- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-02
- Bylos Nr.
- I-1054-505/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00094-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Daina Kukalienė
- Pareiškėjas
- P. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
nedalyvaujant pareiškėjui P. Z. (P. Z.), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. Z. (P. Z.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėjas P. Z. (P. Z.) kreipėsi į administracinį teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas patikslintame skunde (b. l. 9-10) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – Pravieniškių PN) atliko nuo 2012 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. Teigė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto, bloga ventiliacija, buvo pelėsis, trūko klozetų, praustuvių. Pažymėjo, jog tualete durys neužsirakindavo, todėl atliekant gamtinius reikalus, buvo stebimas kitų nuteistųjų. Maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengta šilto vandens tiekimo sistema. Skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui. Teigė, kad pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio ir energetinio pasų, neįrengti evakuacijos išėjimai, dėl didelio nuteistųjų skaičiaus buvo palankios sąlygos veistis graužikams ir tarakonams. Dėl tokių bausmės atlikimo sąlygų pareiškėjui teko patirti kančias, nužeminimą, neapykantą aplinkiniams, pergyvenimus. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-19) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo.
Pabrėžė, kad Pravieniškių pataisos namai - atviroji kolonija (toliau – ir Pravieniškių PN, Pataisos namai) nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Nuteistieji, pagal Pataisos namų direktoriaus nustatytą dienotvarkę, gali nustatytu laiku vaikščioti savo būrio patalpose bei lokalinio sektoriaus pasivaikščiojimų kieme, lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos), bendruose masiniuose renginiuose ir t. t.
3-io sektoriaus 4, 8 ir 9 būrių sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 13 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. buvo įrengti vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių reikalavimais, patvirtintais Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir aprūpintos baldais bei inventoriumi vadovaujantis Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų reikalavimais, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1 R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“.
3-io sektoriaus 4 ir 8 būriuose papildomo evakuacinio išėjimo nėra, tačiau esant būtinumui nuteistieji būtų evakuojami per langus, nes šie būriai yra pirmajame pastato aukšte. 9 būryje papildomo evakuacinio išėjimo nėra.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte numatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pastebėjo, jog 3-io sektoriaus 4, 8 ir 9 būrių patalpos buvo vėdinamos per langus.
Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugas. Įstaiga 2014 m. liepos 29 d. su UAB „Vilniaus skalbykla“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-112, vėliau analogiška seka 2015 m. rugsėjo 15 d. su UAB „Kauno skalbykla“ Nr. 76-292 dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Savo nuosavus rūbus nuteistieji galite skalbti ir patys: 3-o sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teiginius dėl neva tai netinkamų sanitarinių sąlygų bei tarakonų, blakių ir graužikų, paneigia pataisos namų pateikiami duomenys ir dokumentai - t. y. 2011 m. liepos 20 d. Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymas Nr. V-416 „Dėl Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 2013 m. birželio 28 d. Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos direktoriaus įsakymas Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo aptvirtinimo“, taip pat sutartys, sudarytos su UAB „Dezinfa“, atliekančia vamzdžių, graužikų stebėseną ir naikinimo darbus pataisos namuose, bei paslaugų skalbimo paslaugas teikiančiu teikėju.
Atsakovas pažymėjo, kad nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos leidimas-higienos pasas (paskutinį kartą atnaujintas, kadangi keitėsi rekvizitai, 2016 m. liepos 29 d. Nr. LHP.2-468; LHP.2-469) patvirtina, jog Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.
Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos 3-io sektoriaus gyvenamųjų patalpų Statinio techninis (techninis-energetinis) pasai Nr. 214, išduotas 2005 m., Nr. 213 - 2005 m. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjo teiginiai, kad įstaiga neturi reikiamų statinio dokumentų, leidimų yra paremti vien tik pareiškėjo asmeniniais samprotavimais
Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų susijusių su įkalinimo sąlygomis bei sveikatos sutrikdymo, asmens sveikatos istorijoje nėra. Pareiškėjas gydėsi dėl ausų, nosiaryklės, tarpšonkaulinių uždegimų.
