- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Data
- 2008-03-31
- Bylos Nr.
- 2A-313-510/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Mitkus (pirm.), Jolita Cirulienė, Gražina Davidonienė
- Trečiasis asmuo
- J. M.
- Atsakovas
- Kauno miesto savivaldybės
- Kategorijos
- 36.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Ramūno Mitkaus, kolegijos teisėjų Jolitos Cirulienės ir Gražinos Davidonienės, sekretoriaujant Daivai Danylienei, Vaidai Urbanavičienei, dalyvaujant ieškovo atstovui R.Lelešiui, atsakovo atstovei L.Pušinskienei, trečiajam asmeniui J. M., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-008272-199/2007 pagal ieškovo akcinės bendrovės banko „Hansabankas“ ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybei, tretysis asmuo -J. M., dėl skolos, netesybų priteisimo bei įpareigojimo vykdyti sutartį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas AB bankas „Hansabankas“ prašė priteisti iš Kauno miesto savivaldybės 3285972 Lt sumą, kurią sudaro 22977,54 Lt palūkanų, 8828,01 Lt delspinigių, 1054,17 Lt teismo išlaidų; priteisti iš Kauno miesto savivaldybės ieškovo naudai 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; įpareigoti Kauno miesto savivaldybę natūra vykdyti 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį Nr. 04-51-26, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybinio komercinio banko (teisių perėmėjas - AB bankas „Hansabankas“). Ieškovas nurodė, kad pagal 1996 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį Nr. 96-08/107 Lietuvos valstybinis komercinis bankas, kuris 1998 m. balandžio 27 d. reikalavimo perleidimo sutartimi Nr. 008 yra perleidęs visus reikalavimus AB Lietuvos taupomajam bankui, vadovaujantis LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 19 d. nutarimu Nr. 274, J. M. suteikė 52 000 Lt lengvatinį kreditą 25 metų laikotarpiui buto pirkimui. Minėtu nutarimu buvo patvirtinta Gyvenamųjų namų, butų statybos arba pirkimo lengvatinio kreditavimo tvarka, kurios 9.3.4. punkte numatyta, kad už suteiktą kreditą nemoka palūkanų motina arba tėvas (globėjas, globėja), vienas (be kito sutuoktinio) auginantis du ar daugiau nepilnamečių vaikų. Lengvatinės paskolos gavimo laikotarpiu J. M. buvo taikoma teisė į minėtas papildomas lengvatas, nes ji viena augino du nepilnamečius vaikus. Todėl Kauno miesto savivaldybė 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartimi Nr. 04-51-26 įsipareigojo už J. M. suteiktą kreditą mokėti bankui 5 proc. metinių palūkanų. Savo sutartinius įsipareigojimus Kauno miesto savivaldybė vykdė iki trečiojo asmens J. M. sūnaus pilnametystės, t.y. iki 1997 m. sausio 28 d., laikydama, kad vaikui tapus pilnamečiu, išnyko sąlygos ieškovei naudotis paskolos lengvata ir raštu pranešė bankui, kad nuo 1997 m. vasario 1 d. nebus mokamos palūkanos už J. M. skirtą lengvatinį kreditą. Kauno miesto savivaldybei atsisakius už J. M. mokėti palūkanas, bankas pagal 1996 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartį Nr. 96-08/107 pareikalavo iš J. M. mokėti paskolą ir palūkanas. Laikotarpiu nuo 1997 m. vasario 1 d. iki šios dienos J. M. sumokėjo bankui 15612,32 Lt palūkanų ir delspinigių. J. M. vėluodavo grąžinti paskolą ir priskaičiuotas palūkanas, jai buvo nuolat siunčiami raginimai padengti susidariusį įsiskolinimą. 