- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-30
- Bylos Nr.
- eI2-3260-1161/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-09072-2023-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Indrė Žvaigždinienė, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- A. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- uždarosios akcinės bendrovės „A“, uždaroji akcinė bendrovė „A“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugo ir darbo ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidus reikalų ministerijos, tretieji suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „A“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugo ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. spalio 13 d. sprendimą Nr. 23S183362 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi bei įpareigoti atsakovą tokį pareiškėjo prašymą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Skunde pareiškėjas paaiškina, kad pareiškėjui 2021 m. rugsėjo 13 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760056222, galiojęs iki 2023 m. rugsėjo 12 d. Baigiantis leidimo laikinai gyventi galiojimo terminui, buvo kreiptasi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (pratęsimo).
Nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pakeisti A. N. leidimą laikinai gyventi, nes Belgijos Karalystė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl A. N. grąžinimo kartu su draudimu atvykti į Šengeno erdvę.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, prie skundžiamo Sprendimo nebuvo pridėti jokie dokumentų, įskaitant išrašus iš Šengeno informacinės sistemos dėl A. N., priedai, kas leidžia daryti išvadą, kad atsisakymas pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi nepagrįstai motyvuojamas Reglamento (EB) Nr. 1987/2006, Reglamento (ES) 2018/1861, Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatomis.
Pažymi, jog iš skundžiamo Sprendimo turinio akivaizdu, kad atsakovė nesikonsultavo su Belgijos Karalyste dėl leidimo gyventi A. N. aplinkybių nustatymo ir taip pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 26 straipsnio 6 dalies nuostatą. Pabrėžia, kad įstatymų leidėjas nesuteikia teisės Migracijos departamentui konsultuotis su užsienio valstybe per tarpininkę, t. y. policiją. Teiginys, kad atsakymas negautas tik patvirtina privalomo konsultavimosi nebuvimo aplinkybę. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovė prie Sprendimo nepridėjo 2023 m. liepos 28 d. bei 2023 m. rugsėjo 18 d. kreipimosi per policiją į užsienio valstybę dokumentų. Tokiu neveikimu iš esmės pažeisti pareiškėjo teisėti interesai.
Nurodo, kad pagal 2022 m. kovo 2 d. neterminuotą darbo sutartį Nr. ARDS-006 pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 4 d. pradėjo dirbti UAB „A“ (duomenys neskelbtini) pareigose. Sutarties 8 punktu nustatyta, kad darbuotojas įsipareigoja esant darbdavio nurodymui vykti į komandiruotes Lietuvoje ir užsienyje. 2023 metų pradžioje pareiškėjas kartu su UAB „A“ darbuotojų grupe buvo komandiruotas į Belgijos Karalystės ūkio subjektą metalo ir vamzdžių montavimo darbams. Darbui užsienyje dokumentus ruošė ir už jų tikrumą bei pagrįstumą atsakinga buvo UAB „A“ administracija. Darbo užmokestį, įskaitytinai už 2023 m. kovo-rugpjūčio mėnesių laikotarpį, pareiškėjui ir kitiems darbuotojams mokėjo UAB „A“.
Paaiškina, kad Belgijos Karalystės Federalinės viešosios vidaus reikalų tarnybos Užsieniečių reikalų skyrius 2023 m. birželio 22 d. dokumentais įsakė A. N. nedelsiant išvykti iš Belgijos teritorijos, taip pat kitų šalių, kuriose Šengeno teisynas galioja visa apimtimi, teritorijų, nebent jis turėtų dokumentus, reikalingus vykti į minėtas šalis. Taip pat jam uždrausta 3 (tris) metus atvykti į Šengeno teritoriją, su išlyga, jei nurodytas asmuo turi kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje, draudimas atvykti į šalį galioja tik Belgijos teritorijoje.
Pažymi, jog iš esmės skiriasi nustatyto draudimo pareiškėjui atvykti į Belgijos Karalystės teritoriją terminas: pagal A. N. įteiktus dokumentus Belgijos Karalystėje– 3 metai, atsakovas Sprendime nurodo 5 metų terminą. Šis prieštaravimas Sprendime nepanaikintas.
