. B., liudytojos N. S. parodymais apie dėl nuteistojo D. Č. nusikalstamos veikos patirtus nukentėjusiojo dvasinius išgyvenimus, pažeminimą, dvasinį sukrėtimą.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo būtų surašytas pažeidžiant įstatymo reikalavimus.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Iš apeliacinio teismo nuosprendžio matyti, kad šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nebuvo pažeisti. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punktą apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šių rekomendacijų apeliacinės instancijos teismas byloje laikėsi. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas nenukrypstant ir nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ rekomendacijų.

Nėra pagrindo laikyti, kad pirmosios ar apeliacinės instancijos teismai bylą išnagrinėjo šališkai ar neišsamiai. Kasatorius neteisingai nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytoja nebuvo apklausta V. Č. Iš apklausos protokolo matyti, kad ši liudytoja ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta (b. l. 73-74). Nukentėjusiojo įstatyminė atstovė pareiškė ieškinį dėl 40 Lt turtinės žalos atlyginimo (b. l. 57), todėl teismas, priteisęs iš nuteistojo 30,5 Lt, civilinio ieškinio ribų neperžengė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo D. Č. kasacinį skundą atmesti.