Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutarties išaiškinimo civilinėse bylose Nr. 2-1860/2014 ir 2-1861/2012 pagal ieškovų uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“, A. K. Č., Š. Č., A. Č., L. M. Č. ir R. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarčių civilinėje byloje Nr. 2-1936-611/2014, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti ieškovų ieškinio patikslinimą; laikė nepaduotu ieškovų atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 29 d. nutarties dalies, kuria atmestas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartimi atmetė ieškovų pakartotinį prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nustatė, kad ieškovų prašymas dėl ieškinio papildymo nauju sandorio negaliojimo pagrindu bus sprendžiamas po paskirtos byloje ekspertizės atlikimo ir sustabdė civilinę bylą iki bus atlikta byloje ekspertizė.

Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Čelta“, A. K. Č., Š. Č., A. Č., L. M. Č. ir R. Č. atskirąjį skundą, 2014 m. lapkričio 20 d. nutartimi paliko nepakeistas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. ir 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutartis.

Pareiškėjas UAB „Čelta“ kreipėsi į apeliacinės instancijos teismą, prašydamas išaiškinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį. Pareiškėjas nurodo, kad jam neaiškūs nutarties 6 puslapyje esantys teiginiai: „Aplinkybė, kad ieškovai galbūt suklydo dėl perkamo žemės sklypo vertės, jokiu būdu nelemia jų suklydimo dėl kredito, vartojimo paskolos, laidavimo ir kitų su tuo susijusių sutarčių, nes tai yra savarankiški teisiniai santykiai. Dėl šios priežasties byloje negali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės“. Pareiškėjas nurodo, kad „tikrai nesuprantama kaip turto vertė neturi įtakos, nelemia dėl jos suklydimo kredito sutarčiai, kai turto vertė atstovauja patį turtą, išreikštą pinigine išraiška ir yra tokios sutarties pagrindas.“

Prašymas dėl nutarties išaiškinimo netenkinamas.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 278 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu sprendimas yra neaiškus, tai jį priėmęs teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu, taip pat savo iniciatyva išaiškinti savo sprendimą, nekeisdamas jo turinio. Teismo sprendimo (nutarties) aiškinimo paskirtis – pašalinti neaiškumus tam, kad toks sprendimas (nutartis) galėtų būtų tinkamai įvykdomas. Sprendimo (šiuo atveju nutarties) išaiškinimo tikslas – pašalinti netikslaus ar neaiškaus teismo sprendimo trūkumus, jį sukonkretinant. CPK 302 straipsnis nustato, kad apeliaciniam procesui taikomos CPK bendrosios nuostatos bei pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančios nuostatos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra konstatavęs, kad teismo sprendimas gali būti išaiškinamas, jeigu yra neaiškiai (nesuprantamai arba nevienareikšmiškai) suformuota sprendimo rezoliucinė dalis ir dėl to nėra visiškai aišku, kaip turi būti vykdomas sprendimas; teismas, aiškindamas sprendimą, negali keisti jo turinio ir esmės ar išeiti už byloje, kurioje priimtas aiškinamas sprendimas, išspręstų klausimų ribų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006; 2009 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-242/2009; teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2007 ir kt.). Atkreiptinas dėmesys ir į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. ir 2006 m. kovo 28 d. nutarimus, kuriuose Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teismo baigiamajame akte turi būti išdėstyti visi argumentai, kuriais jis grindžiamas, jie negali būti teismo išdėstomi po oficialaus teismo baigiamojo akto paskelbimo; oficialiai paskelbęs teismo baigiamąjį aktą, teismas negali keisti ar kitaip koreguoti jo argumentų. Taigi pagal proceso teisės normas ir teismų suformuotą praktiką teismas neaiškina ir netikslina motyvuojamoje dalyje išdėstytų motyvų taip, kaip to pageidautų prašymą pateikiantis asmuo.

Nagrinėjamu atveju prašyme nekeliama abejonių dėl prašomos išaiškinti nutarties rezoliucinės dalies, kurioje pirmosios instancijos teismo nutartys paliekamos nepakeistos, aiškumo (suprantamumo). UAB „Čelta“ prašyme išdėstyti argumentai, kuriais iš esmės kritikuojami apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai bei kartu teismų atsisakymas taikyti ieškovų prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas prašo išaiškinti net ne Lietuvos apeliacinio teismo argumentus, o Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartyje išdėstytus motyvus, nes pareiškėjo cituojami ir jam neva nesuprantami teiginiai („Aplinkybė, kad ieškovai galbūt suklydo dėl perkamo žemės sklypo vertės, jokiu būdu nelemia jų suklydimo dėl kredito, vartojimo paskolos, laidavimo ir kitų su tuo susijusių sutarčių, nes tai yra savarankiški teisiniai santykiai. Dėl šios priežasties byloje negali būti taikomos ir laikinosios apsaugos priemonės“) Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje buvo cituojami iš įsiteisėjusios ir apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalyku nesančios Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutarties, siekiant parodyti klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sprendimo chronologiją, be kita ko ir tą aplinkybę, kad šis klausimas jau buvo sprendžiamas kelis kartus, o apeliantai, teikdami pakartotinį prašymą, iš esmės nepateikė jokių naujų motyvų ir / ar įrodymų. Taigi apeliantas prašyme išaiškinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį iš tikrųjų siekia išdėstyti savo nesutikimą tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek su apeliacinės instancijos teismo nutartimis, nepagrįstai iš bendro nutarties konteksto pacituodamas kelis teiginius ir juos vertindamas bei interpretuodamas atskirai nuo viso nutarties turinio. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 278, 302 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Čelta“ prašymą išaiškinti Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėse bylose Nr. 2-1860/2014 ir 2-1861/2014.