Marijampolės apylinkės teismo sprendimas, e2-89-443/2022

Teismas: Marijampolės apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2022-03-02
Bylos Nr.: e2-89-443/2022
Teisminio proceso Nr.: 2-28-3-00254-2021-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Arturas Rauktys
Ieškovas: akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“
Atsakovas: O. D.
Advokatai: Ingrida Varanavičė

Kategorijos

2.6.39.2.5.5pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
3.2.6.6.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2-89-443/2022Teisminio proceso Nr. 2-28-3-00254-2021-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.39.2.5.5; 3.2.6.1; 3.2.6.6.5 (S)

MARIJAMPOLĖS APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 2 d.Šakiai

Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmų teisėjas Arturas Rauktys,sekretoriaujant Irenai Urbštaitei,

dalyvaujant ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei,

atsakovui O. D.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ ieškinį atsakovui O. D. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

teisme 2021 m. kovo 31 d. buvo priimtas ieškovės ieškinys dėl žalos, procesinių palūkanų ir bylinėjimosi priteisimo iš atsakovo.

Šalies argumentai

Teismas 2021 balandžio 27 d. priėmė sprendimą už akių ir ieškovės naudai iš atsakovo priteisė 4 227,13 Eur žalos, 5 procentų dydžio metines palūkanas ir 95 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsakovo 2021 m. gegužės 3 d. teismui pateiktas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo buvo tenkintas ir Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. birželio 21 d. nutartimi panaikintas 2021 balandžio 27 d. priimtas sprendimas už akių. Teismas 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi atnaujino civilinės bylos pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl žalos priteisimo nagrinėjimą iš esmės.

Ieškovė 2021 m. liepos 19 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo, kuriame nurodė, kad 2019 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu nenustatytas asmuo, vairuodamas transporto priemonę „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos. Kadangi nebuvo nustatytas vairavęs ir pasišalinęs iš eismo įvykio vietos asmuo, akcinė bendrovė (toliau – AB) „Lietuvos draudimas“ turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš transporto priemonės faktinio valdytojo (savininko). Vertindami automobilio faktinio valdytojo (savininko) atsakomybės pagrindus, teismai pažymėjo, jog automobilio faktinis valdytojas (savininkas) turi atsakyti kaip didesnio pavojaus valdytojas, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės teisės pagrindu ir neužtikrinantis, kad automobilis būtų naudojamas atsakingai ir saugiai, nepadarytų žalos tretiesiems asmenims. Laikoma, jog dėl automobilio faktinio valdytojo (savininko) nerūpestingumo ar jam sutinkant automobilį užvaldė kiti asmenys ir juo padarė žalą tretiesiems asmenims, pasišalino iš įvykio vietos, dėl ko draudikas įgijo teisę reikalauti sumokėti tretiesiems asmenims išmokėtas sumas.

Eismo įvykio dienai transporto priemonė „Kia Rio“ priklausė atsakovui. Atsakovo, kaip padidinto pavojaus šaltinio savininko, didelis nerūpestingumas sudarė prielaidas kitiems asmenims pasinaudoti atsakovui priklausančia transporto priemone. Atsakovo didelis nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog jis nepasirūpino, jog automobilio rakteliai būtų saugioje vietoje, jais negalėtų pasinaudoti kartu kiti asmenys. Be to, pagal atsakovo sudarytą draudimo sutartį automobilio valdytojais gali būti tik asmenys, turintys didesnį kaip 2 metų vairavimo stažą ir vyresni kaip 25 metų amžiaus, todėl atsakovas turėjo didesnę rūpestingumo pareigą ir šiuo aspektu (t. y. jog automobilio valdytojas atitiktų draudimo sutarties keliamas sąlygas, nes priešingu atveju draudikas įgyja teisę reikalauti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo).