Pažymi ir tai, kad iš pareiškėjo sulaikymo metu Belgijoje įteiktų dokumentų matyti, kad draudimas pareiškėjui atvykti ir gyventi galioja tik Belgijos Karalystės teritorijoje. Svarbu ir tai, kad po 2023 m. birželio 21 d. incidento Belgijos Karalystės teritorijoje, darbdavio UAB „A“ nurodymu pareiškėjas su kitais komandiruotėje buvusiais darbuotojais net negrįžo į Lietuvą, bet buvo nukreipti darbams į Danijos Karalystės, kuri taip pat yra Šengeno valstybė, teritoriją. Belgijos Karalystės dokumentų turinys bei faktinė aplinkybė, jog pareiškėjas iš Belgijos išvyko tiesiogiai į Daniją, patvirtina, kad Belgijos Karalystė neprieštarauja dėl leidimo jam laikinai gyventi disponavimo, išdavimo ar pakeitimo kitoje Šengeno, kurios narė yra ir Lietuvos Respublika, valstybėje.
Nurodo, jog pareiškėjas yra Ukrainos pilietis ir jo užsienio pasas galioja iki 2028 m. vasario 6 d. Po 2022 m. vasario 22 d. Rusijos agresijos Ukrainos teritorijoje karo padėtis. Atsakovė šių faktinių aplinkybių Sprendime nevertino, todėl nepagrįstai pasisakė, kad nėra pagrindo pareiškėjui išduoti leidimo gyventi dėl humanitarinių priežasčių.
Teigia, jog darbdavys UAB „A“ komandiravo pareiškėją darbui į Belgijos teritorijoje esantį ūkio subjektą, disponavo galiojančiais Ukrainos piliečio užsienio pasu bei Marijampolėje išduotu leidimu laikinai gyventi. Jeigu pareiškėjas ir neturėjo šių dokumentų prie savęs sulaikymo Belgijos Karalystės teritorijoje metu, toks pažeidimas yra mažareikšmis sprendžiant dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo (pratęsimo).
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Belgijos Karalystės dokumentuose nurodoma, kad A. N., neva, pateikė suklastotus dokumentus bei neturėjo profesinės kortelės/darbo kortelės arba kito leidimo. Mano, kad tik darbdavys, o ne darbuotojas galėjo pateikti kontroliuojančiai Belgijos Karalystės institucijai suklastotus A1 formos pažymėjimus (jei taip ir buvo), kas susiję su visais komandiruotais darbuotojais. Pabrėžia, jog neklastojo bei net negalėjo suvokti, kad užsienio institucijai gali būti pateiktas suklastotas A1 formos pažymėjimas, todėl tuo pagrindu nekeisti ir neišduoti (nepratęsti) pareiškėjui leidimo laikinai gyventi nėra nei faktinio nei teisinio pagrindo.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytus reikalavimus ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad 2023 m. liepos 27 d. pareiškėjas Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad UAB „A“ ketina dirbti (duomenys neskelbtini), t. y. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.
Teigia, kad atliko pareiškėjo patikrinimą pagal Šengeno informacinės sistemos duomenis ir nustatė, kad Belgijos Karalystė į Šengeno centrinę informacinę sistemą įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjo grąžinimo kartu su draudimu atvykti iki 2028 m. liepos 17 d. Įvertinęs visus duomenis priėmė Sprendimą.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas nesikonsultavo su Belgijos Karalyste dėl leidimo gyventi pareiškėjo aplinkybių nustatymo ir taip pažeidė UTPĮ 26 straipsnio 6 dalies nuostatą. Pažymi, jog nustačius, kad kita Šengeno valstybė yra paskelbusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo kartu su draudimu atvykti, 2023 m. liepos 28 d. per policiją buvo konsultuojamasi dėl duomenų apie pareiškėją, dėl kurio paskelbtas šis perspėjimas, patikrinimo, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Atsižvelgiant į tai, 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo pakartotinai konsultuojamasi siekiant nustatyti įvesto perspėjimo priežastis, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Informacijos apie tai, kad Belgijos Karalystė neprieštarautų ar prieštarautų leidimo laikinai gyventi išdavimui, neturi. Pagal UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų, kurių šiuo atveju nenustatyta.
Teigia, jog aplinkybė, kad pareiškėjui buvo užtikrintas darbas bendrovėje nereiškia, kad jis turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus pakeistas leidimas laikinai gyventi UTPĮ įtvirtintais pagrindais. Pabrėžia, jog Lietuvos Respublika neturi pareigos išduoti ar pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu užsienietis neatitinka UTPĮ numatytų reikalavimų.
Nagrinėjamu atveju nustatė, kad Belgijos Karalystė į SIS įtraukė perspėjimą dėl pareiškėjui taikomo draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje, galiojantį iki 2028 m. liepos 17 d. Sprendimas priimtas remiantis kompetentingos Belgijos Karalystės institucijos sprendimu ir tokiu būdu įgyvendinamas Belgijos Karalystės sprendimas neleisti užsieniečiui atvykti į valstybių narių teritoriją, kadangi tokią pareigą numato reglamentas.