2003 m. liepos 10 d. bankas kreipėsi į Hipotekos skyrių prie Kauno miesto apylinkės teismo dėl priverstinio skolos išieškojimo iš bankui įkeisto turto. J. M. skundė šiuos banko veiksmus ir bylinėjimasis užtruko iki 2006 m. gruodžio 4 d., kuomet Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo mokėti palūkanas už J. M. pagal 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį Nr. 04-51-26 iki jos nepilnamečio vaiko pilnametystės, todėl bankas pažeidė J. M. teises neįskaitydamas J. M. sumokėtų sumų į paskolos grąžinimą, o šias sumas įskaitydamas į palūkanų grąžinimą. Teismas konstatavo, jog atsakovo Kauno miesto savivaldybės įsipareigojimas mokėti palūkanas už ieškovę nepasibaigė, todėl bankas turėjo reikalauti palūkanų sumų iš Kauno miesto savivaldybės. Tiek po apeliacinės, tiek po kasacinės instancijos teismų sprendimų bankas ragino atsakovą sumokėti už paskolą priskaičiuotas palūkanas, tačiau atsakovas atsisakė vykdyti sutartimi prisiimtus įsipareigojimus.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismas 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ieškovo AB banko „Hansabankas“ naudai 22977,54 Lt palūkanų, 8828,01 Lt delspinigių ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme (2007 m. balandžio 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismas įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybę natūra vykdyti 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį Nr. 04-51-26, sudarytą tarp Kauno miesto savivaldybės ir Lietuvos valstybinio komercinio banko (teisių perėmėjas AB bankas „Hansabankas“). Teismas taip pat priteisė iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės ieškovo AB banko „Hansabankas“ naudai jo turėtas bylinėjimosi išlaidas, t.y. 1054,17 Lt žyminio mokesčio. Teismas nurodė, kad 1996 m. rugsėjo 19 d. sutarties 1.2 punktu Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo bankui grąžinti paskolos gavėjai J. M. taikytas 5 procentų metines palūkanas. Šios sutarties 5 punkte aiškiai nurodyta, kad sutartis galioja 25 metus nuo paskolos gavimo, t.y. iki 2021 metų antrojo ketvirčio, o ne iki J. M. sūnaus N. M. pilnametystės (b.1.26-31). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje konstatavo, kad atsakovas įsipareigojo visiškai kompensuoti palūkanas už J. M. paskolą visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį. Atsakovas nevykdė ir nevykdo sutartinių įsipareigojimų, laiku nesumoka palūkanų, vengia vykdyti 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį. Atsakovas nemokėjo palūkanų ieškovui už J. M. pagal 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį, t.y. neįvykdė pagrindinės prievolės ir jiems įvykdyti ieškinio senaties terminas nesuėjo, todėl nesuėjo ieškinio senaties terminas ir dėl papildomų reikalavimų, t.y. delspinigių.
Šalies argumentai
Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais motyvais. Pagal Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas J. M. buvo įrašyta į antrąją (socialiai remtinų asmenų) eilę valstybės paramai apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis gauti. Į šią eilę ieškovė buvo įrašyta pagal anksčiau minėto įstatymo 4 priedėlio 6 punktą, kaip viena (be kito sutuoktinio) auginanti du nepilnamečius vaikus. Šio įstatymo 17 straipsnyje buvo numatyta, kad išnykus sąlygoms, suteikiančioms teisę būti antroje eilėje (socialiai remtinų asmenų), asmenys (jų šeimos) bendra tvarka įrašomi į pirmąją eilę, įskaitant buvimo kitose eilės laiką. J. M. paskolą gavo dar būdama antroje (socialiai remtinų asmenų) eilėje, t.y. iki jos sūnaus N. M. pilnametystės. Kauno miesto valdyba 1996 m. liepos 19 d. sprendimu Nr. 800 patvirtino Kauno miesto 1996 m. ir IV ketvirčių lengvatinio kredito gyvenamiesiems namams, butams statyti ar pirkti limito paskyrimą asmenims esantiems antrojoje eilėje valstybės paramai gauti. Trijų asmenų ieškovės šeimai buvo paskirtas 54000 Lt lengvatinės paskolos limitas butui pirkti. J. M. faktiškai pasiskolino 52000 Lt, už kuriuos buvo nupirktas butas, (duomenys neskelbtini), Kaune. Tokia suma nurodyta ir 1996 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutartyje Nr. 96-08/107 sudarytoje tarp Lietuvos