Atsakovo itin didelis neatsargumas sudarė sąlygas nenustatytam asmeniui galimybę pasinaudoti automobiliu „Kia Rio“ ir buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu. Kadangi atsakovas pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradęs galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, privalo atsakyti už automobiliu „Kia Rio“ padarytą žalą, o taip pat ir dėl pasišalinimo iš eismo įvykio vietos. Atsakovas dėl neteisėto šio automobilio užvaldymo nesikreipė iki eismo įvykio arba sužinojęs, jog jo automobiliu pasinaudojo kitas asmuo, į policijos pareigūnus. Atsakovas, kaip „Kia Rio“‘, savininkas turi atsakyti pagal Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, CK 6.270 straipsnio 2 dalies pagrindu kaip didesnio pavojaus valdytojas, valdantis didesnio pavojaus šaltinį nuosavybės teisės pagrindu ir neužtikrinantis, kad automobilis būtų naudojamas atsakingai ir saugiai, nepadarytų žalos tretiesiems asmenims, o kai tokia žala padaryta, laikytis žalos nustatymo ir atlyginimo tvarkos pagal draudimo sutarties sąlygas. Atsakovas neįrodė, kad jis prarado galimybę valdyti automobilį dėl kieno nors kaltų veiksmų, dėl ko ji galėtų būti atleistas nuo atsakomybės. Atvirkščiai, dėl atsakovo nerūpestingumo ir jam sutinkant automobilį užvaldė kiti asmenys ir juo padarė žalą tretiesiems asmenims, pasišalino iš įvykio vietos, dėl ko ieškovas įgijo teisę reikalauti sumokėti tretiesiems asmenims išmokėtas sumas. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo 4 227,13 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

Ieškovės atstovė teismo posėdžio metu nurodė, kad palaiko ieškinį. Pagal „Regitros“ duomenis transporto priemonės „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas yra V. Ž., kaip valdytojas yra nurodytas atsakovas. VĮ „Regitra“ atlieka tiktai tam tikros informacijos išviešinimą ir kiek yra žinoma, „Regitros“ sistema neleidžia nurodyti 2 savininkų ir yra nurodomas tik 1 savininkas. Ieškovė žalos administravimo metu, vertindama tas aplinkybes dėl VĮ „Regitra“, iš pradžių susisiekė su liudytoju V. Ž., kuris patvirtino, kad transporto priemonę jie abu įsigijo su atsakovu. Tiesiog registruojant ją, kaip savininkas buvo nurodytas V. Ž., o kaip valdytojas – O. D., kuris tuo automobiliu tuoj pat išvyko į Vokietiją. Kai kilo eismo įvykis, atsakovas buvo tos transporto priemonės tiek valdytojas, tiek ir bendrasavininkis. Ieškovė mano, kad būtent atsakovo veiksmai sąlygojo žalos atsiradimą. Į bylą buvo pateikti vertimai, iš kurių matyti, kad policijos pareigūnai nenustatė, kas vairavo transporto priemonę eismo įvykio metu. Ieškovė nebeteigia, kad atsakovas vairavo, teigia, kad atsakovas savo veiksmais lėmė, kad šiai dienai netgi nebėra galimybės nustatyti kas vairavo. Kad automobilio bendrasavininkis yra atsakovas, remiasi draudėjo V. Ž. paaiškinimais. V. Ž. buvo siųsta pretenzija, jis pateikė tą informaciją dėl bendrasavininkio. Ieškovė žiūri į tiesioginį priežastinį ryšį, o tiesioginiame priežastiniame ryšyje yra atsakovo veiksmai, dėl to ir nebuvo į bylą įtrauktas V. Ž.. Policijos pareigūnai nenustatė kas faktiškai vairavo transporto priemonę. Tam, kuris naudojasi automobiliu ir žino draudimo sutarties rizikas, tam ir tenka atsakomybė užtikrinti, kad automobiliu nepasinaudotų asmuo, kuris pagal draudimo sutartį negali vairuoti transporto priemonės. Atsakovas savo nerūpestingumu sudarė tokią situaciją, kad transporto priemonę vairavo toks asmuo, kuris neturi teisinio pagrindo tą daryti (2022 m. sausio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 8 min. 27 sek. – 16 min. 15 sek.).