Pareiškėjui nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant psichoaktyviąsias medžiagas. Dėl galvos smegenų ligos padarinių nustatytos kiti elgesio ir asmenybės sutrikimai.
Atsiliepimas
Atsakovas mano, kad visi pareiškėjo keliami argumentai dėl pablogėjusios sveikatos susijusios su įkalinimo sąlygomis yra nepagrįsti. Pareiškėjas atlikdamas bausmę į Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos namuose nesikreipė. Todėl vertinant aplinkybes, jog pareiškėjas patyrė pažeminimą, psichologinius išgyvenimus yra nepagrįstos.
Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, kam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.
Atsakovo atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 13-14).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. gruodžio 14 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. (b. l. 9). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo 2012 m. gruodžio 14 d., nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN ar kitų institucijų reikiamą informaciją.
Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo 2012 m. gruodžio 14 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2017 m. sausio 16 d. (b. l. 6).
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. sausio 16 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2016 m. balandžio 4 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyvenamosiose patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o
atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
LR bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat LR įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato LR teisingumo ministro 2010-04-26 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose, o 11-1.2 p. – ne mažesnį kaip 3,6 kv. m plotą asmeniui, laikomam pataisos namų kamerų tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas atlieka bausmę Pravieniškių PN nuo 2011 gruodžio 7 d. (b. l. 20).
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo Pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 16 d. iki 2014 m. liepos 16 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 18,50 kv. m, joje įrengtos 5 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m (b. l. 14, 21, 23).
Pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 16 d. iki 2014 m. gruodžio 17 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 3 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,19 kv. m, joje įrengta 9 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,79 kv. m (b. l. 14, 21, 23).
Pareiškėjas nuo 2014 m. gruodžio 17 d. iki 2015 m. gegužės 20 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 18,50 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,7 kv. m (b. l. 14, 21, 23).
Pareiškėjas nuo 2015 m. gegužės 20 d. iki 2015 m. rugsėjo 16 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 5 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 35,07 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,18 kv. m (b. l. 14, 21, 23).
Pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 16 d. iki 2016 m. balandžio 4 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį 4 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas yra 17,50 kv. m, joje įrengta 4 miegamosios vietos, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,37 kv. m (b. l. 14, 21, 23).
Pareiškėjas už režimo pažeidimus 3-iame sektoriuje kamerų tipo patalpose nuobaudų neatlikinėjo (b. l. 22).
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamosiose patalpose bloga ventiliacija, buvo pelėsis, trūko klozetų, praustuvių, maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengta šilto vandens tiekimo sistema.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų temperatūrai ir drėgmei reglamentuoti Higienos normos HN 76:2010 (galiojusioje iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 26 punkte, pagal kurį gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šiltuoju metų periodu turi būti 18-28 oC, šaltuoju metų periodu – 18-22 oC, gyvenamosiose patalpose santykinė oro drėgmė turi būti 35-65 proc. šiltuoju metų periodu ir 35-60 proc. – šaltuoju metų periodu.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintoje Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 16 punkte numatyta, jog gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 oC ir ne aukštesnė kaip 28 oC, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc.
Higienos normos HN 76:2010 27 punkte buvo numatyta, jog sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje turi būti įrengta šalto ir karšto vandens tiekimo sistema.
Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas netinkamos ventiliacijos, maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl netinkamos gyvenamųjų, ventiliacijos, maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų bausmės atlikimo sąlygų (ventiliacijos, maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl ventiliacijos, (todėl buvusio pelėsio), maitinimo, skalbyklos, trumpalaikių pasimatymų patalpose neįrengtos šilto vandens tiekimo sistemos neatitikimo teisės aktuose nustatytų reikalavimų laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, kad trūko klozetų, praustuvių.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Normos), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų.
