Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos T. P. J. pareiškimą suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikai, Lazdijų rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškimas grindžiamas šiais argumentais. M. V., gimusi (duomenys neskelbtini), buvo pareiškėjos tėvo A. V. sesuo, t. y. pareiškėjos teta. Ji buvo netekėjusi, vaikų neturėjo, buvo neįgali nuo vaikystės. Maždaug iki 1990 m., kai jos namelį (duomenys neskelbtini) nugriovė, ji už gautą išmoką nusipirko gyvenamąjį namelį šalia pareiškėjos (duomenys neskelbtini). Kadangi M. V. buvo neįgali, pareiškėja ja rūpindavosi, ypač paskutiniuosius du metus prieš jos mirtį. Dar prieš mirtį M. V. yra sakiusi, kad nors ir griūvantis namelis, bet jis liks pareiškėjai. M. V. mirė (duomenys neskelbtini). Po M. V. mirties pareiškėja užvaldė likusį tetos namelį, naudojosi juo, prižiūrėjo, tvarkė aplinką. M. V. mirties momentu dar buvo gyvos jo seserys O. Ū., V. K. ir M. M., tačiau niekas iš įpėdinių pagal įstatymą palikimo nepriėmė, nes laikė, kad M. V. viską paliko pareiškėjai, kuri ja rūpinosi tiek iki mirties, taip pat vėliau ir palaidojo. Pareiškėjos užsakymu buvo atlikti minėto gyvenamojo namo kadastriniai matavimai.

Motyvuojamoji dalis

Byloje nustatyta, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini), mirus jos tetai M. V., užvaldė jai tetos paliktą gyvenamąjį namelį (duomenys neskelbtini). Šiuo gyvenamuoju namu pareiškėja nuo įgijimo momento atvirai naudojosi, jį tvarkė ir prižiūrėjo daugiau nei dešimt metų, todėl kreipėsi į teismą dėl įgyjamosios senaties fakto nustatymo. Šios išvados grindžiamos šiais įrodymais.

Mirties įrašas patvirtina, kad M. V. mirė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 7). Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymos patvirtina, kad Rudaminos Romos katalikų bažnyčios 1910 m., 1921 m. Metrikų knygos saugoti neperduotos, todėl pateikti duomenų apie M. V. gimimo faktą negalima; duomenų apie M. V. Seinų apskrities Rudaminos miestelyje turėtą nekilnojamąjį turtą saugomuose fonduose nerasta (t. 1, b. l. 8–11). Kauno regioninio valstybės archyvo Alytaus filialo pateiktos ūkinės knygos patvirtina, kad nuo 1984 m. ūkinėse knygose yra įrašyta, kad M. V. turėjo iš kolūkietės B. K. įsigytą gyvenamąjį namą ir tvartą (t. 1, b. l. 12–14). Lazdijų rajono savivaldybės administracijos Lazdijų seniūnijos pažyma patvirtina, kad M. V. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini), šeimos neturėjo. Po jos mirties liko jai priklausęs medinis namelis, pažymėtas 1A1m, priestatas, pažymėtas 1a1ž, kuriuos prižiūri M. V. prižiūrėjusi giminaitė T. P. J.; nuosavybės teisės įstatinius įgytos statybos būdu; gyvenamajam namui suteiktas adresas – (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 15–19). Iš Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos matyti, kad (duomenys neskelbtini) stovi gyvenamasis namas, pažymėtas 1A1m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su priestatu, pažymėtu 1a1ž; gyvenamojo namo bendras plotas 28,18 kv. m, viso pastato – 24,88 kv. m (t. 1, b. l. 20–30). Valstybės įmonės Registrų centro pažyma patvirtina, kad (duomenys neskelbtini), nėra įregistruota nekilnojamųjų daiktų ir teisių į juos (t. 1, b. l. 37). Testamentų registro išrašas, notaro liudijimas patvirtina, kad po M. V. mirties paveldėjimo byla neužvesta, įrašų apie testamentą ar palikimo priėmimą nėra (t. 1, b. l. 41–43). Gyventojų registro pažyma patvirtina, kad registre nėra duomenų apie M. V. vaikus, brolius ir seseris, M. V. netekėjusi (t. 1, b. l. 57). Liudytoja A. O. D. patvirtino, kad M. V. buvo jos teta. Ji buvo neįgali, gyveno šalia T. P. J. nedideliame namelyje. Kadangi T. P. J. rūpinosi neįgalia M. V., ji viską norėjo perrašyti jai, tačiau nespėjo, nes M. V. mirė. Nors mirus M. V. liko jos seserų, tačiau niekas dėl palikimo nesikreipė, niekas M. V. turto nepaveldėjo, nes visi žinojo, kad visą turtą M. V. paliko T. P. J. Ji ir dabar tuo turtu naudojasi, jį prižiūri, laiko ten daiktus, tvarko aplinką, niekas į šį turtą nepretenduoja, sutinka, kad jis pagrįstai liko T. P. J. (t. 1, b. l. 84). Liudytojas V. M. patvirtino, kad jo mama A. M. buvo M. V. dukterėčia. Kadangi jis taip pat gyvena (duomenys neskelbtini), iš mamos žino, kad ta trobelė, kuri yra šalia T. P. J. namų priklausė M. V., o po jos mirties liko T. P. J., kuri viskuo naudojasi ir prižiūri. Niekas kitas į turtą nepretendavo, nes T. P. J. prižiūrėjo neįgalią M. V. ir ji jai paliko turtą (t. 1, b. l. 85). Iš M. K. raštu teismui pateikto liudijimo matyti, kad T. P. J. prižiūrėjo M. V., po jos mirties M. V. nuosavybė turėtų būti pripažinta T. P. J. nuosavybe (t. 1, b. l. 80).