Liudytojas V. Ž . teismo posėdžio metu paaiškino, kad atsakovas yra jo draugas. Paskutinį kartą jiedu bendravo gal 2021 m. vasarą. Nėra susipykę. Sieja draugiški santykiai. O. D. draugės brolis buvo grįžęs iš užsienio ir parvaręs 2 mašinas – paprašė jo užsiregistruoti. Jis sutiko, bet su sąlyga, jeigu O. D. bus automašinos naudotojas. Užregistruota buvo, kad jis automobilio savininkas ir O. D. kitą dieną išvyko su ta mašina į Vokietiją. Jo prašė užregistruoti, nes atsakovas buvo ką tik išsilaikęs teises, tai sakė, kad jam draudimas bus brangus. Tiksliai neprisimena, kada automobilis buvo užregistruotas. Kai atidavė dokumentus ir atsakovas išvažiavo, jis daugiau ir nematė tos mašinos. Jis sužinojo iš draudimo, kad yra padarytas eismo įvykis. Skambinosi pats į draudimą. Išsiaiškino tiek, kad kitas žmogus vairavo. Liudytojas atidavė O. D. automobilį, o daugiau nieko nežino. Tas vairuotojas, kuris vairavo automobilį, nėra Lietuvos pilietis. Jam paskambino, kad yra dokumentai atsiųsti, reikia tik nuvažiuoti į draudimą, atsakovas sutiko – sakė, gerai, nuvažiuos. Jis iš draudimo gavo laišką. Iš jo draudimas neprašė pinigų. Automobilis oficialiai priklauso kaip ir jam, bet yra naudotojas, kuris valdo tą automobilį. Ta mašina buvo atsakovo draugės brolio, kuris turi įmonę, su ta mašina jis turėjo vykti į Vokietiją dirbti. Už registravimą mokėjo atsakovas, kuris rytojaus dieną turėjo išvažiuoti į Vokietiją. Nežino, ar eismo įvykio dieną O. D. buvo Vokietijoje. O. D. nuvažiavo pirmiausia į techninę apžiūrą, apsidraudė tą pačią dieną ir pasiėmė dokumentus, ir išvažiavo kitą dieną. Atsakovas mokėjo draudimo įmoką. Nežino, kaip buvo naudojama ta transporto priemonė užsienyje (2022 m. sausio 24 d. teismo posėdžio garso įrašas: 18 min. 50 sek. – 29 min. 42 sek.).

Atsiliepimas

Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad su ieškiniu nesutinka – ieškinys nepagrįstas. Su automobiliu susijęs tik tiek, kiek automobilį laikinai naudojo dirbdamas Vokietijoje, kur buvo įsidarbinęs įmonėje, esančioje Leipcige. Pradėjus dirbti, jam buvo duotas automobilis „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kaip darbo priemonė. Automobilį jam davė darbdavys. Automobiliu faktiškai naudojosi ir kiti įmonės darbuotojai. Nėra jis automobilio savininkas, savininkas – V. Ž., automobilio registracijos dokumente tai nurodyta. Netvarkė jokių popierių – tą turbūt darė pats savininkas V. Ž. Nesirūpino ir automobilio draudimu, technine apžiūra ir priežiūra. Kiek žino, automobilį apdraudė pats savininkas, ką patvirtina ir byloje esantis draudimo polisas. 2019 m. rudens pradžioje (rugsėjo mėnesį) išėjo iš darbo ir išvyko iš Vokietijos. Nuo tada gyveno ir dirbo Lietuvoje, kur naudojosi kitu automobiliu – (duomenys neskelbtini), juo naudojasi iki šiol. Kadangi nebuvo automobilio savininkas, išėjęs iš darbo, paliko automobilį darbdaviui, automobilio daugiau nematė. Auto įvykyje, kuris įvykio 2019 m. lapkričio 9 d., nedalyvavo, nėra susijęs su avarija. Sužinojęs apie jam pateiktą ieškinį, skambino buvusiam darbdaviui į Vokietiją. Darbdavys įvardino, kad yra aišku, kas vairavo automobilį, atsiuntė dokumentus, tuos duomenis pateikė teismui. Jo įsitikinimu, ieškovė turėjo užklausti Vokietijos pareigūnų ar nustatytas autoįvykio kaltininkas. Jis nėra ir niekad nebuvo teisėtas automobilio valdytojas, jam automobilis buvo patikėtas kaip įmonės darbuotojui naudotis tik laikinai, jam dirbant įmonėje. Išėjus iš darbo, automobilio nenaudojo ir niekaip nevaldė, nėra atsakingas ieškovei už žalą (2021 m. lapkričio 19 d. teismo posėdžio garso įrašas: 17 min. 20 sek. – 20 min. 13 sek.).