valstybinio komercinio banko Kauno skyriaus ir J. M.. Minėtoje paskolos sutartyje yra nurodyta paskolos gavėjos J. M. įsipareigojimai, tame tarpe ir mokėti bankui 5 procentų metines palūkanas, o už laiku negrąžintą paskolą – 7 procentų metines palūkanas bei 0,2 procentus delspinigių už kiekvieną dieną nuo laiku nesumokėtos palūkanų sumos. Lengvatinio kredito suteikimo laikotarpiu J. M. sūnūs N. M., (duomenys neskelbtini)., bei R. M., (duomenys neskelbtini)., buvo nepilnamečiai, todėl Kauno miesto savivaldybė su Lietuvos valstybinio komercinio banko Kauno skyriumi 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartimi Nr.04-51-26 įsipareigojo grąžinti J. M. 5 procentus metinių palūkanų esant lengvatinėms sąlygoms. Šį įsipareigojimą Kauno miesto savivaldybė vykdė nuo 1996 m. rugsėjo 19 d. iki 1997 m. sausio 28 d. sumokėdama bankui 1092 Lt. Nuo 1997 m. sausio 28 d. N. M. tapo pilnametis, todėl išnyko sąlygos, suteikiančios teisę naudotis lengvatomis, bankui palūkanų Kauno miesto savivaldybė nemokėjo. Teismo sprendime nepagrįstai nurodyta, kad savivaldybė įsipareigojo visiškai kompensuoti palūkanas už J. M. paskolą visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį, t.y. 25 metus nuo paskolos išdavimo dienos. Kauno miesto savivaldybė, o taip pat Lietuvos valstybinis komercinis bankas, administruodamas valstybės skirtas lengvatinio kredito lėšas ir už tai gaudamas 5 proc. metinių palūkanų, rūpinosi racionaliu šių lėšų panaudojimu. Todėl sudarant sutartį tarp banko ir savivaldybės sutarties 1.2 punkte buvo numatyta sąlyga savivaldybei sumokėti palūkanas už J. M. buto pirkimui panaudoto kredito likutį, tol, kol galios lengvatos. Todėl teismas nepagrįstai įpareigojo savivaldybę vykdyti 1996 m. rugsėjo 19 d. sutartį Nr. 04-51-26 natūra, nes sutarties 1.2 punkto sąlyga byloje nebuvo nuginčyta. CK 1.125 straipsnis numato, kad ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo taikomas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, todėl teismas galėjo priteisti delspinigius tik už paskutiniuosius 6 mėnesius iki ieškinio pareiškimo.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovas AB bankas „Hansabankas“ prašo teismo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo mokėti palūkanas už J. M. visu paskolos sutarties galiojimo laikotarpiu, t.y. iki 2021 m. antrojo ketvirčio, o ne iki jos nepilnamečio vaiko pilnametystės. Teismas konstatavo, jog atsakovo Kauno miesto savivaldybės įsipareigojimas mokėti palūkanas už ieškovę nepasibaigė, todėl bankas turėjo reikalauti palūkanų sumų iš Kauno miesto savivaldybės. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 1 dalies 2 punktu šių teismo nustatytų aplinkybių įrodinėti nereikia. Atsakovas prašymą taikyti ieškinio senatį pateikė žodžiu tik teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės. Dėl šios priežasties ieškovas negalėjo pateikti tinkamai įforminto prašymo atnaujinti senaties terminą bei tai pagrindžiančių įrodymų, todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmestini kaip nepagrįsti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2006 nurodė, kad 1996 m. rugpjūčio 22 d. paskolos sutarties 1.1 punkte nustatytos fiksuotos 5 proc. metinės palūkanos už naudojimąsi paskola 25 metams. 1996 m. rugsėjo 19 d. sutarties 1.2 punktu Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo bankui grąžinti paskolos gavėjai J. M. taikytinas 5 proc. metines palūkanas, šios sutarties 5 punkte aiškiai nurodyta, kad sutartis galioja 25 metus nuo paskolos išdavimo. Kolegija konstatavo, kad Kauno miesto savivaldybė įsipareigojo visiškai kompensuoti palūkanas už ieškovės paskolą visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį, t. y. iki 2021 m. antrojo ketvirčio.
Įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, nustatytos aplinkybės, jeigu jos sudarė įrodinėjimo dalyką, yra prejudiciniai faktai ir pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą jų nebereikia įrodinėti. CPK 279 straipsnio 4 dalis numato, kad sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje įvertino 1996 m. rugpjūčio 22 d. ir 1996 m. rugsėjo 19 d. sutarčių sąlygas ir nutarties motyvuojamoje dalyje aiškiai nurodė, kad Kauno miesto savivaldybė turi mokėti bankui palūkanas visą paskolos sutarties galiojimo laikotarpį. Apeliantas, apeliaciniame skunde teigdamas, jog neprivalo mokėti bankui palūkanų, prašo kitaip įvertinti sutarčių sąlygas nei jas įvertino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2006 m. gruodžio 4 d. nutartyje. Tai reiškia, kad apeliantas faktiškai ginčija minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartimi nustatytus teisinius santykius, kas pagal CPK 182 straipsnį ir 279 straipsnio 4 dalį yra neleistina. Kauno miesto apylinkės teismas pagrįstai patenkinto ieškinio dalį dėl palūkanų priteisimo. Apeliacinio skundo motyvais panaikinti šią teismo sprendimo dalį nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl dalies delspinigių priteisimo. Apelianto manymu, teismas galėjo priteisti delspinigius tik už paskutiniuosius 6 mėnesius iki ieškinio pareiškimo. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovas prašymą taikyti ieškinio senatį pateikė žodžiu tik teismo posėdyje nagrinėjant bylą iš esmės. Ieškovo teigimu, jis negalėjo pateikti tinkamai įforminto prašymo atnaujinti senaties terminą bei tai pagrindžiančių įrodymų, todėl, ieškovo manymu, atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškinio senaties taikymo atmestini kaip nepagrįsti. Kolegija sutinka su šiais ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytais motyvais. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi teisę pareikšti atsiliepime į ieškinį (CPK 142 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai), paruošiamuosiuose dokumentuose (CPK 112 straipsnis, 227 straipsnio 2 dalis) bei parengiamajame teismo posėdyje ( CPK 230 straipsnio 1 dalis). Jeigu toks prašymas pateiktas vėliau, nors jis galėjo būti pareikštas atsiliepime į ieškinį arba pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadijoje (CPK 226 straipsnis), teismas turi teisę šį prašymą atsisakyti priimti svarstyti, jeigu mano, kad vėlesnis jo pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 245 straipsnio 2 dalis, 251 straipsnio 2 dalis, 253 straipsnio 4 dalis). Prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu. Papildomai žodžiu reikalavimą taikyti ieškinio senatį galima pareikšti parengiamajame teismo posėdyje (CPK 230 straipsnio 1 dalis), taip pat bylos teisminio nagrinėjimo žodinio proceso tvarka metu, jeigu teismas tokį prašymą pateikti leidžia (Teismų praktika Nr. 18, 183 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, todėl atsakovas turėjo teisę suformuluoti prašymą taikyti ieškinio senatį arba atsiliepime į ieškininį, arba triplike, tačiau toks prašymas šiuose procesiniuose dokumentuose nebuvo pareikštas. Atsakovo atstovė pirmą kartą prašymą taikyti ieškinio senatį pareiškė žodžiu 2007 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio metu nagrinėjant bylą iš esmės (teismo posėdžio protokolas, b.l.123). Apylinkės teismas nenurodė, ar leidžia atsakovo atstovei pareikšti šį prašymą, tačiau, kolegijos vertinimu, leisti pateikti šį prašymą bylos nagrinėjimo iš esmės metu nebuvo pagrindo. Iš 2007 m. lapkričio 14 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad ieškovo atstovas prieštaravo, jog prašymas būtų svarstomas. Ieškovo atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pagrįstai nurodė, kad prašymas pareikštas per vėlai, nes ieškovas neturintis galimybės į jį atsikirsti. Jeigu prašymas dėl ieškinio senaties taikymo būtų priimtas, pirmosios instancijos teismas būtų privalėjęs sudaryti galimybę ieškovui pateikti savo atikirtimus, dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas būtų privalėjęs atidėti bylos nagrinėjimą, o tai būtų užvilkinę galutinio sprendimo priėmimą. Pripažinus, kad ieškovas prašymą dėl ieškinio senaties pirmosios instancijos teisme pareiškė pavėluotai, pakeisti teismo sprendimo dalį dėl delspinigių priteisimo nėra pagrindo.
Remiantis išdėstytais motyvais apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Apeliacinį skundą atmesti.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.