- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-01-29
- Bylos Nr.
- I1-679-281/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02252-2019-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Mefodija Povilaitienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
A. S. teismui pateikė skundą, kuriuo prašo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), priteisti 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–3).
Paaiškina, kad buvo laikomas Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2015-06-20 iki 2019-06-21. Nurodo, kad atvykus į Vilniaus PN pareiškėjas buvo laikomas karantino patalpoje, kurioje jam trūko gyvenamojo ploto – karantino patalpoje buvo įrengtos 6 miegamos vietos, jos visos buvo užpildytos, todėl iki tol, kol pareiškėjas buvo paskirtas į būrio gyvenamąją patalpą, jam nuolat trūko vietos. Pareiškėjo manymu, laikant jį I-ojo korpuso gyvenamojoje patalpoje Nr. 302 buvo pažeista jo teisė į minimalų (3,1 kv. m.) gyvenamąjį plotą. Tokio paties ploto buvo ir gyvenamoji patalpa Nr. 401. Nurodo, kad ploto stygių pareiškėjas jautė visą kalinimo laikotarpį.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN tualetuose nėra įrengtų klozetų, todėl pareiškėjas, naudodamasis tualetu, jaučia nepatogumus ir mano, kad yra žeminamas jo orumas. Paaiškina, kad viename būryje laikoma nuo 45 iki 50 asmenų, o tualetų yra tik 5, todėl Vilniaus PN nesudaro tinkamų sąlygų naudotis tualetu, dėl to pareiškėjas jaučia nepatogumus ir kančias.
Mano, kad iki 2018-11-31 Vilniaus PN įrengti dušai neatitiko reikalavimų. Pareiškėjas nuo pat atvykimo į Vilniaus PN turėjo naudotis dušais be pertvarų ir maudytis matant kitiems asmenims. Nesant įrengtų vienas nuo kito atskirtų dušų prausiantis kildavo konfliktai, pareiškėjas jautė baimę eiti praustis. Toks dušų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Pažymi, kad I-ojo korpuso viename aukšte įrengtas vienas taksofonas, nors viename aukšte laikoma iki 100 nuteistųjų. Pareiškėjas negali kitų nuteistųjų negirdimas ar netrukdomas naudotis taksofonu, teigia, kad toks taksofono įrengimas pažeidžia pareiškėjo privatumą.
Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 8–13).
Šalies argumentai
Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Paaiškina, kad pareiškėjui tenkantis plotas visiškai atitiko teisės aktų reikalavimus. Nors atsakovė nekaupia duomenų kiek asmenų gyveno patalpose kartu su pareiškėju, tačiau net ir esant užimtoms visoms bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengtoms miegamosioms vietoms, vienam asmeniui tenkantys minimalūs ploto reikalavimai pažeisti nebuvo. Pabrėžė, kad Vilniaus PN dienotvarkė neįpareigoja nuteistųjų, kurie nėra laikomi kamerų tipo patalpose, visą parą būti jiems skirtoje gyvenamojoje patalpoje. Nuteistieji, atsižvelgdami į poreikius, savo laisvalaikį organizuojasi patys, Vilniaus PN pagal turimas galimybes sudaro sąlygas nuteistiesiems užsiimti alternatyviomis veiklomis.
Atsiliepimas
Atsakovės teigimu, I-o gyvenamojo korpuso (bendrabučio tipo gyvenamosios patalpos) kiekviename aukšte įrengta po du sanitarinius mazgus kiekvienam nuteistųjų būriui (būriuose gyvena nuo 40 iki 50 nuteistųjų). I-ame korpuse kiekviename aukšte įrengti sanitariniai mazgai yra identiški. Kiekviename iš sanitarinių mazgų įrengta po penkias tualeto vietas, keturis pisuarus, keturias kriaukles ir tris prausyklas. Sanitariniai mazgai yra tvarkingi, jie nuolatos tvarkomi. Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso bendrabučio tipo gyvenamųjų patalpų sanitariniuose mazguose įrengti ne sėdimi, o tupimi tualetai, pažymi, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose reglamentuota, jog sanitariniuose mazguose gali būti įrengti tiek sėdimi, tiek tupimi klozetai.
Nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenustatė reikalavimo įrengti pertvaras dušo patalpose. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos skirtos I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems. 2017 metų pradžioje I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. 2018 metų antroje pusėje visos Vilniaus PN I-o gyvenamojo korpuso esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Mano, kad pareiškėjo reikalavimas, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų, be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų.
Atkreipia dėmesį, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Teisės aktai nenustatė jokių papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai, nuteistieji naudojosi įstatymo suteikta teise skambinti telefonu. Nuo 2018-10-15 I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Teisės aktai taip pat nenumato įrengiamų taksofonų skaičiaus.
Atsakovės atstovai teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Vilniaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2015-06-20 iki 2019-06-21.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007-03-26 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Šios CK nuostatos taikytinos pareikštų reikalavimų ir dėl turtinės, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-26 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-183/2008; 2011-09-20 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-351/2011).
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už laikymą netinkamomis įkalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2015-06-20 iki 2019-06-21. Skundą teismui pareiškėjas pateikė 2019-06-19 (spaudas ant voko). Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde nurodytų teisės pažeidimų pobūdį – galimai netinkamas kalinimo sąlygas, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jo teisės galimai yra pažeidžiamos, tačiau, kaip minėta, skundą teismui pateikė tik 2019-06-19. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į atsakovės atstovo prašymą, nagrinėjamu atveju laikytina, kad pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino už laikotarpį nuo 2016-06-19 iki 2019-06-19, tačiau reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2015-06-20 iki 2016-06-18 taikytina ieškinio senatis. Kadangi pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kurių pagrindu ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas, pagrindų atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nenustatyta.
Dėl kalinimo sąlygų ir neturtinės žalos atlyginimo
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Pareiškėjas skundžiasi dėl per mažo gyvenamojo ploto. Teismas pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-04-01), 11¹.1 ir 11¹.2 punktuose nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus); 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Analogiškos nuostatos nurodytos ir nuo 2015-09-01 galiojančioje naujoje Taisyklių redakcijoje (2015-08-20 įsakymo Nr. 1R-238 redakcija). Kaip matyti, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant patalpos plotą, taigi darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Teismas pažymi, kad atsakovės atstovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2016-06-19 iki 2019-06-19 Vilniaus PN buvo laikomas gyvenamosiose (bendrabučio tipo) patalpose, taigi pareiškėjui turėjo tekti ne mažiau kaip 3,1 kv. m. gyvenamojo ploto. Nors atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, kiek konkrečiai asmenų buvo apgyvendinta kartu su pareiškėju, tačiau, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog buvo apgyvendinta tiek asmenų, kiek yra įrengta miegamųjų vietų kiekvienoje iš patalpų, pateikti duomenys rodo, kad vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimai nei vienoje iš paminėtų kamerų ir gyvenamųjų patalpų nebūtų buvę pažeisti. Be to, iš Vilniaus PN paaiškinimų, pateiktų atsiliepime, matyti, kad nuteistieji įstaigoje neprivalo visą laiką praleisti gyvenamojoje patalpoje: jiems yra suteikiama teisė lankytis socialinės reabilitacijos programose, sportuoti. Duomenų, kad pareiškėjo judėjimo laisvė neteisėtai buvo ribojama, nėra. Pareiškėjas skunde nenurodė konkrečių aplinkybių, kaip neturtinė žala pasireiškė būtent jam, tik abstrakčiai tvirtino, jog patyrė nepatogumų ir išgyvenimų. Nesant objektyvių duomenų, pareiškėjo argumentai dėl Vilniaus PN vienam asmeniui tekusio per mažo gyvenamosios patalpos ploto atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjo teigimu, nepatogumus ir išgyvenimus taip pat sukėlė netinkamai įrengtas sanitarinis mazgas, nurodo, kad tualetuose nėra įrengtų klozetų, be to, viename būryje laikoma nuo 45 iki 50 asmenų, o tualetų yra tik 5.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (teisės akto redakcija, galiojanti nuo 2016-01-28) 5 punkte, kuriame nustatyti pataisos namuose laikomų nuteistųjų, priskirtų lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamųjų korpusų įrengimo reikalavimai, nurodyta, kad sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) įrengiami korpuse. Šių taisyklių 7 punkte nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas (Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.5 punktas). Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (akto redakcija, galiojusi nuo 2010-03-03 iki 2017-12-31 ir nuo 2017-01-01) įtvirtinta, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos prausykloje, tualete turėjo būti įrengtas unitazas arba klozetas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų). Nuo 2015-11-01 pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra įtvirtinti papildomi reikalavimai sanitarinių mazgų, esančių kamerų tipo patalpose ar gyvenamuosiuose korpusuose, įrengimui.
Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus paminėto teisinio reguliavimo kontekste, daro išvadą, kad pagal ginčo laikotarpiu galiojusį teisinį reguliavimą, bendrabučio gyvenamosiose patalpose įrengtuose sanitariniuose mazguose turi būti įrengti unitazai arba klozetai, todėl tupimo tualeto (unitazo) neįrengimas neprieštarauja teisės aktų reikalavimams. Be to, pareiškėjo nurodytas argumentas, kad 50 asmenų tenka tik 5 tualetai nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus PN administracijos veiksmus, nes toks skaičius įrengtų tualetų atitinka Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normas.
Pareiškėjo teigimu, I-ojo korpuso viename aukšte įrengtas vienas taksofonas, nors viename aukšte laikoma iki 100 nuteistųjų. Dėl šios priežasties pareiškėjas negali negirdimas ar netrukdomas kitų nuteistųjų naudotis taksofonu, teigia, kad toks taksofono įrengimas pažeidžia pareiškėjo privatumą.
Teismas kritiškai vertina pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis telefonu, nes pareiškėjas net nenurodė, ar nors kartą naudojosi šia teise, nepateikė aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, kad jam naudojantis šia teise buvo trukdoma ar kitaip varžoma ši jo teisė. Pareiškėjo nusiskundimas, kad viename aukšte įrengtas tik vienas taksofonas vertintinas kaip subjektyvi pareiškėjo nuomonė, nustačius, kad teisės aktuose nėra nustatytas reikalavimas įrengti konkretų taksofonų skaičių atitinkamame gyvenamajame korpuse. Todėl aptarti pareiškėjo argumentai laikytini abstrakčiais ir deklaratyviais, nesudarančiais pagrindo konstatuoti Vilniaus PN neteisėtus veiksmus.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad iki 2018-11-31 Vilniaus PN įrengti dušai neatitiko reikalavimų, nes pareiškėjas nuo pat atvykimo į Vilniaus PN turėjo naudotis dušais be pertvarų ir maudytis matant kitiems asmenims. Nesant įrengtų vienas nuo kito atskirtų dušų prausiantis kildavo konfliktai, pareiškėjas jautė baime eiti praustis. Teigia, kad toks dušų įrengimas neužtikrino pareiškėjo privatumo.
Teismas pažymi, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatyta aplinkybių, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą naudojantis dušu. Pareiškėjas neteikė skundų įkalinimo įstaigos administracijai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu. Pareiškėjas skunde nenurodė konkretaus termino, nuo kurio turėtų būti skaičiuojamas jo privatumo pažeidimas, nes, pagal byloje esančią rašytinę medžiagą nustatyta, kad dušų pertvaros įkalinimo įstaigoje įrengtos nuo 2017 metų pradžios ir nuteistieji naudodamiesi dušo patalpomis turėjo galimybę pasirinkti kuriomis prausimosi vietomis naudotis. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-10-07 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1456-602/2016, 2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2020-01-08 nutartis administracinėje byloje Nr. A-887-624/2020). Kadangi nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Vilniaus PN neatitiko teisės aktų reikalavimų, pareiškėjas kalinimo laikotarpiu prašymų ar skundų įkalinimo įstaigos administracijai nereiškė, o nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo nustatyta pareigos įrengti pertvaras dušuose, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl privatumo pažeidimo naudojantis dušu atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatyta, o nenustačius neteisėtų Vilniaus PN veiksmų, teismas plačiau nepasisako dėl kitų civilinės atsakomybės taikymui būtinų sąlygų (žalos bei priežastinio ryšio) nustatymo, nes tokių sąlygų vertinimas neturi prasmės. Todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.