Atsakovas taip pat nurodė, kad už transporto priemonę mokėjo darbdavys A. B.. Transporto priemonė buvo nupirkta Vokietijoje ir darbdavys buvo sutaręs, kad transporto priemonė būtų užregistruota jam kaip darbo priemonė. Darbdavys viską tvarkė, jis buvo tik naudotojas. Kas tvarkė draudimą – jis nežino. Datos neprisimena. Automobilį nupirko jam darbdavys kaip darbo priemonę, su ja grįžo į Lietuvą. Darbdavys buvo suderinęs kaip registruoti ir kieno vardu registruoti, užregistravo jį kaip naudotoją. Jis su tuo automobiliu išvažiavo atgal į Vokietiją ir dirbo. Kada išėjo iš darbo, automobilis liko Vokietijoje. Nėra darbo sutarčių. Negali atsakyti, kodėl būtent V. Ž. buvo pasirinktas kaip transporto priemonės savininkas, nes ne jis tvarkė viską. V. Ž. pažįsta, jie yra seni pažįstami. Jis netvarkė jokių dokumentų, su V. Ž. nesitarė dėl automobilio registravimo, darbdavys viską tvarkė. Nežino, kodėl kitaip liudytojas aiškino – gal liudytojas nenorėjo darbdavio įterpti. Jo darbdavys su V. Ž. yra pažįstami. V. Ž. nebuvo kartu su atsakovu išvažiavęs. Tos įmonės yra 2 savininkai: A. B. ir V. M.. V. M. pažįsta V. Ž.. Kaip jam pasakė, taip ir užsiregistravo tą automobilį. Jis kaip naudotojas buvo, naudojosi darbo reikalais. Negali atsakyti, kokiu pagrindu jam buvo suteikta valdymo teisė. Nežino, ką V. Ž. sakė. Jis sako, kaip yra iš jo pusės. Jis automobiliu naudojosi beveik kiekvieną dieną. Informaciją, kad automobilį vairavo D. T., gavo iš darbdavio A. B.. 2019 m. dirbo Leipcige, įmonės pavadinimo neatsimena. Kada prasidėjo jo darbiniai santykiai ir kada jie nutrūko, taip pat neatsimena. Darbdavys, su kuriuo buvo susisiekęs dėl eismo įvykio aplinkybių, buvo A. B.. Buvęs darbdavys nurodė, kad automobilį vairavo D. T.. Atsakovas nepranešė ieškovei šios jam žinomos informacijos, su ieškove nebendravo. Išvažiavo iš Vokietijos ir paliko ten automobilį. Automobilis buvo kaip ir darbdavio, tik kad ant atsakovo užrašytas – paliko tą automobilį kitiems naudotis (2022 m. vasario 10 d. teismo posėdžio garso įrašas: 4 min. 8 sek. – 15 min. 27 sek.).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys pagrįstas ir tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp ieškovės ir V. Ž. 2019 m. rugpjūčio 1 d. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis Nr. 01/558019891, kuria buvo apdrausta transporto priemonė transporto priemonė „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. lapkričio 9 d. Vokietijoje įvykusio eismo įvykio metu buvo apgadinta transporto priemonė Renault, valstybinis Nr. LQE 4974. Eismo įvykis įvyko dėl transporto priemonės „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojo kaltės. Ieškovė eismo įvykio metu padarytą žalą atlygino, išmokėdama 4 227,13 Eur dydžio draudimo išmoką. Asmuo, kuris vairavo automobilį „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) eismo įvykio metu, nebuvo nustatytas. Leipcigo prokuratūros įsakymas, bylos kodas 506 Js 5100/20, patvirtina, kad ikiteisminis tyrimas prieš atsakovą O. D. dėl neleistino pasišalinimo iš eismo įvykio vietos, buvo nutrauktas.