Teismas konstatuoja:

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), galimas įvykdžius tam tikrus įstatyme įtvirtintus reikalavimus. Šis būdas taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytų terminų suėjimo ir prašo teismą konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos. Įgyjamąja senatimi nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą gali įgyti asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs tokį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja.

Taigi, aukščiau aptarto teisinio reguliavimo kontekste spręstina, kad nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu, t. y. asmuo nėra daikto savininkas; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė; nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą nesislapstydamas; 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamoje byloje aukščiau aptartais įrodymais nustatyta, kad M. V. įpėdiniai pagal įstatymą (seserys, taip pat dukterėčios) po jos mirties (duomenys neskelbtini) gyvenamojo namo su priklausiniais nepaveldėjo, nes jie, kaip įpėdiniai, nepriėmė palikimo. Pagal palikimo atsiradimo metu galiojusio 1964 m. CK 587 straipsnį buvo laikoma, kad įpėdinis (įpėdiniai) palikimą priėmė, kai jis (jie) per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pradėjo faktiškai paveldimą turtą valdyti arba kai jis (jie) padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Po M. V. mirties (duomenys neskelbtini) mirusios gyvenamąjį namą užvaldė pareiškėja. Liudytojai A. O. D. ir V. M. patvirtino ir tai, kad visi žinojo, kad visą turtą M. V. paliko T. P. J. Iki T. P. J. valdymo pradžios nekilnojamasis daiktas neperėjo ir valstybei, nes jis nebuvo įregistruotas valstybės ar savivaldybės vardu. Nekilnojamasis daiktas nebuvo registruotas ir kitų asmenų vardu, nes, kaip matyti 1984–1989 metų ūkinėse knygose užfiksuota tik M. V. nuosavybė, o Nekilnojamojo turto registre įrašų apie šį turtą ir daiktines teise į jį po jos mirties nėra. Iš pareiškėjos paaiškinimų, apklaustų liudytojų parodymų bei Lazdijų seniūnijos pateiktų pažymų matyti, kad nuo 1996 m. namų valdą su gyvenamuoju namu ir priestatu pradėjo tvarkyti, ja rūpintis ir valdyti pareiškėja, nekilnojamąjį daiktą valdė atvirai (CK 4.69 straipsnis). Per šį laikotarpį M. V. įpėdiniai ar kiti asmenys turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet šia galimybe nė karto nepasinaudojo. Atsižvelgus į tai, pareiškėja laikytina sąžininga, nes, esant minėtoms byloje nustatytoms aplinkybėms, niekas iš kitų asmenų neturi daugiau teisių už pareiškėją į jos valdomą nekilnojamąjį daiktą (CK 4.70 straipsnis). Iš pareiškėjos ir liudytojos parodymų matyti, kad visą laikotarpį nuo valdymo pradžios iki įgyjamosios senaties termino pabaigos pareiškėja valdė daiktą CK 4.58–4.71 straipsniuose numatytomis sąlygomis, todėl jos valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.

Visa tai leidžia pripažinti įrodytu, kad visą laikotarpį nuo valdymo pradžios iki įgyjamosios senaties termino pabaigos pareiškėja valdė daiktą (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. 4400-4668-0158) CK 4.58–4.71 straipsniuose numatytomis sąlygomis, todėl jo valdymo teisė transformavosi į nuosavybės teisę.

Aukščiau aptartų argumentų kontekste, teismas sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nustatytos įgyjamosios senaties taikymo sąlygos, todėl pareiškėjos prašymas tenkintinas.

Pareiškėja yra įgijusi nekilnojamąjį turtą įgyjamąja senatimi (CK 4.47 straipsnio 11 punktas), todėl prašomo fakto nustatymas sukels teisines pasekmes, nes pareiškėja įgis galimybę įteisinti turimą nuosavybę. Kadangi pareiškėja kita tvarka gauti reikiamų dokumentų negali, šis faktas nustatytinas teismine tvarka.

Bylinėjimosi išlaidos valstybei, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, sudaro 22,40 Eur, jos priteistinos iš pareiškėjos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 448straipsniais,

nusprendžia:

Pareiškimą patenkinti.

Nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad T. P. J., a. k. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), įgijo pagal įgyjamąją senatį.

Juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisei įforminti.

Priteisti iš T. P. J., a. k. (duomenys neskelbtini), 22,40 Eur (dvidešimt du eurus 40 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybei, sumokant jas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į. k. 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300 AB „Swedbank“, arba Nr. LT74 4010 0510 0132 4763 AB Luminor bankas, arba Nr. LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ bankas, arba Nr. LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, arba Nr. LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių bankas, arba Nr. LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos bankas, įmokos kodas – 5662. Jas galima sumokėti AB „Lietuvos paštas“ pašto skyriuose; per UAB „EVP“ interneto portalą www.paysera.lt; SOLLO, UAB tarpininko MAXIMA LT, UAB kasose; UAB „Mokėjimo terminalų sistemos“ mokėjimo savitarnos terminaluose FOXBOX; UAB „Perlo paslaugos“ terminaluose; per UAB „Viena Sąskaita“ interneto portalą https://vienasaskaita.lt/; UAB „Virtualių paslaugų operatorius“ spaudos kioskuose.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti apskųstas paduodant apeliacinį skundą Kauno apygardos teismui per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmus.