Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo F. D. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2012 m. balandžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo F. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimo bausme 14 (keturiolikai) metų. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

F. D. nuteistas už tai, kad jis, 2011 m. gegužės 12 d. naktį nuo 0.00 val. iki 7.00 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, (duomenys neskelbtini), I. E. priklausančiame name, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tyčia, kietais bukais daiktais, tai yra rankomis, kojomis, taburete, į įvairias kūno vietas sudavė ne mažiau kaip 17 smūgių savo motinai S. D., tuo padarė jai nubrozdinimus kaklo dešiniajame šone ir kairio kelio priekiniame paviršiuje, kraujosruvas kairės akies viršutiniame voke, kairiajame petyje, krūtinėje, dešiniajame žąste, abejose alkūnėse, plaštakų paviršiuje, dešiniame sėdmenyje, dešinėje šlaunyje, dešinio kelio vidiniame paviršiuje, dešinės pusės 4, 6–9 šonkaulių lūžius, po to ranka užspaudė motinai S. D. nosį ir burną, taip sukeldamas mechaninę asfiksiją, dėl to nukentėjusioji S. D. mirė, tokiu būdu tyčia nužudė savo šeimos narį – motiną S. D..

Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su teismo nuosprendžio teiginiu, jog jis neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką. Nuteistasis neprisimena, kad vakare mušė mamą, taip pat neprisimena, kad jis mamą uždusino, tyčia mamos nežudė, gailisi.

Nuteistojo F. D. nuomone, specialisto išvados Nr. M 236/11(04) ir pM 14/11-236/11(04) bei specialisto paaiškinimai teisme dėl sužalojimų S. D. yra netikslūs. Nuteistasis teigia, jog liudytojų J. U. ir I. E. parodymais bei ambulatorinių kortelių įrašais yra įrodyta, kad S. D. buvo lūžę šonkauliai ankščiau, o žaizdos, specialisto įvardintos kaip nudegiminės, buvo nuo ligos. Specialistas, tyręs nukentėjusiąją, padarė išvadas, neatitinkančias tikrovės, todėl jomis negalima besąlygiškai tikėti. Nuteistasis pažymi, jog nuo smūgių taburete į nukentėjusiosios sėdmenis, šonkauliai nurodytose vietose lūžti negalėjo.

Teismo posėdyje dalyvavę nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo F. D. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliantas, nesutikdamas su skundžiamu nuosprendžiu, teigia, jog nėra įrodyta, kad jis padarė nusikalstamą veiką, prašo jį išteisinti arba pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – nuoširdų gailėjimąsi ir sušvelninti nuosprendžiu paskirtą bausmę.

Toks apelianto prašymas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, surinktus įrodymus patikrino ir juos įvertino nepažeisdamas Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o apkaltinamasis teismo nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalyje numatytus reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. Senato nutarime Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstytus išaiškinimus. Skundžiamame teismo nuosprendyje yra išdėstytos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaujantis teismas atmetė kitus įrodymus. Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Kaltininkui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, faktinių bylos aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Todėl atmetami kaip nepagrįsti apelianto teiginiai apie baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, vertinant įrodymus ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skundo teiginiai, kuriais jis nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir juos pagrindžiantys argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl F. D. kaltės padarius šį nusikaltimą.

Nors apeliantas neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą ir teigia, jog neprisimena, kad vakare mušė mamą ar kad ją uždusino, tačiau šie teiginiai prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurios pagrįstos byloje surinktų, pirmosios instancijos teisme ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išanalizuotų ir įvertintų įrodymų visetu.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, nustatė, jog nuteistasis F. D., užspaudęs nosį ir burną savo motinai S. D., tyčia ją nužudė. Byloje nustatyta, jog nusikaltimo padarymo metu buvo tik nuteistasis F. D., liudytoja I. E. ir jos sūnus. Liudytoja I. E. nurodė mačiusi, kaip nuteistasis mušė mamą nakties metu taburete, o po to kažką darė pasilenkęs prie lovos, kur gulėjo S. D.. Apeliantas, nesutikdamas su tokiais liudytojos I. E. parodymais, teigia, jog pastarosios parodymai ikiteisminio tyrimo metu keitėsi, yra nenuoseklūs bei prieštaringi, be to, mano, jog liudytoja I. E. yra suinteresuota, kad nebūtų apkaltinta S. D. nužudymu. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi liudytojos I. E. parodymais, nes jie yra iš esmės nuoseklūs, neprieštarauja kitiems bylos duomenims. Liudytoja I. E. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios vienodai ir nuosekliai teigė, jog F. D., paėmęs nukentėjusiąją už rankos, ištempė ją iš lovos ir numetė ant grindų, po to trenkė taburete veidu į grindis gulinčiai mamai į nugarą, I. E. pripuolusi prie F. D. norėjo atimti taburetę, bet jis ją nustūmė atgal į lovą ir priėjęs sudavė per ausį ir prakirto lūpą. Po kiek laiko liudytoja I. E. prabudo ir pamatė, kad virtuvėje dega šviesa, matė, kad F. D. viena koja priklaupęs ant savo mamos, kita koja stovi ant žemės, ir buvo užgulęs ją (S. D.), ir kažką darė (t. 1 b. l. 79). Šiuos savo parodymus I. E. patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1 b. l. 87-90) bei akistatos su F. D. metu (t. 1 b. l. 94), iš esmės analogiškus, tik išsamesnius ir detalesnius, parodymus I. E., apklausta kaip įtariamoji, davė ikiteisminio tyrimo teisėjui (t. 1 b. l. 84-85) bei papildomai apklausta kaip liudytoja (t. 1 b. l. 115-116). Ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus I. E. patvirtino ir pirmosios instancijos teisme (t. 2 b. l. 55-57).

Nuteistasis F. D., abejodamas liudytojos I. E. parodymų patikimumu, mano, jog liudytojai I. E. darytas spaudimas. Tačiau kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog prieš liudytoją I. E. būtų vartojama kokia nors prievarta, pastaroji ikiteisminio tyrimo metu tokių aplinkybių nenurodė bei nepateikė dėl to skundų. Pažymėtina, jog tai, kad liudytoja I. E. davė parodymus, nenaudingus apeliantui, negali būti pagrindas manyti, kad liudytojai darytas poveikis. Pažymėtina ir tai, jog ikiteisminio tyrimo metu I. E. apklausta viso penkis kartus, apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo gynėja, jokių pastabų dėl užrašytų parodymų pareikšta nebuvo. Nepagrįstas ir apelianto skundo argumentas, jog liudytojos parodymų tikslumui turi įtakos jos silpna klausa. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytoja I. E. duodama parodymus nurodė matytas, o ne girdėtas įvykio aplinkybes, be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, jog I. E. bloga klausa kaip nors apsunkino apklausas, dėl ko ji davė neteisingus parodymus, tokių aplinkybių nenurodė ir pati I. E..

Priešingai, nei teigia apeliantas, liudytojų J. U. ir I. E. parodymai apie nukentėjusiosios sužalojimo aplinkybes neprieštarauja specialisto išvadoms Nr. M 236/11(04) ir pM 14/11-236/11(04), tai patvirtino ir teisme apklaustas ekspertas J. S.. Specialisto išvadoje Nr. M 236/11(04) nurodyta, jog S. D. mirtis įvyko nuo mechaninės asfiksijos užspaudus nosį ir burną. Apeliantas skunde teigia, jog liudytojų J. U. ir I. E. parodymais bei ambulatorinių kortelių įrašais yra įrodyta, kad S. D. buvo lūžę šonkauliai ankščiau, o žaizdos, specialisto įvardintos kaip nudegiminės, buvo nuo ligos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog šonkaulių lūžiai bei nudegiminės žaizdos, įtakos mirčiai neturėjo, be to, liudytoja J. U. teisiamojo posėdžio metu parodė, jog ,,<...> S. D. kažkada buvo įkritusi į ,,sklepą“, susilaužė šonkaulius. <...> Paskutinį kartą ją lankė praėjusių metų balandžio mėnesį. Tada šviežių šonkaulių lūžių nebuvo“. Liudytoja J. U. taip pat parodė, jog nukentėjusiosios kakta būdavo išberta, kad ji lankėsi pas odos gydytojus, ir konstatavo, jog tai yra nenudeginimas. Atkreiptinas dėmesys, jog liudytoja J. U. buvo atvykusi pas nukentėjusiąją apie mėnesį prieš įvykį, tuo tarpu specialisto išvadoje nurodyta, jog S. D. padaryti dešinės pusės 4, 6–9 šonkaulių lūžiai paros bėgyje iki mirties bei padarytos nudegiminės antro-trečio laipsnio žaizdos priglaudžiant prie kūno karštą daiktą apytikriai apie 4-10 parų iki mirties, todėl akivaizdu, jog liudytoja J. U. šių sužalojimų konstatuoti negalėjo. Nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog nuo smūgių taburete į nukentėjusios sėdmenis negalėjo lūžti šonkauliai, nes specialisto išvadoje nurodyta, jog šonkaulių lūžiai padaryti bukais kietais daiktais. Nuteistasis F. D. taip pat teigia, jog specialisto išvados neatitinka tikrovės, tačiau teisėjų koelgija, įvertinusi specialisto išvadą bei tai, kad specialistas J. S. turi aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus, neturi pagrindo abejoti išvadų teisingumu. Priešingai, nei teigia apeliantas, aukščiau aptartos liudytojos I. E. nurodytos aplinkybės patvirtina specialisto išvadą, kad S. D. mirtis įvyko dėl mechaninės asfikcijos užspaudus burną ir nosį. Pažymėtina, jog I. E. matė S. D. gulinčią lovoje ant nugaros, kai nakties metu prie jos buvo F. D., o iš ryto S. D. rado mirusią tokioje pat padėtyje. Ši aplinkybė patvirtina, kad būtent nuteistasis F. D., prieš tai sumušęs, o po to užspaudęs lovoje gulinčiai S. D. nosį ir burną, tokiu būdu nužudė savo mamą S. D..

Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus apie tariamai padarytus Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus kolegija taip pat atmeta. Iš skundo turinio matosi, kad tokiais pažeidimais iš esmės apeliantas laiko įrodymų vertinimą bei teismo išvadas, kurios, apeliantų nuomone, neatitinka bylos aplinkybių. Tokiu būdu, jo nuomone, buvo pažeistas ir nekaltumo prezumpcijos principas. Šis apelianto argumentas nepagrįstas.

Skundžiamas nuosprendis surašytas nepažeidžiant BPK 304-307 straipsnių reikalavimų ir vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimais. BPK 1 straipsnyje įtvirtintas išsamaus nusikalstamų veikų atskleidimo reikalavimas reiškia, kad baudžiamajame įstatyme numatyta bausmė ar kitokia poveikio priemonė gali būti taikoma tik baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustačius nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei išsiaiškinus visas sankcijai taikyti reikšmingas aplinkybes. Šiame nuosprendyje jau buvo nurodyta, kad nėra jokių abejonių, jog būtent F. D. nužudė savo šeimos narį S. D.. Viso baudžiamojo proceso metu nuteistajam ir jo gynėjui nebuvo ribojama teisė aktyviai dalyvauti procese. Nuteistasis F. D. šioje byloje buvo pripažintas kaltu ir nuteistas tik už tą nusikalstamą veiką, kurioje nuteistojo dalyvavimas jos padaryme bei jo kaltė buvo neginčijamai įrodyta. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje teismas išsamiai išdėstė ir nuteistojo kaltę patvirtinančius įrodymus, ir jų vertinimo bei kitų įrodymų atmetimo motyvus. Apie tai, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, jau buvo nurodyta ir šioje nutartyje. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, jog tyčia mamos nežudė. Pagal nustatytas bylos aplinkybes tarp nuteistojo F. D. veiksmų ir nukentėjusios S. D. mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti, ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, jog nuteistojo atlikti veiksmai ir atsiradę padariniai – nukentėjusiosios mirtis, buvo dėsningas veikos rezultatas. Nagrinėjamoje byloje tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiosios mirčiai. Šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą lemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Todėl F. D., ranka užspaudęs S. D. nosį ir burną, taip sukeldamas mechaninę asfikciją, suprato, jog tokiais veiksmais gali sukelti mirtinas pasekmes, ir jų siekė, todėl tokiu atveju negalima kalbėti apie neatsargią kaltę, kuriai reikia tokio psichinio santykio su veika, kuris numato arba daromos veikos pavojingumo nesuvokimą, arba tik savo veiksmų rizikingumo suvokimą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog F. D. nužudė nukentėjusiąją tyčia.

Kolegija nemato pagrindo tenkinti ir kitą apelianto prašymą – pripažinti F. D. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jo nuoširdų gailėjimąsi, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Sutinkamai su BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato, jog kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir jo nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus arba prisipažįstama tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Šioje byloje F. D. viso ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog nukentėjusioji mirė ne nuo jo veiksmais padarytų sužalojimų – S. D. susižalojo, nes dažnai iškrisdavo iš lovos (t. 1 b. l. 117), jo mama mirė nuo senatvės (t. 1 b. l. 126), neprisimena, kad būtų mušęs mamą (t. 1 b. l. 129), teisiamojo posėdžio metu tvirtino, jog netiki, kad būtų mušęs mamą, gal ją tempė ir iš vis natsimena to vakaro (t. 1 b. l. 36), t. y. neigė priežastinį ryšį tarp jo veiksmų ir nukentėjusiosios mirties. Vadinasi, negalima teigti, kad nuteistasis F. D. buvo nuoširdus duodamas parodymus apie jo įvykdyto nužudymo aplinkybes ir gailisi.

Kadangi F. D. nepripažino esminių nužudymo padarymo aplinkybių tiek ikiteisminiame tyrime, tiek teisme, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte taikymui būtinų sąlygų, pagrįstai nepripažino F. D. atsakomybės lengvinančios aplinkybės. Priešingai, F. D. parodymų turinys nepadėjo nustatyti byloje tiesą, nuteistasis bandė išvengti baudžiamosios atsakomybės bei sumenkinti savo vaidmenį šio nusikaltimo padaryme.

Netenkinamas ir kitas nuteistojo prašymas dėl bausmės švelninimo.

Aukštesnės instancijos teismo manymu apygardos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnio 2 dalyje nepažeidė. Teismas atsižvelgė į įvykdytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį (padarytas labai sunkus nusikaltimas), sukeltas pasekmes (nužudymu sukeltos negrįžtamos pasekmės, atėmusios didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę), kaltės formą, vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat įvertino F. D. asmenybę charakterizuojančius duomenis (charakterizuojamas patenkinamai) ir skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis lygus sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Kolegijos manymu, teismo paskirta bausmė yra tinkama ir ne per griežta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo F. D. apeliacinį skundą atmesti.