Atsakovas nurodė, kad minėtą automobilį eismo įvykio metu vairavo D. T. ir pateikė jo asmens dokumentų kopiją bei galimai D. T. rašytą raštą vokiečių kalba. Atsižvelgiant į tai, kad Vokietijos kompetentingos institucijos nenustatė ieškinyje nurodytu metu eismo įvykį sukėlusio asmens tapatybės, o atsakovas turėdamas duomenis apie galimai eismo įvykio metu vairavusį asmenį, jų nenurodė nei pareigūnams, tyrusiems eismo įvykį, nei ieškovei, į tai, kad nėra patvirtintas pateiktų dokumentų kopijų tikrumas, teismas, vertindamas šiuos atsakovo pateiktus įrodymus, sprendžia, jog nėra pagrindo teigti, kad D. T. ieškinyje nurodytu metu ir nurodytoje vietoje vairuodamas automobilį „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) sukėlė eismo įvykį ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako jos valdytojas. Transporto priemonės valdytojo sąvoka įtvirtinta Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 84 dalyje; tai yra transporto priemonės valdytojas – asmuo, nuosavybės, patikėjimo, nuomos, panaudos ar kitokiu teisėtu pagrindu valdantis ir naudojantis transporto priemonę. Nustačius, kad transporto priemonės valdymą jos savininkas perdavė civilinio sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, deliktinė atsakomybė už ja padarytą žalą bus taikoma valdymą perėmusiam jos valdytojui.

Dėl teisėto transporto priemonės valdymo perleidimo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad transporto priemonės valdymas gali būti teisėtai perleistas nuo nuomos, panaudos, pavedimo ar kitokios sutarties sudarymo ir transporto priemonės savininkui ar jos teisėtam valdytojui perdavimo ją naudotis naujam valdytojui. Vadovaujantis CK 6.270 straipsnio 2 dalimi teisėtas valdymas yra tada, kai jis atliekamas teisėto civilinio sandorio pagrindu, esant valdymą perduodančio ir valdymą priimančiojo asmens valiai. Valdymo perdavimas yra tada, kai valdymą įgyjantis asmuo įgauna teisę daryti transporto priemonei faktinį poveikį, savarankiškai priimti sprendimus dėl transporto priemonės naudojimo (net ir trumpą laiką) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-49-788/2016). VĮ „Regitra“ duomenimis eismo įvykio dieną, t. y. 2019 m. lapkričio 9 d., transporto priemonės – automobilio „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkas buvo V. Ž., o valdytojas – atsakovas O. D.. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas V. Ž. nurodė, kad jis ir atsakovas yra draugai, ir atsakovas jo prašė užregistruoti automobilį. Automobilio savininkas V. Ž. nurodė ir atidavė automobilio dokumentus O. D. ir atsakovas kitą dieną išvažiavo į Vokietiją – V. Ž. daugiau nebematė tos mašinos. Tai, kad automobiliu „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nesinaudojo transporto priemonės savininku registruotas V. Ž., patvirtina ir atsakovo paaiškinimai, kad jis po automobilio įregistravimo su tuo automobiliu išvažiavo atgal į Vokietiją dirbti. Taigi, akivaizdu, kad po automobilio įsigijimo, jį faktiškai ir valdė atsakovas.

Teismas kritiškai vertina atsakovo nurodytas aplinkybes, kad automobilį „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nupirko darbdavys ir, kad jam automobilis buvo patikėtas kaip įmonės darbuotojui naudotis tik laikinai, darbinėms funkcijoms atlikti, kadangi atsakovas negalėjo nurodyti konkrečios darbovietės, kurioje jis dirbo, nepateikė ir jokių dokumentų, patvirtinančių jo darbinę veiklą Vokietijoje.

CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teisine prasme pripažįstama, jog priežastinis ryšys yra tais atvejais, jeigu asmuo turėjo pareigą ką nors atlikti, kokiu nors būdu veikti, tačiau neveikė, ir toks, neadekvatus susiklosčiusiai faktinei situacijai, jo elgesys pakankamai prisidėjo prie žalos atsiradimo, tiesiogiai sukeldamas žalingus padarinius arba sukurdamas sąlygas tokiems padariniams atsirasti. Taigi, net ir nesant faktinio priežastinio ryšio, teisinis priežastinis ryšys gali būti nustatomas ir to gali pakakti civilinei atsakomybei taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. U. v. Lietuvos valstybė, bylos Nr. 3K-3-91/2010).

Kaip matyti iš ieškovės atstovės 2021 liepos 19 d. pateikto pareiškimo dėl ieškinio pagrindo patikslinimo, ieškovė iš atsakovo reikalauja civilinės atsakomybės, kadangi atsakovo, kaip padidinto pavojaus šaltinio valdytojo, didelis nerūpestingumas sudarė prielaidas kitiems asmenims pasinaudoti transporto priemone. Teismas pripažįsta šiuos ieškovės argumentus pagrįstais, kadangi už transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio, sukeltą žalą be kaltės atsako jos valdytojas. Šiuo atveju atsakovo didelis nerūpestingumas pasireiškė tuo, jog jis nepasirūpino, jog automobiliu negalėtų pasinaudoti kiti asmenys. Atsakovas, būdamas automobilio „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, paliko automobilį Vokietijoje, transporto priemonės naudojimo nekontroliavo, nebesinaudodamas automobiliu ir jį perduodamas kitiems asmenims nepasirūpino, kad būtų pakeisti duomenys apie tai, kad jis nebėra automobilio „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas. Esant nurodytoms aplinkybėms, sutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovo itin didelis nerūpestingumas sudarė sąlygas nenustatytam asmeniui galimybę pasinaudoti automobiliu „Kia Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir buvo priežastiniame ryšyje su eismo įvykio kilimu.

Esant nurodytoms aplinkybėms, vertintina, kad atsakovas nepasirinko tokio elgesio būdo, jog automobiliu „KIA Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) be jo žinios negalėtų pasinaudoti kiti asmenys, automobilis būtų naudojamas atsakingai, saugiai, nebūtų padaryta žala tretiesiems asmenims, o kai tokia žala padaryta, laikytis žalos nustatymo ir atlyginimo tvarkos pagal draudimo sutarties sąlygas.

CK 6.270 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad didesnio pavojaus šaltinio valdytojas už padarytą žalą neatsako, jeigu įrodo, kad galimybę valdyti didesnio pavojaus šaltinį jis prarado dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas po eismo įvykio pranešė ikiteisminio tyrimo pareigūnams apie tai, kad atsakovas buvo praradęs galimybę valdyti transporto priemonę, t. y. kad transporto priemonė buvo tam tikrą laiką užvaldyta neteisėtai kitų asmenų ar asmens.

Esant nurodytoms aplinkybėms darytina išvada, kad atsakovas, būdamas transporto priemonės „KIA Rio“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytoju, pagal CK 6.270 straipsnio 1 ir 3 dalis neįrodė, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo asmens tyčios ar didelio neatsargumo, taip pat fakto, kad būtų praradęs galimybę valdyti transporto priemonę dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų, todėl pripažintina, kad atsakovas atsako pagal CK 6.270 straipsnio nuostatas už didesnio pavojaus šaltinio, kurio valdytojas jis yra, padarytą žalą ir ieškovė turi teisę reikalauti iš atsakovo sumokėti tretiesiems asmenims išmokėtas sumas, todėl ieškovės ieškinys tenkintinas ir ieškovei iš atsakovo priteistina 4 227,13 Eur žala.

CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis numato atsakovo pareigą mokėti įstatymų ar sutarties nustatyto dydžio palūkanas už priteistiną sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, kurios yra laikomos minimaliais ieškovės nuostoliais. Tokiu atveju, esant ieškovės prašymui, iš atsakovo priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – šiuo atveju 2021 m. kovo 31 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą dėl ginčo esmės, tuo pačiu sprendimu išsprendžia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė ieškiniu prašė priteisti 95 Eur žyminį mokestį, kadangi byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys ieškovės sumokėtą žyminį mokestį, todėl šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo.

Taip pat ieškovė 2022 m. sausio 24 d. pateikė prašymą, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 17,96 Eur kuro išlaidų pagal pridedamus dokumentus.

Byloje pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina aplinkybę, kad ieškovės atstovė vyko iš Kauno į Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus. Teismo 2021 m. gruodžio 9 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atnaujintas ir nuspręsta į 2022 m. sausio 24 d. 10 val. teismo posėdį kviesti ieškovės atstovą, atsakovą bei liudytoją. Byla buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl ieškovės atstovė turėjo teisę dalyvauti teismo posėdyje, į kurį turėjo atvykti iš Kauno miesto. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais yra pagrindas patirtas kuro išlaidas pripažinti būtinomis ir pagrįstomis rašytiniais įrodymais išlaidomis, susijusiomis su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. UAB „Ratas“, bylos Nr. 3K-3-114/2011).