Pažymi, kad EŽTT savo bylose yra konstatavęs, jog valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutartinių įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsieniečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (žr. 2014 m. spalio 3 d. sprendimas Jeunesse prieš Nyderlandus Nr. 12738/10).
Pažymi, kad vadovaujantis Šengeno informacinės sistemos duomenimis, buvo nustatyta, jog pareiškėjui draudimas atvykti į Šengeno zoną yra įtrauktas iki 2028 m. liepos 17 d. Ta aplinkybė, kad
pareiškėjas iš Belgijos išvyko tiesiogiai į Daniją, savaime nesudaro pagrindo išduoti leidimą laikinai
gyventi Lietuvos Respublikoje, nes perspėjimas SIS vis dar nėra panaikintas.
Mano, kad pareiškėjo argumentai, kad Sprendime Migracijos departamentas nevertino, jog pareiškėjas yra Ukrainos pilietis bei 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo Rusijos agresija prieš Ukrainą ir dėl to nepagrįstai atsisakė išduoti leidimo gyventi dėl humanitarinių priežasčių, vertintini kritiškai. Pažymi, kad pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi darbo pagrindu, o ne laikinosios apsaugos pagrindu, todėl nebuvo pagrindo vertinti susiklosčiusios geopolitinės padėties pareiškėjo atžvilgiu. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Sprendimu nėra sprendžiamas pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę klausimas.
Dėl pareiškėjo teikiamų paaiškinimų dėl Belgijos sprendimo jo atžvilgiu, pažymi, kad šioje byloje nėra sprendžiamas Belgijos institucijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Jeigu pareiškėjas nesutinka su šiuo sprendimu, jis turi kreiptis į Belgijos kompetentingas institucijas.
Nesutinka, kad Sprendimas faktiškai eliminuoja pareiškėjo teisę būti Lietuvos Respublikoje ir Šengeno erdvėje ir pažymi, kad perspėjimą SIS įvedė ne Lietuva, o Belgija. Jeigu pareiškėjas mano, kad yra pagrindas išbraukti jo duomenis iš SIS, jis turi kreiptis būtent į Belgijos kompetentingas institucijas.
Mano, kad Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Dar daugiau, iš ginčijamo Sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjo vertinimą (pvz., įvertino pareiškėjo šeiminę padėtį, atsižvelgė į pareiškėjo buvimo Lietuvoje trukmę), todėl galima teigti, kad
Migracijos departamentas vadovavosi ne tik institucijų pateiktomis išvadomis, tačiau atliko ir savarankišką pareiškėjo atvejo tyrimą.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog šioje byloje priimtas sprendimas neturės įtakos jos teisėms ir pareigoms. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teismo posėdyje nedalyvavo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „A“ pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose patvirtino, kad pareiškėjas buvo komandiruotas į Belgiją, pateikė susijusių dokumentų kopijas. Teismo posėdžio metu palaikė pareiškėjo poziciją, skundą prašė tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 23S183362, kuriuo pareiškėjui atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, nes dėl asmens kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Ukrainos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2023 m, rugsėjo 12 d.
Į bylą yra pateiktas pareiškėjo 2023 m. birželio 20 d. prašymas Nr. 2306-LLGK-2340 Migracijos departamentui pakeisti leidimą laikinai gyventi.
Migracijos departamentas 2023 m. spalio 13 d. priėmė Sprendimą Nr. 23S183362, kuriuo atsisakė pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, kadangi kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti (Belgijos Karalystė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl A. N. grąžinimo kartu su draudimu atvykti į Šengeno erdvę).
Nustatyta, kad A. N. su UAB „A“ 2023 m. kovo 2 d. yra sudaręs darbo sutartį, pagal kurią pareiškėjas nuo 2023 m. kovo 4 d. pradėjo dirbti bendrovėje (duomenys neskelbtini) pareigose.
Belgijos Karalystės Federalinė viešoji vidaus reikalų tarnyba 2023 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo A. N. įsakoma nedelsiant išvykti iš Belgijos teritorijos, taip pat kitų šalių, kuriose Šengeno teisynas galioja visa apimtimi, teritorijų, nebent jis turėtų dokumentus, reikalingus vykti į minėtas šalis arba nebent vienoje iš šių šalių būtų nagrinėjamas jo prašymas dėl prieglobsčio suteikimo.
Belgijos Karalystės Federalinė viešoji vidaus reikalų tarnyba 2023 m. birželio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo A. N. uždraudžiama 3 metus atvykti į Šengeno teritoriją (jeigu pirmiau nurodytas asmuo turi kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje, draudimas atvykti į šalį galioja tik Belgijos teritorijoje).