Į bylą atsakovo atstovas nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 8 būryje buvusį nuteistųjų skaičių, duomenų apie prausyklose ir tualetuose įrengtų praustuvių, klozetų ar unitazų skaičių, todėl nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, jog tualete durys neužsirakindavo, todėl atliekant gamtinius reikalus, buvo stebimas kitų nuteistųjų.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nustatančios pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpos, esančios ne kamerų tipo patalpose įrengimui. Vis dėlto, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str. pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02; ir kt.). Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde nurodo, jog naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas, jį galėjo stebėti, tačiau galimybės užsirakinti tualete nebuvimas nesudaro pagrindo konstatuoti, jog Pravieniškių PN 3 sektoriuje pareiškėjui naudojantis tualetu nebuvo užtikrintas jo privatumas, be to ir teisės aktai nenumato, jog pataisos namų bendrabučio tipo patalpose turi būti įrengtos rakinamos tualeto kabinos.
Pareiškėjo teigimu, skalbyklos ir džiovyklos patalpos nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, todėl nebuvo galimybės išsiskalbti ir išsidžiovinti skalbinių.
Į bylą atsakovo atstovas pateikė Pravieniškių PN dušų, kirpyklos ir skalbyklos darbo grafiką, kuriame nurodyta, jog 8 būrio (kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę) nuteistųjų darbo drabužius skalbimui priima penktadieniais ir šeštadieniais nuo 14.00 val. iki 15.00 val., darbo drabužių atidavimas vykdomas sekmadieniais nuo 9.00 val. iki 11.45 val. (b. l. 111)
Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 67 punktą, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Tai patvirtina ir Pravieniškių PN direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-261 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame numatyta galimybė ir sąlygos naudotis asmeninės patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugomis. Patalynė nuteistiesiems keičiama vieną kartą per savaitę. Asmeninius drabužius nuteistieji gali skalbti ir patys 3-iojo sektoriaus skalbykloje būrio maudymosi laiku (b. l. 16). Atsakovo į bylą pateikta 2014 m. liepos 23 d. tarp UAB „Vilniaus skalbykla“ ir Pravieniškių PN sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 76-112 (b. l. 94-97) teismui nekelia abejonių, jog Pravieniškių PN pastoviai atliekamos skalbinių skalbimo paslaugos, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nesudarytos galimybės skalbti ir džiovinti skalbinius, laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas savo teisių pažeidimą sieja su gyvenamosiose patalpose buvusiais buitiniais parazitais, t. y. su Higienos normos HN 76:2010 60 punkto, nustatančio, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų, ir Higienos normos HN 134:2015 20 punkto, numatančio, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėju, pažeidimu. Į bylą pateikti duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi su UAB „Dezinfa“ Paslaugų teikimo sutartis dėl buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimo (b. l. 107-110), byloje nėra jokių duomenų, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Be to, į bylą nepateikta jokių įrodymų, kad pareiškėjas dėl buitinių parazitų buvimo gyvenamosiose patalpose būtų kreipęsis pataisos įstaigos administraciją. Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos namai neturi higienos paso, statinio techninio ir energetinio pasų, neįrengti evakuacijos išėjimai.
Į bylą pateiktas Pravieniškių PN 8 būrio (kuriame ginčo laikotarpiu pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę) 2015 m. išduotas statinio techninis (techninis – energetinis) pasas Nr. 231 (b. l. 32-36), taip pat Kauno visuomenės sveikatos centro Ūkinės komercinės veiklos vykdymo sąlygų vertinimo pažymos, Leidimas – higienos pasas (b. l. 54-82), kurie patvirtina, jog Pravieniškių PN patalpos atitinka higienos normų reikalavimus.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas tik konstatavo minėtus pažeidimus ir visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, nes teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti kančias, nužeminimą, neapykantą aplinkiniams, pergyvenimus, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2017 m. kovo 14 d. Pravieniškių PN medicininio pažymėjimo Nr. 81(3)-89 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus kreipėsi tik dėl bendro pobūdžio sveikatos sutrikimų: abipusio vidurinės ausies pūlingo uždegimo, nosiaryklės uždegimo, funkcinio skrandžio sutrikimo, išorinio abipusio ausų uždegimo, psichikos ir elgesio sutrikimų, vartojant psichoaktyviąsias medžiagas, nervų šaknelių tarpšonkaulininių kairės pusės uždegimo ir pan. (b. l. 25). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 26). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą praustuvių ir tualetų skaičių), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo P. Z. (P. Z.) skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo P. Z. (P. Z.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.