Esant nurodytoms aplinkybėms, vertintina, ieškovės prašomos priteisti 17,96 Eur kuro išlaidos atitinka CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytus būtinumo ir pagrįstumo kriterijus, kas sudaro pagrindą šias išlaidas priskirti prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu ir įtraukti jas į paskirstytinų bylinėjimosi išlaidų sudėtį (CPK 93 straipsnis). Kadangi byloje pateikti visi įrodymai, patvirtinantys kelionės išlaidų dydį, todėl jos priteistinos iš atsakovo.

Atsakovė 2021 m. lapkričio 19 d. pareiškimu prašė priteisti iš atsakovo 70,08 Eur už teisines paslaugas, 15,46 Eur kuro išlaidų ir 19,28 Eur vertimo išlaidų. Atsakovė prie prašymo pateikė 2021 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DP21-107, 2021 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DP21-113 bei 2021 m. liepos 15 d. Išrašą iš PVM sąskaitos faktūros Nr. DL-21-5850. Taip pat yra pridėtas 2021 m. rugpjūčio 21 d. SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, kurio mokėjimo paskirtyje nurodyta, kad mokama už DP21-110, DP21-109, DP21-108, DP21-107, R-ADRGLT, teisines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad 2021 m. rugpjūčio 21 d. SEB banko patvirtinimas apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą, pagrindžia, kad ieškovė advokatų profesinei bendrijai Dumbliauskas ir partneriai, apmokėjo pagal 2021 m. rugpjūčio 20 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DP21-107 70,08 Eur už teisines paslaugas, advokato padėjėjos išlaidos už suteiktą pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio“, nustatyto maksimalaus dydžio, iš atsakovo ieškovės naudai priteistina 70,08 Eur už teisinę pagalbą.

Ieškovės atstovė taip pat prašė priteisti iš atsakovo pagal 2021 m. rugpjūčio 26 d. PVM sąskaitą faktūrą Nr. DP21-113 15,46 Eur kelionės išlaidų ir pagal 2021 m. liepos 15 d. Išrašą iš PVM sąskaitos faktūros Nr. DL-21-5850 19,28 Eur vertimo išlaidų, tačiau 2021 m. rugpjūčio 21 d. SEB banko patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą mokėjimo paskirtyje nenurodyta, kad apmokama pagal aukščiau nurodytas PVM sąskaitas faktūras, kitų dokumentų, kad yra apmokėtos šios PVM sąskaitos faktūros, nėra pateikta. Nesant duomenų, kad šias sąskaitas ieškovė apmokėjo ir atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką, kurioje nurodyta, jog išrašyta PVM sąskaita faktūra nereiškia, kad ši sąskaita faktūra yra apmokėta, todėl nesant išlaidų apmokėjimą patvirtinančių įrodymų, sąskaitoje faktūroje įrašyta suma negali būti pripažinta bylinėjimosi išlaidomis bei priteista (kasacinės nutartys Nr. 3K-3-408/2010, 3K-3-370/2014), ieškovės prašymas priteisti iš atsakovo 15,46 Eur kelionės išlaidų ir 19,28 Eur išlaidų už vertimo paslaugas, netenkintinas.

Kadangi teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, suma nesiekia Teisingumo ministro ir Finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatyto dydžio (nauja redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), teismas sprendžia, jog šios išlaidos tarp dalyvių neskirstytinos (CPK 92 straipsnis, 93 straipsnis).

Įvertinęs tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263–265 straipsniais, 268 straipsniu ir 270 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti visiškai.

Iš atsakovo O. D., asmens kodas (duomenys neskelbtini), priteisti keturių tūkstančių dviejų šimtų dvidešimt septynių eurų 13 centų (4 227,13 Eur) žalos atlyginimą, penkių procentų (5 proc.) metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2021 m. kovo 31 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir vieną šimtą aštuoniasdešimt tris eurus 4 centus (183,04 Eur) bylinėjimosi išlaidų ieškovės AB „Lietuvos draudimas“, juridinio asmens kodas 110051834, naudai.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmus.

Teisėjas Arturas Rauktys