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. liepos 1 d. iki 2023 m. gruodžio 29 d.), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ 26 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad, jeigu išduodant ar keičiant leidimą gyventi nustatoma, kad kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti, Migracijos departamentas turi konsultuotis su šia Šengeno valstybe ir atsižvelgti į jos interesus. Leidimas gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas tik dėl humanitarinių priežasčių arba dėl tarptautinių įsipareigojimų.
Pagal UTPĮ 28 straipsnio 4 dalį, sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 35 straipsnis nustato atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindus. UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir Reglamentas 2018/1861) 27 straipsnis reglamentuoja išankstines konsultacijas pieš išduodant leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsiant to leidimo ar vizos galiojimą. Reglamento 2018/1861 27 straipsnyje nustatyta, kad jei valstybė narė svarsto galimybę išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą trečiosios šalies piliečiui, dėl kurio kita valstybė narė yra įvedusi perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, susijusios valstybės narės, pasikeisdamos papildoma informacija, konsultuojasi tarpusavyje, laikydamosi šių taisyklių:
a) prieš išduodama leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsdama to leidimo ar vizos galiojimą, išduodančioji valstybė narė konsultuojasi su perspėjimą pateikusia valstybe nare;
b) perspėjimą pateikusi valstybė narė atsako į prašymą dėl konsultacijos per 10 kalendorinių dienų;
c) jei iki b punkte nurodyto termino pabaigos atsakymas nepateikiamas, tai reiškia, kad perspėjimą pateikusi valstybė narė neprieštarauja leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos išdavimui arba to leidimo ar vizos galiojimo pratęsimui;
d) priimdama atitinkamą sprendimą, išduodančioji valstybė narė atsižvelgia į perspėjimą pateikusios valstybės narės sprendimo priėmimo priežastis ir, laikantis nacionalinės teisės, atsižvelgia į visas grėsmes viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, kurias gali kelti atitinkamo trečiosios šalies piliečio buvimas valstybių narių teritorijoje;
e) išduodančioji valstybė narė praneša apie savo sprendimą perspėjimą pateikusiai valstybei narei ir
f) kai išduodančioji valstybė narė perspėjimą pateikusiai valstybei narei praneša apie ketinimą išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą arba pratęsti to leidimo ar vizos galiojimą arba kad ji nusprendė tai padaryti, perspėjimą pateikusi valstybė narė ištrina atitinkamą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi.
Galutinį sprendimą, ar išduoti leidimą gyventi ar ilgalaikę vizą trečiosios šalies piliečiui, priima išduodančioji valstybė narė.
Nagrinėjamu atveju teismas pirmiausia pažymi, kad Sprendimą priėmė tam įstatymo (UTPĮ) suteiktus įgaliojimus turintis subjektas, veikdamas jam suteiktos diskrecijos ribose.
Teismas atkreipia dėmesį, tiek iš UTPĮ 26 straipsnio 6 dalies, tiek iš Reglamento 2018/1861 27 straipsnio nuostatų kyla Migracijos departamento pareiga vykdyti konsultacijas su kita Šengeno valstybe (nagrinėjamu atveju – Belgijos Karalyste), kuri į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi perspėjimą dėl asmens grąžinimo kartu su draudimu atvykti, prieš priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, keitimo.
Ginčijamame Sprendime nurodyta, kad nustačius, kad kita Šengeno valstybė yra paskelbusi perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo kartu su draudimu atvykti, 2023m. liepos 28 d. per policiją buvo konsultuojamasi dėl duomenų apie A. N., dėl kurio paskelbtas šis perspėjimas, patikrinimo, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Atsižvelgiant į tai, 2023 m. rugsėjo 18 d. buvo pakartotinai konsultuojamasi, siekiant nustatyti įvesto perspėjimo priežastis, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Migracijos departamentas Sprendime taip pat nurodė, kad informacijos apie tai, kad Belgijos Karalystė neprieštarautų leidimo laikinai gyventi išdavimui neturi.
Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Reglamento 2018/1861 27 straipsnio c punkte aiškiai nustatyta, kad jei iki to paties straipsnio b punkte nurodyto termino pabaigos (t. y. per 10 kalendorinių dienų) atsakymas nepateikiamas, tai reiškia, kad perspėjimą pateikusi valstybė narė neprieštarauja leidimo gyventi ar ilgalaikės vizos išdavimui arba to leidimo ar vizos galiojimo pratęsimui. Ginčijamame Sprendime į šį reglamentavimą neatsižvelgta, aptartų Reglamento 2018/1861 nuostatų Migracijos departamentas nevertino.
Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo į bylą pateiktuose Belgijos Karalystės Federalinės viešosios vidaus reikalų tarnybos Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimuose taip pat nustatyta, kad A. N. uždraudžiama 3 metus atvykti į Šengeno teritoriją, tačiau, jeigu pirmiau nurodytas asmuo turi kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi šalyje, draudimas atvykti į šalį galioja tik Belgijos teritorijoje.
Šios aplinkybės Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą nenustatė ir nevertino, apskritai nebuvo nustatyta, dėl kokių priežasčių perspėjimas įvestas į Šengeno informacinę sistemą. Nors Migracijos departamentas nurodo, kad laiku nebuvo gautas Belgijos Karalystės kompetentingos institucijos atsakymas, tačiau šią informaciją Migracijos departamentas galėjo gauti ir iš paties pareiškėjo, jei būtų jo paprašęs pateikti paaiškinimus, tačiau byloje nėra duomenų, kad Migracijos departamentas tai būtų daręs. Priimant Sprendimą formaliai vadovautasi tik informacija, nurodyta Šengeno informacinėje sistemoje, tą teikdamas paaiškinimus teismo posėdžio metu patvirtino ir Migracijos departamento atstovas.
Teismas papildomai pažymi, kad Sprendime nustatytas draudimo atvykti terminas ir Belgijos Karalystės Federalinės viešosios vidaus reikalų tarnybos Užsieniečių reikalų skyriaus sprendimuose nustatytas terminas nesutampa: ginčijamame Sprendime jis nustatytas 2 metais ilgesnis.
Minėta, kad UTPĮ 35 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu dėl jo kita Šengeno valstybė į Šengeno informacinę sistemą yra įtraukusi įspėjimą dėl neįsileidimo pagal Reglamento (EB) Nr. 1987/2006 nuostatas, perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal Reglamento (ES) 2018/1861 nuostatas arba perspėjimą dėl užsieniečio grąžinimo pagal Reglamento (ES) 2018/1860 nuostatas kartu su draudimu atvykti ir nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų arba jis yra įtrauktas į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą.
Ši UTPĮ nuostata įpareigoja Migracijos departamentą, priimant sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, įvertinti, ar nėra pagrindo išduoti leidimą gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų. Nagrinėjamu atveju, Sprendime formaliai nurodyta, kad pagrindo išduoti leidimą laikinai gyventi dėl humanitarinių priežasčių ar tarptautinių įsipareigojimų nėra, tačiau nepateikta jokios informacija, kuo remiantis padaryta tokia išvada, koks vertinimas šiuo aspektu buvo atliktas.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Nagrinėjamu atveju, apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad išsamaus individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimų gyventi išdavimo, keitimo, panaikinimo, dėl uždraudimo atvykti, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, ginčijamame Sprendime buvo pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, tinkamai neįvertinus visų duomenų visumos.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones tinkamai motyvuoti. Teismo vertinimu, Sprendimo motyvų išdėstymas nėra pakankamas.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas taip pat prašo įpareigoti Migracijos departamentą jo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo tenkinti. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teismo atliekama viešojo administravimo subjekto teisės aktų ir veiksmų (neveikimo), kuriais įgyvendinama diskrecijos teisė, kontrolė turi būti atliekama atsižvelgiant į subjekto turimą vertinimo laisvę (žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 10, 2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios savo praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms yra suteikta gana plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 10, 2006; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ir į tai, kad teismas neturi įgaliojimų spręsti leidimo gyventi pareiškėjui išdavimo ar pakeitimo klausimo (nes šie klausimai susiję su išimtine Migracijos departamento kompetencija), o teismas tik vertina Migracijos departamento priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, Migracijos departamentas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Teismas papildomai pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.
Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Į bylą pateikė bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus. Bylos rašytiniais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas patyrė 1545,33 eurų bylinėjimosi išlaidų (22,50 Eur - žyminis mokestis; 1300 Eur – išlaidos, susijusios su advokato teisine pagalba; 222,83 Eur – dokumentų vertimo išlaidos).
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.
Atsižvelgiant į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus konstatuotina, kad pareiškėjo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjo naudai iš atsakovo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą tenkinti.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. spalio 13 d. sprendimo Nr. 23S183362 bei įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo.
Priteisti pareiškėjo naudai iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 1545,33 Eur (tūkstančio penkių šimtų keturiasdešimt penkių eurų ir 33 euro centų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.